Ryškiomis asmenybėmis ir įvykiais nužymėti dešimtmečiai
Lina SVALDENIENĖ
Estijos lietuvių bendruomenė neseniai minėjo 40-ies metų veiklos jubiliejų. Žvelgiant į tuos keturis dešimtmečius, iškyla keletas svarbiausių figūrų, formavusių lietuvių bendruomenės Estijoje gyvenimą, taip pat ir istoriniai įvykiai bei aplinkybės, lėmę lietuvių srautus į Estiją dar prieš kuriantis šiandieninei bendruomenei.
Iki šiuolaikinės bendruomenės
Lietuvos inteligentijos ir amatininkų kelio į dabartinę Estijos valstybės teritoriją pradžia galima laikyti 1583 m., kai Tartu buvo įkurta jėzuitų kolegija. Iš Vilniaus čia dėstyti ar dirbti kitų darbų vykdavo jėzuitai. Lietuviai Estijoje nuo seno turėjo inteligentišką tapatybę, ir XIX a. jų telkimosi centras išliko Tartu. Lietuvius Estijos universitete ir šį laikotarpį iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais tyrinėjo ir knygą ta tema išleido istorikas prof. Antanas Tyla.
XIX a. lietuvių Estijoje būrys pasipildė tremtiniais – tai caras Nikolajus I po 1831 m. sukilimo trėmė jam nepalankius lietuvius į šiaurės provincijas, daugiausia Estiją. Padaugėjo ir studentų, mat sukilę lietuviai buvo nubausti ne tik tremtimis, bet ir Vilniaus universiteto uždarymu. Taip pat Rusijos valdžia uždarė ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir Dvasinę akademiją. Lietuvių inteligentijai studijoms teko rinktis artimiausius to meto universitetus, tarp jų patraukliausias buvo Dorpato (dabar Tartu) universitetas. 1802–1918 m. laikotarpiu Tartu universiteto studentų sąrašuose buvo 1438 lietuviai, iki 1880 m. tik apie pusę visų baigusių studijas lietuvių grįžo gyventi ir dirbti į Lietuvą.
Tartu formavosi Lietuvos medikų elitas: 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę ir 1922 m. atidarius Lietuvos universitetą, estiškas branduolys – Petras Avižonis, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Vladas Kuzma – sudarė Medicinos fakulteto profesūrą.
Buvusios draugijos
XIX a. pabaigoje Tartu įsikūrė lietuvių studentų draugija, porą metų jai vadovavo P. Avižonis – medicinos profesorius, aktyvus lietuvių kalbos puoselėtojas ir platintojas. Oficialiai Lietuvių Dorpato studentų draugija, suvienijusi visus Tartu lietuvius, gyvavo 1906–1918 m. Ji vienijo 71 narį. Tarp Tartu universiteto studentų buvo ir gerai pažįstamų lietuvių asmenybių – Jonas Biliūnas, lietuvių teatro pirmeivis Juozas Vaičkus, Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas.
Studentai platino lietuvišką spaudą, draugija turėjo aušrininkų, visuomenininkų, lietuvių kalbos pažinimo, muzikos ir dramos bei kitas kuopeles, patalpas, biblioteką ir kas dvi savaites rengė susirinkimus. Tartu lietuvių iniciatyva 1908 m. Vilniuje surengta pirmoji lietuvių studentų konferencija, o per I pasaulinį karą draugija Tartu suorganizavo Lietuvos pabėgėlių šelpimo komitetą.
Taip pat Estijoje gyveno ir dirbo kalbininkas Jonas Jablonskis, mokytojavęs Aleksandro gimnazijoje Revelyje. Jam Revelio periodas buvo labai reikšmingas. Kartu su P. Avižoniu jie parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“ – vieną reikšmingiausių lietuvių kalbos gramatikų.
Pora tūkstančių tautiečių
Pirmoji nestudentiška lietuvių draugija Estijoje įsteigta 1917 m. Revelio (dabartinio Talino) lietuvių draugija kėlė sau tikslą būti tiek moraliniu, tiek materialiniu ramsčiu vietos lietuviams. Užmojai buvo gana platūs – planuota įsteigti mokyklą, senelių pastogę, vaikų namus, biblioteką su skaitykla, valgyklą, arbatinę. Iš šio laikotarpio likęs vienintelis raštiškas dokumentas – prašymas Revelio labdaringai katalikų draugijai paremti 12 našlaičių, gyvenančių vaikų prieglaudoje.
Trečiąja lietuvių banga Estijoje laikomi pokario metais atvykę tremtiniai, kuriems nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Statistiniai duomenys byloja, kad lietuvių skaičius ėmė augti apie 1955 m. ir nuo tada stabiliai laikėsi tarp dviejų ir pustrečio tūkstančio iki 2000 metų.
Estijos lietuvių draugija įkurta 1980 m. Įkūrėja ir pirmoji pirmininkė – menotyrininkė Milda-Marija Trinskytė. 1990 m. kovą draugija buvo priimta į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę ir buvo pervadinta Estijos lietuvių bendruomene (ELB). 1995–2017 m. bendruomenei vadovavo Cecilija-Rasa Unt. 2017–2020 m. pirmininkavęs Vaidas Matulatis prikėlė ELB antram gyvenimui.
Pakylėjimas minint šimtmetį
Kaip pasakoja dabartinė Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rita Kuzminienė, svarbiausi šiuolaikinės ELB istorijos momentai sutampa su dviejų jai svarbiausių valstybių – Lietuvos ir Estijos – reikšmingiausiais įvykiais. „Manau, visi svarbiausi mūsų bendruomenės kertiniai momentai yra susiję su pačioje Lietuvoje ir Estijoje įvykusiomis permainomis ir lūžiais. Be abejo, tai Lietuvos bei Estijos nepriklausomybės atkūrimas, įstojimas į ES, NATO, – vardija R. Kuzminienė, – Pastaraisiais metais ypatingos reikšmės bendruomenės veiklai ir savimonei turėjo Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetis. Būtent šimtmečio minėjimo metais mes išgyvenome ypatingą pakilimą, kurio aidą, drįstu teigti, jaučiame iki šiol.“
Įstojimas į dvi šalių gyvenimui reikšmingiausias tarptautines organizacijas, įvyko bendruomenei pirmininkaujant Cecilijai Unt. Daugiau kaip du dešimtmečius bendruomenei vadovavusi Cecilija Rasa Unt gimė 1939-aisiais Jurbarke. Po vidurinės baigimo Rasa Ivanauskaitė išvažiavo studijuoti į Vilnių. Tik baigusi lietuvių filologijos studijas, ištekėjo už esto Antso Unto ir persikraustė gyventi į Estiją. Lietuvių bendruomenės veikloje dalyvavo nuo pirmųjų jos įsteigimo dienų 1980-aisiais.
Lietuvai ir apie lietuvius
Kaip valdybos narė ir Estijos Tautybių forumo delegatė Rasa Unt dalyvavo Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimuose, ketverius metus dirbo pirmojoje Lietuvos Vyriausybės nuolatinėje atstovybėje Taline.
Rasa Unt net keturis kartus vadovavo Estijos lietuvių delegacijai Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, keturis kartus atstovavo Estijos lietuviams Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimuose. 1997-aisiais Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume skaitė tezes apie Estijos lietuvių integraciją į Estijos visuomenę. R. Unt parašė daugiau kaip pusantro šimto straipsnių apie Estijos lietuvių bendruomenės gyvenimą ir veiklą, kurie buvo publikuoti tiek Estijos, tiek Lietuvos spaudoje, taip pat ir „Pasaulio lietuvyje“. Filologė iš estų į lietuvių kalbą išvertė septynias grožinės literatūros knygeles vaikams.
2017-aisiais iš Rasos Unt bendruomenės vairą perėmęs Vaidas Matulatis įnešė gaivos į ELB gyvenimą, o ir artėjantis Lietuvos valstybės šimtmetis neleido snūduriuoti. „Jautėme savo pareiga ir darėme viską, kas buvo mūsų jėgoms, kad Lietuva Estijoje taptų matoma. O padaryta buvo išties labai daug – Lietuvos trispalvės papuošė visuomeninį transportą, video sveikinimas buvo rodomas vieno didžiausių Talino prekybos centrų reklaminiame ekrane, Lietuvą pristatėme valstybinės televizijos rytinėje programoje, saulei tekant vasario 16 d. rytą giedojome himną ant Lietuvos ambasados laiptelių kartu su Estijos Vyriausybės nariais, – šiltai prisimena dabartinė bendruomenės pirmininkė. – Bendruomenei atsivėrė antrasis kvėpavimas. Tapome vienas kitam artimesni, labiau susitelkę ir jau žinome, ko norime.“
Pagarba nusipelniusiems
Su lietuvių bendruomene Estijoje susiję darbai neliko nepastebėti: pirmieji Rasą Unt pagerbė estai, apdovanodami ją Estijos Respublikos gyventojų reikalų ministro padėka. 2004-aisiais aktyvioji išeivė apdovanota Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Lietuvos Vyriausybės garbės aukso ženklas už nuopelnus jai padovanotas Estijos lietuvių bendruomenei švenčiant 25-erių metų jubiliejų. Tais pat metais buvo išleista Rasos Unt parengta knygelė „Lietuviai“. Ji buvo pirmoji iš estų moksleiviams skirtos serijos apie kitų tautybių žmones, gyvenančius Estijoje.
Lietuva apdovanojo, be Cecilijos Rasos Unt, dar du Estijos lietuvius. Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa pagerbta LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Pranas Mickevičius – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
LR Seimo ir PLB komisijos pirmininkas A. Vinkus buvusiai ilgametei Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Cecilijai Rasai įteikė Vyčio ženklą
Pati Estijos lietuvių bendruomenė taip pat rado būdą pagerbti nusipelniusius savo narius. 1995 m. liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, Tiurio (Türi) miestelio gyventojui Kazimierui Truškauskui suteiktas pirmasis ELB garbės nario vardas. K. Truškauskas – tarpukario Lietuvos karininkas, 18 metų išbuvęs tremtyje. Tiuryje stovi ir specialiai jam skulptoriaus Dominyko Čiapo sukurtas unikalus ąžuolinis koplytstulpis, kokių Estijoje daugiau nepamatysi.
Estijos LB archyvo, Edgaro Šlykovo nuotr.
www.pasauliolietuvis.lt
„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“
R. Verbylaitė-Tzolova: „Esu laiminga galėdama dalelę Lietuvos kurti Bulgarijoje“
Justina MIKELIŪNAITĖ
Bulgarijos lietuvių bendruomenė – viena jauniausių pasaulio lietuvių bendruomenių, pradedanti devintuosius savo veiklos metus. Bendruomenės pirmininke spalio 8 d. tretiems metams perrinkta Rimantė Verbylaitė-Tzolova. Parasparnių pilotė vis dažniau tautiečius suburia aplink aerodromą.
Bene pirmasis lietuvis, apsigyvenęs Bulgarijoje – gydytojas, signataras dr. Jonas Basanavičius. Tautos patriarchas čia dirbo 1880–1905 metais (su dvejų metų pertrauka). Jis vadovavo Lomo ligoninei, kurį laiką dirbo Elenos miestelyje. Lietuvis ne tik gydė žmones, bet ir išleido mokslinį darbą „Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga. I. Lomo apygarda (1880–1889)“. Monografijoje daug dėmesio skirta krašto istorijai, archeologijai, antropologijai, ekonomikai, etnografijai, medicinai, švietimui, tautosakai, gamtos problemoms. Perkeltas į Varną daug prisidėjo prie Varnos medicinos muziejaus įkūrimo, buvo išrinktas į miesto tarybą. J. Basanavičius apdovanotas IV laipsnio Bulgarijos ordinu „Už pilietinius nuopelnus“, jam suteikta pilietybė. Nepriklausomybės šauklys – iki šiol garsiausias Bulgarijoje gyvenęs lietuvis, įkvepiantis dabartinę bendruomenę ne tik stengtis išlaikyti lietuvybę, bet ir dirbti šalies, kurioje gyvena, labui.
Sovietmečiu į Bulgariją atitekėjo saujelė lietuvaičių, kurios viena apie kitą nieko nežinojo. Lietuviški susibūrimai pradėti organizuoti tik 2008-aisiais, kai Sofijoje buvo įsteigta Lietuvos Respublikos ambasada ir darbą pradėjo ambasadorius Arūnas Vinčiūnas. Po metų prie septynių Rilos ežerų lietuviai paminėjo Lietuvos vardo tūkstantmetį. Drauge imta sutikti ir Kalėdas, Velykas, valstybines šventes. Nuo 2009-ųjų ambasadoriaus pareigas Bulgarijoje tęsė laikinasis reikalų patikėtinis Valdas Steponavičius, nuo 2011-ųjų rezidavo laikinasis reikalų patikėtinis Darius Gaidys. Jo ir žmonos Renatos Gaidienės iniciatyva 2012 m. spalio 14 dieną įkurta oficiali Bulgarijos lietuvių bendruomenė.
Bendruomenė – pagrindinis tautiškumo židinys
Pirmuoju bendruomenės pirmininku tapo Remigijus Narauskas, 2014 metais į šias pareigas išrinkta Sotera Chananova Vanderhaghen, 2016-aisiais vairą perėmė Eglė Barauskaitė Volkė, o nuo 2018 m. pavasario bendruomenei vadovauja Rimantė Verbylaitė-Tzolova. Bulgarijoje gyvena per šimtą lietuvių, maždaug trečdalis jų – Sofijoje. Taip pat auga lietuvių, gyvenančių Slavyani kaime (šalia Lovečo), būrys – ten tautiečiai įsigijo jau daugiau nei 20 namų. Bulgarijoje įsikūrę lietuviai nuo 2015 m. šiame kaime renkasi švęsti Joninių. Tik šiemet pandemija pakoregavo planus ir susibūrė tik ten gyvenantys.
Daugiausia šalyje – meilės emigrančių, tačiau yra ir laikinai ar ilgam įsikūrusių verslo, darbo reikalais ar atvykusių studijuoti lietuvių. Bendruomenės renginiai ir neformalūs susitikimai padeda jausti bendrystę, palaikymą ir didžiuotis savo lietuviška tapatybe. Didelę netektį Bulgarijos lietuviai patyrė Vyriausybei nusprendus uždaryti Lietuvos ambasadą 2014 m. liepą. Tada bendruomenė tapo pagrindiniu lietuvybės židiniu, puoselėjančiu tradicijas, kalbą, tautiškumą. Taip pat bendruomenės gyvenime aktyviai dalyvauja ir prie iniciatyvų prisideda Lietuvos garbės konsulas Bulgarijoje dr. Racho Ribarovas.
„Atvykus į naują šalį, dažnai kyla krūva klausimų. Kadangi Bulgarija nebuvo pirmoji užsienio šalis, kur teko gyventi, žinojau apie bendruomenių veiklą ir iškart susiradau vietinius lietuvius. Po trumpo susirašinėjimo internetu mane pakvietė į renginį. Buvo nedrąsu, bet bendruomenė pasirodė labai draugiška, tad noriu paskatinti prisijungti visus, kurie nedrįsta ar dvejoja“, – sako vienas naujausių bendruomenės narių, prieš dvejus metus Sofijoje apsigyvenęs Dainius Bakutis. Paklaustas, kas motyvuoja taip aktyviai dalyvauti bendruomenės veikloje ir nepraleisti nė vieno susitikimo, jis mini tradicijas, galimybę kalbėti gimtąja kalba, justi savo šaknis, prisiminti istoriją.
Metus Bulgarijoje veikė ir lituanistinė mokyklėlė, bet šiuo metu jos veikla nutraukta. Puoselėti tradicijas bendruomenės nariai stengiasi kartu švęsdami lietuviams svarbias šventes – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Jonines, Mindaugo karūnavimo dieną, Kalėdas. Konsulate pildosi lietuviškų knygų lentyna. Bendruomenės nariai aktyviai dalyvauja ir Užsienio reikalų ministerijos bei kitų Lietuvos institucijų organizuojamuose mokymuose, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės iniciatyvose, rašo nacionalinį diktantą, rengia lietuvių kalbos dienoms skirtas viktorinas.
Lietuvos himno giedojimas liepos 6-ąją Sofijos centre
Pristato Lietuvą ir organizuoja labdaros akcijas
Bendruomenė atvira idėjoms, iniciatyvoms, visad laukia naujų narių. Sumažėjus susibūrimų gyvai, D. Bakutis siūlo rengti pokalbius virtualiai ir organizuoti protmūšius internetu, kurie padėtų suburti ir atokesnėse vietovėse įsikūrusius lietuvius. O nuotaikai pakelti – rengti šokių ar kardiotreniruotes lauke. Tikimasi, kad pasiūlymus pavyks įgyvendinti ir jie paįvairins bendruomenės gyvenimą.
Vienas didžiausių renginių, kuriuose Bulgarijos lietuviai pristato Lietuvą – tarptautinė Kalėdinė labdaros mugė, kasmet vykstanti gruodžio mėnesį. Bendruomenės, garbės konsulo ir rėmėjų dėka Lietuvos stendas 11 metų iš eilės buvo vienas gausiausių mugėje. Deja, šiemet renginys atšaukiamas dėl pandemijos. Savo iniciatyva bendruomenė keletą kartų organizavo šventes vaikų namų auklėtiniams, planuoja surengti Kalėdinę paramos akciją ir šiemet. Bendruomenės nariai prisidėjo prie Sofijos švarinimo akcijų.
Kalėdinė labdaros mugė
Kai bendruomenei vadovauti pradėjo parasparnių pilotė R. Verbylaitė-Tzolova, su vyru Tvetanu įkūrusi parasparnių klubą „Vertical Dimension“, daugiau susitikimų imta organizuoti lauke. Aerodromas ir pievos šalia sostinės tampa puikia vieta iškyloms, Užgavėnių laužams ir judriems žaidimams su mažiausiais lietuvaičiais. Renginių atvirame ore tradicija pasitarnavo ir pandemijos sąlygomis, kai palaikyti veiklą išties buvo nelengva.
Joninės Slavyani kaime
Verbylaitė-Tzolova: „Bendruomenei reikia žmonių, kurie rastų laiko pabūti kartu“
Apie vadovavimą bendruomenei tokiu nenuspėjamu, iššūkių kupinu metu, pasiekimus ir tikslus kalbame su dar metams perrinkta pirmininke R. Verbylaite Tzolova.
Bendruomenė pasitiki Tavim ir trečius metus pasiūlė tęsti vadovavimą. Kokie buvo pirmieji dveji metai – ko išmokė, kiek nervų kainavo, kuo praturtino?
Esu laiminga galėdama dalelę Lietuvos kurti čia, Bulgarijoje, kur gimė ir auga mano dukros. Jos yra mano didžiausias stimulas brandinti lietuvių bendruomenę. Man svarbu, kad jos mokėtų lietuvių kalbą ir turėtų kuo daugiau galimybių ja bendrauti, kad didesnėje bendruomenėje užtvirtintų šeimoje puoselėjamas lietuvių tradicijas. Nesiimu kokios nors veiklos, jei numatau, jog ji man kainuos daug nervų ir bus nemaloni. Ir organizuodama bendruomenės susitikimus stengiuosi ieškoti lengvai įgyvendinamų sprendimų. Visada jaučiausi nepakankamai diplomatiška, pernelyg emocionali. Užsiimdama bendruomenės veikla kaskart mokausi palaukti, apsvarstyti prieš puldama ką nors įrodinėti, ieškoti tinkamų žodžių išsakyti savo pozicijai.
Kokių naujų veiklų, iniciatyvų per šį laiką atsirado?
Kadangi dėl mano šeimos gyvenimo būdo daugiausia laiko praleidžiame gamtoje, norime ir daugiau bendruomenės susitikimų rengti gryname ore. Per pastaruosius dvejus metus išlaikėme tradiciją švęsti valstybines šventes Sofijoje, organizavome ir pikniką Senųjų Bulgarijos kalnų papėdėje, kvietėme susitikti su skraidančiu Kalėdų Seneliu, kuris su maišu dovanų nusileido pievoje motorizuotu parasparniu, tradicija tapo ir tranki Užgavėnių šventė gamtoje.
Kokie didžiausi iššūkiai kilo, siekiant užtikrinti bendruomenės veiklų tęstinumą pandemijos metu?
Pandemija gerokai sujaukė planus. Pirmus mėnesius buvo draudžiama rengti bet kokius susibūrimus, išvažiuoti iš miestų, gyvenviečių. Dėl to ir bendruomenės veikla buvo sustojusi. Kai situacija stabilizavosi, labai išsiilgę tikro žmogiškojo ryšio susitikome švęsti Joninių. Tik šiemet šventėme mažesnėmis grupelėmis. Gyvenantys sostinėje rinkosi gamtoje netoli Sofijos, o Slavyani kaime, kur iki pandemijos jau buvo įprasta paparčio žiedo ieškoti visiems kartu, susibūrė tik ten įsikūrę tautiečiai. Visuomeninis narių susirinkimas šiemet vyko nuotoliniu būdu. Ir buvo įvertintas puikiai, kadangi galėjo dalyvauti ir gyvenantys kituose miestuose. Be to, patogu ir visai smagu svarbius klausimus svarstyti su šlepetėmis.
Gal gali trumpai apibūdinti, kokios didžiausios kliūtys atsirasti lietuviškai mokyklėlei ar neformaliam būreliui? Ar bendruomenės nariai išreiškia tokį poreikį?
Lietuviška mokyklėlė ar neformalus būrelis vis dar yra bendruomenės planuose. Nors nemažai bendruomenės narių išreiškė norą kurti būrelį vaikams, tačiau, atėjus laikui susitikti, likome tik saujelė norinčių ir galinčių. Kadangi bendruomenėje nėra daug vaikų, Bulgarijos lietuviukai labai skirtingo amžiaus, gana keblu suorganizuoti veiklą, kuri būtų visiems įdomi. Kol kas stengiamės organizuoti kuo daugiau bendrų renginių, kurie būtų patrauklūs šeimoms su vaikais. Tačiau svajoti apie lietuvių mokyklėlę nenustojame.
Kokie žmonės aktyviausiai dalyvauja bendruomenės veikloje? Kas pasiteisino, siekiant, kad renginiai būtų įdomūs ir senjorams, ir vaikams, jaunimui?
Aš vis dar ieškau visrakčio į Bulgarijos lietuvių širdis. Bet ar toks yra? Sofijoje, miesto centre, organizuojami susitikimai yra patogesni vyresnio amžiaus nariams, o šeimoms su mažais vaikais ir jaunimui labiau patinka renginiai gryname ore. Taigi stengiamės pasiūlyti įvairaus pobūdžio susitikimų. Taip pat ieškau atsakymo, kaip pritraukti naujų narių. Iš suintensyvėjusio aktyvumo bendruomenės grupėje „Facebooke“ sprendžiu, kad nemažai lietuvių pastaruoju metu atvyko arba planuoja atvykti į Bulgariją, tačiau į kvietimus susitikti gyvai retas atsako.
Kuo galėtų bendruomenės nariai prisidėti, kad bendruomenė būtų dar aktyvesnė ir nestovėtų vietoj?
Bendruomenei reikia žmonių, kurie rastų laiko pabūti kartu. O iš to pabuvimo randasi netikėtos idėjos, kuriasi planai, atsiveria horizontai.
pasauliolietuvis.lt
Estijos lietuvių bendruomenė paminėjo 40 metų jubiliejų
2020 m. spalio 10 d. Estijos lietuvių bendruomenė (ELB) pažymėjo savo veiklos 40-ajį jubiliejų bei 30-sias įstojimo į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės gretas sukaktį. Šios abi sukaktys simboliškai papildė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-asias metines bei gražiai įsiliejo į visuotinį Seimo rinkimų šurmulį. Tęsdama pirmosios Talino (tuometinio Revelio) lietuvių draugijos, įkurtos dar 1917 m. tradicijas, Estijos lietuvių bendruomenė 1980 m. taip pat buvo registruota kaip draugija ir tik po 10 metų, pakeitus įstatus, pervadinta bendruomene.
Šventės akimirka. Nuotr. Edgaro Šlykovo
„Lyginant su kitomis lietuvių diasporomis, narių skaičiumi esame nedidelė bendruomenė, aktyvių narių priskaičiuojame apie 70. Bet turime begalinį norą išlaikyti savo tapatybę ir labai tuo didžiuojamės. Kalbėdama apie mūsų bendruomenę visada pabrėžiu, kad Estijos lietuviai yra kažkokie kitokie, skleidžiantys ypatingą šviesą“ – kalbėjo ELB pirmininkė Rita Kuzminienė.
Bendruomenės valdybos nariai neslepia, kad organizuojant šventę teko susidurti su nemenkais iššūkiais, būta ir dvejonių. Dėl sparčiai didėjančio COVID plitimo teko atsisakyti ilgai planuoto Nedos Malunavičiūtės ir Olego Ditkovskio pasirodymo. Anot ELB valdybos narės Kristinos Andla, „jautėme didžiulę atsakomybę už žmonių sveikatą, nebuvome tikri, ar žmonės paisys prašymų laikytis higienos rekomendacijų bei saugaus atstumo“. Stebint dėl COVID didėjančią įtampą žiniasklaidoje ir visuomenėje, konsultuotasi su Estijos sveikatos departamento darbuotojais. Bet kaip taikliai pastebėjo Kristina Andla, žmonės net ir viruso akivaizdoje negali nustoti gyventi. Pasak bendruomenės pirmininkės Ritos Kuzminienės, įvyko nuostabi šventė – su šiltais sveikinimais, subtilia violončelių kvarteto muzika, su baltomis staltiesėmis užtiestais stalais ir šampano taurėmis.
Šventės akimirka. Nuotr. Edgaro Šlykovo
Didžiulėmis ovacijomis buvo sutiktas Lietuvos ambasadoriaus Estijoje perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas bendruomenei. Na, o praeitos kadencijos bendruomenės pirmininko Vaido Matulaičio perduoti sveikinimai, atėję iš tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusių lietuvių bendruomenių narių, net iš tolimųjų Čilės, Paragvajus, JAV bei Australijos, nuskambėjo daugiau nei neįtikėtinai. Labai gražių žodžių ir padrąsinimo bendruomenė sulaukė nuo Lietuvos estų draugijos ir jos pirmininkės Liia Urman.
Jautriai ir giliai šios sukakties kontekste suskambo į šventę atvykusio Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo palaiminimas bendruomenei ir ištarti žodžiai apie dėkingumą.
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Nuotr. Edgaro Šlykovo
Savo prisiminimais iš bendruomenės veiklos dalijosi jos įkūrėja ir pirmoji pirmininkė menotyrininkė Milda Marija Trinskytė, apie svarbius nuveiktus darbus skleidžiant Lietuvos vardą bei puoselėjant lietuvybę kalbėjo bene 30 metų bendruomenei vadovavusi ir 2006 m. išleidusi knygą apie Estijos lietuvių bendruomenę Cecilija-Rasa Unt. Pasak knygos autorės, daugiausiai lietuvių į Estiją atvyko pokario metais, kai buvusiems tremtiniams nebuvo leista apsigyventi Tėvynėje, o dar iki 2000 metų lietuvių buvo priskaičiuojama iki 2000 žmonių.
Milda Marija Trinskytė ir Cecilija Rasa Unt. Nuotr. Edgaro Šlykovo
Savo trumpoje istorinėje apžvalgoje apie lietuvių paliktus pėdsakus Estijos žemėje dabartinė bendruomenės pirmininkė Rita Kuzminienė užsiminė apie Jono Jablonskio gyvenimą tuometiniame Revelyje bei tuo periodu kartu su prof. P. Avižoniu parašytą žymiąją „Lietuviškos kalbos gramatiką, “ apie Dorpato universitetą baigusius Lietuvos medikus bei jų svarbą Lietuvai.
Na, o Užsienio lietuvių departamento vadovo Marijaus Gudyno parašyti žodžiai „Esate nuostabi bendruomenė, verta kiekvieno gero žodžio, kuris buvo pasirašytas Valstybės vadovo“ dar ilgai plevens ore ir neleis nurimti.
Estijos lietuvių bendruomenės informacija
Pasaulio lietuvių apygardoje nugalėjo Aušrinė Armonaitė
Šiuose Seimo rinkimuose pirmą kartą sudaryta atskira apygarda užsienio lietuviams – Pasaulio lietuvių, atsižvelgus į didelį skaičių užsienyje dalyvavusių rinkėjų per ankstesnius rinkimus. Spalio 25 dienos vėlų vakarą šioje apygardoje nugalėjo Laisvės partijos vedlė Aušrinė Armonaitė.
Visą vakarą laikėsi nedidelė balsų persvara ir pirmavo tai Laisvės partijos lyderė A. Armonaitė, tai konservatorių kandidatė Dalia Asanavičiūtė. Suskaičiavus visus rezultatus paaiškėjo, kad rinkimuose nugalėjo A. Armonaitė (54.43 proc.). D. Asanavičiūtė surinko 45.57 proc. balsų.
Aušrinė Armonaitė, Dalia Asanavičiūtė / D. Umbraso/LRT nuotr. koliažasĮdomu tai, kad skaičiuojant šios apygardos balsus dar teks palaukti ir iš užsienio atkeliausiančių rinkėjų balsų. Ne iš visų šalių balsai galėjo atkeliauti laiku. Kaip LRT.lt sakė Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovas, rinkėjų paštu gauti balsai bus suskaičiuoti, jeigu pasieks ambasadą ne vėliau kaip spalio 30 dieną.
Mokslo metų pradžia lituanistinėje mokykloje „Jūros arkliukai“ Hurgadoje
2020 m. spalio 17 dieną Hurgadoje Lietuvos ambasada Egipte kartu su lietuvių bendruomene organizavo popietę, kurios metu vietos lietuviai pradėjo naujuosius mokslo metus šeštadieninėje lituanistinėje mokyklėlėje „Jūros arkliukai“, rašoma užsienio reikalų ministerijos pranešime spaudai.
Lietuvos ambasadorius Egipte Arvydas Daunoravičius pasveikino susirinkusius vaikus bei pasidžiaugė, kad noras turėti lituanistinę mokyklėlę kyla iš aktyvių lietuvių bendruomenės Hurgadoje narių.
Ambasadorius dėkojo tėvams už jų ryžtą ir kantrybę palaikant mokyklėlės veiklą, o vaikams palinkėjo sėkmės moksluose mokinantis nelengvos, tačiau gimtosios lietuvių kalbos.
Renginio data pasirinkta neatsitiktinai – šiuo metu Lietuvoje renkamas naujasis Seimas, todėl mažieji lietuviai buvo supažindinti su rinkimų svarba Lietuvos ir jų gyvenime. Mokiniai dalyvavo improvizuotuose rinkimuose, kurių metu balsavo už jiems patikusius pasakų ir animacinių filmukų herojus.
Hurgadoje susibūrusi lietuvių bendruomenė bei jos iniciatyva įsteigta šeštadieninė mokyklėlė padeda sukurti lietuvišką kalbinę aplinką bei puoselėti lietuvišką bendravimą. Tokios mokyklėlės suburia užsienyje gyvenančius lietuvius ir padeda išlaikyti lietuviškus papročius ir tradicijas bei perduoti juos jaunajai kartai.
Lietuvos ambasados Egipte remiama „Jūros arkliukų“ mokyklėlė veikia nuo 2013 metų. Ją lanko dvi skirtingo amžiaus vaikų grupės. Iš viso lituanistinėje šeštadieninėje mokyklėlėje Hurgadoje šiuo metu mokosi apie 15 vaikų.
LRT.LT
Lietuvos nepriklausomybės 30-metį Italijos lietuviai paminėjo suvažiavime
Po visą Italiją pasklidę lietuviai spalio 2–4 dienomis rinkosi į kalnuose prie Jonijos jūros stūksantį viduramžių miestelį Italą Sicilijos saloje. Jau tradicinis suvažiavimas vyko ketvirtą kartą, bet pirmąsyk šalies pietuose. Tiek turiningo laiko, diskusijų, pažinčių, rimtų temų gvildenimo, juoko ir, svarbiausia, bendrumo jausmo, atrodytų, net sunku sutalpinti į vieną savaitgalį.
Suvažiavimas tęsėsi konferencija pavadinimu „30 lietuviškų įspaudų Italijoje“. Jos metu Lietuvos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius pasakojo apie Lietuvos ir Italijos santykius, jų interesus, tikslus ir bendrystę. Lietuvos garbės konsulas Sicilijoje advokatas Alessandro Palmigiano akcentavo teisinius ir politinius Lietuvos bei autonomiją turinčio Sicilijos regiono ryšių aspektus.
Ambasadorius R. Šlepavičius akcentavo, kad šiemetis suvažiavimas yra kitoks – iliustruojantis ypatingą lietuvių bendruomenės Italijoje brandą.
„Man itin smagu, kad bendruomenė yra gyva, aktyvi. Ketvirtas suvažiavimas, įvertinant pandemijos sąlygas, rodo, koks bendruomenėje yra didžiulis poreikis bendrauti, kartu spręsti problemas, kartu užsiimti kūrybine veikla, kartu ieškoti naujų idėjų. Šių metų išskirtinis bruožas yra tai, kad gimsta Italijos lietuvių profesionalų klubas.
Tai yra bandymas sukurti tinklą profesionalų, kurie atsiskleidžia kaip ekspertai, kaip verslininkai, kaip žmonės, kurie gali kurti pridėtinę vertę, yra sukaupę žinių bagažą ir juo gali dalytis tiek su bendruomenės nariais, tiek su Lietuva ir jos žmonėmis. Manau, tai labai svarbi tilto, jungiančio bendruomenę su Lietuva ir Italija, atrama“, – sakė ambasadorius R. Šlepavičius.
Net šešios lietuvės moterys – Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio, Parmos universiteto docentė Birutė Žindžiūtė-Michelini, penkerius metus Italijos lietuvių naujienų portalą ITLIETUVIAI.IT redagavusi žurnalistė Agnė Buckutė, Pietų Italijos ir Kalabrijos bendruomenės pirmininkė Simona Crisafulli, vertėja Toma Gudelytė bei Italijos radijo ir televizijos RAI orkestro altų grupės koncertmeisterė Ūla Ulijona Žebriūnaitė – konferencijoje pasakojo apie istorines Italijos lietuvių bendruomenės asmenybes ir jų indėlį garsinant Lietuvą, įdomiausius lietuvių kūrėjus Italijos literatūroje, lietuvių muzikų ir lietuvių moterų kelią Italijoje, lietuvio paveikslą ir jo raidą šioje šalyje.
Ambasadorius R. Šlepavičius akcentavo, kad šiemetis suvažiavimas yra kitoks – iliustruojantis ypatingą lietuvių bendruomenės Italijoje brandą.
„Man itin smagu, kad bendruomenė yra gyva, aktyvi. Ketvirtas suvažiavimas, įvertinant pandemijos sąlygas, rodo, koks bendruomenėje yra didžiulis poreikis bendrauti, kartu spręsti problemas, kartu užsiimti kūrybine veikla, kartu ieškoti naujų idėjų. Šių metų išskirtinis bruožas yra tai, kad gimsta Italijos lietuvių profesionalų klubas.
Tai yra bandymas sukurti tinklą profesionalų, kurie atsiskleidžia kaip ekspertai, kaip verslininkai, kaip žmonės, kurie gali kurti pridėtinę vertę, yra sukaupę žinių bagažą ir juo gali dalytis tiek su bendruomenės nariais, tiek su Lietuva ir jos žmonėmis. Manau, tai labai svarbi tilto, jungiančio bendruomenę su Lietuva ir Italija, atrama“, – sakė ambasadorius R. Šlepavičius.
Net šešios lietuvės moterys – Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio, Parmos universiteto docentė Birutė Žindžiūtė-Michelini, penkerius metus Italijos lietuvių naujienų portalą ITLIETUVIAI.IT redagavusi žurnalistė Agnė Buckutė, Pietų Italijos ir Kalabrijos bendruomenės pirmininkė Simona Crisafulli, vertėja Toma Gudelytė bei Italijos radijo ir televizijos RAI orkestro altų grupės koncertmeisterė Ūla Ulijona Žebriūnaitė – konferencijoje pasakojo apie istorines Italijos lietuvių bendruomenės asmenybes ir jų indėlį garsinant Lietuvą, įdomiausius lietuvių kūrėjus Italijos literatūroje, lietuvių muzikų ir lietuvių moterų kelią Italijoje, lietuvio paveikslą ir jo raidą šioje šalyje.
Į Siciliją atvyko atstovų iš skirtingų Italijos regionų. Sužinojome daug įdomių dalykų, tvyrojo pakili nuotaika, buvo daug džiaugsmo ir juoko. O tai svarbiausias dalykas šiais pandemijos iššūkių laikais. Gyvas bendravimas, tas žvilgsnis ir šypsena, kuri sklido ne iš kaukių dengiamų lūpų, bet iš akių, mus dar labiau sustiprino ir suvienijo“, – teigė E. Simonkevičiūtė-Di Meglio.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad Italijos lietuvių bendruomenė pakeitė veidą: „Praėjusiame amžiuje bendruomenę sudarė dvasininkai, diplomatai – vyrai. Šiandienė mūsų bendruomenė įgijo moterišką veidą. Todėl, tęsiant kilnią lietuviškumo puoselėjimo ir Lietuvos garsinimo misiją, šiandien mums tenka sujungti abu pradus: tiek racionalųjį, tiek empatinį.“
Pagrindinė renginio organizatorė Sicilijoje gyvenanti S. Crisafulli sakė, kad surengti Italijoje gyvenančių lietuvių suvažiavimą Sicilijoje buvo svarbu dėl trijų priežasčių.
„Pirmiausia, jau dvylika metų kartu su vyru čia stengiamės kurti mažąją Lietuvą. Antras svarbus momentas yra tai, kad labai norime čia diegti lietuvišką kultūrą. Ir trečias mums labai svarbus motyvas yra tai, kad esame dalis Italijos lietuvių bendruomenės, kuri dabar turi labai aktyvų, mus suvienyti sugebėjusį ambasadorių.
Matydama tokią jo iniciatyvą, matydama, kokie yra iniciatyvūs kiti nariai, pagalvojau, kad susitikimo niekada nėra buvę Sicilijoje, tad kodėl nepadarius“, – pasakojo renginio organizatorė. Ji neslėpė, kad didžiausias iššūkis buvo pandemija.
„Iki paskutinės sekundės nežinojau, ar renginys įvyks, ar jo nesugriaus paskelbti nauji Vyriausybės nurodymai, ar atvyks užsiregistravę dalyviai, ar pavyks išvengti užkrato, daugybė panašaus pobūdžio nerimo akimirkų. Keletas dalyvių paskutinę minutę pakeitė planus. Nepaisant visko, susirinko apie pusšimtis tautiečių iš įvairių Italijos regionų, atvyko svečių iš ambasados, atstovų iš savivaldybės.
Džiaugiuosi atvykusiųjų entuziazmu, pasiryžimu ir drąsa. Laikėmės saugumo taisyklių, bet visi kartu, tegul ir per atstumą, tegul ir vienam savaitgaliui, sukūrėme mažą didelę Lietuvą Sicilijoje“, – džiaugėsi S. Crisafulli.
Lietuvių menininkės Eglės Narbutaitės unikaliu sienos tapybos kūriniu „Labas, Itala“, sujungiančiu lietuviškas ir siciliškas šaknis, papuoštame Italos miestelyje susirinkę lietuviai, gyvenantys nuo Pjemonto šiaurėje iki Kalabrijos pietuose, aptarė ir rūpimus klausimus, dalijosi patirtimi, kaip stiprinti bendruomeniškumą, puoselėti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos vardo Italijoje bei globalioje erdvėje skleidimo.
Pasidžiaugta, kad viena tokių priemonių jau yra, – tai šeštus metus veikiantis Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT, kuris yra ne tik kokybiška erdvė Italijos lietuviams, bet ir unikalus Lietuvą, Italiją ir lietuvių diasporą jungiantis tiltas, pozityvi Italijos lietuvius ir Lietuvą globalioje erdvėje garsinanti grandis, Italijos lietuviais ir Lietuva besidomintiems italams atviri vartai.
Suvažiavimo metu buvo oficialiai pristatytas dar vienas įrankis – karantino metu gimęs Italijos lietuvių profesionalų klubas, kuris prisidės prie lietuvius profesionalus visame pasaulyje vienijančio tinklo „Global Lithuanian Leaders“ (GLL).
Konferencijoje nuotoliniu būdu dalyvavusi lietuvių profesionalų klubus vienijančio tinklo GLL vadovė Aušra Kukelkaitė sakė, kad pusšimtyje šalių veikiantys klubai yra požymis brandžia tampančios diasporos, kuri nori prie Lietuvos augimo prisidėti ne tik per kultūrinę ir lituanistinę prizmę, bet ir per profesinę, ekspertinę dimensiją.
GLL projektų vadovė Lina Dusevičienė pabrėžė, kad būtent ta branda šiemet davė ypatingų vaisių – artėjant rinkimams pirmą kartą dėl bendro pilietiškumo tikslo jėgas suvienijo bendruomenės ir organizacijos, kurios davė postūmį esminiam lūžiui Lietuvos ir diasporos santykiuose.
Suvažiavimas Sicilijoje subūrė ne tik meilę Lietuvai puoselėjančius Italijos lietuvius, bet ir Lietuvą mylinčius italus. Beveik dešimt metų Lietuvoje gyvenantis ir Lietuvos bei Italijos istorinius saitus studijuojantis italas Flaviano Bertaina sakė, kad jam Lietuva yra labai brangi, yra kaip antroji tėvynė.
„Tai normalu, – sakė F. Bertaina, – kai pažįsti kitą šalį ir jos kultūrą, kalbą, pradedi įsimylėti. Yra normalu, kad tuomet nori dalyvauti, pasidalyti nuomone ir įspūdžiais, apskritai bendrauti su žmonėmis, su kuriais turi daug bendra.“
Susitikimo akimirka / ITLIETUVIAI.IT nuotr.
Tris dienas vykęs ketvirtasis Italijos lietuvių suvažiavimas pasibaigė ekskursija po kvapą gniaužiančią Taorminą. Praėjusiame amžiuje emigravusių pasaulio menininkų, rašytojų ir intelektualų kolonija tapusio miesto širdyje – antikos laikų amfiteatre, kuriame koncertavo daugybė pasaulio muzikos grandų, Italijos lietuviai linkėjimus nusiuntė visiems lietuviams, kad ir kur jie būtų.
Daiva Lapėnaitė
ITLIETUVIAI.IT
Estijos lietuvių bendruomenė įveikė visas kliūtis ir surengė „Lietuvos dieną Taline“
Nei COVID-19 pandemija, nei tarpvalstybinė sumaištis dėl Baltijos kelionių burbulo, nei lietus ir apribotas eismas Talino gatvėse nesutrukdė jau tradiciniu tapusiam renginiui „Lietuvos diena Taline“, kuris įvyko rugsėjo 5 d. Estijos etnografijos muziejuje po atviru dangumi.
„Lietuvos diena Taline“ – jau trečius metus rengiama lietuviška gegužinė, suburianti ne tik įvairių kartų Estijos lietuvius, bet ir pristatanti Lietuvos etnografinę kultūrą estams bei Talino svečiams. Tiesa, dėl COVID-19 pandemijos šventė iš gegužinės virto rugsėjine, o visi planuoti dalyviai: folkloro kolektyvai ir tradicinių amatų bei virtuvės meistrai iš Lietuvos atšaukė ilgai planuotas keliones dėl sumaišties, kilusios Latvijos ir Lietuvos vyriausybėms paskelbus apie įvedamus kelionių apribojimus tarp Baltijos šalių. Taip jau sutapo, kad ir kitas didžiulis renginys, „Ironman Tallinn“, turėję vykti pavasarį, „uždarė“ gatves, vedančias į lietuvišką susibūrimą. Tačiau nežiūrint visų išbandymų šventė įvyko ir pavyko.
Šiemet renginio ašimi tapo ne muzika ir šokiai, bet nuoširdus ir išsiilgtas bendravimas tarp Estijos lietuvių bendruomenės narių, skanaujant cepelinus ir lietuvišką duonos girą, kurią parūpino Šiaulių „Gubernija“. Gyvos šnekos ir pažintys prie stalų netilo net ir pasibaigus renginiui, o bendravimą pagyvino dviejų šventikų atvykimas. Lietuvis kunigas Edgaras Versockis kunigystei prisiekė tą pačią dieną, o štai Petru prisistatęs šventikas iš tiesų yra tėvas Pedro Pich, katalonas iš Barselonos, daug metų gyvenęs Lietuvoje ir puikiai kalbantis lietuviškai. Organizatoriai taip pat priminė susirinkusiems apie artėjančius Seimo rinkimus ir pakvietė aktyviai registruotis ir balsuoti.
Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rita Kuzminienė džiaugėsi renginiu: „Lietuvos ir ELB vėliavų suburti susirinko virš 70 svečių, nuo pačių mažiausių iki senolių. Šių metų susibūrimas tapo įrodymu, kad šventę puikiausiai galime susikurti ir patys, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių nusiteikimo ir noro. Jau intensyviai planuojame sekantį mūsų renginį – spalio 10 d. minėsime garbingą Estijos lietuvių bendruomenės 40-ies metų jubiliejų“.
Renginys „Lietuvos diena Taline“ suorganizuotas Estijos lietuvių bendruomenės lėšomis su Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos programos „Globali Lietuva“ ir privačių rėmėjų parama.
Renginio akimirkos:
Estijos LB informacija.
Nuotr. Edgaro Šlykovo
Abiems šalims svarbią dieną įsikūrė nauja lietuvių bendruomenė
Taip jau simboliškai sutapo, kad dieną, kai prieš dvidešimt septynerius metus Lietuvos teritoriją paliko paskutinis svetimos armijos kareivis, tą pačią dieną, prieš šešiasdešimt tris metus Malaizija tapo dekolonizuota valstybe ir atgavo savo laisvę. Lygiai tą pačią dieną entuziastingas Malaizijoje gyvenančių Lietuvos piliečių būrys išskleidė Lietuvos vėliavą ir dar kartą pasveikino laisvę.
„Dar labiau simboliška, kad 2020-ųjų rugpjūčio 31-ąją tapome penkiasdešimtąja lietuvių bendruomene užsienyje. Bendrumo jausmas mus siejo jau gana ilgai. Šventėme visas Lietuvai svarbias datas, skleidėme Lietuvos žinomumą, dalyvavome daugelyje tarptautinių bendruomenių susibūrimų. Visgi, suformavimas aiškios vizijos – ką mes galime duoti Lietuvai, buvo pagrindinis akstinas tapti aiškius tikslus ir struktūrą turinčia organizacija“ – sako bendruomenės pirmininkė Rita Rukė.
Bendruomene kelia sau rimtus tikslus – ne tik vienyti Malaizijoje gyvenančius lietuvius, bet ir padėti Lietuvos piliečiams, ieškantiems verslo ar kultūrinių santykių.
„Kaip ir kiekviena šalis, Malaizija turi daugybę skirtumų. Mes, gyvenantys jau ne pirmus metus, galime padėti verslo, kultūros, turizmo ir kitų sričių atstovams surasti tinkamus kontaktus srityse, kurių kelius jau teko ne vienam praminti. Bendruomenė, tai ne ambasada, kuri gali padėti pametus pasą. Bendruomenė – tai jūsų tautiečiai, kurie su užsidegimu skatins abiejų šalių santykius visomis mūsų turimomis priemonėmis“ – pridūrė pirmininkė.
Šalia kitų veiklų, itin svarbus ir kitų Pietryčių Azijos regiono lietuvių komunikacijos poreikis. Tai šalys, kuriose yra nuolat gyvenančių tautiečių, tačiau bendrijos nėra gausios.
„Mažosioms bendrijoms ypač svarbu tarpusavio bendravimas, dalijimasis patirtimi ir bendrų tikslų siekimas. Turime idėjų kurti ir savaitgalio mokyklas tiek vaikams, tiek suaugusiems, kurios veiktų savanorystės pagrindais“ – sako valdybos narė Jurgita Abaravičienė, pati auginanti tris puikiai lietuviškai kalbančius vaikus.
„Mažos bendruomenės turėtų glaudžiau bendradarbiauti ir padėti viena kitai, taip vienyti visus Lietuvos patriotus, kur jie bebūtų. Mes turime kuo dalintis, tad belieka pradėti aktyviau bendrauti ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus“.
Susirinkusius Malaizijos lietuvius vaizdo skambučiu pasveikino ir Sigita Šimkuvienė, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Plėtros ir tvarumo komisijos pirmininkė.
Parengė MLB atstovas spaudai Saulius Radžiūnas