Pasaulio Lietuvių Bendruomenė dėkoja tautai už antrą pilietiškumo bangą

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdyba dėkoja Lietuvos piliečiams už aktyvų dalyvavimą Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo. 

Balsuoti prezidento rinkimuose ir referendume atėjo seniai nematytas žmonių skaičius – beveik 60 proc. balso teisę turinčių piliečių. Tai rodo stiprų Lietuvos piliečių sąmoningumą ir tai, kad pilietybės išsaugojimo klausimas jiems yra labai svarbus.

Už pilietybės išsaugojimą balsavo gerokai daugiau nei 1 milijonas piliečių (galutinius skaičius sužinosime gegužės 18 d. baigus skaičiuoti užsienyje gautus balsus). Nors šių balsų neužteko pakeisti Konstitucijos 12 straipsniui, tokiu būdu leidžiant išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, priėmusiems kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę, PLB mano, kad į piliečių išreikštą valią turi būti įsiklausyta.

PLB valdyba dėkoja visoms Lietuvos Respublikos (LR) institucijoms, inicijavusioms ir parėmusioms siekį spręsti pilietybės išsaugojimo klausimą: LR Vyriausybei, Užsienio reikalų ministerijai, LR Seimo nariams ir kandidatams į prezidentus, palaikiusiems šią iniciatyvą ir pasisakiusiems už pilietybės išlaikymą. 

Reiškiame didžiulį dėkingumą visoms lietuvių bendruomenėms, aktyvistams ir savanoriams, kurie aukodami savo laiką ir asmenines lėšas padėjo skleisti žinią apie pilietybės išlaikymo svarbą ir siekti šios pilietiškumo pergalės. Mūsų jėga yra vienybė.

Apgailestaujame, kad ne visi užsienyje gyvenantys LR piliečiai galėjo įgyvendinti savo pilietinę pareigą. Dėl pašto tarnybų darbo ypatumų ir didelių atstumų kai kuriose šalyse tautiečių iki šiol nepasiekė balsavimo biuleteniai arba išsiųsti sugrįžo atgal. Dėl įvairių su balsavimu paštu susijusių nesklandumų 2024 m. gegužės 12 d. rinkimų metu Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“ ir visuomeninė organizacija „Baltosios pirštinės“ kartu kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, Seimo kanceliariją ir Užsienio reikalų ministeriją.

„Koks bus tolesnis pilietybės išsaugojimo klausimo likimas, kaip traktuoti tų piliečių, kurie pasisakė  jau antrą kartą „už“, valią – o tai yra didžiulis skaičius žmonių, gerokai virš milijono. Jų negalima nubraukti. Tai yra skaičius, kuris reiškia rimtą signalą esamiems ir būsimiems politikams ir valstybės vadovams. Prezidentą išrinksime gegužės pabaigoje, o rudenį laukia  LR Seimo rinkimai. Visiems dabartiniams ir būsimiems Seimo nariams yra duotas svarbus mandatas kuo greičiau spręsti šį klausimą ir plėsti atskirus atvejus, ką mini LR Konstitucija. Kiekvienas pasas yra ne tik teisinis dokumentas, bet ir žmogaus likimas“, – sako PLB pirmininkė Dalia Henke.

Nuo 2006 metų pilietybės išsaugojimo svarbą pabrėžianti PLB iškart po išankstinių referendumo rezultatų ėmėsi tolesnių veiksmų, siekdama išspręsti pilietybės netekimo problemą. PLB atstovai jau konsultavosi su teisininkais, o gegužės 15 d. susitiko su Seimo nariais ir visų frakcijų atstovais, su kuriais aptarė referendumo rezultatus ir tolesnius žingsnius, sprendžiant pilietybės praradimo problemą. 

Seimo narių yra prašoma susivienyti ir į Pilietybės įstatymą įtraukti dar vieną siaurą išimtį, kurioje bus nurodyta, kokiais atvejais žmogus, priėmęs kitos šalies pilietybę, galės išlaikyti gimimu įgytą Lietuvos pilietybę.

Susitikimas vyko gyvai II Seimo rūmuose Spaudos konferencijų salėje. Transliacija galite peržiūrėti čia. 

PLB yra 1958 metais JAV įsteigta didžiausia išeivijos skėtinė organizacija, vienijanti lietuvių bendruomenes 55-iose pasaulio šalyse. 

Parengė: PLB Viešųjų ryšių komisijos narė Ana Vengrovskaja

Italijos lietuvė: pilietybės išsaugojimo klausimas yra aktualesnis Lietuvoje gyvenantiems piliečiams

Sekmadienį Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius lietuvius sujungs bendra pareiga ir atsakomybė: prie balsadėžių atėję piliečiai spręs Lietuvos likimą. Prezidento rinkimuose tautiečiai rinks tą, kas ateinančius penkerius metus vadovaus šaliai, taip pat pasisakys referendume, ar gimimu Lietuvos pilietybę įgiję žmonės galės ją išlaikyti ir priėmę kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę. Šiandien Konstitucija pilietybės įgijimą ir praradimą apibrėžia labai griežtai, tad kasmet per 1000 Lietuvos piliečių praranda gimtosios šalies pasą. Užsienio lietuviams atstovaujanti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) apie skaudų pilietybės praradimo klausimą kalba jau nuo 2006 m. ir skatina gimimu įgytos pilietybės neatimti. PLB Viešųjų ryšių komisijos pirmininkė, Italijos lietuvė Aurelija Orlova tiki, kad šį sekmadienį pilietiški lietuviai susivienys ir balsuos už piliečių išsaugojimą.

Ana Vengrovskaja

Vos už kelių dienų vyks referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Ką pasakytumėte žmonėms, abejojantiems, ar eiti balsuoti, arba neapsisprendžiantiems, kaip balsuoti?

Kiekvieno mūsų balsas svarbus ir labai reikšmingas. Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo – tai visos tautos klausimas ir mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių išsakytų savo nuomonę. Jeigu pritariate, kad Lietuva turi išsaugoti savo piliečius, balsuokite už. Nedalyvaujant referendume jis tiesiog gali neįvykti ir vėl didžiosios daugumos balsai nepakeis situacijos. Tai ne LR Prezidento rinkimai, kur, nenuėjus balsuoti, vis tiek ks nors bus išrinktas balsų dauguma.

Lietuvos pilietybė yra pareiga, atsakomybė ir tiesioginis ryšys su valstybe. Kai kalbame apie emocinį ryšį, ryšys su Tėvyne gali būti prilyginamas ryšiui tarp sūnaus ar dukros ir tėvo ar motinos. Tad įsivaizduokime, kaip jaustųsį vaikas, jei vienas iš jo tėvų oficialiai atsisakytų tėvystės ir išbrauktų tėvystės ryšį iš gyventojų registro. Manau, tuo viskas pasakyta.

Gegužės 12 dienos rezultatai parodys, ar mes, kaip tauta, esame vieningi, susitelkę dėl bendro tikslo, kokie buvome per Baltijos kelią, kai laikėmės susikibę už rankų. Ar visgi esame susipriešinę. Taigi, ką galėtume daryti geriau? Mažinti jų ir mūsų atskirtį, kad liktume tik „mes“ – vieninga tauta.

Referendumo kartelė – itin aukšta. Norint, kad jis pavyktų, „už“ turėtų balsuoti daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Prieš penkerius metus vykusiame referendume absoliuti balsavusių piliečių dauguma (71,7 proc.) pasisakė už pilietybės išsaugojimą, tačiau balsuoti atvyko 52,6 proc. žmonių, todėl balsų neužteko ir Konstitucija liko nepakeista. Kokie veiksniai, jūsų manymu, šį kartą galėtų pakeisti referendumo rezultatą, kad į daugumos piliečių nuomonę vis dėlto būtų atsižvelgta?

Tam, kad laimėtumereferendumą reikia padidinti balsuojančiųjų skaičių ir neprarasti 2019 m. balsuotojų. Visuomet atsiras mažas procentas žmonių, kurie balsuos prieš. Tačiau didžiausia problema – per mažas rinkėjų aktyvumas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Galime pasidžiaugti, jau viršijome 2019 metų rekordinį užsienyje balsuojančių žmonių skaičių, bet to nepakaks. Nepakaktų net jei balsuotų visi iki vieno užsienyje gyvenantys piliečiai, nes tada pakiltų referendumo kartelė, nuo kurios ir yra skaičiuojami tie 50 proc. Reikia atminti, kad 2019 m. taip pat daug balsų praradome, nes Lietuvos Respublikos ambasadų nepasiekė balsavimo vokai arba užsiregistravę žmonės gavo juos jau po referendumo.

Taigi referendumo sėkmei reiktų, kad ateitų balsuoti visi palaikantys ir balsavę 2019 metais, ir visi, kurie tais metais nebalsavo. Manau, jeigu kiekvienas žmogus informuos savo artimą aplinką, kaip svarbu nueiti ir išreikšti savo valią, tada tikrai šansų yra. Juk tiek nedaug trūko 2019 m.

Pabrėžtina, kad šį kartą  referendumui pradėta ruoštis daug anksčiau. Visi dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai į juos buvo paruošti dar lapkričio mėnesį, tad net asmenys, kurie vis dar abejoja ar turi neatsakytų rūpimų klausimų, nesunkiai gali susirasti atsakymus svetainėje www.referendumas2024.lt.

Užsiregistravusių balsuoti paštu ir diplomatinėse atstovybėse užsienio lietuvių skaičius padidėjo – šindien (kalbamės gegužės 6-ąją) jų yra 58 612, taigi daugiau nei balsavusiųjų 2019 m. (55 259). Prie balsadėžių atstovybėse ateis ir neužsiregistravę piliečiai, todėl skaičius gali didėti. Kiek iš viso tikitės užsienio lietuvių  balsų šiame referendume?

Reikia atkreipti dėmesį, kad faktiškas užsiregistravusių balsuoti ir balsavusių asmenų skaičius skirsis. 2019 metais, nors iš viso užsiregistravo 60 tūkstančių, balsavusiųjų, arba, tiksliau tariant, ambasadą pasiekusių lapelių skaičius buvo 52 tūkstančiai. Anais metais vokų siuntimo laikotarpis pateko į Velykų laikotarpį, todėl daug kas gavo balsavimo vokus jau po referendumo, o kai kurie balsavimo lapeliai nespėjo atkeliauti iki ambasados juos išsiuntus.

Šiais metais, tikėkimės, bus palankesnės sąlygos laiškams keliautii, nors visgi tik internetinis balsavimas galėtų išspręsti pašto problemas. Tikimės, kad iš viso (paštu ir ambasadose – aut. pastaba) užsiregistruos balsuoti užsienyje apie 65–70 tūkstančių piliečių. Kiek iš jų faktiškai balsuos ir ar jų laiškai pasieks ambasadas, sunku pasakyti. Tikimės, kad tik mažas procentas laiškų bus prarastas. Kai kurie dar net nėra gavę balsavimo voko, o iki Lietuvos ambasados yra toli.

Visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2023 metų rudenį atliktos reprezentatyviios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, labiau pilietybės išsaugojimui pritaria jaunesni nei 50 metų žmonės, didmiesčių gyventojai, respondentai, turintys aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą ir su didžiausias (per 1800 eurų) šeimos pajamas per mėnesį, vadovai, specialistai ir tarnautojai, besimokantis jaunimas, dirbantys valstybiniame sektoriuje asmenys, kairiųjų pažiūrų žmonės, respondentai, turintys vaikų iki 18 metų. Dažniau nepritaria vyresni nei 50 metų žmonės, respondentai, turintys vidurinį ar profesinį išsilavinimą ir su mažiausias šeimos pajamas per mėnesį (iki 1000 eurų), pensininkai, bedarbiai ir namų šeimininkės. Pasak ekspertų, pirmoji žmonių grupė klausimui pritaria, nes jiems būdingas didesnis mobilumas, be to, ir juos pačius gali paliesti pilietybės išsaugojimo klausimas. Kodėl, jūsų manymu, antroji grupė turėtų pakeisti nuomonę, kodėl jiems šis klausimas turėtų būti aktualus?

Iš tiesų, pilietybės išsaugojimo klausimas yra daug aktualesnis Lietuvoje gyvenantiems piliečiams negu gyvenantiems užsienyje. Šiuo metu užsienio lietuviai jau turi 11 išimčių, kai galima išsaugoti pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę. Dažniausias atvejis, kai užsienyje gimę vaikai įgyja ir kitos šalies pilietybę gimimu arba iki 18 metų. Tokios galimybės neturi Lietuvoje gyvenančių abiejų lietuvių vaikai ir anūkai. Dabar jie gyvena Lietuvoje, bet dėl įvairių priežasčių vėliau gali išvykti studijuoti, dirbti, gyventi ir pilietybę prarasti. Beveik visi dabar gyvenantys užsienyje lietuviai manė, kad išvyksta trumpam. Taigi, tai yra mūsų Lietuvos ateities kartų klausimas.

Kasmet Lietuva dėl dabartinių pilietybę reglamentuojančių įstatymų praranda mažiausiai 1000 piliečių per metus  – priėmus kitą pilietybę, Lietuvos pilietybė yra savaime prarandama. Absoliuti dauguma tokių žmonių – Lietuvoje gimę ir augę piliečiai. Tad visus raginame balsuoti už mūsų piliečių išsaugojimą, Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą.

Viešojoje erdvėje girdime nuomonių, kad net likus nedaug laiko iki gegužės 12 d. kai kurie piliečiai tebėra mažai girdėję apie referendumą. Kaip manote, kodėl referendumas mažai domina žmones?

Manau, tai net ne referendumo problema. Apskritai matoma tendencija “apie politiką“ nekalbėti. Žmonės to vengia. Lyg jaustų gėdą reiškti savo poziciją, dauguma nedrįsta apie tai pasikalbėti net su savo artimaisiais. Deja, būti pilietiškam, t. y. eiti balsuoti yra lyg ir nemadinga. Ar tai būtų referendumas, ar Prezidento rinkimai, apie tai mažai kalbama.

Visgi norėtųsi visuomenės požiūrį apskritai pakeisti, paskatinti suprasti, kad tavo balsas yra svarbus ir reikšmingas. Padaryti taip, kad ne tik įprastume balsuoti, bet ir didžiuotumėmės, kad apskritai balsuojame. Kodėl visai neseniai dar buvo mažai informacijos žiniasklaidos priemonėse? Na, ten irgi dirba žmonės, kurie, deja, nesidomi šiuo klausimu, ir straipsniai pasirodo tik jei už juos yra sumokama. Retas žurnalistas ar redakcija savo noru paliečia šią temą. Skaitydami kai kurių žurnalistų paruoštus tekstus suprantame, kad net jie patys mažai informuoti, todėl neretai ir straipsniai išeina klaidinantys.

Pavyzdžiui, niekad nepamiršiu vienos naujienų agentūros atlikto tyrimo, kuris suklaidino visus vien dėl nekorektiškų formuluočių. Įpinamos į klausimus „dvigubos ar daugybinės pilietybės“ formuluotės ir klausiama, ar pritariate. Tokia formuluotė labai bloga, nes visuomenėje dar įprasta galvoti, kad referendumas bus skirtas užsienio piliečiams dalinti LR pilietybes. Bet juk tai ne dvigubos pilietybės klausimas, Lietuva negali spręsti dėl kitos šalies pilietybės suteikimo. Lietuvos tauta gali spręsti tik dėl LR ir kitos šalies pilietybės santykio.

Tai ir yra esminis klausimas: ar lietuvis galės išlaikyti savo gimtąją pilietybę ar ne? Ar mes norime, kad mūsų išliktų daugiau, ar „naikinsime“ tautiečius kaip išdavikus? Taip pat suprantu, kad kai kurie vengia šia tema kalbėti, nes mano, kad tai kiekvieno asmens pasirinkimas, tačiau nebūtina agituoti nei už, nei prieš. Būtina tiesiog sunormalizuoti patį balsavimą, kad tik ateitum ir nubalsuotum. Tai visos tautos klausimas ir mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių išsakytų savo nuomonę. Nes jei nedalyvausime referendume jis tiesiog gali neįvykti, ir vėl didžiosios daugumos balsai nepakeis situacijos. Tai ne Prezidento rinkimai, kur, nenuėjus balsuoti, vis tiek kas nors bus išrinktas.

Kada PLB pradėjo ruoštis šiam referendumui?

PLB turi ilgalaikę patirtį pilietybės išsaugojimo klausimu. Organizacija dirbo prie šio klausimo dešimtis metų, o pats referendumas yra tik pasirinktas kelias išspręsti jau ilgai esamą problemą. Dar 2022 m. liepos mėn. išrinkus naują Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybą, viena iš XVII PLB Seimo numatytų rezoliucijų buvo dirbti dėl pilietybės išsaugojimo (su rezoliucija galite susipažinti čia). Tad pirma buvo dirbama, kad apskitai būtų ieškoma būdų šiai problemai spręsti.

O referendumo paskelbimas 2023 m. gegužės mėn. paskatino veikti intensyviau rūpinantis sklaida diasporoje. Tada buvo pradėti rinkti diasporos organizacijų kontaktai, atnaujinami ryšiai. Paskelbimus referendumą buvo intensyviai komunikuojama su Vyriausybės kanceliarija teikiant pastabas dėl komunikacijos gairių. PLB paruošė 2023 m. „Pasaulio lietuvį“, kurio pagrindinė tema buvo pilietybės išsaugojimas. Dalyvauta susitikimuose su Vyriausiąja rinkimų komisija, teiktos pastabos ir pasiūlymai užsienio lietuvių registracijos balsavimų sistemų tobulinimo ir žmonių informavimo klausimai.

Kokiomis nuotaikomis gyvena PLB likus vos kelioms dienoms iki referendumo, ar tikite, kad, nepaisant aukštos kartelės, pagaliau bus išspręstas skaudus pilietybės praradimo klausimas?

Jeigu netikėsime mes, tai kas tuomet tikės? Įsivaizduokite, kokia visuotinė galia būtų, jei kiekvienas ne abejotų, o tikėtų pergale visa širdimi? Toks jausmas yra užkrečiamas, tad linkiu su tokia emocija ir sutikti referendumą. Padarėme viską, ką galėjome šiuo laikotarpiu, todėl esame ramūs, kad ir kokie bus referendumo rezultatai. Išspręsti šį klausimą bet kokiu atveju reiks. Anksčiau ar vėliau, nes prarandame savo piliečius. Linkiu visiems susivienyti gegužės 12 d. ir šį klausimą išspręsti dabar.

PLB apie pilietybės išsaugojimo svarbą kalba nuo 2006 m., buvo svarstomi įvairūs sprendimo būdai, tačiau pastarąjį dešimtmetį konstitucinės teisės ekspertų verdiktas buvo toks, kad referendumas yra vienintelis kelias, norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį. Jei antras referendumas dėl pilietybės išsaugojimo visgi nepavyktų, ar PLB yra numačiusi planą „B“?

Kai problema – Lietuvos Respublikos piliečių praradimas, kai netenkama bent 1000 Lietuvoje gimusių piliečių per metus – yra tokia akivaizdi, tai planas „B“ savaime visada šalia. Visgi, „juk mes ne iš tų, kas pralaimi dar nenugalėti“. Mes, lietuviai, esame visi pilietiški, šaunūs ir ne kartą istorijoje įrodėme savo vienybę! Tikiu sėkme. Tikiu mūsų žmonėmis. Visi mes balsuosime už mūsų Lietuvos kartų ateitį, už savo ateitį, už savo piliečių išsaugojimą. 

Gegužės 12 d. organizuojate pilietybės išsaugojimo referendumo rezultatų stebėjimo štabą Vilniuje, bare „Dirigentai“. Papasakokite plačiau, ko gali tikėtis į štabą užsukę žmonės?

Vienybės, vilties ir palaikymo. Susibursime tam, kad būtume kartu lemiamomis minutėmis. Visi, kas dirbo rūpindamasis sklaida, visi, kas tikėjo, kas balsavo. Visi laukiami pabūti kartu ir sutikti rezultatus. Bendrystė yra visa ko variklis.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Gegužės 12 d. vyksiančio referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo mitai ir faktai

Gegužės 12 d. vyksiantis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (gimimu gautos Lietuvos pilietybės išsaugojimo) visuomenėje ir viešojoje erdvėje sukelia diskusijas, kurių metu kai kuriuos išsakomus teiginius derėtų įvardyti kaip neatitinkančius realybės ar iliuzijas. Peržvelkime dažniausiai minimus dalykus ir pasvarstykime, kaip yra iš tiesų.

Jolita ZYKUTĖ

PASAULIOLIETUVIS.LT

Iliuzija nr. 1. Referendumas aktualus tik iš Lietuvos išvažiavusiems jos piliečiams, o gyvenantiesiems Lietuvoje ir nesiruošiantiems iš jos išvykti jis visiškai nesvarbus.

Realybė: Jau dabar yra vienuolika Lietuvos Respublikos (LR) pilietybės įstatymo išimčių, kai užsienyje gyvenantys LR piliečiai gali turėti kelias pilietybes. Pavyzdžiui, diasporoje gyvenančio LR piliečio vaikai ir anūkai gali išsaugoti Lietuvos pilietybę pagal 1-ąją ir 11-ąją išimtį, kai LR pilietybė ir kitos šalies pilietybė įgyjama gimimu arba iki 18 metų.

Skamba paradoksaliai, tačiau Lietuvos pilietybės išsaugojimas nėra „garantuotas“ būtent tiems, kurių abu tėvai yra LR piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvoje. Jeigu tokie Lietuvoje gimę asmenys kada nors išvyktų studijuoti ar gyventi į užsienį ir dėl kokių nors priežasčių turėtų priimti kitos šalies pilietybę, LR pilietybės jie neišsaugotų. Jie atsidurs tokioje pat padėtyje, kaip ir šiuo metu diasporoje esantys pirmos kartos emigrantai, kurie gimė ir augo Lietuvoje. Labai dažnai gyvenantieji užsienyje sako: „Atvykau trumpam, net neplanavau čia pasilikti“, bet gyvenimas sudėsto savaip. Taip gali atsitikti netgi tiems, kurie tvirtai įsitikinę, kad jų vaikai visada gyvens Lietuvoje.

Vertinant statistiškai, būtent Lietuvoje gyvenantiesiems referendumo pergalė (ir gimimu gautos LR pilietybės išsaugojimas) yra aktualus dalykas, nes ten Lietuvos piliečių yra absoliuti dauguma, palyginti su diasporoje gyvenančių pirmos emigracijos kartos LR piliečių kiekiu.

Iliuzija nr. 2. Kitos šalies pilietybę nori priimti tik tie LR piliečiai, kurie nemyli Lietuvos.

Realybė: Priežastys, kodėl susiklosto situacija, kad išvykęs iš Lietuvos jos pilietis svarsto apie kitos šalies pilietybės priėmimą, yra skirtingos. Dažniausiai jos iškyla dėl to asmens realizacijos galimybių ar yra buitinio pobūdžio, nes įvairiose šalyse skirtingi reikalavimai. Štai kelios iš tokių priežasčių: neturėdamas gyvenamosios šalies pilietybės žmogus negali gauti banko paskolos, sunkiau gauna finansinę paramą studijoms, sveikatos paslaugas, turi mažiau socialinių garantijų, pavyzdžiui, netekęs darbingumo. Mokslininkams aktualu, kad gyvenamosios šalies pilietybės turėjimas leidžia pretenduoti į tyrimų stipendijas. Kai kur tik tos šalies piliečiai gali dirbti tam tikrus darbus – būti mokytojais, valstybės tarnautojais ar netgi statybininkais, jei jie dirba, pavyzdžiui, kariniame objekte.

Sportininkai, norintys siekti sportinių aukštumų ir dalyvauti gyvenamosios šalies nacionalinėje rinktinėje, privalo turėti tos šalies pilietybę. Jeigu jie tokie geri sportininkai, kodėl gi neatstovauja Lietuvai? Meilė Lietuvai vėl niekuo dėta, bet galbūt būtent ta sporto šaka nėra taip išvystyta tėvynėje. Pavyzdžiui, 2024 m. duomenimis, pasauliniame suaugusiųjų moterų tinklinio reitinge Italija yra penktoje vietoje iš 74, Lietuvos šiame sąraše netgi nėra. Tad kai Italijoje gyvenanti tinklininkė Indrė Sorokaitė, aukščiausio lygio žaidėja, buvo pakviesta į nacionalinę šalies rinktinę, 2013 m. jai teko pasirinkti priimti Italijos pilietybę, taip netenkant Lietuvos pilietybės.Balsavimas RomojeBalsavimas Kipre

Iliuzija nr. 3. LR piliečio pasas užsienyje gyvenantiesiems LR piliečiams yra nesvarbi popierinė knygelė.

Realybė: Patirtis, kai iš tavęs atima gimimu įgytą LR pilietybę, daugeliui yra itin skausminga. Apima neteisybės jausmas – kodėl iš to, kuris moka lietuvių kalbą, išmano šalies istoriją, kultūrą, atimama jo gimimu gauta pilietybė, o į Lietuvą atvykusiems svetimšaliams ji suteikiama, nors jų ryšys su Lietuva nėra toks stiprus?

Užsienio reikalų ministerijos (URM) 2023 m. atlikta diasporos apklausa liudija, kad lietuvybė (tautinė tapatybė) svarbi 91 proc. apklaustųjų, įvardijant lietuvybės ženklus, antroje vietoje, po lietuvių kalbos mokėjimo, minima Lietuvos pilietybė (72 proc.).

Iliuzija nr. 4. LR piliečiai gali būti tik tie, kurie gyvena Lietuvoje.

Realybė: Ar tokia nuomonė neprimena sovietmečio, kai išvykusieji iš šalies buvo laikomi išdavikais? Šiais laikais laisvai judėti po pasaulį, ten dirbti ir gyventi gali kiekvienas. Tokią teisę numato LR Konstitucija. Jaunimas ypač nori išbandyti save studijuodamas ar darydamas karjerą užsienyje. Po pasaulinės pandemijos išpopuliarėjus idėjai „darbas iš namų“, žmonės suprato galintys dirbti vienoje šalyje, o gyventi kitoje. Dėl to, kad darbo jėga, kaip nekvalifikuoti darbuotojai, taip ir aukšto lygio profesionalūs specialistai, gali judėti laisvai. Valstybės šiuolaikiniame pasaulyje rūpinasi „išsaugoti“ savo piliečius, nes būtų apmaudu „atiduoti“ juos kitoms šalims.

Iliuzija nr. 5. Išvažiavo iš Lietuvos, vadinasi, Lietuvos gerovė jiems nerūpi, taigi ir Lietuvos pilietybės jiems nereikia!

Realybė: URM rengtoje 2023 m. apklausoje net 70 proc. diasporos atstovų sakė prisidedantys prie gerovės Lietuvoje kūrimo. Iš jų 38 proc. skatina turistines keliones į Lietuvą, 33 proc. finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius artimuosius, 13 proc. tarpininkauja padėdami užmegzti kontaktus tarp Lietuvos ir užsienio šalių, 12 proc. teigia dalyvavę labdaros ir paramos programų veiklose Lietuvoje per pastaruosius 12 mėnesių, 9 proc. konsultuoja Lietuvos įmones, organizacijas ar asmenis, 8 proc. yra investavę Lietuvoje ar čia įkūrę savo verslą.

Pasak banko „Revolut“ atstovų, 2021 m. užsienyje gyvenantys lietuviai į Lietuvą pervedė 691 mln. eurų, 2022 m. – daugiau nei 1 mlrd. eurų (palyginimui – 2022 m. LR biudžete buvo suplanuota pensijoms skirti 4,3 mlrd. eurų). 2023 m. piniginės perlaidos iš užsienio į Lietuvą sudarė 701 mln. eurų, tai prilygsta 1 proc. Lietuvos BVP.

Iliuzija nr. 6. Užsienyje gyvenantiems LR piliečiams nereikalinga Lietuvos pilietybė, nes jie vis tiek negrįš į Lietuvą.

Realybė: Statistika rodo, kad ketvirtus metus į Lietuvą grįžta daugiau, nei išvyksta. Per paskutinius 4 metus grįžo ir pasiliko 24 500 LR piliečių. Be to, URM atliktoje pasaulio lietuvių apklausoje 20 proc. dalyvių nurodė numatę apytiksles grįžimo į Lietuvą datas (2022 m. – 16 proc.), dar 59 proc. neatmeta grįžimo į Lietuvą galimybės (2022 m. – 56 proc.). Beje, sumažėjo ir neplanuojančiųjų grįžti – jie sudarė 21 proc. apklaustųjų (2022 m. – 28 proc.). LR pilietybės turėjimas – neabejotinai svarbus dalykas svarstantiems, kokioje šalyje gyventi, o pilietybės neturėjimas, atvirkščiai, sukelia daug barjerų atvykti gyventi į Lietuvą.

Pagrindinė priežastis, kodėl išvykusieji neplanuoja grįžti – užsienyje susikurtas gyvenimas. Tačiau būtų naivu manyti, kad fiziškai Lietuvoje negyvenantis LR pilietis neteikia naudos šaliai ar jos ekonomikai. Užsienyje gyvenantieji prisideda ne tik savo artimiesiems skirtomis piniginėmis perlaidomis, bet pritraukia investicijų, kuria ir plėtoja Lietuvos verslo ryšius su kitomis šalimis.

Iliuzija nr. 7. Jeigu referendumui bus pritarta, LR pilietybę galės atkurti žydų kilmės asmenys, išvykę iš Lietuvos iki 1940 m., ir jiems reikės mokėti kompensacijas už prarastą nekilnojamąjį turtą.

Realybė: Referendumas šiuo klausimu nieko nepakeis. Jau dabar pagal Pilietybės įstatymo išimtį iki 1940 m. iš Lietuvos išvykę litvakai turi galimybę išsaugoti LR pilietybę iki trečios kartos. Dėl kompensacijos už prarastą nekilnojamąjį turtą susitarta jau 2011 m., tad jokių naujų kompensacijų nebūtų mokama.

Iliuzija nr. 8. Jeigu referendumui bus pritarta, tada ir Lietuvos, ir Lenkijos pilietybes turintys asmenys paskelbs Vilnijos krašto autonomiją ir galiausiai atsiskirs nuo Lietuvos, prisijungdami prie Lenkijos. Tai gali atsitikti ir tuo atveju, jei LR prezidentu išrinks ir Lenkijos pilietybę turintį asmenį.

Realybė: Šį argumentą pateikiantys asmenys remiasi emocijomis grįstais teiginiais apie milžinišką grėsmę, tačiau realiai negali įvardyti, kaip toks scenarijus, bent jau teoriškai, būtų įgyvendintas. Manipuliuojant baimėmis lengva valdyti žmones ir paveikti jų nuomones, ypač jeigu paliečiama Lietuvos sostinės tema. Jau dabar Lietuvoje gimę lenkų tautinės mažumos atstovai turi LR pilietybę, o LR pilietybės įstatyme egzistuoja 11 išimčių, kurios leidžia turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę. Teisinės procedūros, kad Lenkijos ir Lietuvos pilietis galėtų keisti Lietuvos teritoriją, netgi neegzistuoja. Seimo nariu ar LR prezidentu nei dabar, nei laimėjus referendumą negalės tapti kelias pilietybes turintis asmuo.

Iliuzija nr. 9. Jeigu referendumui bus pritarta, Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę turintis asmuo gali kandidatuoti į Seimą, būti prezidentu, rinkti Lietuvos valdžią ir spręsti visos valstybės likimą.

Realybė: Referendumas su šiais klausimais visiškai nesusijęs ir jiems įtakos neturės. Pagal LR Konstituciją, Seimo nariu ar prezidentu renkamas asmuo gali turėti tik LR pilietybę. Jau dabar, pagal įstatymus, Lietuvoje gyvenantys LR piliečiai, turintys ir kitos šalies pilietybę, gali balsuoti LR Seimo, prezidento ir savivaldos rinkimuose. Užsienyje gyvenantys LR piliečiai, nepriklausomai kiek pilietybių turi, nedalyvauja Lietuvos savivaldos rinkimuose, tačiau renka LR prezidentą, o Seimo rinkimuose renka Pasaulio lietuvių apygardos atstovą – 1 iš 141 Seimo narių.

Užsienio valstybių piliečiai Lietuvoje deklaravę gyvenamąją vietą, gali balsuoti Lietuvos savivaldos rinkimuose, bet ne rinkti LR Seimą ar prezidentą.

Iliuzija nr. 10. Lietuvai nebus jokios naudos, jei užsienyje gyvenantys LR piliečiai turės ir kitos valstybės pilietybę.

Realybė: Kokią naudą Lietuvai gali teikti jos pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, liudija JAV pavyzdys. Jeigu gyvendamas JAV nesi šalies pilietis, negali rinkti kongreso narių ir daryti įtakos politiniams sprendimams, ir atvirkščiai – jeigu esi rinkėjas, tada gali rašyti laiškus, reikalauti, kad kongresmenai atstovautų vienai ar kitai pozicijai. Tai, kad šių metų balandžio mėnesį JAV kongresas nusprendė suteikti Ukrainai milžinišką paramą, – vienas iš įrodymų, jog būti rinkėju yra naudinga, nes daug lietuvių rašė laiškus savo kongresmenams. Kas būtų, jeigu tokios pagalbos reiktų Lietuvai?

Iliuzija nr. 11. Jeigu į Lietuvą grįš tie, kurie turi Lietuvos ir kitos šalies pilietybę, jie taps našta „Sodrai“, nes Lietuva turės mokėti jiems pensiją.

Realybė: Nesvarbu, kur asmuo gyvena, pensiją mokės ta šalis, kurioje dirbdamas asmuo ją „užsidirbo“.

Iliuzija nr. 12. Referendumas iš anksto užprogramuotas nesėkmei, nes aukšta balsavimo kartelė, todėl aš neisiu balsuoti, mano balsas nieko nelemia.

Realybė: 2019 m. referendume dėl pilietybės išsaugojimo 1 mln. LR piliečių Lietuvoje ir užsienyje pasisakė „už“, iki pergalės pritrūko apie 250–300 tūkst. balsų. Svarbus kiekvienas balsas! Galbūt referendumo rezultatą nulems būtent tas, kuris šią akimirką skaito šias eilutes. Balsavimo biuletenyje neminimas „gimimu gautos pilietybės išsaugojimas“, o klausiama apie Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą. Tokios daugeliui neaiškios sakinio formuluotės priežastis – tam tikri teisiniai reikalavimai, kuriuos ji turi atitikti.

Belieka įsidėmėti – pritarti LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui reiškia norėti išsaugoti gimimu gautą pilietybę, tad biuletenyje kryžiuką reikia žymėti prie žodžio „Taip“. Jeigu tam nepritari – kryžiuką reikia dėti prie žodžio „Ne“.

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Vasario 16-osios proga

„Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą 2024“

2024 m. Lietuva susirinks į Dainų šventę, kuriai jau šimtas metų. Jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė vyks birželio 29–liepos 6 d. Numatyta 14 renginių, kurie suburs 37 tūkst. atlikėjų. Šventėje tikimasi sulaukti net 9 tūkst. šokėjų ir apie 12 tūkst. dainininkų. Manoma, kad šimtmečio šventė pritrauks daugiau nei 1 mln. entuziastingų žiūrovų iš viso pasaulio. Plačiau apie Dainų šventę skaitykite čia.

Birželio 30 d. vyks Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą!“. Vilniaus rotušės aikštėje vyksianti Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą!“ suburs susipažinti dar artimiau. Visą dieną aikštėje veiks paviljonų miestelis, kuriame bendruomenės kartu su savo šalių menininkais pristatys įspūdingiausius projektus, iškilius pasaulio lietuvius ir jų pasiekimus, garsinančius Lietuvą užsienyje. Lankytojų lauks gyvosios dirbtuvės ir atviros maisto degustacijos, o didžiojoje aikštės scenoje – pasaulio lietuvių bendruomenių ir Lietuvos tautinių bendrijų meno kolektyvų pasirodymai.

Renginio tikslas – suburti, sujungti, suteikiant erdvę efektyviai keistis lietuvybės puoselėjimo patirtimi, ir suvienyti skirtingų kartų užsienio lietuvius ir Lietuvos žmones, siekiančius išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir remti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tai bus unikali galimybė Lietuvos visuomenei gyvai susipažinti su skirtingose pasaulio šalyse įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis ir jų veikla, kuria siekiama puoselėti ir skleisti lietuvišką kultūrą, ugdyti bendruomeniškumą, pilietiškumą ir patriotiškumą. Taip pat vyks pasaulio lietuvių ir Lietuvos institucijų atstovų diskusija apie tai, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo.

Lietuvių bendruomenės iki vasario 15 dienos kviečiamos registruotis:

Registracija į Lietuvos tautinių bendrijų koncertą:

Registracija į Pasaulio lietuvių paviljonų miestelį:

Kviečiame į liepos 1 d. vyksiantį Forumą Vilniaus rotušėje.

Lietuva 2024 m. minės Dainų šventės šimtmetį

2024 m. Lietuva susirinks į Dainų šventę, kuriai jau šimtas metų. Šis kultūrinis fenomenas ne tik kelia pasididžiavimą lietuviams, bet ir savo unikalumu žavi visą pasaulį. 2003 m. UNESCO Dainų šventės tradiciją įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Kad giria žaliuotų“

Jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė vyks birželio 29–liepos 6 d. Numatyta 14 renginių, kurie suburs 37 tūkst. atlikėjų. Šventėje tikimasi sulaukti net 9 tūkst. šokėjų ir apie 12 tūkst. dainininkų. Manoma, kad šimtmečio šventė pritrauks daugiau nei 1 mln. entuziastingų žiūrovų iš viso pasaulio.

Šimtmečio Lietuvos dainų šventę Lietuva pasitinka žodžiais ir palinkėjimu „kad giria žaliuotų“, kviečiančiu burtis ir vienytis aplink vieną tikslą – savo Tėvynę. Esame kviečiami pamąstyti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir suvokti, kad visi drauge esame atsakingi už jos išsaugojimą ateities kartoms.

„Mums didelė garbė ir atsakomybė organizuoti šį istorinį renginį, simbolizuojantį vieną iš labiausiai puoselėjamų Lietuvos tradicijų – dainavimą“, – sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) direktorius Saulius Liausa. Jis pabrėžia Lietuvos žmonių stiprų ryšį su gamta ir tradicijomis, taip pat ekologinį šventės aspektą. „Žalios girios idėja simbolizuoja mūsų tautos kelionę per istorinius iššūkius, jos augimą – kaip valstybės ir bendruomenės, panašiai kaip gyvybingos girios augimą, kurioje kiekvienas medis turi savo balsą. Tie balsai ir toliau kalba apie laisvę, kūrybiškumą ir atmintį“, – priduria S. Liausa.

Kaip viskas prasidėjo?

Šiandien Dainų šventė – vienas svarbiausių šalies kultūros reiškinių, kilęs iš liaudies dainavimo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvoje chorinio dainavimo kultūrą skatino lietuviškų chorų sąjūdis, kilęs iš tautinio atgimimo idėjos. Panašus judėjimas vyko ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje, kur Dainų ir šokių šventės buvo jau senokai įsitvirtinusios, o Lietuvoje jų atsiradimas dėl istorinių aplinkybių gerokai vėlavo.

1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Kariuomenės paradų aikštėje, vėliau pavadintoje Petro Vileišio vardu, pirmą kartą surengta Lietuvos Dainų šventė, į ją susirinko daugiau kaip 80 chorų. Šis renginys davė pradžią unikaliai Dainų švenčių tradicijai.

Dainų šventė Lietuvai ypač svarbi buvo nepalankių istorinių aplinkybių fone – padėjo išsaugoti gimtąją kalbą, tautinę savimonę ir identitetą, stiprino ir budino lietuvių tautą nepriklausomybės siekiams. Todėl Dainų šventės, vėliau pasipildžiusios Šokių ir Ansamblių dienomis, Lietuvai, o ir visoms Baltijos šalims yra reikšmingos ne tik kaip tradicija, bet ir kaip reiškinys, leidęs puoselėti tautinę tapatybę sunkiais Lietuvos tautai istoriniais etapais. Nacionaliniai jausmai ir laisvės viltis, kuriuos Dainų ir šokių šventės palaikė okupacijos metais, išaugo į dainuojamosios revoliucijos judėjimą.

Dainų šventės tradicija puoselėjama diasporoje

Už Lietuvos ribų vietinės Dainų ir šokių šventės klesti po pasaulį išsibarsčiusiose lietuvių bendruomenėse. Antrojo pasaulinio karo metais ir iškart po jo nemaža dalis Lietuvos gyventojų ieškojo prieglobsčio Vakaruose arba patyrė represinio sovietų režimo trėmimus į Sibirą. 1953 m. Igarkoje (Sibire) tremtiniai lietuviai surengė pirmąją vietinę Dainų šventę, o kitą šventę 1956 m. – Šiaurės Amerikos lietuviai.

„Diasporoje nuolatos kuriasi nauji chorai ir šokių kolektyvai, kurie yra gyva mūsų kultūrinės tapatybės išraiška. Tai galinga mūsų tautinės tapatybės ir mūsų paveldo išsaugojimo priemonė. Šiandien su nekantrumu laukiame artėjančios Dainų šventės – galimybės aplankyti Lietuvą ir pabendrauti su bendraminčiais entuziastais, kuriuos sieja bendra meilė šaliai“, – sako Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.

Pasiruošimas šventei

„Vos pasibaigus vienai šventei, prasideda pasiruošimas kitai“, – sako LNKC direktorius S. Liausa. Vadovaujami chorų dirigentų ir šokių mokytojų, dainininkai ir šokėjai Lietuvos miestuose ir miesteliuose ištisus metus rengia ir tobulina savo pasirodymus kitai nacionalinei šventei.

Tradiciškai savaitę trunkanti nacionalinė Dainų šventė apima kelis svarbiausius renginius, kuriuose atsiskleidžia Lietuvos kultūros esmė. Tai Folkloro diena, Ansamblių vakaras, Šokių diena ir labai laukiamas baigiamasis renginys – Dainų diena Vingio parko amfiteatre.

Šventės akcentai

Birželio 29 d. Dainų šventė bus tradiciškai atidaryta Kauno Dainų slėnyje.

Liepos 5 d. Šokių dienoje Lietuvos futbolo federacijos stadione dalyvaus daugiau kaip 9 tūkst. atlikėjų. Jie interpretuos liaudies šokius, simbolizuojančius ryšius tarp įvairių sferų – žemės ir dangaus, praeities ir dabarties, skirtingų kultūrų susiliejimą. Scena mirgės nuo choreografinių figūrų, sukursiančių nepakartojamą vientisą vilnijantį srautą. O srauto tekėjimas visada atrodo magiškas dėl Lietuvos regionų tautinių kostiumų raštų. Visas šis grožis susilies į įspūdingą sinchroninį pasirodymą.

Savaitės kulminacija – liepos 6 d. Vingio parke vyksianti Dainų diena – sutrauks minias žmonių, norinčių išvysti 12 tūkst. atlikėjų, pademonstruosiančių turtingą lietuviškų kūrinių repertuarą, kuriame susipina klasikiniai ir šiuolaikiniai kūriniai. Repertuaras dažnai sudaromas iš specialiai chorams parašytų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių ir pritaikytų liaudies dainų. Paprastai chorai dainas atlieka a capella (be muzikos instrumentų pritarimo), tačiau prireikus įgyvendinti konkretų sumanymą nebijoma pasitelkti ir pučiamųjų ar simfoninio orkestro. Tokiai miniai choristų ypač svarbus dirigento vaidmuo, kadangi kiekvieną chorinę dainą diriguoja vis kitas dirigentas. Itin atsakingai ir kruopščiai sudėliota Dainų dienos programa kaskart nustebina menine verte.

Nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija trijose Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – savo kultūrine forma neturi atitikmens ir yra itin vertingas kultūrinis bei visuomeninis reiškinys pasaulinės kultūros kontekste.

Daugiau informacijos apie Dainų šventės programą ir bilietų pardavimą rasite čia

Šaltinis: www.lietuva.lt

DĖL SOLIDARUMO IR PALAIKYMO IZRAELIUI, IZRAELIO LIETUVIŲ IR LITVAKŲ BENDRUOMENĖMS

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba reiškia solidarumą ir palaikymą Izraeliui ir visiems jo žmonėms, ypatingai Izraelio lietuvių ir litvakų bendruomenėms. Reiškiame užuojautą visiems nuo smurto nukentėjusiems ir artimųjų netekusiems Izraelio žmonėms. Taip pat išsakome palaikymą Lietuvoje gyvenantiems žydų tautybės žmonėms.

Šiandien su blogiu kovoja ne tik Ukraina, bet ir „Hamas“ teroristų skerdynes patyręs Izraelis. „Hamas“ smogikai, kurie įvykdė kraupų išpuolį prieš Izraelio valstybę ir civilius gyventojus, taip pat viešai pakvietė savo rėmėjus visame pasaulyje su jais solidarizuotis.

Neleiskime mūsų įbauginti, būkime budrūs, susivienykime prieš tarptautiniu mastu organizuojamą terorizmą.

Pabrėžiame, kad Izraelio, kaip ir Ukrainos kova – tai mūsų visų bendra kova už demokratiją ir prieš totalitarinį terorizmą.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba

……………………………………………………………………………………………….

DECLARATION OF SOLIDARITY AND SUPPORT FOR ISRAEL AND ISRAELI LITHUANIANS AND LITVAKS

The Lithuanian World Community board expresses its solidarity and support for Israel and all its people, especially the Israeli Lithuanian and Litvak communities. We offer our condolences to all who have suffered from violence and those who have lost their loved ones. We also express our support for the Jewish people of Lithuania.

Today it is not only Ukraine that is fighting evil but also Israel, which endured the slaughter of innocents at the hands of Hamas terrorists during their recent murderous attack on Israel and its civilian population. Subsequently, Hamas publicly asked its sympathizers throughout the world to support them.

Let us not be intimidated, let us be vigilant and unite in the face of internationally sponsored terrorism.

We emphasize that Israel’s fight, like Ukraine’s, is our common fight for democracy and against totalitarian terrorism.

The Lithuanian World Community Board

Referendumui dėl pilietybės išsaugojimo artėjant – ką svarbu žinoti?

2024-ieji Lietuvai bus svarbių pasirinkimų metai – laukia ne tik LR Prezidento, Europos parlamento ir LR Seimo rinkimai, bet ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimą apibrėžiančio LR Konstitucijos 12 straipsnio keitimo. Jis vyks kartu su Prezidento rinkimais gegužės 12 d. ir nulems, ar kitos Lietuvai draugiškos šalies pilietybę įgyjantys lietuviai galės išsaugoti Lietuvos pasą. Kodėl šis klausimas yra svarbus Lietuvai?

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke sako, kad referendumu bus mėginama išspręsti ilgametę problemą, kai lietuviai, po 1990 m. kovo 11 d. įgiję kitos šalies pilietybę, netenka Lietuvos piliečio statuso.

Lietuva kasmet praranda maždaug po 1000 piliečių

Tai dabar numato LR Konstitucijos 12 straipsnis, kuris iš esmės ir įtvirtina draudimą Lietuvos piliečiams, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms ir priėmus kitos šalies pilietybę, išsaugoti Lietuvos. Konstitucinės teisės ekspertų teigimu, ši nuostata gali būti keičiama tik referendumu. „Dėl to kasmet Lietuvos pilietybę praranda daugiau kaip 1000 asmenų. 2019 m. vykusio referendumo metu didžioji dalis aktyvių Lietuvos piliečių pasisakė, kad tokia situacija jiems nėra priimtina, o Lietuvos pilietybės iš mūsų tautiečių atėmimas vien dėl to, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jie priėmė kitos šalies pilietybę, yra neteisinga praktika. Deja, tačiau beveik milijono balsų už Konstitucijos straipsnio keitimą nepakako, nes referendumu spręsti keliamo klausimo priėmimo kartelė yra itin aukšta. Laukia antrasis bandymas, kuris, labai tikiuosi, bus sėkmingas.“, – sako D.Henke.

Daugiau piliečių – daugiau galimybių Lietuvai

Anot pašnekovės, pilietybės išsaugojimo klausimas yra svarbus ne tik lietuvių išeivijos atstovams, kuriuos draudimas turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę tuo pat metu paveikia tiesiogiai, bet ir visai lietuvių tautai, jos ateičiai, nes dabartinės demografinės tendencijos lemia nuolat mažėjantį Lietuvos piliečių skaičių, kurie pilietybę įgauna gimimu.

„Esame likusi viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios pilietybė prarandama paprasčiausiai įgijus kitos šalies pilietybę. Taip silpniname savo valstybę, nes kuo Lietuvos piliečių bus daugiau, kuo jie bus plačiau pasklidę ir labiau girdimi, tuo stipresni ir saugesni būsime, tuo daugiau galimybių Lietuvai atsivers.

Pavyzdžiui, JAV ir Lietuvos pilietybę turintys lietuviai turi daug daugiau galimybių daryti įtaką mūsų šaliai svarbiems politiniams procesams už Atlanto nei turintys tik lietuvišką pasą. Taigi – tai ir mūsų šalies politinės įtakos klausimas. Dėl dabartinio požiūrio į pilietybę šioje srityje prarandame galimybes“, – įsitikinusi D.Henke.

Pribrendo metas pokyčiams?

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės manymu, Lietuva yra per maža valstybė, kad galėtų lengva ranka atstumti savo piliečius – kad ir kur jie gyventų ar kokią pilietybę – jei tik ji nėra nedraugiškų šalių – beįgytų. Net ir gerokai didesnės valstybės sau to neleidžia ir brangina visus savo piliečius.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė pateikia Lenkijos pavyzdį – pačioje Lenkijoje gyvena beveik 40 mln. gyventojų, dar pusė tiek – diasporoje. Ir Lenkijos valstybės įstatymai saugo kiekviena lenką, kad lenkai gyvendami svetur išsaugotų Lenkijos pilietybę.

„Tai rodo tam tikrą valstybės požiūrį į savo piliečius, jų vertinimą. Tačiau Lietuvoje šio klausimo per 30 nepriklausomybės metų vis dar nesugebėjome išspręsti. Tai yra liūdna, nes, kaip bebūtų, pilietybė yra svarbiausias žmogaus ryšys su savo valstybe, o su daugybe savo tautiečių šį ryšį nutraukiame. Kai buvo formuluojamos su pilietybe susijusios Konstitucijos nuostatos, situacija turbūt labai skyrėsi nuo dabartinės, tad yra suprantamas svarbiausio šalies dokumento autorių atsargumas ir konservatyvus požiūris į pilietybę. Visgi šiuo metu situacija yra gerokai pasikeitusi, o dėl pasenusios nuostatos Lietuva kasmet praranda daugybę savo piliečių. Tą reikia keisti“, – sako D.Henke.

Pašnekovė pažymi, kad šiuo metu jau yra apie 50 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie pagal dabar galiojančias išimtis turi Lietuvos ir kitos valstybės pilietybes.

Kokie dažniausiai keliami klausimai, susiję su pilietybės išsaugojimu?

Visgi pilietybės išsaugojimo klausimas daliai visuomenės kelia ir tam tikrų abejonių bei nuogąstavimų. Pilietybė reiškia tam tikrus įsipareigojimus šaliai, tad keliamas klausimas, kuriai šaliai dvi ar daugiau pilietybių turintis asmuo teiktų pirmenybę potencialių ginčų ar šalių interesų susikirtimo atveju, kurioje valstybėje atliktų karinę tarnybą, jei tokia pareiga kiltų?

Jei šalys tarpusavyje turėtų nesutarimų tam tikrais klausimais, o kitą pilietybę įgijęs, kartu turėdamas ir Lietuvos, asmuo galėtų dalyvauti abiejų valstybių politiniame gyvenime – kurios poziciją palaikytų?

Pilietybės išsaugojimo skeptikai taip pat apeliuoja į bendrą pilietybės instituto prasmę ir reikšmę. Pagrindu pilietybei, pagal vieną iš požiūrių, galima būtų laikyti realų ir apčiuopiamą asmens dalyvavimą valstybės socialiniame, ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Pagal tokį suvokimą, vien tik lietuviškos šaknys automatiškai Lietuvos pilietybės negarantuoja – jei lietuvis pasirenka gyventi, dirbti ir įvairiais kitais būdais susisieti su kita šalimi, jai įsipareigoti įgydamas tos šalies pilietybę, o savo gimtinei paprasčiausiai jaučia nostalgiją ar meilę – kad ir koka stipri ji bebūtų – tai dar nėra pakankamas pagrindas Lietuvos pilietybei išsaugoti.

Tokios pozicijos šalininkai teigia, kad galimybė išsaugoti pilietybę D. Henke minimų demografinių problemų nespręstų, o paprasčiausiai jas maskuotų didesniu kiekiu Lietuvos piliečių „ant popieriaus“, kurie realiai gyvena, dirba, vartoja, moka mokesčius, kuria šeimas ir socialinius ratus, balsuoja, kur nors Norvegijoje ar JAV, tačiau stalčiuje taip pat turi Lietuvos pasą. Jis, Konstitucijos keitimo oponentų manymu, nėra savaime suprantama duotybė ar teisė, ne simbolinį, o labai konkretų faktinį ryšį su šalimi liudijantis, dokumentas, todėl neturėtų tapti vertingu suvenyru ar paprasčiausiai „planu B“.

Klausimas bus sprendžiamas referendume

Kitų metų gegužės 12 d. kartu su Prezidento rinkimais vyksiančio referendumo metu bus siūloma keisti Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą, kuri – išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus – draudžia Lietuvos piliečiui turėti ir kitos šalies pilietybę.

Ji būtų keičiama nauja formuluote: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.

Lietuvos piliečiams pritarus, iš Konstitucijos būtų išbrauktas teiginys: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Toks pakeitimas pagrindiniame šalies įstatyme suteiktų galimybę išsaugoti gimimu gautą Lietuvos pilietybę, įgijus kitos šalies. Sprendimas dėl Konstitucijos nuostatos keitimo būtų laikomas priimtu, jei tam pritartų daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių ir į rinkėjų sąrašą įrašytų Lietuvos piliečių – tai yra, apie 1,2 mln. gyventojų.

Daugiau informacijos apie referendumą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo www.referendumas2024.lt

Šaltinis: https://lietuva.lt/

Gyvenimas už 500 metrų nuo Lietuvos užaugino nuoširdžią Lietuvos patriotę

Punske gimusi ir užaugusi Ingrida Vaznelytė šiemet Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkės pareigas perleido Tomui Venslauskui, o pati nuo liepos tapo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstove Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje bei trečius metus tęsia veiklą kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkė ir yra atsakinga už jaunimo sąjungų tinklo koordinavimą. 

Indrė PLIUŠKYTĖ-ZALIECKIENĖ

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje visada yra atstovas iš Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos, anksčiau tai būdavo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, bet šiemet valdyba nutarė, kad ši atsakomybė atitiks vicepirmininkui. Jaunimo atstovo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje atsakomybė yra užtikrinti, kad šios organizacijos bendradarbiautų.

Ingrida pastebi, kad įprastai apie lietuvius, gyvenančius etninėse  Lietuvos žemėse, yra pamirštama ir nekalbama. „Kadangi esu kilusi iš etninių Lietuvos žemių, man buvo asmeniškai svarbu užtikrinti, kad jų žodis būtų išgirstas“, – sako Punsko lietuvė.

Kalbamės apie tai, kaip Ingrida prisijungė prie išeivijos jaunimo iniciatyvų ir ką jai tai reiškia.

Visuomeninės veiklos pradžia – noras gerai praleisti laiką

Ingrida sakosi savo visuomeninės veiklos neplanavusi. Viskas prasidėjo nuo skelbimo apie jaunimo renginį, į kurį su draugais nuėjo neturėdama ką veikti. „Pasirodo, nuėjau į Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimą, kurio metu buvo renkama valdyba“, – šypsosi jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Tą pačią dieną ji tapo Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybos nare. O vėliau vienas įvykis vijo kitą ir jau viskas savaime ėmė rutuliotis, tarsi sukrito į savo vietas.

Maža Lietuvos salelė už Lietuvos ribų

Ingrida augo vos už puskilometrio nuo Lietuvos sienos: „Pro langą matydavau Lietuvą.“ Kelinta jos šeimos karta gyvena Punske, lietuvė negali tiksliai pasakyti, bet spėja, kad bent penkta. „Mano proproproseneliai čia gyveno, kol dar tai buvo Lietuvos teritorija, – sako jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. – Iš pradžių jie rimtai nežiūrėjo į vieną dieną atsiradusius sieną žyminčius kuoliukus.“ Lietuvė šypteli, kad jos protėviai tik praėjus kuriam laikui patikėjo, jog niekur fiziškai nepasitraukdami, jie visgi tapo kitos šalies gyventojais.

Punsko situacija unikali ir dabar. Šio krašto gyventojų skaičius siekia vos tūkstantį ir 75 procentai jų – lietuviai. Jau daugelį metų Punskas yra Lenkijos lietuvių veiklos centras, čia veikia lietuvių pradinė mokykla, lietuvių gimnazija, visose įstaigose skamba lietuvių kalba. Ką reiškia užaugti tokioje aplinkoje? Ingrida pasakoja nuo vaikystės mačiusi ant sienų kabančias tautines juostas, šokusi tautinius šokius ir dainavusi lietuviškas dainas. „Visi šnekame lietuviškai, tiksliau, dzūkiškai – ir šeimoje, ir su draugais“, – pasakoja I. Vaznelytė.

Turi stengtis, kad gyvendama Lenkijoje nepamirštų lenkų kalbos

Nuo pradinių klasių Ingrida įprato užduotis iš vadovėlių lenkų kalba versti į lietuvių kalbą ir didžiumą dalykų mokytis lietuviškai. „Su draugėmis susitariame, kad bent pusvalandį prisiversime pakalbėti lenkiškai, kad nepamirštume kalbos, nes jos įprastai nevartojame“, – šypsosi Ingrida ir priduria, kad jos situacija kiek skiriasi nuo draugių, išvažiavusių studijuoti į Vilnių, nes ji pasirinko logistikos inžinerijos studijas Balstogės technologijų universitete Lenkijoje. Tiesa, pirmaisiais studijų metais Ingridai buvo sunkiau kalbėti lenkiškai, bet vėliau apsiprato, o ir akcentas išnyko.

Lenkijoje – lietuvė, Lietuvoje – lenkė

Ji save vadina lietuve, gimusia Lenkijoje. Atvirauja vienu metu patyrusi identiteto lūžį, nes turėdama Lenkijos pasą Lietuvoje buvo laikoma lenke, Lenkijoje – lietuve. Paklausta, kokia kalba galvoja, sako, kad tai sunkus klausimas. „Kurį laiką mąsčiau, kad kokia kalba ilgiau nei savaitę kalbu, ta ir galvoju“, – sako Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkė. O vėliau, pasak Ingridos, ji sužinojusi būdą, kaip dvikalbiams žmonėms suprasti, kurie kalba jie iš tiesų galvoja – reikia atkreipti dėmesį, kokia kalba skaičiuoji spręsdamas matematikos uždavinį. „Taip supratau, kad iš tikro visada galvoju tik lietuviškai“, – juokiasi Ingrida. Anot jos, kartais tai sudaro sunkumų kalbant kitomis kalbomis. O jų ji moka keturias – be lietuvių ir lenkų, dar kalba angliškai ir turi rusų kalbos pagrindus.

Daugiakalbystė – būdas būti nepriklausomam

Paklausta, ką galvoja apie Lietuvoje gyvenantį jaunimą, kuris vis dažniau laisvalaikiu tarpusavyje šnekasi angliškai, buvusi Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė pacituoja lenkišką posakį, kurį čia pat išverčia: „Tamsiausia vieta yra po lempa.“ Ingrida nestebi to paties fenomeno tarp Lenkijos jaunimo, tačiau turi paaiškinimą, kodėl. Lenkijoje turinio kūrėjai Youtube kanalo vaizdo įrašus kuria lenkų kalba, beveik visi kino filmai dubliuojami lenkiškai, tad Lenkijos vaikams ir jaunuoliams, norintiems išmokti anglų kalbą, reikia specialiai ieškoti tam galimybių. „Man visada atrodė, kad Lietuvoje anglų kalbos lygis visada buvo daug aukštesnis nei Lenkijoje, – sako I. Vaznelytė. – O interneto amžiuje šis atotrūkis dar padidėjo.“ Nes turinio lietuvių kalba yra mažai, kino filmai dažniausiai ne dubliuojami, o subtitruojami, tad natūralu, kad anglų kalba vis dažniau skamba ir jaunimui bendraujant tarpusavyje. Tačiau Ingrida tai mato labiau kaip privalumą: „Nuostabus dalykas, kai nuo mažumės vaikai moka kalbėti daugiau nei viena kalba, nes tai atveria daug daugiau durų.“ Pabrėžusi didesnes studijų pasirinkimo galimybes daugiakalbiams jaunuoliams, Ingrida įžvelgia ir dar vieną privalumą. „Esi nepriklausomas nuo žinių viena kalba – gali jas žiūrėti bet kuria, kokią supranti, ir susidaryti savo asmeninę nuomonę apie kiekvieną įvykį“, –  sako I. Vaznelytė ir priduria, kad puoselėti gimtąją kalbą yra svarbu, tačiau ją sunku branginti, kai nereikia kovoti už galimybę ja kalbėti. „Ir tai galima sakyti ne tik apie kalbą, bet ir apie kultūrą“, – teigia Ingrida. Ji sakosi pastebėjusi, kad lietuviškos tradicijos dažnu atveju tampa svarbios tik tuomet, kai išvyksti į kitą šalį.

Subūrė visą miestelio bendruomenę bendram tikslui

Ingrida Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungoje praleido penkerius metus. Dvejus kaip valdybos narė, o trejus – pirmininkės poste. Per tuos metus ji užaugo kaip asmenybė, įgijo daug pažinčių.

Viena iš labiausiai praturtinusių patirčių Ingrida laiko Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso organizavimą. Ingrida didžiuojasi tuo, kad darbti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongrese pavyko surinkti itin gausų savanorių būrį. „Negalvojom, kad mūsų krašto jaunimas taip įsitrauks į šitą veiklą“, – sako I. Vaznelytė ir pasakoja, kad prieš kongresą aplankė Punsko Kovo 11-osios licėjų ir papasakojo apie tai, koks renginys vyks šią vasarą. „Užteko keliems žmonėms nusiųsti nuorodą, kad pasidalintų savo klasėse ar per savo draugus, ir netrukus jau turėjome šešiasdešimt savanorių!“ – prisimena Ingrida.

Komanda buvo labai stipri ir užsidegusi. „Buvo taip malonu, kad mūsų kraštas tarsi atgijo dėl to kongreso, nes po Covid-19 pandemijos buvom tikrai truputį apsnūdę“, – pasakoja jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Ji prisimena, kad tąkart aktyviai dalyvavo ne tik jaunimas, bet ir visa bendruomenė – prisidėjo visi, kas tik galėjo, pavyzdžiui, ūkininkai pagamino pietus.

„Darbas Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungoje atidarė daug durų, pati pasikeičiau kaip žmogus, vieši pasisakymai nustojo kelti baimę“, – šypsosi Ingrida. Ji pripažįsta, jog keistai jautėsi perleisdama Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos vairą, tačiau suprato, kad jau buvo laikas užleisti vietą kitiems, „kad ir jiems atsivertų tos durys“.

„Mano vaikai turės mokėti lietuvių kalbą“

Lietuvybės puoselėjimą Ingrida savo šeimoje matė nuo mažumės. „Ir tėtis, ir senelis, ir sesuo, ir brolis šoko tautinius šokius, rengdavosi tautiniais drabužiais, – pasakoja I. Vaznelytė. – Man buvo taip gražu, norėjau daryti tą patį.“ Jos draugai irgi augo matydami tokį pavyzdį savo šeimose, tad Ingridos bendraamžius Punske vienijo panašūs pomėgiai ir suvokimas. „Nuostabus dalykas būdavo, kad gyveni užsieny, mokaisi lietuviškų dainų ir nuvažiuoji į Dainų šventę pasirodyti“, – prisimena Ingrida. Jai labai svarbu ir kad jos vaikai kalbėtų lietuviškai. „Nesvarbu, kas bus jų tėtis, – ar iš Brazilijos, ar iš Japonijos, ar iš Lenkijos, ar lietuvis – mano vaikai turės mokėti lietuvių kalbą, nes tai mano svarbi dalis, kurią noriu perteikti kitiems.“

Asmeniškai susitiko su dviem Lietuvos prezidentais

Užsienio lietuviams atveria daug galimybių. Ingrida prisimena kažkur nugirstą frazę: „Būti užsienio lietuviu – tai tarsi būti prabangaus privataus klubo nariu“. „Aktyvus užsienio lietuvis gali labai daug ką pamatyti ir daug nuveikti, – tvirtina I. Vaznelytė. – Pavyzdžiui, man pačiai Punske teko priimti Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongreso metu, o dar būdama moksleivė dalyvavau lituanistinių mokyklų suvažiavime prezidentūroje ir susitikau su Prezidente Dalia Grybauskaite.“

Dėl komandinio darbo atsikelia ir antrą nakties

Iniciatyvios lietuvės darbo kalendoriuje kartais nebūna laisvos vietos, tačiau labiausiai spėti atlikti visus darbus ir įsipareigojimus jai padeda ne kokie nors ypatingi laiko planavimo įrankiai, o komandinis darbas. „Komandoje visada vienas kitą papildai, padedi, pasidalini nuomonėmis“, – sako I. Vaznelytė. Jai gera žinoti, kad bet kada gali parašyti žinutę grupei „Ei, chebra, jei galit padėti, būtų nuostabu“, ir būti tikra, kad iškart sulauks atsakymo, kad vieni perims vieną dalyką, kiti – kitą. Ir taip darbai ištirpsta. „Komandinis darbas labai lavina“, – tvirtina Ingrida. Ji pati irgi visada skuba į pagalbą, nors dėl laiko zonų skirtumo kartais tenka į nuotolinius susitikimus jungtis antrą valandą nakties, kaip buvo planuojant šiųmetinį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongresą, vykusį JAV.

„Man visada labiau norisi ne serialą pažiūrėt, o į susitikimą nueiti ar prie jo prisijungti, nes ten galiu susipažinti su nuostabiais žmonėmis“, – šypsosi I. Vaznelytė. Laisvalaikį ji stengiasi praleisti su artimaisiais ir draugais, tai buvo ypač aktualu šią vasarą, nes rudenį Ingrida išsikrausto į Krokuvą, kur „pradės suaugusio žmogaus gyvenimą“, ir su draugais bei šeima matysis kur kas rečiau. Daug keliauja, dažnai suderindama laisvalaikį su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklomis.

Kokie ateities planai? „Tikrai žinau, kad tęsiu lietuvybės puoselėjimą, nes tai dalis manęs“, – sako Ingrida. Ji pasakoja apie Lietuvą ir draugams, kurie nėra lietuviai. O vienam iš jų taip patiko Punskas, kad jis dabar kas pusmetį ten lanko naujus draugus ir po truputį mokosi lietuvių kalbos.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Lietuvybė, pilietiškumas ir solidarumas – 65-ąjį jubiliejų mininti PLB Palangoje nusibrėžė ateities gaires

Tris dienas Palangoje posėdžiavę Pasaulių Lietuvių Bendruomenės lyderiai nubraižė gaires, kuriomis toliau žada sekti 65-erių metų jubiliejų šiemet mininti PLB. 55-ias lietuvių bendruomenes įvairiuose pasaulio kraštuose vienijančios organizacijos planuose – tolesnė plėtra ir lietuvybės puoselėjimas atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Aptarti ir nauji iššūkiai, tokie kaip diasporos indėlis stiprinant šalies saugumą ir parama Ukrainai bei artėjantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Prisidėti sprendžiant šį diasporai aktualų klausimą pažadėjo ir suvažiavime dalyvavę Lietuvos merai. Pasaulio lietuviai džiaugėsi iš Palangos parsivežę solidarumo ir patriotiškumo jausmą bei įkvėpimą toliau dirbti vardan Lietuvos.

Neringa BUDRYTĖ

Į Palangą ir Kretingą per Trakus, Ruklą iš 5 žemynų

PLB jubiliejui skirtas suvažiavimas prie Baltijos jūros, į Palangą, sukvietė lietuvius iš 5 žemynų ir 30 pasaulio šalių.  PLB pirmininkė Dalia Henke juokavo, kad Palangoje susirinko ir visa Lietuva, nes susitikti su pasaulio lietuviais atvyko 9 šalies savivaldybių vadovai ir kitų Lietuvos valdžios institucijų atstovai.

Jubiliejinis minėjimas prasidėjo iškilmingai Trakuose skulptūros „Pasaulio lietuvių angelas“ atidengimu Angelų kalvoje dalyvaujant kun. Antanui Saulaičiui ir įvairiems garbingiems svečiams, iškilmes lydėjo Oslo lietuvių folkloro ansamblio „Gabija“ dainos. Taip įprasminta padėka tautai diasporoje ir čia, Lietuvoje, už mūsų susitelkimą, bendrą darbą ir diasporos nuopelnus Lietuvai praeityje, dabartyje. Tegul tai primena, kad turime dirbti kartu dabar ir vienytis ateityje „vardan tos …“

Tris tolimesnes renginių ir diskusijų kupinas dienas krašto bendruomenių lyderiai, jaunimo sąjungų pirmininkai ir PLB valdybos nariai kalbėjosi apie šios lietuvius pasaulyje vienijančios organizacijos ateities tikslus, strategines kryptis ir svarbiausius šių dienų iššūkius.

Pabrėžta, kad 1958 m. Niujorke įkurtos, lietuvius vienijančios organizacijos misija lieka ta pati, tačiau keičiantis situacijai pasaulyje įgyja naujų formų. Prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo daug prisidėjusi diaspora vėl raginama telktis ir solidariai remti Ukrainą, prisidėti prie Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo.

„Neatsitiktinai parinkome šį suvažiavimą ir PLB valdybos 2022–2025 m. kadenciją apibrėžiantį ir įprasminantį šūkį: „Už lietuvybę, pilietiškumą ir solidarumą!“ Tiek dabar ir ateityje PLB lieka aktualus lietuvybės puoselėjimas, mūsų tradicijų, kalbos išsaugojimas – nesvarbu, kokiomis formomis: tai ir lituanistinis švietimas, ir tautinių šokių kolektyvai, chorai, skirtingų lietuviškų klubų veikla.

Na, o šių dienų geopolitinių pasaulio įvykių kontekste vėl tapo svarbi solidarumo misija ir įsipareigojimas tiek Lietuvai, jeigu ateitų ta nelemta diena X ir vėl reikėtų ginti mūsų šalį, tiek Ukrainai, kad ji pagaliau laimėtų šį baisų genocidinį Rusijos karą. PLB yra kaip tarpininkas ir laidininkas bei koordinatorius šiems tikslams pasiekti“, – pabrėžė D. Henke. Reikšmingas įvykis PLB pirmininkei buvo apsilankymas Rukloje įsikūrusiame Lietuvos kariuomenės padalinyje: „Džiugu, kad turėjome galimybę Lietuvos kariuomenės vado generolo Valdemaro Rupšio kvietimu lankytis Lietuvos kariuomenės padalinyje Rukloje, čia galėjome geriau suvokti ir suprasti Lietuvos ir NATO sąjungininkų sąveiką, arčiau ją pažinti ir net „prisiliesti“ prie Lietuvos galios.“

Tartasi dėl paramos Ukrainai ir būsimo referendumo

Gerąja patirtimi, kaip diaspora gali padėti Ukrainai, suvažiavime dalinosi bene daugiausia paramos surinkusios JAV lietuvių bendruomenės lyderiai. Paramos rinkimą koordinuojantis Arvydas Urbonavičius skaičiavo, kad Amerikos lietuviai per įvairias iniciatyvas Ukrainai iš viso jau yra paaukoję apie 10 milijonų dolerių. Pasak A. Urbonavičiaus, dar karo pradžiojeJAV lietuvių bendruomenė pasirinko bendradarbiauti su Kaune veikiančia ne pelno siekiančia organizacija „Saulės smiltys“ ir šis sprendimas labai pasiteisino.

„Mes, kaip JAV lietuvių bendruomenė, pasidalinome savo patirtimi, kaip mes darom, ką darom. Ši parama renkama per JAV veikiančias lietuvių bendruomenes. Žinoma, prašome ne tik lietuvių paremti, bet visų, kas gali paaukoti. Tą pačią dieną, kai sužinojome, kad vyksta karas, kaip organizacija supratome, kad reikia kažką daryti, kad reikia remti Ukrainą, nes čia bus ilgam. Jau antrą-trečią karo dieną pradėjome rinkti pirmąją pagalbą, pradėjome nuo miegmaišių, nes galvojome apie civilius žmones, kad bus begalės pabėgėlių, kurie paliks namus.

Tai buvo spontaniška idėja, paskui nurimome, pradėjome planuoti, kas būtų naudingiau, ir sugalvojome gegužę padaryti labdaringą koncertą Čikagoje, per viena vakarą tuomet susirinkome 60 000 dolerių. Nuo tada pradėjome bendrauti su organizacija „Saulės smiltys“ ir nenorime blaškytis“, – pasakojo JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas A. Urbonavičius.

Daug dėmesio suvažiavime buvo skirta ir diasporos diskusijai su Lietuvos savivaldos atstovais. Tartasi, kuo išeivija galėtų prisidėti prie Lietuvos regionų vystymosi, kaip paskatinti tautiečius grįžti iš emigracijos ir kokiu būdu savivalda galėtų padėti spręsti pasaulio lietuviams aktualius klausimus,  tokius kaip 2024 m. vyksiantis referendumas dėl pilietybės išsaugojimo.

„Atskiras dienos punktas buvo skirtas diskusijai su nesenai išrinktais merais, kur aptarėme Lietuvos regionų iniciatyvas, skirtas diasporai ir sugrįžimui skatinti. Jau įprasta, kad vis tebekalbame apie gimstant įgytos pilietybės išsaugojimą. Šis klausimas labai svarbus Lietuvos ateities raidai, norit išlaikyti ryšius su savo piliečiais, nes pasas ir yra pagrindinis ryšys su valstybe“, – kalbėjo D. Henke.

Įkvėpė telktis darbams

Diasporos lyderius ypač svetingai priėmusi Palanga suvažiavimo dalyviams ne tik padovanojo Baltijos jūros bangų kvapą, nostalgijos kupinus saulėlydžius, bet ir priminė lietuviškas tradicijas. Birutės parko Skautų slėnyje miesto savivaldybė ir jos meras Šarūnas Vaitkus surengė įspūdingą vakaronę po rugpjūčio dangumi. Iš tolimiausių pasaulio kampelių suvažiavusius lietuvius prisiminti tautinių šokių ir dainų pakvietė Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblis „Mėguva“, o tradiciniais valgiais nukrautas stalas priminė, kokios turtingos Lietuvos garstronominės tradicijos.

Suvažiavimo dalyviai pasakojo iš Palangos išsivežę ne tik prisiminimus bei vienybės jausmą, bet ir stiprų motyvacinį užtaisą toliau burti lietuvius savo kraštuose, kad visos šios tradicijos būtų išsaugotos.

Iš tolimosios Meksikos atvykusi Jolita Mikštaitė neslėpė, kad jų krašte dar nėra oficialios lietuvių bendruomenės, tačiau ją planuojama greitu metu įkurti ir taip prisidėti prie augančios PLB šeimos.  „Nors mūsų bendruomenė nėra oficialiai įregistruota, jau daugelį metų buriame Meksikoje gyvenančius lietuvius, skatiname puoselėti lietuvybę, tradicijas. Kasmet daugėja prisijungiančių talentingų įvairių sričių profesionalų, su kuriais planuojame įkurti bendruomenę ir prisijungti oficialiai prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės. Dalyvauti renginiuose bei projektuose ir įgyvendinti seniai puoselėtą tikslą – įkurti mokyklėlę. Lietuva nėra žinoma šalis Meksikoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, tad dažnai tenka ne tik pasakoti apie šalį, bet ir parodyti žemėlapyje, kurioje pasaulio dalyje Lietuva yra. Kartais net įrodinėti, kad Lietuva nėra Rusijos dalis, kad lietuvių kalba nėra rusų kalba, kad mes turime savo religiją, kultūrą, papročius ir esame laisva šalis“, – apie iššūkius savo krašte pasakojo Meksikos lietuvė.

Planuose – naujos bendruomenės

Ypatingas vaidmuo suvažiavime skirtas ir jaunimui. Prieš šešis dešimtmečius PLB kūrė kitomis aplinkybėmis iš Lietuvos priversti išvykti tautiečiai, kuriems teko ypač svarbi misija Lietuvos laisvės byloje.

Diasporos jaunimo atstovai sako, kad senesnės kartos išeivijos nuopelnai jiems tarsi kelrodis, kaip nepamiršti Lietuvos ir dirbti vardan jos gerovės.

„Ir PLB, ir jaunimas turi vieną bendrą  tikslą – neužmiršti lietuvių kalbos, kultūros, palaikyti tradicijas, kad jos gyvuotų, kad tai išliktų ne tik tarp vyresnių žmonių, bet ir tarp jaunesnių, kurie dar tik mokosi apie šią kultūrą, kurie gimė ir augo svetur, – suvažiavimo įspūdžiais dalinosi į PLB valdybą paskirta PLJS atstovė Ingrida Vaznelytė. – Aš gimiau užsienyje, augau užsienyje, mokiausi lietuviškose mokyklose. Nuo pat mažų dienų su manimi buvo lietuviška vėliava, kalba, lietuviški šokiai, man visa tai taip įsipynė į gyvenimą, kad be viso to gyvenimo neįsivaizduoju. Lietuva nėra didelė šalis ir per jos kultūros bei kalbos puoselėjimą mums atsiveria labai daug vartų.“

Įkūrimo pradžioje jungusi 19-os kraštų bendruomenes, PLB šiuo metu vienija 55 lietuvių bendruomenes. Paskutinioji prisijungė Rumunijos lietuvių bendruomenė, o netrukus turėtų gimti dar dvi oficialios Meksikos ir Barbadoso bendruomenės. Plėstis ir jungti lietuvius net labiausiai nutolusiuose planetos kampeliuose – vienas iš kertinių PLB tikslų, nesikeičiantis net ir pasauliui globalėjant.

„Vienas iš PLB įsikūrimo tikslų jau prieš 65 metus ir buvo – vienyti už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius ir skatinti bendruomenių kūrimąsi pasaulyje. Tik organizacijose esame stiprūs, matomi ir galime padėti vieni kitiems. Ir po Lietuvos nepriklausomybės matome, kad lietuviai vis dar išvyksta į platųjį pasaulį skirtingais tikslais. Apsipratę ir įsikūrę svetur lietuviai vis dar buriasi į bendruomenes ir steigia lituanistines mokyklas, jeigu tokių dar nėra toje šalyje įkurta. PLB Plėtros ir tvarumo komisijos uždaviniai ir yra padėti lietuviams įkurti lietuvių bendruomenes patariant, o jau įsikūrusioms bendruomenėms –išsilaikyti arba vėl „prisikelti“, – apie organizacijos plėtrą kalbėjo D. Henke.

Suvažiavimo dalyviai taip pat aptarė galimybę 2024 m. organizuojamos Dainų šventės metu surengti Pasaulio lietuvių dieną ir išreiškė pageidavimą įtraukti PLB atstovą į Lietuvos kultūros tarybą. Atsisveikinant Palangos merui Š. Vaitkui perduota Pasaulio lietuvių sporto žaidynių vėliava. Būtent Palangoje jau 2025 m. vėl susiburs sportuojanti Lietuvos diaspora.

Kretingos rajono mero Antano Kalniaus ir LR Seimo nario Antano Vinkaus rodomas išskirtinis dėmesys suvažiavimo dalyviams, ekskursija į Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Kretingos apreiškimo vienuolyną, Kretingos muziejų, Žiemos sodą ir vakarienė, per kurią buvo degustuojami regioniniai patiekalai, dar labiau priartino prie Žemaitijos istorinių ištakų ir jos grožio.

 Suvažiavimą vainikavo įspūdingas Lietuvos nacionalinio kultūros centro choro koncertas Palangos kurhauze, skirtas pristatyti 2024 m. šimtmetį minėsiančią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“. Pasaulio lietuviai Palangą paliko su ašaromis akyse, širdyje išsiveždami dar labiau išaugusią meilę Lietuvai ir jos tradicijoms.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“