PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Šv. Kalėdų proga

Mielieji lietuviai pasaulyje,

Vienintelis visiems palinkėjimas 2023 metams – Ukrainos pergalė!

Tegu sunkumai mus užgrūdina, tapkime išmintingesni.

Ir siekime taikos: savyje, savo šeimoje, savo tautoje ir pasaulyje.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vardu linkiu susikaupimo ir ramybės kupinų artėjančių šv. Kalėdų!

D. Henke

Prisimename Nyderlandų lietuvių bendruomenės įkūrėją Mirgą Augustaitytę-van Spanje

Rasa Sagė

Nyderlandų lietuvių bendruomenės įkūrėja ir pirmininkė Mirga Augustaitytė-van Spanje keturiasdešimt septynerius savo gyvenimo metus buvo pasišventusi šios bendruomenės siela. Po karo ji pirmoji subūrė saujelę lietuvių. Nors jų nebuvo daug, tačiau visi vienas kitam buvo be galo svarbūs. Gorbačiovo laikais ir vėliau, Lietuvai kovojant už nepriklausomybę, Mirga dažnai kalbėjo per olandų televiziją, davė interviu, kuriuos spausdino olandų spauda. 2008 m. buvo apdovanota Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Garbės aukso ženklu „Už nuopelnus“.

Mirga Augustaitytė-van Spanje gimė Pagėgiuose, laisvoje Lietuvoje, 1929 m. gegužės 11 dieną. Tėvai mergaitei davė senovinį lietuvišką vardą „Mirga“ (lietuvių kilmės vardas, kurio reikšmė mirgėti, šviesti, žibėti). Visi, kurie prisimena Mirgą, sutaria, kad ji buvo neeilinė, žiburiuojanti ir visus linksmumu užkrečianti asmenybė.

Kai Mirgai sukako penkiolika metų, jos tėvas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Andrius Augustaitis, su šeima (žmona ir dviem dukterimis) bėgdamas nuo Raudonosios armijos paliko Lietuvą. 1944 m. pabaigoje per Lenkiją šeima pasitraukė į Vakarus. Po kelerių metų Vokietijoje, Oldenburge, Mirga sutiko savo būsimą vyrą, karo stovyklos vertėją olandą Janą Willemą van Spanje. Pora susituokė ir persikėlė gyventi į Nyderlandus, Roterdamą. Pirmą kartą į Lietuvą Mirga grįžo būdama šešiasdešimt dvejų, 1991 metais.

Mirga Augustatytė – van Spanje. Nuotrauka šeimos albumo.

Mirgos vaikystė ir karo pradžia

Nuo trejų metukų Mirga augo Rusnėje, Mažojoje Lietuvoje, kurią ji visą gyvenimą prisiminė šviesiausiomis spalvomis. Rusnėje buvo uostas, vyko prekyba, Nemunu plaukė laivai. Žiemą upė užšaldavo ir ledą laužydavo ledlaužiai. Vaikai, taip pat ir Mirga su dvejais metais vyresne seserimi, žaisdavo šokinėdami nuo lyties ant lyties. Tėvai, žinoma, neleido tokių žaidimų, tačiau pavojinga avantiūra traukė visus vaikus. Kitoje upės pusėje buvo Prūsija. Vokiečiai dažnai lankydavosi Rusnėje, persikeldavo į Lietuvos pusę apsipirkti. Vokiečių kalbos Mirga su seserimi mokėsi papildomai, tėvai mokėdavo už pamokas, nes manė, kad gyvenant taip arti Prūsijos būtina mokėti šią kalbą. Vokiškai Mirga susikalbėdavo jau būdama ketverių metukų. Mirgos sesuo Rūta sirgo astma, daktarus tėvai taip pat lankė Prūsijos pusėje, nes jie buvo arčiau nei Didžiojoje Lietuvoje.

Prasidėjus karui, Augustaičių šeimos požiūris į vokiečius skyrėsi nuo daugelio lietuvių šeimų požiūrio. Daugelis galvojo, kad po metus trukusio rusų režimo vakarietiško mentaliteto atėjimas reikš Lietuvos išvadavimą. Tačiau Lietuvos muitinės viršininku dirbusiam Mirgos tėvui teko geriau susipažinti su „išvaduotojais“ ir tikraisiais jų tikslais. Pasiturinti šeima Rusnėje turėjo viešbutį, kurį, kylant įtampai tarp autonomiją turinčio Mėmelando (Klaipėdos krašto) vokiečių ir centrinės Lietuvos valdžios Kaune, pardavė vokiečiui. Šis paskundė Mirgos tėvą už tai, kad „jis per daug lietuvis“. Vokiečiai, ultimatumu pareikalavę Klaipėdos krašto, muitinės viršininką suėmė ir įkalino. Žinią, kad jų kraštas per vieną akimirką tapo Vokietija, Mirga su seseria išgirdo būdamos mokykloje. Mažojoje Lietuvoje mokiniai vilkėjo raudoną uniformą, o Didžiojoje Lietuvoje – rudą. Mergaitės taip išsigando vokiečių, kad grįžo namo šunkeliais. Kuprinėse slėpė uniformines kepures, kad niekas jų nepamatytų ir nepažintų, jog mergaitės yra lietuviškos mokyklos mokinės. Mėmelandą perdavus Vokietijai, iš šio krašto į Didžiąją Lietuvą pabėgo apie 21 000 gyventojų, su jais pasitraukė ir Augustaičių šeima.

Vokietijai okupavus visą Lietuvą, daug žmonių buvo  priverstinai įdarbinta vokiečių fabrikuose, apgyvendinta didelėse stovyklose. Daug gyventojų buvo išvežta darbams į Vokietiją. Moterys ir vyrai turėjo tapti lojalūs ir dirbti Vermachtui ir naciams. Tačiau Mirgos šeima, kaip ir daugelis lietuvių, rusų bijojo labiau. Užėjus rusams, nemažai žmonių dingdavo be žinios. Taip dingo geriausia Mirgos draugė Rita su šeima. Vokiečiai į lietuvius bent jau žiūrėjo kaip į vakariečius, o rusai – kaip į tautą, kurią jie privalo pavergti.

Pasitraukimas į Vakarus ir šeimos tragedija

1944 metų žiemą Augustaičių mergaites, taip ir neišmokusias rusų kalbos (visa klasė boikotavo rusų kalbos pamokas ir nieko nesimokė, nors ir turėjo už bausmę valandų valandas sėdėti po pamokų), pasiekė gandai, kad rusai sugrįžta. Frontas neišvengiamai artėjo. Šaudymas ir patrankų sprogimai jau buvo visai netoli, tik už trijų kilometrų nuo šeimos namų Šiauliuose, kai apimta panikos šeima antrą kartą susikrovė keletą svarbiausių daiktų. Į keturis lagaminus – tėčiui, dviem dukroms ir sau – Mirgos mama suskirstė vertingus daiktus. Mirgos lagamine ji sudėjo jos tėčio pašto ženklų kolekciją, lietuviškus likerio stikliukus, tėčio medalius ir Mirgos fotoalbumą. Aukso monetas ir papuošalus mama įsisiuvo į savo ir mergaičių korsetus – jie svėrė daugiau nei pusę jų pačių svorio. Stvėrę lagaminus, šeima paliko atidarytas savo namo duris ir pasitraukė į vakarus. Žinoma, tikėdamiesi sugrįžti. Juk paliko savo du mylimus šunis ir katę… Mirga daugiau niekada nebelaikė gyvūnų.

Jie turėjo tik adresą – Mirgos močiutės sesuo prieš karą buvo ištekėjusi už vokiečio ir su šeima gyveno Kylio mieste. Mirgos tėtis pasirūpino, kad visi šeimos nariai gerai įsimintų adresą Kylyje: „Jei pasimestumėme, susisieksime per Kylį.“ O pasimesti tokioje kelionėje labai paprasta. Štai kaip apie šeimos tragediją Mirga pasakojo žurnalui „Baltische Wijzer“:

„Mano tėtis ėjo šalia mūsų, tačiau kaip vaikai, mes laikėmės arčiau mamos. Jei tėčio kažkurią akimirką nesimatė, mes nepuldavome jo ieškoti, tiesiog ėjome toliau. Virš mūsų labai žemai skraidė lėktuvai, jie šaudė į kelią ir į žmones. Kai imdavo šaudyti, mes bėgdavome slėptis pakelės griovyje ar už medžių. Kas po tokio apšaudymo likdavo gyvas, stodavosi ir eidavo toliau. Tu tiesiog nesižvalgai. Stojiesi ir eini. Taip mano tėtis ir dingo. Staiga jo nebeliko. Galbūt jis liko ten, pakelėje, aš nežinau.“ Penkiolikmetė Mirga savo tėčio daugiau niekada nebematė. Laiškas į Kylį taip pat neatėjo.

Traukdamasi į vakarus šeima neteko ne tik tėčio, bet ir senelio. Mirgos močiutė, kurios sesuo gyveno Kylyje, taip pat buvo priversta palikti savo sodybą, žemes ir bėgti. Jie važiavo traukiniu, traukinys sustojo ir senelis išlipo ieškoti tualeto. Traukinys ėmė važiuoti jam dar negrįžus. Senelė daugiau jo niekada nebematė. Ji pati savo paskutinius gyvenimo metus praleido Kylyje, pas seserį.

Mama su dviem dukromis galiausiai atsidūrė prie Elbės upės, Rytų Vokietijos pusėje. Jos miegojo miškuose ir stengėsi būti kuo mažiau pastebėtos. Bijojo visų – rusų, vokiečių, netgi amerikiečių. Matė amerikiečių tankus, ant kurių plevėsavo vėliava su baltu kryžiumi, tačiau nepasitikėjo savo akimis. Lygiai tokie patys buvo rusų tankai, tik su raudonu kryžiumi.

Vėliau viskas vyko tarsi įtempto siužeto filme: amerikiečiai jas užkalbino ir pranešė, kad ši Vokietijos dalis pagal susitarimą priklauso rusams. Amerikiečių armija ją jau paliko, persikėlė per Elbę į Vakarų Vokietiją. Visą kelią jos bėgo nuo rusų ir vis tiek galiausiai, po tokios sunkios kelionės, atbėgo pas rusus…  Ką daryti?

Šeima pasiprašė pastogės pas geraširdį vokiečių ūkininką, apsimetė, kad pačios yra vokietės. Miestelyje kalbėjo tik vokiškai, manydamos, kad tokiu būdu išsigelbės. Netoliese, kitoje fermoje, gyveno latvė su dukra. Jos taip pat apsimetė vokietėmis, tačiau kažin kaip ta moteris suprato, kad Mirga su mama ir seseria yra lietuvės. Ji pasikvietė Mirgą ir vokiškai paklausė, ar galėtų pasikalbėti su jos mama.

Latvė papasakojo iš vieno latvio girdėjusi apie amerikiečių keltą, keliantį likusius amerikiečių karius per Elbę į Vakarų Vokietijos pusę. Mirgos mama su latve pėsčiomis nuėjo dvidešimt kilometrų iki tos vietos, kur stovėjo keltas, kad užsirašytų, jog ir jos nori keltis. Sužinojo, kad paskutinį kartą keltas kelsis pirmadienį. Sekmadienį, devintą valandą ryto, kiek įkabindamas atmynė tas pats latvis ant dviračio: „Paskutinį kartą keltas kelsis šiandien, pirmą valandą dienos!“  Mirgos mamai kubilas su vandeniu iškrito iš rankų. Paskutinė jų galimybė pabėgti nuo rusų buvo prarasta… Jos niekaip negalėjo suspėti.

Tuomet ji raudodama viską papasakojo vokiečių fermeriui, pas kurį jos buvo apsistojusios. Parodė pasus ir pasakė, kad jos ne vokietės, jos iš Lietuvos ir joms labai reikia persikelti per Elbę. Vokiečiai pasirodė esą geri žmonės. Vienas ūkininkas parūpino arklį, kitas pašaro, trečias vežimą. Gerų žmonių dėka jos ir latvių šeimos suspėjo: likus pusvalandžiui iki kelto išvykimo vežimas jas atvežė prie Elbės ir jos sulipo į keltą. Drebančiomis širdimis parodė amerikiečiams savo pasus: iki paskutinės sekundės nežinojo, ar amerikiečiai išduos jas rusams, ar perkels per Elbę. Šį kartą lietuviškas pasas tapo jų bilietu į laisvę. Jį parodžius amerikiečiai joms leido keltis kartu į Vakarų Vokietiją. Tame kelte Mirga pirmą kartą gyvenime pamatė juodaodžius – amerikiečių karius.

Amerikiečiai atvežė jas į Liuneburgą, didelę pabėgėlių stovyklą. Sąlygos buvo baisios, daugybė žmonių miegojo mediniuose barakuose ant plikų gultų be jokio čiužinio. Vėliau jas perkėlė į kitą DP (angl. displaced persons) stovyklą. Ten jos buvo apgyvendintos su latviais ir estais. Pagaliau jautėsi saugios ir laisvos. Jei vokiečiai norėjo jas tardyti, turėjo gauti britų leidimą. Stovyklą juosė spygliuota tvora, tačiau parodžiusios savo korteles jos galėjo laisvai išeiti ir ateiti. Nors ir jautėsi saugios, tačiau ramu nebuvo. Kitoje upės pusėje jos nuolat matė rusų armiją. Jei maudydavosi upėje, plaukdavo tik iki pusės, kad, neduok Dieve, vėl nepakliūtų į rusų valdomą teritoriją.

Naujas gyvenimas Nyderlanduose ir lietuvių paieškos

Mokėdama vokiečių ir anglų kalbas, stovykloje Mirga pradėjo dirbti vertėja Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos administracijoje (UNRRA, United Nations Relief and Rehabilitation Administration – 1943 m. įsteigta tarptautinė organizacija, kurios tikslas buvo teikti pagalbą šalims, nukentėjusioms nuo nacių ir jų sąjungininkų). Vertėjavo anglams ir amerikiečiams, tačiau troško kuo greičiau iš šios stovyklos keltis į Vakarų gilumą. O tai pavyko padaryti sutikus savo būsimą vyrą, taip pat vertėją olandą Janą Willemą van Spanje. Mirgos mama su seserimi išvažiavo į Jungtinę Karalystę, o Mirga su dukra Ruta – pas jau anksčiau išvykusį vyrą, į Nyderlandus.

Keletą metų pagyvenusi su vyru Nyderlanduose, Mirga, trijų vaikų mama (vėliau susilaukė ir sūnaus, dar buvo vyro dukra iš jo pirmosios santuokos), pati būdama vos dvidešimt dvejų, ėmė ieškoti lietuvių. Palyginti su kitomis šalimis, po karo Nyderlanduose buvo labai mažai lietuvių. Iš Vokietijos žmonės traukė į Ameriką, Australiją. Šios šalys kvietė imigrantus, nes joms reikėjo darbo jėgos. Nyderlandai nekvietė imigrantų. Patys turėjo pakankamai žmonių išsikuopti po karo.

Mirga rado tik Arlette’ę Schellenbach, puikiai lietuviškai kalbančią moterį, gimusią Kaune prancūzo ir belgės šeimoje. Jos palaikė ryšį, tačiau dėl atstumo, skiriančio Roterdamą ir Amsterdamą, susitikdavo nedažnai. Kitų lietuvių Mirga nesutiko.
Tuos kelis Nyderlanduose esančius lietuvius surasti buvo tas pats, kaip surasti adatą šieno kupetoje. Laikai buvo neramūs, daug žmonių turėjo piktų kėslų. Nuėjusi į policiją paklausti lietuvių adresų, Mirga nieko nepešė. Tuomet jauna, užsispyrusi moteris sugalvojo, kad ji gali duoti skelbimą į žurnalą. Jei žmonės patys atsilieps, tuomet ji nepažeis jokių privatumo taisyklių.

Tuo metu buvo daug išsibarsčiusių šeimų, jų nariai ieškojo vienas kito. Žurnalai „Libelle“ ir „Margriet“ skelbimus apie ieškomus artimuosius spausdindavo nemokamai. Mirga padavė skelbimą į „Margriet“. Ji gavo keletą olandų atsakymų, kad jų kaimynystėje gyvena lietuviai. Tokiu būdu susirinko šešios lietuvės moterys, ištekėjusios už olandų. Su šeimomis pirmąją bendruomenę sudarė trylika žmonių. „Su trylika narių tu nieko negali daugiau nuveikti, tik organizuoti „šeimos susitikimus“, – sakė Mirga „Baltische Wijzer“.

Nyderlanduose visi lietuviai gyveno labai toli vienas nuo kito, todėl susitikti nebuvo taip paprasta. Susitikdavo kartą ar du per metus. Tai buvo malonus laikas kartu, pokalbiai apie Lietuvą, maisto gamyba. Susitikimai trukdavo visą dieną. Vieni turėdavo laiškų iš Lietuvos, kiti nepalaikė jokių ryšių, tačiau visi galėdavo pajusti dalelę savo gimtosios šalies. Mirga neturėjo jokio ryšio su Lietuva, todėl jai šie susitikimai atstojo tikros giminės susitikimus. Naujienas sužinodavo iš kitiems lietuviams atsiųstų laiškų. Susitikdavo dažniausiai pas vieną ar kitą namuose, kur buvo daugiau vietos. Dažnai susitikdavo pas Arlett’ę, vėliau pas Mirgos dukrą Rutą. Jau tada lietuviai susitikdavo olandiška maniera – visi, kas ateidavo, patys susimokėdavo už vaišes, prisidėdavo, kuo reikėjo – atsinešdavo skėčius nuo saulės, maisto, sulankstomas kėdes, gėrimus, indus. O po maisto ir gėrimų prasidėdavo nostalgiškoji dalis – lietuviškos dainos. Vėliau kaimynai pasakodavo, kad jie tiesiog išeidavo į savo kiemą ir klausydavosi. Iš jų pusės nesigirdėjo jokio krebždesio, olandai klausėsi lietuviškų dainų visiškai nuščiuvę. Dainos buvo neatsiejama lietuvybės dalis. Kartais jos sugraudindavo iki ašarų, tačiau visi dainuodavo toliau. Mirga pasakojo, kad jie dainavo liaudies dainas, kurių vėliau jau niekur nebesigirdėjo. Kartą ji nusipirko liaudies dainų knygutę, kad sužinotų, kokias dainas ji moka, kokių ne.

Oficialesnė bendruomenė ėmė formuotis tik po maždaug trisdešimties metų, devintajame dešimtmetyje. Tik tuomet bendruomenė buvo įkurta oficialiai, pavadinta Lietuvių asociacija. Į susitikimus jau ateidavo apie keturiasdešimt žmonių. Kaip ir anksčiau, prisijungdavo šeimos, vaikai, visi ateidavo kartu. Be kitų lietuvių, nuo pat pradžių aktyvūs nariai buvo Arlette’ė Schellenbach ir žurnalistas Isaacas Kaplanas, kurį Mirga vadino „tikru lietuviu širdyje ir inkstuose“. Jis daug kartų sėdėjo rusų kalėjimuose, buvo ištremtas į Sibirą. Jo sūnus Felixas uvo Lietuvos teniso čempionas. Lietuviai jam buvo viskas. Jis visa širdimi įsitraukė į lietuvių bendruomenės kūrimą. Parašė knygą apie savo patirtis kalėjimuose, mintis apie laisvę. Knygutė išversta į olandų kalbą.

Lietuvos nepriklausomybė ir Nyderlandų lietuvių bendruomenės raida

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviai atvykdavo į Nyderlandus tikėdamiesi surasti tautiečius, kurie galėtų juos priimti ir jais pasirūpinti. Seniau gyvenantieji lietuviai suteikdavo garantijas, kad padengs atvykusiųjų išlaidas, nes vyriausybė nenorėjo turėti tokių išlaidų. Atvykdavo be nieko, be pinigų, beveik be drabužių, medikamentų. Viską jiems surinkdavo seniau gyvenantys lietuviai. Nuomodavo sunkvežimius, prikraudavo drabužių, medikamentų, maisto ir siųsdavo į Lietuvą. Senoji Nyderlandų lietuvių bendruomenė pirmaisiais nepriklausomybės metais turėjo įdėti nemažai darbo, kad pagelbėtų Lietuvai ir lietuviams.

Mirgos ir jos šeimos namai dažnai būdavo pilni lietuvių. Nuolat tekdavo priimti lietuvius, likdavusius tik vienai nakčiai. Pavyzdžiui, žmones, kurie nusipirkdavo automobilius, o paskui išvykdavo atgal. Kartais juos sustabdydavo pasieniečiai, nes lietuviai neturėdavo pinigų sumokėti pasienyje reikalaujamiems mokesčiams. Tuomet Mirga leisdavo tą sumą nurašyti nuo jos sąskaitos. Kartais žmonės grąžindavo skolą, bet ne visi. Taip pat Mirga organizuodavo lietuviškas šventes, pavyzdžiui, vasario 16-osios šventę. 1998 m. lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas Mirga perdavė aktyviai bendruomenės narei Astai Balčiūnaitei-Helsper. Tuomet Lietuvių asociacija įgavo bendruomenės statusą. Mirga iki pat mirties buvo Nyderlandų lietuvių bendruomenės Garbės pirmininkė.

Mirgos optimizmas ir meilė žmonėms išliko iki pat gyvenimo pabaigos

Mirga buvo labai protinga, gabi, išsilavinusi moteris. Optimistė, ekstravertė, mėgstanti bendrauti, mylinti žmones. Nejučia visus aplinkinius užkrėsdavo jos maloni šypsena ir mokėjimas pasijuokti iš visų negandų. Su ja bendrą kalbą lengvai galėjo rasi bet kokio amžiaus ir tikėjimo žmogus. Užėjusį liūdesį Mirga gindavo bendraudama su žmonėmis: „Pirmosiomis akimirkomis išeikite į miesto centrą pasivaikščioti. Jeigu oras geras, įsitaisykite jūsų mėgstamos kavinukės lauko terasoje, mėgaukitės puodeliu kavos ir stebėkite žmones. Neabejokite – tai paprasta, bet efektinga.“

Nyderlanduose Mirga labai greitai išmoko olandų kalbą. Jos dukra Ruta sakė: „Laimei, mes visi esame gabūs kalboms. Mama ilgainiui tapo vaikščiojančia enciklopedija. Sprendė kryžiažodžius, vėliau ir mus išmokė.“ Mėgo kolekcionuoti – jos namuose, į kuriuos ji atsikėlė po vyro mirties (Mirgos vyras mirė 1982 m.), Defto mieste visą spintą stiklinėmis durimis užėmė lėlyčių iš viso pasaulio kolekcija – iš Lietuvos, Nyderlandų, Anglijos, Ispanijos, Rusijos, Norvegijos, Belgijos, Japonijos, Kinijos, Italijos ir kitur. Kolekciją puošė ir ypatingos rankų darbo lėlės, kurias padarė Mirgos mama. Rinko ir monetas, ir medines skulptūrėles. Langą puošė lietuviškas Vytis, palangę – Rūpintojėlis ir Palangos Juzė.

Mėgo gaminti lietuviškus patiekalus. Nerasdama reikiamų produktų, Mirga pati juos pasigamindavo: suraugindavo olandišką grietinėlę ir valgydavo ją kartu su silke ir svogūnais. Mėgo kepti bulvinius blynus, labai patiko lietuviška duona.

Trijų vaikų mama, šešių anūkų močiutė ir trijų proanūkių promočiutė iki pat 2014 m., kai labai pablogėjo jos regėjimas, tryško energija: nepaisant visų šeimos pareigų, labdaringai darbavosi Delfto ligoninėje, lankė vienišus senolius, mielai užsukdavo į Delfto senelių namus palošti kortomis. Visą gyvenimą vertėjavo – juk laisvai kalbėjo keturiomis kalbomis. Skaitė knygas, rašė laiškus ir sprendė sunkiausius kryžiažodžius. Daug keliavo po visą pasaulį. Gavusi pakvietimą iš vienos Roterdamo kirpyklos, Mirga nedvejodama tapo kirpėjos modeliu. Ji labai mylėjo šį miestą, jūrą ir laivus, kurie jai priminė gimtąją Rusnę.

Paskutinį kartą Lietuvoje Mirga su vaikais lankėsi 2007 m. Paskutinius pusantrų gyvenimo metų praleido hospise. Mirga Augustaitytė-van Spanje mirė būdama devyniasdešimt vienerių. Šios iškilios asmenybės kapavietės nėra: po gražaus atsisveikinimo plevėsuojant trispalvei ir giedant Lietuvos nacionalinį himną – dėl meilės ir ilgesio jūrai, primenančiai gyvenimo metus Rusnėje – ji pageidavo amžiams dingti jūros bangose.

 Straipsnis parašytas remiantis „Baltische Wijzer“ žurnale spausdintu interviu, Johno de Jonge, Rutos van Spanje liudijimais, Lietuvos ambasados Nyderlanduose informacija ir kaunodiena.lt straipsniu.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Lietuvių kultūrinė raiška Danijoje

Danija – Europos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūros, esanti šalis. Valstybė įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje bei aplinkinėse salose – Danijos salyne, Šiaurės Fryzų salose ir Bornholme. Danija turi vienintelę – 68 kilometrų ilgio – sausumos sieną su Vokietija Jutlandijos pietuose. Daug kas iš mūsų Daniją pažįsta kaip vaikų literatūros rašytojo Hanso Christiano Anderseno, daniško hygge, Lego gimtinę. Turbūt ne kartą iš spaudos esame girdėję ar skaitę, jog danai vis išrenkami kaip laimingiausia tauta pasaulyje arba bent jau išlieka laimingiausiųjų penketuke. Danija taip pat yra viena iš labiausiai išsivysčiusių,  moderniausių šalių pasaulyje. Šalyje gyvenimo kokybė yra labai aukšta. Danijos miestai kompaktiški ir patogūs, o keliauti po Daniją yra labai paprasta. Danai bendraudami vertina atvirumą ir sąžiningumą, taip pat mėgsta tvarką, punktualumą, neretai sako viską, ką galvoja, todėl užsieniečiams gali pasirodyti, jog jie yra grubūs, tačiau jų tiesiog toks bendravimo stilius. Danai labai tolerantiški, jie visada linkę eiti į kompromisą, o tai labai padeda palaikyti gerus darbinius santykius. Nors Danija ir neturi tokios įspūdingos gamtinės įvairovės, kaip kaimyninės šalys, tačiau jos kraštovaizdžiai tikrai yra gražūs ir verti pamatyti. Įdomu, jog šalis savo dviračių kultūra nė kiek neatsilieka nuo Nyderlandų. O kokie gi Danijos ryšiai su Lietuva?

Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, prieš I pasaulinį karą Danijoje buvo apie 20 lietuvių, kurie čia buvo sukūrę mišrias šeimas arba studijavo Danijos aukštosiose mokyklose. Danijos ir Lietuvos neoficialūs ryšiai buvo užmegzti dar 1919 metais, o štai 1921 metų rugsėjo 28 dieną Danija Lietuvą pripažino de jure. To meto Lietuvos prezidentas Antanas Smetona labai žavėjosi Danija bei kitomis Skandinavijos šalimis. Lietuvos spaudoje taip pat pasirodė nemažai straipsnių, pasakojančių apie Skandinaviją bei jos šalis. Tarpukariu Lietuvos ir Danijos ryšiai reiškėsi prekyba ir kultūriniais mainais. Kopenhagoje kurį laiką rezidavo diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis. 1919 metais čia gimė rašytojo, diplomato sūnus – lietuvių tapybos klasikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, menotyros daktaras Augustinas Savickas.

Danijos lietuvių bendruomenės Laikinojo organizacinio komiteto aplinkraštis, epaveldas.lt

II pasaulinio karo pabaigoje, kai vokiečiai į Daniją vežė karo pabėgėlius vokiečius, kartu su jais į šią šalį pateko ir dalis lietuvių pabėgėlių, daugiausia iš Klaipėdos krašto. Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1945 metų gegužės mėnesio duomenimis, Danijoje užregistruoti 2149 lietuviai. Dauguma lietuvių pateko į pabėgėlių stovyklas Kopenhagoje. Čia jie kartu su kitais pabėgėliais iš Baltijos šalių buvo apgyvendinti didelėje sporto salėje. Taip pat nemaža dalis lietuvių susitelkė Nymindegabo stovykloje, iš kurios vėliau persikėlė į Tistedą (Thisted). Pamažu pradėjo steigtis įvairios sąjungos, kolektyvai, ėmė vystytis kultūrinė veikla. Netoli Kopenhagos dar liko bendra Baltijos šalių studentų stovykla Vedbeke (Vedbaek). Čia lietuviai buvo įkūrę tautinių šokių grupę ir chorą. Nymindegabe, Tistede veikė du chorai, tautinių šokių grupės, orkestras ir teatro grupė. Ilgainiui Danijoje ėmė veikti lietuvių skautų draugovė, kūrėsi ugdymo įstaigos, įvairūs meno saviveiklos, sporto būreliai. 1945–1950 metais veikė vaikų darželis ir pradžios mokykla, kuri buvo įkurta dar Kopenhagoje ir turėjo daugiausia 156 mokinius. 1945–1949 metais leistas savaitinis Informacijos biuletenis. Tistedo stovykloje buvusią kalvą lietuviai papuošė Vyčio mozaika, pastatė medinį kryžių ir Gedimino stulpų skulptūrą. Šis kompleksas yra išlikęs iki šiol. Lietuvius pabėgėlius stovyklose rėmė 1945 metais Kopenhagoje sudarytas Danų-lietuvių šalpos komitetas, o nuo 1946 metų ir BALF (Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių šalpos organizacija Bendrasis Amerikos lietuvių fondas). 1945 metais įkurtas Lietuvių komitetas, kurio pirmininkas buvo M. Brakas. Komitetas palaikė svarius ryšius su lietuviais kitose šalyse[1]. 1945–1947 metais čia leistas mėnraštis „Lietuvių žinios“, kurį redagavo Jonas Gliosas, buvo suburtas ir tautinis ansamblis. 1947 metais įkurtas kultūrinės veiklos sambūris Romuva išleido vienkartinį leidinį „Vikingų žemėje“. Po 1947 metų tarpininkaujant tarptautinei pabėgėlių organizacijai didžioji dalis lietuvių išvyko į kitas valstybes: Didžiąją Britaniją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, o kiti Danijoje pasilikę lietuviai, jų buvo likę tik 209, 1950 metų pabaigoje įkūrė Danijos lietuvių bendruomenę. Bendruomenė Kopenhagoje 1950 metų gruodžio 8 dieną išleido savo leidinį Danijos lietuvių bendruomenės Laikinojo organizacinio komiteto aplinkraštis. Keletą dešimtmečių veikusios Danijos lietuvių bendruomenės veikla 9 dešimtmetyje kiek išblėso, atgaivinta ji buvo jau po 1990 metų.

Lietuvių bendrija Danijoje. Liepos 6-oji, Kopenhaga, 2022 m. LR Ambasados Danijoje nuotr.

1991 metų vasario 28 dieną Danija, antroji valstybė po Islandijos, pripažino atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tais pačiais metais pradėjo veikti Lietuvos ambasada Danijoje ir Danijos ambasada Lietuvoje. Šalys pradėjo glaudžiai bendradarbiauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Lietuva iš Danijos pradėjo gauti karinę paramą. 1997 metais įkurta Danijos lietuvių bendrija (šiuo metu jos pirmininkas Artūras Maslauskas). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, Danijos lietuvių bendruomenė gerokai pagausėjo. Šiais laikais lietuviai Daniją renkasi dažnai dėl aukšto pragyvenimo lygio, socialinių garantijų, didelio valstybės dėmesio šeimai ir todėl, jog Danija yra pakankamai nedaug nutolusi nuo Lietuvos. Danijoje šiuo metu gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių. Šalyje aktyviai veikia Danijos lietuvių bendrija, lietuvių bendruomenė Jutlandijoje ir Fiune, Danijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių profesionalų klubas Kopenhagoje, lituanistinės mokyklos įvairiuose Danijos miestuose, taip pat lietuvius buria įvairūs šokių, dainų kolektyvai, knygų, diskusijų bei mažųjų klubai. Pagrindiniai šių bendruomenių tikslai: suteikti Danijoje gyvenantiems lietuviams galimybę pabendrauti gimtąja lietuvių kalba, puoselėti lietuviškus papročius ir gyvąją švenčių tradiciją, vystyti savaitgalinių lituanistinių mokyklų veiklas, per muzikinį, estetinį, kultūrinį ugdymą suteikti visiems norintiems galimybę iš arčiau susipažinti su lietuviškuoju kultūros paveldu, bendradarbiauti su kitomis organizacijomis informavimo, kultūros, sporto ir švietimo srityse.

Kiekvienais metais Danijoje vyksta daug švenčių, mugių, parodų ir kitų renginių, kuriuose galima pajusti  lietuviškosios kultūros dvasią. Šiemet gegužės 15 dieną Baltijos baleto teatro (BBT) šokėjai lankėsi Kopenhagoje, kur šiuolaikinio šokio centre „Dansekapellet“ atliko baleto pastatymą „Vaivos juosta“. Tiek lietuviai, tiek danai turbūt bene pirmą kartą šalių bendrystės istorijoje turėjo galimybę pamatyti lietuvišką baletą Danijos scenoje. Taip pat šiemet Kopenhagoje įspūdingą, daugiau nei 50 įvairių renginių apimančią tarptautinę Jono Meko 100-mečio paminėjimo programą parengė Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje bei Jono Meko fondas.

„Credo” -mišraus kamerinio mėgėjų choro Kopenhagoje pasirodymas Liepos 6-ąją. LR Ambasados Danijoje nuotr.

Danijos lietuvių bendrijoje tradiciškai švenčiamos Kalėdos, organizuojamas šventinis koncertas ar spektaklis, linksmai, vaišinantis skaniausiais blynais švenčiamos Užgavėnės, iškilmingai minima Vasario 16-oji, Atvelykis, kai po šv. mišių kartu susiburiama pažaisti smagių žaidimų, padainuoti ir paridenti margučių, per Jonines taip pat žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriamas laužas. Dažnai bendruomenėse dar rodomas lietuviškas kinas, pristatomos lietuvių autorių parodos, kartais atvyksta ir įvairių svečių iš Lietuvos: muzikantų, rašytojų ir kt. Lietuviai įsijungia į įvairias šalies akcijas, pavyzdžiui, dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, bendradarbiauja su vietos valdžia. Dažnai lietuvių organizuojamuose renginiuose dalyvauja vietos žmonės, prisijungia ir Lietuvos ambasada Danijoje. Pastarieji metai buvo sudėtingi visam pasauliui ir, aišku, Danijos lietuvių bendrijai. Dėl įvairių apribojimų bendrijos veikla buvo smarkiai sumažėjusi. Vis dėlto pagal galimybes savo veiklą tęsė Danijos lietuvių bendrijos Mažųjų klubas, kuriame lietuvių kalbos pradmenų moko mokytojos Augustė Bukšaitytė, Agnė Pociūtė, Jūratė Tamulynienė ir Rūta Velikėnaitė. Jau nuo pat 2006 metų kiekvieną šeštadienį DLB Mažųjų klubas, į kurį susirenka vaikai nuo 3 iki 6 metų amžiaus, užsiima įvairia menine veikla: piešia, šoka, klauso įvairių lietuviškų pasakų, mokosi liaudies žaidimų, ratelių, tai pat eksperimentuoja, sportuoja ir turtina savo lietuvių kalbos žodyną. Pamokos trunka dvi valandas, lietuvių kalbos vaikai mokosi žaidybine forma, todėl norint pradėti lankyti pamokėles nebūtina gerai kalbėti lietuviškai. Danijos lietuvių bendrija taip pat siūlo pamokas mokyklinio amžiaus vaikams, kurie pamokų metu yra supažindinami su Lietuvos istorija, kultūra ir papročiais. Kiekvieną pamoką mokiniai atlieka lietuvių kalbos gramatikos užduotis, taip pat pamokų metu analizuojami literatūros kūriniai. Užduotys – individualizuotos, o klasėje mokosi ne tik puikiai lietuviškai kalbantys vaikai, bet ir tie, kurie auga mišrioje šeimoje ir kuriems kalbėti lietuviškai reikia įdėti daugiau pastangų.

Rugpjūčio 27 dieną Danijos lietuvių bendrijos šeštadieninės lituanistinės mokyklos Kopenhagoje moksleiviai, jų tėveliai ir mamytės susirinko į dar vieną mokslo metų pradžią. „Bravo teatras“ suvaidino spektaklį vaikams „Linksmos pasakos iš kišenės“. Susirinkusius pasveikino mokytojos, Danijos lietuvių bendrijos pirmininkas Artūras Maslauskas ir Lietuvos ambasados Danijoje atašė Asta Sakalauskaitė-Jankauskienė. Džiugu, kad lietuviai skiepija gimtąją lietuvių kalbą savo vaikams, deda visas pastangas, jog lietuviškai būtų kalbama ir namuose, randa laiko vaikams atvežti į mokyklą šeštadieniais ir aktyviai dalyvauja renginiuose. Toks lietuvių kalbos, kultūros, lietuvių tautos papročių išlaikymas ir puoselėjimas tikrai nenueis veltui.

Rugsėjo 10 dieną, po dviejų metų pertraukos, lietuviai ir visi besidomintys Lietuva rinkosi į Lietuvių dienas Kopenhagoje, kurias organizavo Lietuvių jaunimo sąjunga Danijoje. Lietuvių dienas pradėjo Kopenhagos lietuvių choras „Credo“, organizuotos amatų dirbtuvės ir lietuviškų patiekalų degustacija. Pirmos dienos vakare vyko baltarusių rašytojos Vandos Martins knygos pristatymas ir Vandos Martins, Lietuvos ambasadorės Danijoje Astos Radikaitės, Baltarusijos ir Danijos kultūros draugijos „Beladania“ vadovės Lizavetos Dubinka-Hushcha diskusija apie lietuvių bei baltarusių identitetus, laisvę ir demokratijos šaknis. Diena užbaigta atlikėjos iš Lietuvos Gabrielės Vilkickytės koncertu. Antroji renginio diena simboliškai paskirta dviračių žygiui lietuvių takais Kopenhagoje, kurį organizavo lietuvių Danijoje istorijos žinovas Dixie’is Simonsenas. Tikimasi susitikti kitose „Lietuvių dienose“ Danijoje ir kitais metais.

Taigi, linkime Lietuvių bendrijai Danijoje ir toliau puoselėti lietuvybę, pilietiškumą, gimtąją lietuvių kalbą ir plėsti lituanistinių mokyklų ratą, nes juk gimtosios kalbos išlaikymas, jos puoselėjimas bei perdavimas jauniesiems lietuviukams toks svarbus, parodantis meilę savo šaknims, Lietuvai, jos kultūrai ir gimtajam kraštui.

[1] Dãnijos lietùviai https://www.vle.lt/straipsnis/danijos-lietuviai/

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

PLB Visuomeninių reikalų komisijos vadovė Irma Petraitytė-Lukšienė įsitikinusi, kad 2022 metais ypač svarbi vertybė – laisvės ir demokratijos stabilumas

Savo konstruktyvioje ir įkvepiančioje kalboje, pasakytoje XVII PLB Seime, į kurį atvyko kaip Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovė, Irma Petraitytė-Lukšienė pabrėžė, kad „patriotizmas, susitelkimas ir pilietinis pasipriešinimas, aktyvus ir atsakingas veikimas Lietuvos saugumo klausimais yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės genuose. Ant šių pamatų kūrėsi PLB, tokia ji išliko visu Šaltojo karo laikotarpiu. Pilietinis pasipriešinimas Pasaulio Lietuvių Bendruomenei nėra jokia nauja patirtis“. Ne vieną tokią ugningą kalba ji yra pasakiusi Vokietijoje surengtose demonstracijose prieš karą Ukrainoje išreikšdama „pilietiškos Vokietijoje gyvenančios lietuvių bendruomenės“ poziciją.

Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė, Vokietijos lietuvių bendruomenės Tarybos narė, Lietuvių kultūros instituto (LKI) vedėjos pavaduotoja XVII PLB Seime buvo išrinktą į naująją valdybą ir trejus ateinančius metus eis PLB Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės pareigas. Jos vadovaujama komisija sieks naujo tikslo, Irmos Petraitytės-Lukšienės teikimu įtvirtinto Seimo priimtoje rezoliucijoje: aktyviai veikti, stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą ir mažinant karinės invazijos į Lietuvą grėsmę; telkti lietuvių diasporą, kad ji būtų budri, atspari hibridinėms agresijoms ir pasiruošusi pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui (rezistencijai).

Dėkojame Irmai, sutikusiai pasidalyti savo įžvalgomis apie bendruomeninę veiklą ir savo vadovaujamos Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos darbą. 

 Jau daugelį metų gyvenate Vokietijoje, čia siekiate profesinių tikslų, užsiimate bendruomenine veikla. Kuo patraukė ši šalis ir jos visuomenė?

 Į Vokietiją, konkrečiai į Miuncheną, atvykau iškart po magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau didelį norą – Vokietijoje, vienose geriausių pasaulio stiklo studijų, turinčių naujausias technologijas, kurti vitražus architektūrai. Taip pat jaučiau glaudų ryšį su vokiečių kalba – tai buvo vienas mano mėgstamiausių dalykų mokykloje. Atvykusi į Miuncheną, parašiau verslo planą, išsinuomojau menininkų ateljė ir pradėjau kurti vitražus. Tačiau bekurdama pajutau, kad mane dar labiau traukia moksliniai tyrinėjimai, ir panorau dar geriau pažinti Vokietijos visuomenę. Tad nusprendžiau rašyti disertaciją Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universitete. Tokia buvo mano pradžia Vokietijoje. Ką aš Vokietijoje šiandien labai vertinu, tai visuomeniniais pagrindais veikiančių organizacijų gausą. Kad ir iš kokios srities būtų, kiekvienas gali sau rasti erdvę dirbti visuomeniniais pagrindais.

Irmos Petraitytės-Lukšienės kalba XVII PLB Seime, S. Čiapo nuotr.

Garsėjate tokiomis iniciatyvomis kaip Baltijos šalių kino dienos, Lietuvių kultūros instituto atgaivinimas Hiutenfelde, Ukrainos palaikymo akcijos. Jums vadovaujant Miuncheno lietuvių bendruomenė tapo itin aktyvi. Kaip pavyko pasiekti tokį bendruomenės aktyvumą?

Manau, tam, kad paskatintum bendruomenės aktyvumą, pirmiausia reikia įsigilinti ir gerai suprasti, ką bendruomenė lig šiol pasiekė, kokia yra jos stiprybė, resursai, kur slypi jos energija, kokia patirtis yra lig šiol sukaupta. Tada aiškiai žinoti, ką aš pati noriu ir galiu į bendruomenę įnešti, kur slypi mano pačios energija, kokios idėjos ir kodėl verda mano galvoje, kokių žinių, patirčių ir kontaktų esu sukaupusi ir kuo pasiruošusi su bendruomene pasidalinti. Ir tuomet stengtis tiek visą lig šiol sukauptą bagažą, tiek savo pačios idėjas sujungti. Žinoma, reikia nusiteikti, kad tai bus ne kelių valandų darbas per savaitę, o labai intensyvių dienų, savaičių ar netgi mėnesių, gal net ir ištisų metų trukmės maratonai. Ir įsisukus visam šitam ratui, svarbu pusiaukelėje nesustoti, būti ištvermingam ir eiti iki galo. Taip pat labai svarbu, kad tas vidinis variklis suktųsi nesustodamas. Kai jis nesustoja, žmonės tai mato ir labiau įsitraukia. Taip pat yra labai svarbu pasitikėjimas bendruomenėje.

Miuncheno LB pirmininkės ir PLB Visuomenių ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės pareigos tikriausiai atima marias laiko ir užkrauna nemažą atsakomybės naštą, tačiau, matyt, turi ir savo privalumų? Kas vis dėlto skatina dalyvauti bendruomenės veikloje ir jai vadovauti?

Kiekvienas asmeniškai esame kurios nors srities specialistas, ekspertas, kiekvienas galim ką nors vertingo nuveikti. Bendruomenės ypatingumas yra tas, kad ji susideda iš kelių šimtų ar tūkstančių tokių įvairiapusiškai įdomių žmonių, įvairių sričių žinovų. Gyvenant kitoje šalyje, darbas lietuvių bendruomenėje yra savanorystės, taigi vidinės motyvacijos, išraiška. Vadinasi, visi šitie žmonės bendruomenėje dirba ne todėl, kad privalo, o todėl, kad turi vidinę motyvaciją. O tai teikia didžiulę energiją ir galią. Kartu su lietuvių bendruomene galima pasiekti labai didelių tikslų. Jos veiklos yra susijusios su vidinėmis vertybėmis, tai – labai vertingas ir praturtinantis darbas dėl visuomenės ir dėl valstybės. Daliniesi savo laiku, žiniomis, idėjomis ir kartu augi, stiprėji pats asmeniškai.

LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje, Dalios Henke nuotr.

PLB Seimo metu labai aiškiai pasisakėte Lietuvos saugumo klausimu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie lietuvių diasporos vaidmenį kylant grėsmei Lietuvos ir Europos saugumui ir demokratijai?

Šiandieninės geopolitinės situacijos – rusijos vykdomo karo Europoje, prieš Ukrainą – kontekste lietuvių diasporos vaidmuo prisidedant prie Lietuvos nacionalinio saugumo ir demokratijos stabilumo užtikrinimo yra ne tik reikšmingas, bet būtinas.

Iš tiesų rusijos karas pieš Ukrainą vyksta jau nuo 2014 metų, rusijos informacinis karas Europoje suintensyvėjo dar anksčiau: buvo kibernetinės atakos, dezinformacija, provokacijos, visuomenių skaldymas. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui egzistavo visą šį laikotarpį. Valstybės saugumo departamentas apie visas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui pranešdavo savo kasmetinėse ataskaitose, kurios yra viešai prieinamos visiems piliečiams.

Lietuvių diaspora visame pasaulyje gali labai daug, apie jos greitą reagavimą svarbių tarptautinių ir su Lietuva susijusių įvykių metu, apie jos aktyvumą, galią, rezistencinę kovą yra parašyta knygų. Tarp mūsų yra bendruomenės narių, kurie okupacijos metais aktyviai veikė siekdami Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės atkūrimo. Iš jų galime mokytis.

Ką galime daryti šiandien? Pirmiausia, savo aktyvumu ir parama galime prisidėti stabdant rusijos karą Ukrainoje ir ukrainiečių tautos genocidą. O tam reikalingas nepertraukiamas sunkiųjų ginklų tiekimas į Ukrainą. Todėl mūsų lietuvių diasporos apeliavimas į savo gyvenamos šalies valdžią yra svarbus ir būtinas. Visi suprantame, kad nuo karo Ukrainoje pabaigos priklausys ir Lietuvos saugumas ateityje. Ypač svarbu – visi kartu turėtume to siekti, – kad savo budrumu, aktyvumu ir pasirengimu pilietiniam pasipriešinimui būtume nepatrauklūs agresoriui. Turime dar daugiau eiti į viešumą ir kalbėti savo gyvenamųjų valstybių visuomenėms apie grėsmes Lietuvos ir Europos saugumui. Jeigu gyvenamosios šalies politikai nesiimtų veiksmų, jiems spaudimą galėtų daryti šalies visuomenė.

Pavyzdžiui, Vokietija yra Lietuvai reikšminga partnerė, o kai kurie Vokietijos politikai jau dabar pripažįsta, kad „reikėjo klausytis Baltijos šalių“. Taigi mes, kaip pilietiška Vokietijoje gyvenanti lietuvių bendruomenė, galime išsakyti savo poziciją ir dalintis savo patirtimi, sprendžiant Vokietijai ir visai Europai svarbius klausimus.

Demonstracija Ukrainai palaikyti Miunchene, Odeono aikštėje, G. Žiemio nuotr.

Kokio atgarsio Jūsų mintys sulaukia Bendruomenėje?

Paprastai sulaukiu palaikymo. Kartais dėl savų priežasčių ne visi prisijungia aktyviai veikti kartu, tačiau palaikymo sulaukiu nemažai. Būna ir skeptikų, kurie mano, kad mes, kaip bendruomenė, ne kažin ką tepakeisim. Aš taip nemanau. Galvoju, didysis lūžis įvyko, kai nuo 2020 metų Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos vardu pradėjom rašyti atvirus laiškus Vokietijos valdžiai, įspėdami apie didėjančią rusijos agresiją. Prasidėjus plataus masto rusijos karinei invazijai į Ukrainą, į atvirų laiškų rašymą įsitraukė bendruomenės įvairiose šalyse. Šių metų PLB XVII Seimas, mano vertinimu, buvo ypač reikšmingas. Visi dalyvavę Seimo delegatai vieningai apsisprendė veikti siekdami pilietinio susitelkimo ir pasiruošti pilietiniam pasipriešinimui. Buvo aiškiai išdėstyta, kad turime aktyviai veikti, stiprindami Lietuvos nacionalinį saugumą ir mažindami karinės invazijos į Lietuvą grėsmę. Tam priimtos svarbios rezoliucijos. Apie tai parašyta ir mano teiktoje rezoliucijoje dėl PLB Visuomeninių reikalų komisijos keičiamo tikslo, kuri buvo priimta vienbalsiai.

Kokius pagrindinius Visuomeninių ir specialiųjų projektų komisijos tikslus įvardytumėte. Ar šios kadencijos Komisijos darbe bus kokių nors pokyčių?

Taip, pokyčių bus didelių. PLB Visuomeninių reikalų komisija turi naują tikslą – lietuvių diasporos susitelkimas ir pasirengimas pilietiniam pasipriešinimui. Per ateinančius trejus metus svarbu pasiekti, kad mes būtume dar pilietiškesnė, aktyvesnė, budresnė, kritiškai mąstanti, susitelkusi, hibridinėms agresijoms atspari, koordinuotai ir greitai veikianti ir pilietiniam pasipriešinimui pasirengusi lietuvių diaspora. Esu įsitikinusi, kad Lietuvių diasporos pasirengimas priešintis gali prisidėti prie potencialių agresorių atgrasymo. Galutinis tikslas – kad joks agresorius nesugalvotų peržengti Lietuvos sienos. Nes žinotų – esame pilietiška, pasirengusi priešintis tauta ir gautų skaudų koordinuotą atkirtį.

Jei visgi karinė grėsmė Lietuvai būtų reali, turime žinoti, ką užsienio lietuviai turėtų daryti karinio konflikto atveju, taip pat turime žinoti, ką darytume okupacijos atveju, ir turime būti tam pasiruošę.

Noriu pabrėžti, kad tai, ką norime pasiekti PLB valdyboje, lietuvių diaspora jau vykdė Šaltojo karo metais. Tik tos veiklos vadinosi ne pilietiniu pasipriešinimu, o kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nauja mūsų veikloje yra tai, kad mes siekiame būti pasiruošę pilietiniam pasipriešinimui jau dabar, dar taikos Lietuvoje metu. Nes žinome: karo metu kiekviena prarasta diena gali kainuoti kelis šimtus žmonių gyvybių, o veikimas iš inercijos neturint žinių, gali taip pat pakenkti.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo visuomeninėje veikloje?

 Manau, man būtų neįmanoma aktyviai užsiimti visuomenine veikla, jeigu tarp vertybių nedominuotų bendruomeniškumas, atsakomybė, pagarba, pilietiškumas, kartų draugystė, tiltai tarp kultūrų, o 2022 metais ypač svarbi vertybė – laisvės ir demokratijos stabilumas.

Kalbino Audronė Jonikienė.

Irmos Petraitytės-Lukšienės kalba, pasakyta Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimo proga, Miunchene:

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Italijos lietuvių bendruomenei – 70

Bardžio miestelis Emilijos-Romanijos regione tik geografiškai toli nutolęs nuo Lietuvos. Iš tiesų, Lietuvos vardas čia visiems gerai žinomas lietuvių dvasininko, monsinjoro Vinco Mincevičiaus pastangų dėka.

Būtent čia vyko ir 6-asis Italijos lietuvių suvažiavimas, kuriame pagerbtas ne tik bendruomenės įkūrėjas V. Mincevičius, bet ir paminėta svarbi data – 70-asis Italijos lietuvių bendruomenės jubiliejus. Renginio organizatorė Emilijos-Romanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Trofimovaitė, paklausta dėl šių metų renginio vietos bei V. Mincevičiaus atminimo įamžinimo, pripažino, kad minčių organizuoti šių metų suvažiavimą kitur nė nebuvo.

„Prieš 20 metų susipažinau su prof. Birute Michelini ir man labai pasisekė, ji asmeniškai pažinojo prelatą V. Mincevičių. Iš jos pasakojimų sužinojau apie jo atliktus darbus Bardžio miestelyje ir ne tik. Tad kitokios minties ir negalėjo būti kur rengti suvažiavimą, tik Sala Lituania, Bardyje.

Šis renginys, kaip ir kiti buvę ITLB renginiai, praturtina Italijoje gyvenančių lietuvių žinias apie Lietuvos kultūrą, istoriją, Lietuvai ir lietuvybei dirbusius mūsų tautiečius. Tai įkvepia, paskatina, o ir padrąsina toliau drąsiai ir ryžtingai tęsti bendruomenės veiklą. Taip pat stiprina diasporos ryšius su Lietuva bei padeda apie Lietuvą ir lietuvius sužinoti italams. Labai svarbu ir tai, kad susitikę mes bendraujame lietuviškai, gyvenant kitakalbėje aplinkoje tai tikrai nėra nereikšminga detalė,“ – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė I. Trofimovaitė.

Kartu paminėdami V. Mincevičiaus 30-ąsias mirties metines, šiais metais visi Italijos lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami atvykti ir prisiliesti prie bendruomenės įkūrimo istorijos. Sužinoti daugiau apie bendruomenės steigėją bei apsilankyti Bardžio jaunimo namuose, kuriuose gyvuoja unikali, lietuviškais simboliais išpuošta Sala Lituania (Lietuvos salė). Renginio metu šiuose namuose prelatui buvo atidengta atminimo lenta.

V. Mincevičiui skirta atminimo lenta ir Sala Lituania Bardžio jaunimo namuose | Neringos Prestipino nuotr.

Šių metų bendruomenės susitikimas buvo itin svarbus įvairiais aspektais, o labiausiai –  įprasminant ir prisimenant savo šaknis. LR ambasados Italijoje atstovas Valdemaras Juozaitis pasidžiaugė, jog lietuviai išlieka neabejingi savo kalbai, kultūrai, o svarbiausia – lietuvybei.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos sveikinimą suvažiavimo dalyviams perdavė PLB viešųjų ryšių komisijos pirmininkė, Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova.

“Dalyvavau bene visuose Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimuose per pastaruosius 5-erius metus. Žinau, kaip svarbu susiburti ir aplankyti vis kito regiono bendruomenę.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke ir visa jos valdyba nuoširdžiai sveikina Italijos lietuvių bendruomenę su gražiomis sukaktimis.

Pastaraisiais metais Italijos lietuviai, jūsų veikla yra garsiai matoma Pasaulyje. Jūs esate vienas iš gerųjų pavyzdžių, kurių pėdsakais galima sekti. Linkime ir toliau išlikti tokiais entuziastingais, Lietuvą mylinčiais diasporos lietuviais. Kiekvienas jūsų yra tikriausias Lietuvos ambasadorius savo šalyje”, – pabrėžiama PLB sveikinime.

Saulius Augustinas Kubilius, Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos žurnalistas, pratęsė svarbų susitikimą dalindamasis savo pranešimu apie prelato Vinco Mincevičiaus gyvenimą ir veiklą.

Prie renginio organizavimo daug prisidėjusi kalbininkė ir vertėja Birutė Michelini taip pat dalinosi unikaliais atsiminimais apie šviesaus atminimo bendruomenės įkūrėją ir jo nepaprastą asmenybę. Prisimindami jo darbus ir veiklą, mes įprasminame V. Mincevičiaus pastangas skirtas kiekvieno Lietuvos išeivio Italijoje tautiškumo palaikymui.

„Apskritai lietuvybė – tai labai abstrakti ir daugiareikšmiška sąvoka. Kiekvienas iš mūsų ją individualiai interpretuoja, o dažnas gal išvis nesusimąsto ar laiko ją įgimtu, savaime egzistuojančiu dalyku. Bet neprižiūrima, neauginama lietuvybė nunyksta kaip visa, kas gyva. Jeigu mums rūpi ją išlaikyti, turime duoti jai peno, naujų patyrimų. Puiki proga „pasikrauti“ radosi Bardyje. Čia išklausyti pranešimai tikrai praturtino mus, išplėtė mūsų akiratį“, – apie lietuvybės puoselėjimo svarbą kalbėjo  B. Michelini.

Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio paskatino visus prisiminti kaip vystėsi ir veikė lietuvių bendruomenė Italijoje, suprasti, kodėl svarbu mokyti savo vaikus kalbėti lietuviškai, įsisąmoninti, jog nepaisant to, kad gyvenate ne Lietuvoje, esate ne mažiau lietuvis.

Italijos lietuvių bendruomenė paminėjo 70-ąjį bendruomenė jubiliejų | Neringos Prestipino nuotr.

Įgyti naujų žinių kvietė ir Skaidrė Urbonienė, humanit. m. dr., sakralinio meno specialistė, kuri pasakojo apie lietuvių kryždirbystę ir jos svarbą ne tik religiniame, bet ir tautiniame kontekste. Vilniaus Universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė dalinosi pasakojimu apie lietuvių išeivijos archyvus saugomus VU bibliotekoje.

Kupina įdomių pranešimų bei svarbių atsiminimų atliepimo šventė džiugino ir aktyviomis veiklomis. Renginio metu lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami aplankyti garsiąją Bardžio miestelio pilį ir išgirsti apie ten esančius vaiduoklius. Surengta išvyka į Parmigiano Reggiano sūrių gamyklą, kurioje dalyviai mokėsi ir sužinojo žymiojo sūrio gamybos paslaptis.

Galiausiai, visi susirinkusieji sekmadienį atsisveikino, perdavė simbolinį gintaro medelį, tapusį susitikimo organizatorių talismanu. Ir lauks kito, taip pat savotiškai nepaprasto, Italijos lietuvių bendruomenės susitikimo, kuris kitais metas keliasi dar šiauriau – į Veneto ir Lombardijos regionus.

Karolina Motiejūnaitė

Šaltinis: ITLIETUVIAI.IT

PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Tarptautinės mokytojų dienos progra

„Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vardu nuoširdžiai sveikinu visus mokytojus ir ypatingai tuos kurie dirba lituanistinėse mokyklose ir perduoda lietuvišką žodį, mūsų tradicijas mūsų ateities kartoms. Ačiū jums! Būkite sveiki, laimingi ir saugūs“, – sveikina PLB pirmininkė Dalia Henke.

Vokietijos lietuvių bendruomenė: pilietiškumas nemiršta, jis apsnūsta ar užmiega

Irma PETRAITYTĖ-LUKŠIENĖ

„Vokietijos lietuvių bendruomenė (VLB) visada buvo pilietiška. Kai Lietuva buvo pavergta, mes turėjome kalbėti už Lietuvą“, – prisimena buvusi VLB valdybos pirmininkė, ilgametė Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja ir kuratorijos bei Lietuvos kultūros instituto valdybos narė Marytė Šmitienė, kuriai šiais, 2022-aisiais, metais LR užsienio reikalų ministras skyrė garbės ženklo medalį už ypatingus nuopelnus puoselėjant lietuvybę ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą. O visą Vokietijos lietuvių bendruomenę užsienio reikalų ministras apdovanojo aukščiausiu garbės ženklo apdovanojimu Aukso Vyčiu už ilgametį Vokietijos lietuvių vienijimą ir jų organizacijų stiprinimą, už Vasario 16-tosios gimnazijos puoselėjimą ir lituanistinio švietimo plėtrą, už lietuvių kultūros ir istorinio palikimo saugojimą, indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir pilietiškumo skatinimą.

„VLB yra geras pavyzdys, kai žmonės, nesvarbu, prieš kiek laiko išvykę iš Lietuvos, lieka neabejingi savo Tėvynei. Gyvendami Vokietijoje, jie stengiasi ne tik išlaikyti ir platinti Lietuvos kultūrą ir tradicijas, bet taip pat nepamiršta ir įdėmiai seka visus šiandienos politinius įvykius bei yra pasiruošę reaguoti ir vieningai padėti, jeigu iškiltų grėsmė Lietuvai“, – sako Asta Korinth, VLB valdybos ir Tarybos narė.

Kaip savo pranešime PLB XVII Seimo metu sakė Seimo delegatė iš Vokietijos Irma Petraitytė-Lukšienė, patriotizmas, susitelkimas ir pilietinis pasipriešinimas, aktyvus ir atsakingas veikimas Lietuvos saugumo klausimais yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės genuose. Ant šių pamatų kūrėsi PLB, tokia ji išliko visu Šaltojo karo laikotarpiu.

Lietuvių diaspora gali išties daug: daryti įtaką viešajai nuomonei savo šalyse, daryti įtaką sprendimams tarptautinėse organizacijose, dalyvauti pilietinėse akcijose kaip mitingai ir demonstracijos, kovoti su dezinformacija, aktyviai veikti kartu su kitomis tautinėmis bendruomenėmis, telkti humanitarinę, medicininę, finansinę, karinę pagalbą, teikti pagalbą vykdant evakuaciją, jei tik to reikėtų. Gali mobilizuotis pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui. Ir tai įrodyta istoriškai, apie lietuvių diasporos pilietines veiklas yra parašyta knygų.

Okupacijos metais diasporoje gyvenančių lietuvių pilietinės iniciatyvos ir veiklos vadinosi kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šiandien tuos pačius veikimo būdus vadiname pilietiniu neginkluotu pasipriešinimu.

Ši istorinė atmintis, sukaupta vykdant pasaulio lietuvių pasipriešinimą ir kovojant dėl Lietuvos laisvės, gali veikti ir kaip katalizatorius, aktyvuojantis pilietines veiklas šiandien. „Galbūt šiandienos pilietiškumą sąlygoja mano pačios asmeninė patirtis ir išgyvenimai prieš trisdešimt metų, – sako VLB Tarybos narė ir Vasario 16-tosios gimnazijos direktorė Rasa Weiss. – „To laikotarpio emocijos, grėsmių suvokimas ir ryžtas nedingo ir neužmigo, ypač dabar, kai Rusija kelia grėsmę saugumui visos Europos mastu. O Vokietijos lietuvių bendruomenėje susibūrę to meto išeiviai iš Lietuvos mums yra ilgamečio pilietiškumo pavyzdys. Vienas iš Vasario 16-osios gimnazijos įkūrėjų uždavinių juk buvo ne tik išlaikyti ir perduoti lietuvių kalbą, kultūrą, mentalitetą, bet ir ugdyti pilietišką, mąstantį jaunimą, kuris sieks tuo metu okupuotos Lietuvos nepriklausomybės ir ją atgavus savo žiniomis ir darbais prisidės prie Lietuvos atkūrimo.“

Šiandien Lietuva yra laisva, tačiau rusų okupantas vykdo žiaurų naikinantį karą ir genocidą Ukrainoje, Europoje, kėlė ir kelia grėsmę Lietuvos ir visos Europos saugumui. Tad Vokietijos lietuvių bendruomenės Taryba, siekdama mažinti karinės invazijos į Lietuvą grėsmę, 2022 metų kovo mėnesio rezoliucijoje „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos Lietuvos atžvilgiu“ ragino bendruomenės narius būti aktyvius ir reaguoti į iškilusius pavojus, kaip tai darė mūsų pirmtakai nuo pat VLB ir PLB įkūrimo pradžios; skatino nepasiduoti dezinformacijai ir iš Rusijos pusės kylančiam visuomenės skaldymui; ragino ruoštis neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui; ragino sukurti strategiją, ką karo atveju turėtų daryti užsienio lietuviai.

Vokietijos lietuvių bendruomenės Taryba kartu su Vokietijos ukrainiečių ir kartvelų bendruomenėmis jau nuo 2020 metų rašė atvirus laiškus Vokietijos Bundestago nariams, tuometinei kanclerei Angelai Merkel (vėliau ir Olafui Scholzui), įspėdami dėl Rusijos ir Baltarusijos keliamos grėsmės Europos saugumui. Skatino nepasiduoti Rusijos vykdomai agresyviai ir okupacinei politikai, ragino reaguoti į hibridines autoritarinių rėžimų atakas, ragino aktyviai remti Ukrainą, nesileisti būti šantažuojamiems.

Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d., VLB Taryba iškart reagavo ir ragino Vokietijos kanclerį Olafą Šolcą veikti aktyviai, atsisakyti Rusijos energetikos išteklių, tiekti Ukrainai būtinų ginklų. VLB Taryba rašė atvirus laiškus ne tik Vokietijos valdžiai, bet ir į NATO, ES, JT, reikalaudama skubiai imtis veiksmų, kad sustabdytų naikinantį Rusijos karą Europoje prieš Ukrainą, reikalaudama apsaugoti taikius civilius gyventojus, užtikrinti saugų humanitarinių koridorių veikimą ir Ukrainos atominių elektrinių saugą, pabrėžiant, kad Ukrainos kova už laisvę yra kova už visą civilizaciją. Dėl saugių humanitarinių koridorių VLB Taryba kreipėsi ir į Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, kad šis atliktų savo funkciją ir užtikrintų saugų tiekimo koridorių humanitarinei pagalbai visoje Ukrainoje, kad užtikrintų tūkstančių žuvusiųjų kūnų susigrąžinimą.

Greta atvirų laiškų atsakingoms tarptautinėms institucijoms ir organizacijoms, Vokietijos lietuvių bendruomenės nariai Miunchene, Manheime, Štutgarte, Frankfurte, Berlyne, Niurnberge dalyvavo demonstracijose prieš Rusijos karą Ukrainoje. Miunchene demonstruojama kiekvieną savaitę jau 7 mėnesius iš eilės. Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė ir Vokietijos lietuvių bendruomenės Tarybos narė Irma Petraitytė-Lukšienė kiekvienos demonstracijos metu sako kalbas, ragina Vokietijos visuomenę ir politikus nepriprasti prie karo, nebekartoti klaidų, padarytų po 2014 metų, bet aktyviai tiekti humanitarinę ir karinę pagalbą Ukrainai.

Aktyvus dalyvavimas demonstracijose vyksta jau nuo 2020 m. rugpjūčio 23 d., kuomet, pratęsdama Baltijos kelio tradiciją, lietuvių bendruomenė į Miuncheno centrą sukvietė kelis šimtus žmonių, kurie, stovėdami gyvoje grandinėje Odeono aikštėje, išreiškė paramą Baltarusijos visuomenei, taikiai protestuojančiai prieš diktatūros nusikaltimus, pasisakančiai už laisvę ir demokratiją. Tokios demonstracijos vyko įvairiuose Vokietijos miestuose.

Apie pilietines Vokietijos lietuvių bendruomenės veiklas daug informacijos yra saugoma 1981 metais Hiutenfelde (Renhofo pilyje) įkurtame Lietuvių kultūros institute (LKI), kuriam daug metų vadovavo a. a. dr. Vincas Bartusevičius. Po skaudžios šio žinomo istoriko ir ilgamečio VLB valdybos nario, vadinto Vokietijos lietuvių bendruomenės tėvu, netekties, VLB Taryba 2020 metais priėmė svarbų sprendimą tęsti LKI mokslinę veiklą. LKI vaidmuo lietuvių diasporos ir Lietuvos gyvenime labai svarbus: tiek Šaltojo karo metais, tiek ir po Nepriklausomybės atgavimo institutas rengdavo konferencijas, į kurias sukviesdavo mokslininkus ir istorikus iš Lietuvos ir Vokietijos, tarpininkavo tarp abiejų šalių. Čia saugomi dokumentai apie Vokietijos lietuvių gyvenimą ir jų aktyvias pilietines veiklas.

Marytė Šmitienė pabrėžia Vokietijos lietuvių bendruomenės greitos reakcijos svarbą tam tikrų tarptautinių ir su Lietuva susijusių įvykių metu, tokių kaip  1979 metais įvykusi Vlado Česiūno drama, aprašyta Vinco Bartusevičiaus knygoje „Vokietijos lietuviai 1950–1990“. Kaip istorikas rašo, tai buvo įvykiai, sujudinę viso pasaulio lietuvius: 39 metų Vladas Česiūnas, viena žymiausių pokario Lietuvos sporto žvaigždžių, 1973 ir 1974 metais išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, rugpjūčio 14 d. atskrido į Frankfurtą, į tarptautines kanojų rungtynes Duisburge, ir po poros dienų pasiprašė politinio prieglobsčio Vokietijoje. Jis lankėsi VLB būstinėje Hiutenfelde, davė interviu laikraščiui, pareikšdamas, kad gyvas į Sovietų Sąjungą negrįš. Juo susidomėjo vokiečių policija ir prokuratūra, apie jį rašė visi Vokietijos laikraščiai ir skelbė pasaulinės žinių agentūros. Rugsėjo 13 d. Vladas Česiūnas dingo be žinios. VLB valdyba reikalavo jo dingimo išaiškinimo. Marytė Šmitienė prisimena, kad po to, kai sportininkas Vokietijoje paprašė politinio prieglobsčio, „Sovietų Sąjunga apie tai sužinojo ir Vokietijos valdžia leido, kad KGB jį pasiimtų ir parsivežtų atgal į Sovietų Sąjungą. Tuomet Andrius Šmitas, ilgametis VLB narys ir Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje direktorius, Vokietijos federaliniam kancleriui rašė laiškus su atvirais klausimais, kodėl Vokietija leido lietuvių sportininką atiduoti į KGB rankas. Lietuvių bendruomenės aktyvumas turėjo tokią įtaką, kad Vokietijos valdžia sureagavo ir rašė Sovietų Sąjungai, kad ši parodytų per televiziją, ar Vladas Česiūnas yra gyvas ir sveikas“.

Metant žvilgsnį už Atlanto, Marytė Šmitienė (gimusi ir užaugusi JAV) prisimena greitą lietuvių bendruomenės reakciją ir didelį jos aktyvumą 1970 metais, kuomet Simas Kudirka iš Sovietų laivo peršoko į amerikiečių laivą, tačiau buvo sovietams grąžintas. Vašingtone gyvenantys lietuviai studentai iškart sureagavo, suorganizavo demonstraciją, kuriai vadovavo Marytės Šmitienės brolis Antanas Dambriūnas. Jis gavo policijos leidimą, davė interviu televizijai. Lietuviai žygiavo Vašingtono gatvėmis nuo Užsienio reikalų ministerijos link Susisiekimo ir transporto ministerijos, nešdami didelį juodą karstą. Jie kėlė klausimus, kodėl buvo leista Simą Kudirką grąžinti į sovietų rankas.

Marytė Šmitienė pasakoja, kad iki 1986 metų VLB Taryba nuolat rašydavo laiškus Vokietijos kancleriui, primindavo, kad Lietuva yra, demonstruodavo prie Bundestago Bonoje ir prie Sovietų Sąjungos ambasados. Būdavo: eini, darai, rodai.

Po kruvinos Sausio 13-osios nakties Vokietijos lietuviai rengė demonstracijas Liubeko, Štutgarto, Miuncheno, Hamburgo, Kelno, Manheimo ir Bonos miestuose. Demonstracijų tikslas buvo „pasmerkti Sovietų Sąjungos vadovybę (Garbačiovą) už beginklių žmonių kraujo praliejimą, reikalauti nutraukti agresiją prieš Lietuvą, taip pat paraginti Vokietijos Vyriausybę baigti bailią laikyseną Maskvos atžvilgiu“ – taip rašyta Vokietijos lietuvių bendruomenės „Informacijos“ žurnalo 1991-ųjų sausio numeryje. Ypač daug dėmesio sulaukė Vasario 16-osios gimnazijos direktoriaus Andriaus Šmito suorganizuota demonstracija Mannheime. Šios demonstracijos vaizdai dar tą patį vakarą buvo parodyti per televiziją, o straipsniai su demonstracijos nuotraukomis išspausdinti rytdienos laikraščiuose.

Vokietijos lietuvių bendruomenės pilietinis aktyvumas aprimo ne Lietuvai atgavus Nepriklausomybę 1990 metais, o įstojus į ES ir NATO. „Ir po 1990 metų nesustojom. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, toliau likome pilietiški, vykom į Briuselį dėl Lietuvos įstojimo į ES“, – prisimena buvusi Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. M. Šmitienė įsitikinusi, kad „pilietiškumas nemiršta, jis apsnūsta ar užmiega. Kai katastrofa įvyksta, tada visi išsijudinam ir darom. Ir tam nebūtina didelė masė žmonių. Užtenka kelių aktyvių, lyderystę perimančių narių, kurie tą akmenį ridentų. Tuomet išsijudina ir prisijungia kiti“. Tačiau ji pripažįsta, kad „pilietiškam būti lengviau, kai su pilietiškumu užaugi savo tėvų namuose“.

Šmitienė taip pat primena, kad kai 1979 metais buvo įkurta PLB Visuomeninių reikalų komisija, „ji visada reiškė – politinė komisija, kuri rūpinosi Lietuvos saugumu. Ši svarbi komisija ne tik aktyviai veikė dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir vykdė pilietines veiklas dėl Lietuvos įstojimo į NATO“. „Ir visą laiką, nesvarbu, kurioje šalyje – Vokietijoje, JAV ar Prancūzijoje, – pilietinis aktyvumas laikėsi bendruomenės rankose. O kas daugiau galėjo aktyvinti lietuvius pilietinėms veikloms, jei ne bendruomenė ir gimnazija? Jei nebūtų buvę organizuotos lietuvių bendruomenės, į jokią didelę demonstraciją tiek daug žmonų nebūtų galėję išdygti per vieną naktį“, – dalydamasi savo pačios patirtimi dalijasi Marytė Šmitienė, viena aktyviausių VLB narių, pilietiškomis veiklomis prisidėjusi prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.

Irma Petraitytė-Lukšienė yra Miuncheno Ludwigo-Maximiliano universiteto doktorantė, Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė, Vokietijos lietuvių bendruomenės Tarybos narė, Lietuvių kultūros instituto (LKI) vedėjos pavaduotoja

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Lietuvių bendruomenė Švedijoje: 76 metai bendrystės keliu

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Atsigręžus į praeitį, lietuvių buvimo pėdsakų Švedijoje galime ieškoti jau po 1863–64 metų sukilimo. Lietuvos, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjai buvo susirinkę į 1915 ir 1917 m. Stokholmo lietuvių konferencijas, kuriose kalbėjosi apie Lietuvos ateities ir bendros veiklos galimybes. 1917–1918 m. Stokholme veikė Lietuvių spaudos biuras, įsteigtas diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus iniciatyva. Lietuvių spaudos biuras leido hektografuotus biuletenius, kuriuos siuntė Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių laikraščiams, taip pat parengė ir išplatino Vakarų Europos šalių spaudai pranešimą apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kalbant apie Lietuvos vardo garsinimą Švedijoje, neabejotinai pirmiausia reikėtų paminėti Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorių, rašiusį lietuvių ir švedų kalbomis. Tai sudėtinga, gili, tragiška, tačiau kartu ir labai įdomi asmenybė. I. Šeinius buvo žymus ne tik literatūrine, tačiau ir diplomatine veikla, daug metų Ignas Šeinius Švedijoje atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiesiems dėl karo šelpti, buvo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi Danijoje, pasiuntiniu Suomijoje ir Lietuvos Respublikos ministru skandinavų kraštams. Gyvendamas Švedijoje lietuvis aktyviai reiškėsi vietos spaudoje, pristatydamas Lietuvą, jos išskirtinę kultūrą ir siekį tapti nepriklausomai.

Po I pasaulinio karo nemažai lietuvių studijavo Švedijos aukštosiose mokyklose. Tarpukariu Stokholme veikė Švedų-lietuvių draugija, kuri buvo atkurta 1990 m. II pasaulinio karo metu į Švediją pateko apie 400 lietuvių pabėgėlių. Nuo karo pabėgę lietuviai buvo įsteigę ateitininkų, draugijos „Šviesa“ skyrius, studentų organizacijų, sporto klubą „Vytis“, leido lietuvišką spaudą.[1] Lietuvių bendruomenė Švedijoje įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. 1946 m. Lietuvių bendruomenė Švedijoje pradėjo leisti 20 puslapių žurnalą „Pragiedruliai“. Žurnalas leistas iki 1949 m. Leidinio, kaip ir pačios bendruomenės, tikslas – telkti Švedijos lietuvius, išsaugoti jų tautinį tapatumą bei skatinti lietuvių ir švedų tautų tarpusavio supratimą. Žurnale „Pragiedruliai“ buvo rašoma politikos ir kultūros klausimais, publikuojama grožinė kūryba, aptariamos įvairios aktualijos. Žurnalo tiražas – 200 egzempliorių, iš viso išleisti 29 numeriai, leidinyje bendradarbiavo ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių lietuviai. Už „Pragiedrulių“ turinį buvo atsakinga redakcinė kolegija, kurios nariais buvo žymūs Švedijoje gyvenę lietuviai architektas, Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Pajaujis, etnologas Juozas Lingis ir kt. Po karo bendruomenės veikla buvo daugiausia nukreipta į užgrobtos tėvynės laisvinimo bylą: norint atkreipti dėmesį į Lietuvos poziciją ir nepriklausomybės atkūrimo siekį, vyko įvairios demonstracijos, protestai ir kt.

Po 1990-ųjų metų Švedijoje lietuvių kasmet vis daugėja. Daugiausia lietuvių įsikūrę Švedijos sostinėje Stokholme ir pietinėje šalies dalyje Skonėje. Vieni lietuviai dar vaikystėje į Švediją atkeliavo kartu su savo tėvais, čia užaugo ir susiformavo, kiti atvyksta čia studijuoti, o treti, baigę mokslus Lietuvoje, Švediją pasirenka dėl karjeros galimybių, dabar jau sutikti lietuvį, dirbantį tarptautinėje įmonėje, mokslo ar sveikatos įstaigoje, nėra retenybė. Skaičiuojama, kad Švedijoje gyvena maždaug 15 000 oficialiai įregistruotų lietuvių. Lietuvių bendruomenės atstovų teigimu, belieka tik spėti, kiek jų čia apsistoję laikinai ar tiesiog dar nebuvo įtraukta į gyventojų sąrašus.

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu atžvilgiu. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, kuri jau iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sėkmingai suvienijo bendrai veiklai senuosius, pokario ir naujuosius, nepriklausomybės metais atvykusius, diasporos atstovus. Lituanistinių mokyklų kūrimas ir veikla stipriai susiję su bendruomenėje puoselėjama lietuvybe bei jos perdavimu mažųjų lietuviukų kartai. Įdomu, jog Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio mokymo įstaiga visoje Vakarų Europoje. Lietuvos ambasada Švedijoje bei Švietimo taryba Švedijos Karalystėje kasmet kviečia visus Švedijoje gyvenančių lietuvių vaikus mokytis gimtosios lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos vaikai jau gali mokytis virš 20 Švedijos savivaldybių mokyklų. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai taip pat kviečiami lankyti savaitgalines lituanistines mokyklas: Stokholmo „Saulę“, Geteborgo „Draugystę“ ar Vesteroso mieste įsikūrusią lituanistinę mokyklą, kur turės puikią galimybę pabendrauti su savo bendraamžiais, mokytis lietuvių kalbos aktyviai dalyvaudami įvairiose veiklose ir kartu švęsti Lietuvai svarbias šventes. Vyresnio amžiaus mokiniams rengiamos papildomos, nuotolinės pamokos.

Pačioje pradžioje susikūrusi bendruomenė vykdė daugiau labdaringas veiklas, padėjo tėvynėje ir svetur gyvenantiems lietuviams, o dabartinė bendruomenė susitelkusi į kultūrinę, šviečiamąją veiklą, tačiau tikslai išlieka panašūs. Pagrindiniai bendruomenės tikslai – puoselėti lietuvybę, remti ir skatinti lietuvių kalbą bei kultūrą puoselėjančią veiklą ir įvairias jos formas, į bendruomenę ir jos veiklą pritraukti kuo daugiau esamų ir naujų narių, išplečiant veiklą visoje Švedijoje, prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio populiarinimo Švedijoje ir pasaulyje, padėti lietuviams integruotis į Švedijos visuomenę, kurti ir vykdyti bendrus informacinius, kultūrinius ir politinius renginius kartu su įvairiomis vyriausybinėmis ar nevyriausybinėmis organizacijomis, prisidėti prie Lietuvai aktualių ir svarbių klausimų sprendimų ir pan.

2015 m. įvyko esminiai struktūriniai bendruomenės pokyčiai – Lietuvių bendruomenė Švedijoje tapo centrine (skėtine) koordinuojančia organizacija, į kurią įeina visi kiti skyriai. Lietuvių bendruomenės Švedijoje veikla apima visą Švediją, o į valdybą renkami kandidatai iš visų esamų skyrių. Bendruomenė turi skyrių Pietų Švedijoje – Skonėje, sostinėje Stokholme ir Geteborge. Šiuo metu bendruomenės pirmininkė – Rūta Gailiutė-Žičkienė, lietuvių jaunimą Švedijoje telkia Darius Kvainauskas. Savotiškais bendruomenės skyriais galėtume laikyti ir minėtas lituanistines mokyklas, ir jau beveik 20 metų veikiantį Stokholme įsikūrusį jaunatvišką, entuziastingą lietuviškų tautinių šokių kolektyvą „Baltija“ bei Lietuvių verslo klubą Stokholme. Atsiranda vis naujų įvairių klubų ir kolektyvų – nuo žvejų, gamtos mylėtojų iki etnografinės muzikos ansamblių. Štai etnografinis ansamblis „Bitkrėslė“ įsikūrė 2018 m. po Stokholmo lituanistinės „Saulės“ mokyklos stogu. Kolektyvas vienija žmones, mylinčius lietuviškas liaudies dainas ir etnokultūrą, aktyviai dalyvauja ne tik mokyklos  renginiuose, bet ir Lietuvos ambasados Švedijoje, kitų šalių bendruomenių, organizacijų organizuojamuose renginiuose bei projektuose. Ansamblyje atliekamos populiarios lietuvių liaudies dainos ir sudėtingesni, autentiški kūriniai, tokie kaip sutartinės, o jas pagyvina kanklių skambesys. Džiugu, jog Lietuvos etnokultūra puoselėjama ir pristatoma entuziastingų atlikėjų Švedijos visuomenei. Šių metų rudenį žadama daug naujų įdomių ir netradicinių formatų Lietuvos etnokultūrai skirtų konkursų, renginių Švedijoje. Vienas iš jų – kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje, Stokholmo lituanistine mokykla ,,Saulė“ organizuojamas kūrybinių darbų integruotas lietuvių kalbos, istorijos bei piešinių konkursas „Kuriu sakmę“, skirtas puoselėti ir pažinti lietuvių kalbai ir tautosakai, jame gali dalyvauti tiek suaugusieji, tiek mokyklinio amžiaus vaikai. Daugiau informacijos apie konkursą rasite Lietuvos ambasados Švedijoje Facebook paskyroje (https://www.facebook.com/LithuanianEmbassyStockholm).

Taigi aktyviai veikianti bendruomenė ypač daug dėmesio skiria lietuviškai kultūrai. Lietuviai sutelkiami organizuojant įvairius informacinius, verslo, sporto, turizmo ar politinius renginius. Bendruomenė organizuoja ir įvairias palaikymo akcijas Ukrainai, kuriose reiškiama parama ukrainiečiams, kovojantiems už savo šalies nepriklausomybę. Bendruomenė bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ambasada, kitomis bendruomenėmis bei organizacijomis ir turi gausią renginių pasiūlą: rodomi lietuviški filmai, teatro spektakliai, organizuojami lietuvių atlikėjų koncertai, šiuolaikinio meno parodos, kelionės ir kiti Lietuvos vardą garsinantys renginiai. Kasmet daug žmonių sutraukia ir yra ypač laukiami tradiciniai priešadventiniai, Vasario 16-osios renginiai. Bendruomenių skyriai susirenka švęsti Užgavėnių, Velykų, giedoti tautiškos giesmės ir kitomis progomis. Taip pat mėgstami sekmadieninės lituanistinės „Saulės“ mokyklos ir tautinių šokių grupės „Baltija“ renginiai, į aktyvias pramogas kviečia Skonės lietuviai. Vienas iš žinomesnių kasmetinių renginių yra Baltijos šalių diena. Šis renginys organizuojamas kartu su latvių ir estų bendruomenėmis. Jis supažindina žmones su lietuviška kultūra, papročiais, istorija bei tradicijomis. Šiemet, rugsėjo 3 d., Baltijos šalių dienos šventė vyko jau 16-tą kartą. Šių metų šventėje dalyvavo ne tik Lietuvos, Estijos ir Latvijos ambasadų atstovai, bet ir Ukrainos ambasados bei bendruomenės atstovai, apsilankę renginyje svečių teisėmis. Kaip visada, pasirodė vietiniai meno kolektyvai, prisistatė bendruomenės, lietuvių amatininkas pademonstravo kalvystės meną senovinėje kalvėje, vyko daug kitų pramogų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Svarbu paminėti, kad būtent Švedijos lietuvių bendruomenėje, Stokholmo lituanistinėje „Saulės“ mokykloje užgimė pasaulio lietuviams jau gerai žinomas projektas – „Draugystės tiltas“. Tai tarptautinis Europos lituanistinių mokyklų vasaros sąskrydis, skirtas ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėveliams, lietuvių bendruomenių, diplomatinių atstovybių ir Lietuvos vyriausybinių organizacijų atstovams, visiems, kurie domisi savo šaknimis, lietuvių kalba, rūpinasi vaikų ateitimi. Jis padeda vaikams susirasti naujų draugų, lankančių lituanistines mokyklas kitose šalyse, dalyvauti įvairiose veiklose, o svarbiausia, bendrauti savo gimtąja lietuvių kalba. Tėvai ir sąskrydžio svečiai tuo metu gali susipažinti su lietuvių bendruomenių bei lituanistinių mokyklų veikla, padiskutuoti ugdymo, švietimo ir bendruomeniškumo klausimais, dalyvauti paskaitose įvairiomis lituanistinio ugdymo užsienyje temomis, taip pat  – kūrybinėse edukacinėse dirbtuvėse. Pedagogams ir kitiems švietimo atstovams tai yra puiki galimybė susipažinti su lituanistinio švietimo naujovėmis, padiskutuoti aktualiais lituanistinio švietimo klausimais ir pasidalyti informacija bei gerąją patirtimi, gauta vaikų ugdymo, dėstymo ir kitose švietimo srityse. ,,Draugystės tilto“ vėliava kiekvienais metais keliauja iš vienos šalies į kitą. Šis lituanistinių mokyklų sąskrydis buvo pirmąkart surengtas 2005 m. Stokholme, per septyniolika metų, kartais užsukdamas ir po kelis kartus, apkeliavo Airiją, Vokietiją, Angliją, Italiją, Ispaniją, Norvegiją, Islandiją, Daniją. Šiais metais draugystės tiltas buvo nutiestas į Europos civilizacijos lopšį  – Graikiją.

Kurį laiką Lietuvių bendruomenė Švedijoje turėjo ir savo leidinį. Bendruomenės valdyba 2003 m. vasario mėnesį išleido pirmąjį „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinio leidinio“ (toliau – LBŠ IL) numerį. Laikraštis ėjo iki 2011 m sausio, iš viso išėjo 17 numerių. Pagrindiniai leidinio tikslai – puoselėti lietuvybę, tautinę tapatybę ir pristatyti bendruomenės veiklą: buvusius ir planuojamus renginius, papasakoti apie lietuvių veiklos grupes, supažindinti su Lietuvių bendruomenės Švedijoje istorija, taip pat pristatyti LR ambasados Švedijos Karalystėje pagrindinius darbuotojus, paskelbti aktualią Pasaulio lietuvių bendruomenės informaciją. Platus laikraščio temų spektras puikiai atspindėjo Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklų pobūdį, todėl dar vienas, mažiau akcentuotas leidinio tikslas – įtraukti ir daugiau Švedijoje gyvenančių lietuvių į bendruomenės veiklą. Prie laikraščio rengimo prisidėjo ir nemažai bendruomenės narių, o taip pat ir lietuviai iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Vieni redagavo straipsnius, kiti siuntė savo fotografijas, iliustracijas. Nuolatinių talkininkų nebuvo daug, o ir jie dažnai keitėsi. Nuo pirmojo numerio iki 2010 m. sausio numerio atsakingoji redaktorė buvo Audronė Vodzinskaitė-Städje, vėliau išrinkta Lietuvių bendruomenės Švedijoje pirmininke, paskutiniųjų dviejų numerių atsakingąja redaktore buvo Vilija Liorančienė. „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ buvo išties išsamus to laikotarpio seniausios lietuvių bendruomenės veiklos metraštis: su įvykusių renginių datomis, išsamiais aprašymais, nuotraukomis ir pasižymėjusių bendruomenės veiklose žmonių pavardėmis.

Bendruomenės valdyba nuolat ieško būdų, kaip pritraukti naujų narių, o taip pat ir finansinės paramos Švedijos lietuvių bendruomenės projektams, nes smagios veiklos dažniausiai yra ta graži lietuvių bendruomenių gyvavimo užsienyje pusė. Tačiau kasdien daugeliui tenka susidurti su kur kas sudėtingesniu finansų klausimu, nes juk kainuoja apskritai viskas, o pajamos yra ribotos. Džiugu, jog Lietuvių bendruomenė Švedijoje rado būdų bent iš dalies išspręsti pinigų klausimą. 2021 m. bendruomenė gavo tautinės mažumos statusą ir valstybės subsidijas, o iki tol teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią bendruomenės nariams skaitant įstatymus bei įkalbinėjant lietuvius tapti oficialiais bendruomenės nariais.

Sunku būtų keliais žodžiais nupasakoti daugiau nei 70 metų trunkančią, kupiną iššūkių ir džiaugsmų Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. Bendruomenė – spalvinga ir įvairiapusiška, po jos stogu telpa skirtingų kartų, galbūt net skirtingų emigracijos bangų atstovai, kurie dirba lietuviškos tapatybės puoselėjimo labui, o jos stiprybė yra darbas išvien. Juk didžiausi ir prasmingiausi darbai padaromi tada, kai žmonės dirba dėl vieno bendro tikslo, kai yra noras tobulėti, padaryti ką nors gero ne vien tik sau, bet ir kitiems.

[1] https://www.vle.lt/straipsnis/svedijos-lietuviai/

www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovai rinksis į PLB XVII Seimą Vilniuje

Liepos 17–21 dienomis Vilniuje vyks Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XVII Seimas. Į PLB Seimo posėdžius suvažiuos lietuvių bendruomenių atstovai iš 36 pasaulio šalių. PLB XVII Seimo tema „QUO VADIS, Pasaulio Lietuvių Bendruomene.“

Dalyvių laukia pranešimai ir diskusijos apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dabartį, PLB tikslus ir uždavinius 2022–2025 m. Seimo programoje: pilietybė, lietuvių bendruomenių stiprinimas, lituanistinis švietimas, kultūra ir tradicijos, lietuvių bendruomenių bendradarbiavimas tarpusavyje, tautinės tapatybės puoselėjimas. PLB Seime bus išklausyti pranešimai ir diskutuojama patriotizmo, susitelkimo ir pilietinio pasipriešinimo tema, kalbama apie diasporos vaidmenį ir efektyvų veikimą konfliktinėse situacijose. PLB Seimo programoje – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos institucijomis ir įvairiomis organizacijomis; Lietuvos diasporos politika. „Globalios Lietuvos“ strategijos veiksmų plano įgyvendinimas. Kas veikia, kas ne?

PLB Seime bus aptariami ir PLB administraciniai reikalai, valdymas: PLB finansavimas, komunikacijos kanalai ir priemonės, rinkimai. Taip pat bus pateikta PLB valdybos ataskaita apie PLB veiklą, išklausyti PLB Kontrolės komisijos ir PLB Konfliktų sprendimo komiteto pranešimai.

Šio PLB Seimo metu trejų metų kadencijai bus išrinktas PLB pirmininkas(ė) ir nauja PLB valdyba.

PLB pirmininkė Dalia Henke sako: „Tęsiant tradicijas, bet prisitaikant prie šių dienų iššūkių ir besikeičiančio pasaulio, išlieka svarbu ir toliau bendromis jėgomis stiprinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vaidmenį, kurį ji atlieka įvairiapusiškai gindama diasporos interesus ir atstovaudama lietuvių bendruomenėms Lietuvos institucijose kaip vienijantis pasaulio lietuvių tinklas. PLB, telkdama ir stiprindama lietuvių bendruomenes, padeda išlaikyti kalbą, tradicijas ir visomis išgalėmis prisideda prie Lietuvos gėrovės kūrimo bei Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje vardan sėkmingesnės Lietuvos. Esame ir būkime vieninga Lietuvos jėga pasaulyje.“

PLB Seimas, aukščiausias PLB valdymo organas, yra šaukiamas kas treji metai. Tai vienas svarbiausių įvykių Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veikloje. PLB Seimas sprendžia visus PLB klausimus, renka PLB valdybą, Kontrolės komisiją ir PLB Konfliktų sprendimo komitetą.

Rėmėjai:

Dalia Henke. Šv. Velykos – kaip atskaitos taškas vilčiai ir ramybei, kurios dabar ypač reikia visiems

Šv. Velykos, kaip atskaitos taškas vilčiai ir ramybei, kurios dabar ypač reikia visiems. Ir tiems, kurie kovoja už savo ir mūsų laisvę Ukrainoje, ir tiems, kurie visomis išgalėmis remia drąsius kovotojus ir tuos, kurie bėga nuo karo siaubo Ukrainoje.

Pagrindinė užduotis politikams ir tiems, kurie daro sprendimus, kad kuo greičiau baigtųsi šis karas.

Dėkoju už visokeriopą telktį Ukrainai, svarbiausia – nesustokime! Ukraina tikrai laimės, padėkime jos didvyriams. Padėkime bėgantiems nuo karo baisybių, kad jaustųsi saugiai.

Užsienyje gyvenantys lietuviai teikia visokeriopa humanitarinę pagalbą Ukrainai: renkamos lėšos ir finansiškai remiami įvairūs projektai, perkami ir siunčiami medikamentai, tvarsčiai, higienos priemonės, vaikams maistas, kariuomenei apsaugos liemenės, apranga ir kiti reikmenys.

Daug kas priglaudė pas save mamas su vaikais, moteris ir aktyviai remia bėgančius iš Ukrainos.

Vykdoma ir aktyvi politinė parama: organizuojami mitingai, juose aktyviai dalyvauja lietuviai, rašomi laiškai ir kreipimaisi į gyvenamųjų šalių vadovybes bei žiniasklaidą, NATO, Raudonąjį kryžių, JTO, kovojama su dezinformacijos, daromas viešas spaudimas kompanijoms, kurios dirba Rusijoje ir taip toliau.

Lietuvos diasporos telktis Ukrainai galimai viršijo visus lūkesčius. Kaip prieš 1990 m., taip ir šiomis savaitėmis įrodėme, kad Lietuvos diaspora ginsis ir gins Lietuvą, taip kaip dabar Ukrainą.

Tad palinkėkime vieni kitiems drąsos, susitelkimo, ramybės ir sveikatos. Viltingų ir šviesių šventų Velykų!