PLB švenčia 65-metį: iššūkių diasporai netrūksta, o vaidmuo karo kontekste lieka itin svarbus

Šiemet Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) švenčia 65 metų jubiliejų. Oficialiai 58-ais praėjusio šimtmečio metais įsikūrusios organizacijos tikslai keičiasi – prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę lietuviai išeiviai telkėsi tam, kad išsaugotų kalbą ir kultūrą bei nuolat pasauliui primintų apie mūsų šalies okupaciją. Po 1990 m. kovo 11-osios svarbiausio iššūkio nebeliko, tačiau atsirado nauji – PLB siekia nuolat stiprinti tiek pasaulio lietuvių bendruomenes, tiek pačią Lietuvos valstybę. Rusijos pradėto kruvino karo prieš Ukrainą kontekste diasporos vaidmuo ir vėl tampa kaip niekad svarbus. PLB 65-čio proga kalbiname PLB pirmininkę Dalią Henke, diasporos tyrėją Iloną Strumickienę ir Australijos lietuvių bendruomenės vadovę Rasą Mauragienę.

Ana VENGROVSKAJA

Šiemet Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) švenčia 65 metų jubiliejų. Oficialiai 58-ais praėjusio šimtmečio metais įsikūrusios organizacijos tikslai keičiasi – prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę lietuviai išeiviai telkėsi tam, kad išsaugotų kalbą ir kultūrą bei nuolat pasauliui primintų apie mūsų šalies okupaciją. Po 1990 m. kovo 11-osios svarbiausio iššūkio nebeliko, tačiau atsirado nauji – PLB siekia nuolat stiprinti tiek pasaulio lietuvių bendruomenes, tiek pačią Lietuvos valstybę. Rusijos pradėto kruvino karo prieš Ukrainą kontekste diasporos vaidmuo ir vėl tampa kaip niekad svarbus. PLB 65-čio proga kalbiname PLB pirmininkę Dalią Henke, diasporos tyrėją Iloną Strumickienę ir Australijos lietuvių bendruomenės vadovę Rasą Mauragienę.

Suvažiavime Palangoje akcentuos ateities planus

Paminėti PLB jubiliejui bus skirti du pagrindiniai įvykiai. Rugpjūčio 3 d. Angelų kalvoje Trakų rajone bus iškilmingai atidengtas Pasaulio lietuvių angelas. Ši tautodailininko Sauliaus Lampicko 8 metrų aukščio skulptūra simbolizuos pasaulio lietuvių vienybę ir taps dovana visai diasporai už vertingą įdirbį puoselėjant tautiškumą ir pilietiškumą.

Iškart po renginio dalyviai išvyks į PLB ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos lyderių suvažiavimą, vyksiantį Palangoje iki rugpjūčio 6 d. Suvažiavime dalyvaus diasporos ir svarbiausių Lietuvos valdžios institucijų atstovai.

Pasak PLB pirmininkės Dalios Henke, suvažiavimo susitikimai koncentruosis ne į bendruomenės istorija, o į ateities viziją ir aktualijas.

„Nors suvažiavimas yra skirtas PLB 65 metų jubiliejui, mažiau akcentuosime istoriją. Refleksijai, kas yra PLB, ką nuveikė, bus skirta paskutinė diena. Daugiau diskutuosime apie dabartį ir apie ateitį: kaip stiprinti lietuvių bendruomenes, kaip ir kokiose srityse daugiau sąveikauti su Lietuva. Pakelsime Lietuvos pilietinio pasipriešinimo temą, kuri daug metų gulėjo stalčiuose, nes nebebuvo reikalinga. Kalbėsime apie tai, kaip kovoti su dezinformacija ir, jeigu ateitų diena „X“, kaip turėtų veikti diaspora”, – sako D. Henke.

Su nepriklausomybe budėjimas už Lietuvą tik prasidėjo

Pasak PLB vadovės, keičiantis Lietuvai ir pasauliui PLB nuolat iškyla nauji uždaviniai. Ji išskiria gimtosios šalies – Lietuvos ir lietuvių bendruomenių užsienyje stiprinimą.

„Atrodo, kad daugiau nei prieš 30 metų Lietuva tapo nepriklausoma. Būtų galima manyti, kad lietuvių bendruomenės nebesikuria, visi grįžta į Lietuvą, bet tai netiesa. Iki Lietuvos nepriklausomybės PLB buvo sujungusi maždaug 20 bendruomenių, o dabar jų jau yra 55. Todėl vizija, tikslas žvelgiant į ateitį yra stiprinti visas šitas susikūrusias bendruomenes ir instituciškai tiesti tiltus su Lietuva”, – sako nuo 2015 m. PLB vadovaujanti D. Henke.

Nuo 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą, PLB visokeriopai palaikė Ukrainą, o prasidėjus plataus masto karui bendruomenės palaikymas dar labiau sustiprėjo, buvo renkamos lėšos Ukrainoje gyvenantiems lietuviams. Pasak PLB vadovės, Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą kontekste ypač svarbu kovoti su dezinformacija ir siekti, kad Lietuvos vardas pasaulyje būtų pateikiamas teisingai.

„Lietuva nepriklausoma – taip, bet ją reikia visokeriopai stiprinti. Karo Ukrainoje kontekste pamatėme, kad mūsų nepriklausomybę turime ginti ir saugoti. Skautiškai pasakysiu: mes budime, laukiame visokių dezinformacijos atakų. Turime stebėti, kad Lietuvos vardas pasaulyje nebūtų perteiktas kaip nors neteisingai. Tai yra budėjimas už Lietuvos laisvę, demokratiją ir nepriklausomybę. Jis su nepriklausomybe tik prasidėjo”, – sako pašnekovė.

Diasporos įnašas: nuo politinio lobizmo iki pinigų perlaidų

Prieš 65 metus įkūrus PLB, viena svarbiausių diasporos užduočių buvo politinis lobizmas. Užsienyje gyvenantys lietuviai buvo aktyvūs svarbiausių Lietuvai įvykių metu – skatino pasaulio šalis pripažinti 1918 m. atkurtą Lietuvos valstybę, Sovietų okupacijos metais nuolat priminė apie atimtą laisvę.

„Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užsienio Lietuviai visame pasaulyje reikalavo iš savo šalių Lietuvos valstybingumo pripažinimo, teroro nutraukimo, sovietų kariuomenės išvedimo. Diasporos palaikymas buvo svarbus ir Lietuvai siekiant narystės NATO bei ES“, – per savo pranešimą Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo forume sakė humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė Ilona Strumickienė.

Mokslininkė pastebi, kad tiek per visą savo istoriją, tiek šiuo metu diaspora „nuoširdžiai rūpinasi, įvairiomis formomis padeda Lietuvai, ją remia ir reprezentuoja“. Pasak jos, be politinio lobizmo, išeiviai daro įtaką įvairioms kilmės krašto gyvenimo sritims – dažniausiai diasporos tyrėjų minima ekonominė pagalba, pirmiausia prisidedama piniginėmis perlaidomis ir siuntiniais, bet ir „investicijomis, pagalba jas pritraukiant, pačių įvairiausių veiklų ir sumanymų Lietuvoje finansavimu, naujų ekonomikos sričių plėtojimu“.

I. Strumickienė pažymi, kad lietuvių diaspora prisiima savanorišką ambasadoriavimo Lietuvai funkciją ne tik politinėje erdvėje, bet ir kasdienybėje, diaspora yra svarbi ir Lietuvos kultūros, mokslo, meno vystymuisi.

Tautiškumo išlaikymas kainuoja nemažai

I. Strumickienė apgailestauja, kad Lietuvoje gyvenantys piliečiai tik iš dalies žino apie diasporos įdirbį siekiant Lietuvos gerovės tiek istoriškai, tiek šiuo metu.

„Norėčiau, kad Lietuvos žmonės žinotų ir suvoktų daugiau. Mano nuomone, žinome labai mažai, vertiname labai mažai. Tai yra paradoksalu, nes didelė dalis visuomenės, beveik  kiekvienas, turime draugų ar giminaičių, kurie yra šiuolaikinės migracijos žmonės. Vis dėlto tos empatijos ir suvokimo trūksta“, – sako istorikė.

Pašnekovė pastebi, kad siekdami išlaikyti lietuvybę, užsienio lietuviai turi kasdien įdėti didelių pastangų, dažnai ir lėšų.

„Per vieną interviu pašnekovas klausė: „Lietuvoje būti lietuviu yra lengviausia – čia viskas lietuviškai, o ar suvokiat, ką reiškia išlaikyti lietuvybę užsienyje? Vien nuvažiuoti į šeštadieninę mokyklą ar į parapiją, renginį – turi aukoti savo laiką, energiją, miegą. O jei turi ir suorganizuoti?“ Sunku suvokti, kiek daug „paprastas“ tautiškumo išlaikymas jiems kainuoja”, – sako Lietuvos nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė.

Pasak tyrėjos, tautiečiams Lietuvoje būtų lengviau suprasti užsienio lietuvius per personalizuotas patirtis neformalios komunikacijos forma. Pavyzdžiui, keliaujant aplankyti užsienyje gyvenančius pažįstamus, apsistoti jų valdomuose viešbučiuose, papietauti lietuviškose restoranėliuose ir išgirsti tų žmonių istorijas.

Diaspora pratusi prie didelių misijų

I. Strumickienė pastebi, kad diaspora yra pratusi turėti labai didingus tikslus, pavyzdžiui, dešimtmečius ji kovojo už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.

„Diaspora yra pripratusi prie kažkokių didelių tikslų. Yra ta vadinamoji diasporos misija, kurią ji turėjo ypač po II pasaulinio karo. O dabar jos kaip ir nebėra, tai yra tokia tuštuma: ką čia dabar daryti? Susitikti savaitgaliais ir smagiai praleisti laiką – kažko trūksta. Toks jausmas, kad mūsų diaspora visada ieško to didesnio, kilnesnio tikslo“, – sako pašnekovė.

Jos manymu, šiuo metu svarbus iššūkis yra tautinio tapatumo išsaugojimas.

„Tai kainuoja žmogiškų pastangų, finansinių ir visokių kitų pasiaukojimų. Tai nėra nei paprasta, nei kažkokia smulkmenėlė, o didelis ir svarbus darbas, nes globalizacijos procesas veikia žmones tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dėl to manau, kad nereikėtų jaustis blogai, kad šiuo metu nėra tos didelės misijos. Svarbu yra išlaikyti tinklą, ir, jeigu Lietuvai atsitiktų kažkokia bėda, kad diaspora galėtų reaguoti, prisimintų žinias, know how“, – sako I. Strumickienė.

Australijos lietuvė R. Mauragienė: visas gyvenimas sukosi apie lietuvybę

Australijoje gimusi lietuvė Rasa Mauragienė lietuvybės buvo apsupta nuo mažų dienų – karo metais emigravę jos tėvai tautiškumo išlaikymą skatino nuo vaikystės. Šiuo metu tautietė vadovauja Australijos lietuvių bendruomenei ir yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos narė.

„Nuo pat vaikystės dalyvauju lituanistinėje veikloje. Mūsų visas gyvenimas vaikystėje sukosi apie lietuvybę. Lankėme australų mokyklas, bet, kai grįždavome namo, viskas buvo grynai apie lietuvybę. Aš augau tokioje šeimoje, kur visas gyvenimas virė apie lietuvių veiklą, nuo pat mažens priklausiau ateitininkams, vėliau skautams. Eidavau į visokius renginius, deklamavau per minėjimus, talentų vakarus, skambinau, akompanavau kitiems. Viskas virė aplink tą lietuvių bendruomeninį gyvenimą ir tas ir išliko visam gyvenimui”, – pasakoja R. Mauragienė.

Pašnekovė pastebi, kad Australijos lietuvių bendruomenės iššūkiai skiriasi nuo kitų šalių bendruomenių. Atstumai tiek nuo Lietuvos, tiek pačioje Australijoje tarp vieno regiono ir kito yra didžiuliai, o griežtos vizų išdavimo taisyklės lemia, kad naujai atvykstančių lietuvių yra mažai. Australija skaičiuoja nemažai trečios ar ketvirtos kartos lietuvių, kuriems išlaikyti tautinį tapatumą yra labai sunku, o kalbą – beveik neįmanoma.

„Mūsų iššūkiai – pirmiausia atstumas nuo Lietuvos, palaikyti gyvus ryšius yra tikrai sunku. Kitas iššūkis – kaip pritraukti naujai atvykusius, kad aktyviai dalyvautų bendruomenėse. Ir trečiasis – kaip galime susigrąžinti mūsų dingusią jaunimo kartą? Dauguma yra mišrios šeimos, kaip jiems išlaikyti lietuvių kalbą savo namuose? Tai yra labai sunkus iššūkis, kaip ir mano vaikų kartai, kurie kalba lietuviškai, bet yra sukūrę mišrias šeimas apie tą laiką, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir jau jų vaikai yra ta karta, kuriems lietuvybės nebūtinai reikia“, – dalijasi Australijos lietuvė.

Galėtų pasimokyti tautiškumo iš diasporos

A. Mauragienė pastebi, kad nors jos anūkai ir nebekalba lietuviškai, tačiau laiko save lietuviais ir mielai tęsia tėvų ir senelių įskiepytas tradicijas.

„Ketvirtoji karta – mano anūkai prarado kalbą tikrai. Bet jie visi domisi tradicijomis, noriai švenčia Kūčias, domisi valgiais“, – sako Australijos lietuvė.

Ji pastebi, kad pačioje Lietuvoje globalizacija kelia pavojų tautiškumo išlaikymui, šalies gyventojai tradicijų puoselėjimo galėtų pasimokyti iš užsienyje gyvenančių tautiečių.

„Lietuviai Lietuvoje gal ir yra šalies piliečiai, bet jie yra tiek perėję į globalizmą, praranda lietuvių tapatybę. Tai yra ne tik kalba, kuri yra labai svarbi dalis, bet yra ir mūsų papročiai, mūsų maistas, visa etnokultūra. „Ai, kam tas Kūčias daryt, einam į restoraną.“ Ir tas parodo, kad tie lietuviški papročiai dingsta. Vestuvės pasidarė visiškai vakarų vestuvės”, – apgailestauja R. Mauragienė.

Bendruomenių veikla keičiasi

Ilgus dešimtmečius lietuvių bendruomenių veikloje aktyviai dalyvavusi R. Mauragienė pripažįsta, kad didelis lūžis, tarsi identiteto krizė, nutiko po įvykio, kurio diaspora ilgai laukė ir tikėjosi – Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

„Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo mes lyg praradom tikslą, kodėl veikti? Aš esu ta karta, kuriai buvo įkalta: jūs, vaikai, turite kalbėti lietuviškai, išlaikyti lietuvių kalbą, nes Lietuvoj sovietai viską surusins. Jūs turit žinoti mūsų liaudies dainas, mokėti tautinius šokius. Mums buvo įkalta, kad išlaikyti lietuvybę yra mūsų pareiga, o atgavus nepriklausomybę lietuvybė lyg ir gali pati išsilaikyti“, – prisimena R. Mauragienė.

Pašnekovė pastebi, kad aktyviau veikia tos Australijos regionų bendruomenės, kuriose yra atvykusių iš Lietuvos (o ne gimusių Australijoje) tautiečių, jos manymu, į bendruomenių valdybas reikėtų pritraukti ir daugiau jaunimo.

„Mūsų veikla dabar pradeda pamažu keistis, kai kuriose bendruomenėse jie labai aktyviai viską bando jau naujoviškai daryti, kad būtų jaunimui įdomu. O kitose dar ne taip. Tai tose vietose, kur dabar daugiau atvykusių iš Lietuvos, ten matome didelius skirtumus, ten viskas pradeda kitaip veikti, daugiau renginių gamtoje ir panašiai“, – sako Australijos lietuvė.

Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkė teigia, kad vykstant Rusijos karui Ukrainoje išeiviams turėtų būti dar svarbiau dalyvauti lietuvių bendruomenių veikloje.

„Turime būti pasiruošę, kad – jei Lietuvai kas nors nutiktų – reaguotume savo kraštuose, kad padėtume. Svarbu, kad žmonės išlaikytų savo tapatybę išvažiavę iš Lietuvos. Ir Lietuvai svarbu tas gyvas ryšys su mumis. Yra tiek daug žmonių, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos po karo, jų palikuoniai, arba išvažiavę neseniai. Mes visi esame Lietuvos dalis”, – reziumuoja pašnekovė.

Suvažiavimo programa

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Virš Trakų iškils Pasaulio lietuvių angelas

Angelų Kalva – įspūdinga vieta Trakų rajone, iš kurios atsiveria stulbinantys vaizdai į Lietuvos miškus, Galvės ežerą, Trakų pilį. Į juos nuo kalvos žvelgia virš 50 tautodailininkų sukurtų, svarbiausias vertybes ir įvairias bendruomenes saugančių angelų. Šių metų rugpjūčio pradžioje kalvoje įsikurs nauja skulptūra, simbolizuojanti viso pasaulio lietuvių vienybę, – Pasaulio lietuvių angelas. Skulptūra taps dovana visai diasporai už vertingą įdirbį puoselėjant tautiškumą ir pilietiškumą.

Ana Vengrovskaja

Idėja gimė Norvegijoje

Pastatyti Pasaulio lietuvių angelą buvo nuspręsta per pernai liepą Vilniuje vykusį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) XVII Seimą, tuo pačiu metu paminint 65-ąsias PLB įkūrimo metines.

Vis dėlto pirminė idėja gimė kiek anksčiau Norvegijoje – Oslo lietuvių bendruomenės ir folkloro ansamblio „Gabija“ vadovei, muzikos pedagogei Elenai Valiulienei, kuri iš pradžių sumanė suvienyti įvairias Norvegijos sostinės lietuvių bendruomenes. „Kai buvau išrinkta Oslo lietuvių bendruomenės pirmininke, kilo mintis suvienyti visas lietuviškas organizacijas Osle ir jo apylinkėse. Bet po kurio laiko iškėliau sau klausimą, kaip galima būtų prisidėti prie tradicinių lietuviškų vertybių išsaugojimo ir tą padaryti platesniu mastu, ne mano kieme, bet eiti plačiau į visą pasaulį, prisidėti prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės telkimo“, – sako E. Valiulienė.

Pasidomėjusi ji sužinojo, kad Angelų kalvoje yra įvairias bendruomenes globojančių angelų, o pasaulio lietuvius vienijančio dar nėra.

„Galvojau būtent apie angelą, kuris visus vienytų, nekilo minties statyti jį kitur, mintys sukosi būtent apie Angelų kalvą“, – pasakoja Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė. E. Valiulienė kreipėsi į penkis Lietuvos kūrėjus, o trijų iš jų parengtus projektus pristatė PLB XVII Seimui, kuriam labiausiai patiko tautodailininko Sauliaus Lampicko darbo eskizas.

Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė pastebi, kad pastarųjų dešimtmečių lietuvių išeivijos banga yra pasyvesnė už anksčiau išvykusius ir reikia įdėti daug pastangų juos sujungti. Ji tikisi, kad juos globojantį angelą aplankę pasaulio lietuviai susimąstys, kur yra jų vieta bendruomenėje.
„Žmonės įsikibę į savo darbus ir juos tikrai sunku sujungti, galbūt angelas ne tik bus ta vieta, kurią galima aplankyti esant Lietuvoje, bet ir paskatins pasižiūrėti į save – kas aš čia esu, kaip galėčiau prisidėti prie savo šalies bendruomenės veiklos – nebūtinai ryškiais darbais, bet nors dalele savo būties“, – mąsto Norvegijos lietuvė.

Skulptūra pagražinta tautiškais simboliais

Pasaulio lietuvių angelą kuria me­džio dro­žė­jas, skulp­to­rius, tautodailininkas iš Alytaus Saulius Lampickas. Medžio meistras du kartus tapo tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ ir prestižiškiausio Lietuvoje drožėjų apdovanojimo – Liongino Šepkos premijos laureatu.

S. Lampickas gamina tradicinius lietuviškus medžio gaminius – koplytstulpius, kryžius ir skulptūras, taip puoselėdamas tautinį paveldą bei tęsdamas senovines tradicijas.
Tautodailininkas pasakoja, kad rugpjūtį ant kalvos įsikursiantis Pasaulio lietuvių angelas bus įspūdingų matmenų – jo dirbamas ąžuolo gabalas yra 4 metrų aukščio, o sveria apie 3,5 tonos.

Kurdamas eskizą menininkas pagrindiniais akcentais pasirinko du susiglaudusius angelus, kartu laikančius gyvybės medį.

„Kadangi tai yra Angelų kalva, iš karto atsirado angelo motyvas, darau du angelus, kurie laiko gyvybės medį. Jis yra pažįstamas visame pasaulyje iki pat Rytų – Indonezijos, Japonijos, Kinijos, bet yra ir mums būdingas. Nuo senų senovės visos mūsų skrynios, kuparai, spintos buvo dekoruojamos to gyvybės medžio ornamentu, lelijomis, paukščiais. Pasirinkau gyvybės medį kaip pagrindinį simbolį, kad ta mūsų lietuvių gyvybė gyvuotų per visą pasaulį“, – pasakoja skulptūrą kuriantis tautodailininkas.
„Du angelai simbolizuoja ir meilę, ir du žmones, ir du pasaulius. Dabar lietuviai yra išsibarstę po visą pasaulį, galbūt vienas angelas simbolizuoja mus, esančius Lietuvoje, kitas – išvažiavusius. Jie suglaudžia rankas, suglaudžia širdis“, – sako S. Lampickas.

Angelus ir gyvybės medį autorius įrėmina į rankšluostinę. S. Lampickas pripažįsta, kad jam labai artimi lietuviško kaimo simboliai.

„Gyvybės medis įsirėmina viršuje tarsi į rankšluostinę. Sudėjau mūsų lietuviškus simbolius, tuos rakandus iš buities. Man labai patinka kaimas, kaime užaugęs. Tie mūsų lietuviški suolai, stalai, spintos, rankšluostinės, indaujos – man viskas yra labai miela širdžiai. Kažkur dar galima trobose pamatyti, bet daugiausia tik muziejuose,“ – atsidūsta tautodailininkas.
Šonuose esančias tautines juostas autorius padabino rombais – baltams būdingais šulinio simboliais.

„Šulinys Lietuvoje turi gilią reikšmę. Kol yra šulinys, tol yra gyvybė. Senais tarybiniais laikais ardė vienkiemius, versdavo sodybas, o kaimiečius keldavo į gyvenvietes, kolūkius. Traktoristai, kai užversdavo šulinį, gaudavo premijas. Jei užvertei šulinį – žmogus į tą vietą nebegrįš,“ – apie šulinio simbolio svarbą pasakoja menininkas. Skulptūros apačiai autorius pasirinko baltišką žirgo simbolį, o pačioje viršuje spindės metalinė saulė.

Padėka diasporai už darbą Tėvynei

Pasaulio lietuvių angelas bus atidarytas šių metų rugpjūčio 3 d. Atidarymo ceremonijoje dalyvaus PLB pirmininkė Dalia Henke, PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen ir kiti PLB atstovai, taip pat idėjos sumanytoja Elena Valiulienė su vyru Skirmantu Valiuliu, pasirodys sutuoktinių vadovaujamas Oslo lietuvių folkloro ansamblis „Gabija“, dalyvaus Angelų kalvos bendruomenės, Trakų rajono savivaldybės atstovai.

PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen pasakoja, kad per PLB Seimą pernai liepą, iš E. Valiulienės išgirdę idėją, nariai nusprendė, jog ji puikiai tinka paminėti PLB 65-metį. Pasak PLB valdybos narės, Pasaulio lietuvių angelas bus simbolinė padėka išeivijai, ilgus dešimtmečius dirbusiai Tėvynės labui. „Diaspora įnešė didžiulį indėlį į Nepriklausomybės atkūrimą, per visą Sovietmetį kėlė laisvės bylą Vakarų kraštuose. Tai yra padėka mūsų bendravimui, dialogui, dėkojame tiems išeiviams, kad išlaikė bendruomenes“, – sako J. Caspersen. PLB Kultūros komisijos pirmininkės manymu, ir šiandien, puoselėjant lietuvybę, išeivijos įdirbis, yra itin svarus.

„Man kyla didžiulis pasididžiavimas užsienio lietuviais, jie kartais Lietuvai primena, kas yra svarbu, kaip yra svarbu išlaikyti tautos vienybę ir tautinę tapatybę, taip pat tradicinę ir šiuolaikinę kultūrą, istorinę atmintį. Mums (diasporai – aut. pastaba) atrodo, kad mes turime gilesnį ir platesnį viso šito supratimą ir reikšmę, negu Lietuvoje,“ – sako Šveicarijos lietuvė.

Pasak J. Caspersen, būtent išvykę iš Lietuvos tautiečiai dažnai pradeda tausoti lietuvybę, nes aplink nebeturi gimtinės kultūrinės terpės ir pamato, kaip svečios šalies piliečiai garbina savo kultūrą.„Taip pat mes matome savo nutautėjančius vaikus, ir jeigu neįdedame superherojų pastangų, mūsų vaikai nebekalbės lietuvių kalba. Lituanistinės mokyklos pamoka vyksta kartą per mėnesį, ačiū Dievui ir už tai. Matydami savo vaikus, įžvelgiame tragediją, kad mūsų lietuviškumas gali baigtis su mumis, todėl atsiranda galbūt perdėtas patriotizmas“, – pastebi pašnekovė.

Jos manymu, diasporai dažnai būtų daug lengviau įsilieti į šalies, kurioje gyvena, kultūrą, o lietuvybės puoselėjimas reikalauja pastangų.

Simbolizuos tautos vienybę

Pasak J. Caspersen, tautodailninko S. Lampicko skulptūroje esantys du angelai simbolizuos tautos, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vienybę.

„Pasirinkome šį angelą iš trijų (pateiktų projektų – aut. pastaba.), todėl, kad tai yra vienas kūnas – Lietuva ir diaspora, tai yra ta pati tauta, tik viena gyvenanti geografinėje Lietuvoje, o kita už Lietuvos ribų. Bet turime tas pačias aspiracijas, tuos pačius siekius: ir Lietuva yra tas, kas mus jungia,“ – sako PLB atstovė.

„Yra labai daug lietuviškos simbolikos, tautinių simbolių. Mums tai yra vienybė su Lietuva. Tai yra meilė Tėvynei, kuri mus jungia. Du angelai augina gyvybės medį, o gyvybės medis yra ne vien ąžuolas ir žiedeliai. Tai yra mūsų tapatybė, gyvybės medis yra tautos išlikimas. O mes išliksim tik tada, jei kartu puoselėsim savo kalbą, savo kultūrą, savo istorinę atmintį. Angelo simbolis mums patiko, nes tai yra bendražmogiška vertybė, tai yra brolybė, santarvė ir sanglauda. Santarvė tarp mūsų, sanglauda su Lietuva, su lietuviais, ir brolybė – kad mes kartu dirbame savo tautos išlikimui“, – priduria pašnekovė. J. Caspersen manymu, išgirdus apie Pasaulio lietuvių angelo idėją jai imponavo ir tai, kad ant Angelų kalvos stovintys angelai yra lankomi – bendruomenės, kurias jie globoja, mielai ateina jų aplankyti per savo įkūrimo metines arba valstybines šventes.

„Tai yra graži vieta, kuri traukia ir puoselėja mūsų tradicinį meną, tautodailę“, – priduria J. Caspersen.

Angelų kalva – pilietinio aktyvumo išraiška

Angelų kalvos idėjos autorės Lolita Jolanta Piličiauskaitė ir Dominyka Semionovė taip sumanė pagerbti 2009 metais švęstus Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejus.

Tada ant kalvos buvo planuojama įkurdinti vos 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui, tačiau, prabėgus 14 metų, įspūdingoje vietoje galima pasigrožėti net 53 skulptūromis.Šiuo metu Angelų kalvoje – 53 svarbiausias vertybes ir įvairias bendruomenes globojantys angelai.

Ant kalvos esantys angelai globoja įvairias bendruomenes ir įkūnija gyvenimo tiesas, pamatines žmonijos ar krikščioniškąsias vertybes. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis.

Kurkime PLB istoriją kartu!

Pasaulio lietuvių angelo pastatymas, minint PLB įkūrimo 65-ąsias metines, yra nuoširdžiausia padėka visiems tautiečiams išeivijoje, diasporoje ir Lietuvoje už bendrystę ir susitelkimą dirbant „vardan tos…“

Numatoma viso projekto kaina – apie 20 tūkst. eurų. PLB kviečia prisidėti visus tautiečius prie skulptūros Lietuvoje statybos – aukų lauksime iki 2023 m. liepos 6 d. Bendruomenės ir individualūs rėmėjai, paaukoję 1000 eurų ir daugiau, bus pagerbti atminimo lentelėje. Aukos nuo 100 eurų skelbiamos (aukotojams leidus) PLB metraštyje „Pasaulio lietuvis“.

Projekto įgyvendinimą parėmė Lietuvių Fondas (JAV), Kanados lietuvių bendruomenės fondas, Kanados lietuvių bendruomenė, kiti rėmėjai.

Projektas „Pasaulio Lietuva.
Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt
Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

„Tautiška giesmė“ aplink pasaulį 2023

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovė Dalia Henke: „Pasas – pagrindinis žmogaus ryšys su valstybe ir tai bus sprendžiama referendume“

Seimui paskelbus pilietybės išsaugojimo referendumą, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pirmininkė Dalia Henke teigia, kad pagaliau buvo žengtas žingsnis spręsti seną problemą. „Sveikiname Lietuvos Respublikos Seimą tokia balsų dauguma apsisprendus. Taip tam tikra prasme išreiškiamas noras spręsti seną problemą. Dabar svarbiausias žingsnis bus  išsamiai ir intensyviai informuoti piliečius apie tai, ką jie spręs kitų metų gegužės 12 dieną“, – sako D. Henke.

Pasas – pagrindinis žmogaus ryšys su valstybe

Gegužės 23 d. LR Seimas paskelbė privalomąjį referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio, reglamentuojančio pilietybę, pakeitimo. Referendumas vyks 2024 m. gegužės 12 dieną.

Pasak PLB pirmininkės D. Henke, būtent piliečio pasas lieka pagrindinis ryšys su valstybe.

„Ne referendumas yra problema, o tai, kad gimę LR piliečiais žmonės jau daugelį metų praranda Lietuvos pilietybę, jeigu apsisprendžia priimti pilietybę tos šalies, kur dabar gyvena ir dirba“, – sako PLB vadovė.

Jos nuomone, šio sprendimo reikia ne vien užsienyje gyvenantiems lietuviams, bet ir Lietuvos ateičiai, šalies saugumui ir tam, kad piliečių nemažėtų.

„Šis sprendimas reikalingas ne tik pavieniams asmenims, kurie gyvena užsienyje, bet ir Lietuvos ateičiai. Demografiniai duomenys rodo, kad mūsų, Lietuvos piliečių, sparčiai mažėja. O Rusijos karo Ukrainoje kontekste matyti, kad lengviau įtakoti sprendimų priėmėjus prašant daugiau paramos Ukrainai savo gyvenamose valstybėse tiems, kurie turi šalių, kuriose gyvena, pilietybes. Tad mūsų ateičiai, kalbant ir apie grįžimą bei nacionaliniam saugumui reikalingi visi piliečiai – ir turintys savo gyvenamų šalių, ir Lietuvos pilietybę. Galima sakyti, kad Lietuvos ateities klausimas bus sprendžiamas referendumu“, – sako D. Henke.

Praeito referendumo metu trūko informacijos ir susitelkimo

Prieš ketverius metus, 2019 m., vykusio privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo metu dauguma balsavusių piliečių – beveik 74 proc. – pasisakė už pilietybės išsaugojimą, vis dėlto dėl aukštai iškeltos kartelės balsų neužteko.

Tarp buvusio ir 2024 m. vyksiančio referendumo D. Henke mato 2 pagrindinius skirtumus.

„Yra du esminiai skirtumai: visų pirma, valstybės vadovai – Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkė, Ministrė Pirmininkė yra vieningi šiuo klausimu, ko nebuvo 2019 m. Antra, žinome, kad praeito referendumo metu beveik milijonas balsavimo teisę turinčių piliečių pasisakė „už“. Tai rodo didžiulį piliečių palaikymą ir jų norą, kad LR Konstitucija būtų pakeista taip, kad ir po 1990 m. išvykę piliečiai galėtų išlaikyti gimstant įgytą pilietybę. Nors tąkart balsų neužteko, bet tautiečiai parodė didžiulį palaikymą“, – pabrėžia D. Henke.

PLB vadovė teigia, kad, besiruošiant 2024 m. referendumui, būtina naudotis išmoktomis pamokomis.

„Esminis sprendimas vyks Lietuvoje ir mes žinome, kodėl kai kurie žmonės neatėjo balsuoti. Vyriausybės kanceliarijos atlikta apklausa parodė, kad apklaustieji neatėjo į referendumą, nes nežinojo, kad toks vyksta, nežinojo, kur balsuoti, arba nebuvo apsisprendę, kaip balsuoti“, – sako D. Henke.

Pasak PLB pirmininkės, 2019 m. trūko informacijos apie tai, ką žmonės sprendžia savo balsavimu, kokia nauda iš to Lietuvai ir jos ateičiai, trūko komunikacijos atsakant į žmonių nuogąstavimus ir sklaidant įvairius mitus.

„Informavimo kampanija bus svarbiausias faktorius, kuris tikriausiai ir nulems referendumo sėkmę“, – reziumuoja PLB vadovė.

Parengė Ana Vengrovskaja

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Bendra informacija apie būsimą referendumą:

Kitais metais vyksiančiame referendume bus siūloma pritarti Konstitucijos 12 straipsnio keitimui (pažymėti esminiai pakeitimai):

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.  Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką”.

Pilietybės konstitucinio įstatymo projektas, kuriame detaliau aptariami Lietuvos Respublikos pilietybės principai, jos įgijimo ir netekimo pagrindai, pasiekiamas čia:
https://e-seimas.lrs.lt/…/3a2ea860d44d11ed9b3c9397e1236c2a

LR Seimas gegužės 23 d. 2023 m. kartu priėmė rezoliuciją ir tvirtina, kad
deda pastangas, kad referendumas dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo būtų įgyvendintas sėkmingai, taip stiprinant diasporos pilietinį ryšį su Lietuva,
ragina Lietuvos valstybės institucijas ir savivaldybes maksimaliai prisidėti prie sėkmingo šio referendumo įgyvendinimo ir
kviečia Lietuvos diasporos organizacijas telkti užsienyje gyvenančius lietuvius kuo aktyviau dalyvauti šiame referendume.

PLB – Pasaulio Lietuvių Bendruomenė šiuo metu rengia diasporos įtraukimo ir referendumo sklaidos joje planą. Taip pat suplanuoti susitikimai su VRK ir kitomis institucijomis dėl balsavimo registravimo procesų automatizavimo ir sklaidos gerinimo.

Turintiems idėjų ir/ar norintiems tiesiog prisidėti rašykite el.paštu: plb@plb.lt ir mes su jumis susisieksime.

Priimtas nutarimas dėl privalomojo referendumo dėl LR konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (pritarė 111, nė vienas nebalsavo prieš, susilaikė 5 Seimo nariai):
https://e-seimas.lrs.lt/…/38f6fbe0cc6f11ed9b3c9397e1236…

Konstitucinio įstatymo projektas:
https://e-seimas.lrs.lt/…/3a2ea860d44d11ed9b3c9397e1236c2a

Seimo rezoliucijos „Dėl Lietuvos diasporos politikos įgyvendinimo svarbos” projektas
https://e-seimas.lrs.lt/…/c5b5da30f55811edb649a2a873fdb…

Dalia Henke: labai svarbu yra stiprinti pilietišką diasporą

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke pasakoja apie atsinaujinusios PLB valdybos tikslus, referendumą dėl pilietybės ir planuojamus renginius, skirtus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės 65-mečiui paminėti.

Eglė KONAGIS

 PLB.LT

Septynioliktojo pasaulio lietuvių Seimo metu išrinkta naujoji valdyba, Jums trečiai kadencijai patikėtas PLB pirmininkės postas. Kokie pagrindiniai naujosios, atsijauninusios valdybos tikslai?

Naujoji valdyba pagal PLB XVII Seimo priimtas rezoliucijas yra apsibrėžusi penkias strategines kryptis, kuriomis bus vykdoma veikla iki 2025 metų. Pilietybės išsaugojimas, parama Ukrainai ir Lietuvai, lituanistinis švietimas, tapatybės stiprinimas bei pasiruošimas pilietiniam pasipriešinimui atėjus dienai X ir PLB stiprinimas yra šios kadencijos temos.

Žvelgiant į 2024 metų LR prezidento rinkimus ir planuojamą kartu su jais skelbti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pataisų įteisinančių galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę, tapus kitos šalies, labai svarbu yra stiprinti pilietišką diasporą. Mūsų užduotis yra pasiekti kuo daugiau balsavimo teisę turinčių ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių, kad jie aktyviai dalyvautų rinkimuose bei referendume.

 Kaip žinome, kartu su 2019 metų prezidento rinkimais jau vyko referendumas, tačiau neužteko balsų, kad būtų priimta nuostata ir pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri leistų išplėsti Lietuvos pilietybės išsaugojimo galimybes, tapus kitos šalies piliečiu. Kad būtų pakeistas Konstitucijos 12 straipsnis, referendumui taikomi aukšti reikalavimai: jame turi dalyvauti daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių LR piliečių, o kad referendumui pateiktas sprendimas būtų priimtas, jam pritarti turi ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių (tai yra maždaug 1 300 000 balsų). Daugiausia balsų referendume, žinoma, bus surenkama Lietuvoje, o mums svarbu, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių ir balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių pasinaudotų savo rinkimų teise ir dalyvautų referendume dėl pilietybės išsaugojimo.

Kas jau konkrečiai pasiekta, kad referendumas 2024 metais įvyktų?

Lietuvos Respublikos Seimas dar nepriėmė sprendimo skelbti referendumą, bet yra sudaryta darbo grupė, kuri Seimo valdybai ruošia dokumentus ir teisės aktus. Pagal pataisytą referendumo įstatymą, referendumas turėtų būti skelbiamas dvylika mėnesių iki referendumo vykdymo, taigi vėliausiai 2023 metų gegužės mėnesį – taip 2022 metų spalio pabaigoje pranešė darbo grupės referendumui dėl daugybinės pilietybės pasirengti pirmininkė.

Jau yra beveik susitarta dėl referendumo formuluotės, kuri turėtų būti kuo labiau supaprastinta ir lengvai suprantama visiems balsuojantiems.

Konstituciniame įstatyme būtų apibrėžta, kad galima turėti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos, taip pat NATO bei Europos ekonominės zonos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių pilietybes. Taip pat apibrėžta, kad negalima turėti buvusių Sovietų Sąjungos pagrindu sukurtų organizacijų, tokių kaip Nepriklausomų valstybių sandraugos, valstybių ir Lietuvos pilietybes, nepamirštant išimčių, taikomų lietuvių tremtiniams, politiniams kaliniams bei jų vaikams ir vaikaičiams ir tiems lietuviams, kurie išvyko iki 1990 metų. Šios išimtys galioja jau ir dabar.

Mums labai svarbu, jog pačioje formuluotėje liktų teiginys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant.

 Viliamės, kad valstybės vadovams, valdantiesiems, opozicijai ir visoms partijoms pavyks vieningai komunikuoti aiškinant rinkėjams referendumo svarbą ir reikšmę, kad pagaliau būtų išspręstas pilietybės išsaugojimo klausimas, svarbus ir būtinas Lietuvai ir jos ateičiai.

2019 metų rinkimuose pasitaikė atvejų, kai ne visi norėję balsuoti užsienyje galėjo pasinaudoti savo rinkimų teise.

Išties labai svarbu užtikrinti, kad 2024 metų rinkimai vyktų sklandžiai. Visų pirma yra būtina, kad rinkėjus informacija pasiektų laiku. Kuo anksčiau bus aišku, koks biudžetas bus skirtas informacijos sklaidai, ir kuo anksčiau pradėsime komunikacinę kampaniją, tuo daugiau piliečių, gyvenančių užsienyje ir Lietuvoje, galėsime paraginti eiti balsuoti. Labai svarbu, kad užsienyje balsuojantiems rinkėjams registruotis nebūtų sudėtinga. Turime pasirūpinti, kad balsuojantiems laiku būtų pristatyti balsavimo biuleteniai.

 Rinkėjų skaičius šiame referendumą turi lemiamą reikšmę.

Taip, ir čia taip pat slypi pavojus, kad tas skaičius galimai nėra tikslus. Pasitaiko atvejų, kai išvažiavę gyventi į užsienį nėra deklaravę savo išvykimo. Taip pat yra didelė tikimybė, kad užsienyje mirę asmenys nėra išbraukti iš gyventojų registro sąrašų, todėl gali būti įskaičiuoti kaip potencialūs rinkėjai. Nėra paprasta, bet tiesiog būtina patikslinti rinkėjų sąrašus Registrų centre, kad potencialių rinkėjų sąrašas būtų teisingas. Tai vienas didžiausių referendumo iššūkių – sutvarkyti rinkėjų sąrašus.

Balsavimas internetu daugeliui palengvintų dalyvavimą rinkimuose. Kokios būtų galimybės jau 2024 metais balsuoti internetu?

Vien Jungtinėje Karalystėje yra apie 200 tūkst. (pagal vietinių dokumentų registracijas) Lietuvos Respublikos piliečių (žinoma, ne visi turi balsavimo teisę). Kadangi kiekvienas balsas referendumui yra labai svarbus, kiekvienam rinkėjui turėtų būti sudaryta galimybė dalyvauti rinkimuose. Balsavimas internetu yra labai patrauklus ir palengvintų dalyvavimą rinkimuose ir referendume užsienyje.

Šiuo metu yra pavesta Vyriausiajai rinkimų komisijai parengti internetinio balsavimo galimybių studiją ir atsakyti į klausimus, ar techniškai būtų įmanoma tai padaryti ir kaip užtikrinti balsuojančiojo anonimiškumą. Anoniminis balsavimas kol kas yra iššūkis.

Ne vienam lietuviui, iki šiol dėl įvairių priežasčių įgijusiam kitos šalies pilietybę ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus praradusiam Lietuvos pilietybę, kyla klausimas, ar būtų įmanoma susigrąžinti Lietuvos pilietybę, jei referendumo rezultatai būtų teigiami.

Tiesa, kad neretas mielai susigrąžintų Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu tik būtų tokia galimybė. Šis pakeitimas irgi turėtų būti numatytas.

Kaip Jūs manote, ar prieš 2019 metų informacinę kampaniją buvo skirta pakankamai dėmesio diskusijoms apie tai, kiek svarbu yra Lietuvai, kad jos piliečiai galėtų turėti Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes ?

Turime pripažinti, kad ne kiekvienas pilietis, atėjęs balsuoti į referendumą, supranta, kas yra tas konstitucinis įstatymas. Kokią įtaką gimstant įgytos pilietybės išsaugojimas turi Lietuvos ateičiai – taip pat labai svarbus visuomenės diskusijos aspektas. Pasikeitus geopolitinei situacijai, keičiasi ir žmonių gyvenimai. Esame maža tauta, todėl turime stengtis išsaugoti kiekvieną savo pilietį, suteikiant jam galimybę bet kada vėl pasirinkti gyventi Lietuvoje, grįžti su šeima ir neturėti problemų dėl to, kad kažkada dėl tam tikrų aplinkybių atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Pasas ir yra tas pagrindinis ryšys su Valstybe.

Taip pat turime suvokti, kad Lietuvos pilietybę turintis ir užsienyje gyvenantis asmuo ir savo vaikus registruoja Lietuvos piliečiais – šitaip užtikriname lietuvių tautos jei ne augimą, bent jau išsaugojimą. Kur tie vaikai ateityje gyvens ir kaip save pasaulyje matys, iš dalies priklauso ir nuo to, ar jiems bus sudarytos galimybės išlikti dalimi Lietuvos esant jos piliečiais.

Viešų diskusijų šiomis temomis vis dar labai trūksta. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė kartu su savo partneriais Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, „Global Lithuanian Leaders“, Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija kovo 30 dieną Vilniuje rengia forumą tema „Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimas, įgijus kitos valstybės pilietybę – kokia nauda Lietuvai“.

 Kokios kitos strateginės kryptys, kuriomis naujai išrinkta PLB valdyba dirbs toliau?

Lietuvybės ir tapatybės stiprinimas bei lituanistinis švietimas – tai prieš 65 metus įkurtos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pamatas, aktualus ir šiais laikais. Sėkmingas lituanistinių mokyklų visame pasaulyje gyvavimas ir naujų kūrimasis yra stabilus pagrindas stiprinant lietuvišką tapatybę, perduodant lietuviškas tradicijas vaikams. Lietuvių kalbos, mūsų tradicijų mokymas užtikrina, kad diasporoje gimę ir gyvenantys vaikai jaustų ryšį su Lietuva ir matytų joje savo vietą.

Solidarumo su Ukraina palaikymas ir stiprinimas – dar viena PLB valdybos veikimo kryptis. Jau nuo 2014 metų palaikome Ukrainą, rašydami įvairias rezoliucijas ir teikdami visokeriopą pagalbą. Lietuvių bendruomenės įvairiuose kraštuose teikia politinę, visuomeninę, humanitarinę ir finansinę paramą Ukrainai, visapusišką pagalbą karo pabėgėliams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Dezinformacijos bei melagienų apie karą atskleidimas yra taip pat svarbus, solidarizuojantis su karo niokojama Ukraina. Labai dažnai toji pagalba yra labai praktiška: lietuviai, vis dar mokėdami rusų ir tos šalies, kurioje gyvena, kalbas, pabėgėliams iš Ukrainos padėjo ir tebepadeda vertėjaudami ar pagelbėdami susigaudyti naujosios šalies situacijoje.

Neseniai baigėme pinigų rinkimo akciją, kurios metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainoje likusioms lietuvių šeimoms. Iš viso surinkta virš trijų tūkstančių JAV dolerių, kartu su Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininke svarstoma, kaip geriau lėšas paskirstyti. Labai skirtingi poreikiai: vienam reikia įsigyti vaistų, kitam – susimokėti už šildymą.

Lietuvos saugumas ir mūsų susitelkimas dieną X, jeigu karas išplistų už Ukrainos ribų – dar viena strateginė kryptis. Jau dabar įvairiose, ypač arčiau Ukrainos esančiose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, justi, kad vis sunkiau pabėgėliams surasti gyvenamąją vietą, tenka glaustis pas pažįstamus ar tolimus gimines.

Jeigu šeimoms reikėtų palikti Lietuvą, pirmiausia pagalbos ranką ištiestų diasporoje susitelkę lietuviai, ieškodami savo tautiečiams būsto, vertėjaudami, savo gyvenamosiose valstybėse siekdami politinio palaikymo Lietuvai etc. Mūsų tikslas yra sukurti aiškią strategiją, kokie veiksmai būtų reikalingi dieną X, ją paskleisti tarp lietuvių bendruomenių, kad reikalui esant visi žinotume, ką būtina padaryti. Kitaip tariant, turime būti pasiruošę suteikti humanitarinę ir kitokią pagalbą Lietuvai ir pabėgėliams iš Lietuvos.

Dar viena darbo kryptis – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės tvarumas ir stipri PLB būstinė Lietuvoje. Nuo 1993 metų turime savo atstovybę LR Seimo trečiuosiuose rūmuose. Nuo 2009 metų neatlygintinai pareigas ėjusią atstovybės vadovę Vidą Bandis neseniai pakeitė socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, visuomenės veikėja, buvusi Prezidento Valdaus Adamkaus patarėja Skirma Kondratas.

Šios pareigos yra itin svarbios PLB, nes būtent per atstovybę Vilniuje įgyvendinami projektai, palaikomi ryšiai su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, dalyvaujama diasporai aktualiuose posėdžiuose bei diskusijoje, bendradarbiaujama su Seimo ir Vyriausybės nariais. Mūsų užduotis yra užtikrinti, kad šis tarsi tiltas tarp diasporos ir Lietuvos užtikrintų geresnį lietuvių bendruomenių interesų atstovavimą įvairiose Lietuvos institucijose. Kartu su PLB valdybos nariais intensyviai dirbama ir dviejose komisijose: LR Seimo ir PLB komisijoje ir Lietuvos diasporos reikalų koordinacinėje komisijoje. Čia svarbu paminėti, kad kitų šalių diasporos, pavyzdžiui, latvių ar airių, tokio darbo su Seimu ir Vyriausybe formato neturi. Taigi čia matome labai didelį potencialą.

Kokie didžiausi renginiai laukia pasaulio lietuvių 2023 metais? 

Iš tiesų laukia gražus jubiliejus. 65 metų PLB gyvavimo proga žadama pastatyti Vienybės angelą Trakų Angelų kalvoje. Jo projektas jau žinomas, dabar renkamos lėšos jam įgyvendinti. Data jau irgi numatyta – rugpjūčio 3 dieną planuojamas atidarymas. Paskui iki rugpjūčio 6 dienos Palangoje vyks Pasaulio lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų lyderių suvažiavimas, kurio metu bus diskutuojama aktualiais diasporos klausimais.

Birželio 14–20 dienomis vyks septynioliktasis Lietuvių pasaulio jaunimo kongresas Bostone, vėliau persikelsiantis į Kanadą, o uždarymas vyks Monrealyje. Tai renginys, iš kurio išauga nauji PLB bendruomenės lyderiai. Įdomu, kad tradiciškai tokie kongresai leisdavo jauniems lietuviams susirasti vienam kitą, susipažinti, gal net sukurti šeimą.

Tradicinis lituanistinių mokyklų sąskrydis „Draugystės tiltas“ šių metų rugsėjį vyks egzotiškoje šalyje. Vaikai, jų mokytojai, tėvai ir bendruomenės kviečiami apsilankyti Egipte.

Vasario mėnesį vyks pirmosios Azijos lietuvių bendruomenių sporto žaidynės.

Vokietijoje, Hiutenfelde, kur ir įsikūrusi garsioji Vasario 16-osios gimnazija, rugsėjo 14–17 dienomis vyks Europos kultūros dienos, kur susitiks lietuviški chorai ir šokių kolektyvai. Tai bus savotiškas pasiruošimas jubiliejinei 2024 metų Dainų šventei, kuriai sukaks 100 metų.

Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Kovo 11-osios proga

Kovo 11-oji mums atnešė naują pradžią ir viltį. Visi mes esame šios valstybės kūrėjai ir nesvarbu, kur gyventume, tad didžiuokimės mūsų žmonių drąsa ir jų pasiekimais. PLB valdybos vardu sveikiname Kovo 11-osios proga visus pasaulio lietuvius vaikų bendra daina „AŠ TIKIU“!

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke

Ką žinome apie Škotijos lietuvius?

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės gretos pasipildė – Škotijoje susibūrę tautiečiai lapkričio 13 dieną oficialiai įkūrė šio krašto lietuvių bendruomenę. Bendruomenės vizija – vieningi, pilietiški ir tautinį identitetą puoselėjantys Škotijoje gyvenantys lietuviai.

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

PLB.LT

Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, pirmieji lietuviai, daugiausia iš Suvalkijos kilę valstiečiai, dar 19 a. pabaigoje atvyko dirbti į Škotijos akmens anglių, geležies rūdos kasyklas, plieno liejyklas ir geležies fabrikus, kurie telkėsi aplink Belshilį (Bellshill), Glazgą. Dalis tų lietuvių netrukus persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Didesnis skaičius lietuvių atvyko per Japonijos–Rusijos karą ir štai 20 a. pradžioje Škotijoje jau gyveno per 3000 lietuvių sudariusių didžiausią Didžiosios Britanijos lietuvių koloniją. Nuo pat pirmosios išeivių iš Lietuvos bangos Škotijos universitetuose studijavo ir nemažai lietuvių, tad ne visiems atvykėliams teko sunki dalia dirbti anglies kasyklose ar metalo apdirbimo gamyklose.

Nuo seno ten, kur gyvena daugiausia lietuvių, ilgainiui pradeda telktis įvairių organizacijų, draugijų būstinės. Pirmoji Škotijos lietuvių organizacija – 1898 m. Glazge įsteigta Šv. Kazimiero lietuvių katalikų draugija, kuri 20 a. viduryje turėjo 530 narius, išlaikė lietuvius kunigus, lietuvių dvasininkams vyko ir lietuviškos mišios. 1934–1983 m. Škotijos lietuvių dvasios vadas buvo prelatas J. Gutauskas, vėliau iki 21 a. pradžios – kunigas J. Andriušis. Prieškario lietuviai norėjo ir galėjo pastatyti ir savo bažnyčią – bet to griežtai neleido vyskupas, nenorėjęs etninio skaldymosi[1]. 1911 m. Glazge įkurta Blaivybės draugija. 1929 m. Belshilyje įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija.

Pirmasis savaitinis lietuvių laikraštis „Laikas“ ėjo Belshilyje 1905–1906 m., išleista apie 20 numerių, jį redagavo Juozas Petrulis. 1907–1923 m. taip pat Belshilyje ėjo lietuvių socialdemokratų, nuo 1920 – komunistų laikraštis „Rankpelnis“. 1913–1982 m. Belshilyje ir Glazge leistas „Išeivių draugas“. 1923 m. Glazge keletą mėnesių ėjo laikraštis „Anglekasis“, kurį redagavo Leonas Vitkauskas. Škotijos lietuvių jaunuomenė turėjo savo neperiodinį žurnalą „Mūsų veidas“, kuris leistas Belshilyje, 1936-1938 m. Lietuvių šviesos draugystė Škotijoje Glazge leido mėnesinį „tautišką-istorišką paveiksluotą laikraštį“ „Naujas laikas“, jo redaktorius P. Bancevičius, laikraštis ėjo lietuvių ir anglų kalba. 1931–1962 m. Belshilyje veikė Škotijos lietuvių darbininkų draugija, tačiau, nepaisant besisteigiančių draugijų, kultūros židinių, lietuvių emigrantų gyvenimas buvo išties sudėtingas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame diplomato Kazio Bizausko dokumentų archyve yra 1930 metų vasario 21 dienos laiškas Užsienio reikalų ministrui[2], kuriame pasakojama apie vizitą po aštuonias lietuvių, gyvenančių Škotijoje, kolonijas. Jame rašoma, jog spaudos padėtis yra sunki, nes skaitytojų mažai, o parduodant laikraštį gaunamų lėšų ir surinktų aukų vos užtenka laikraščio leidybai. Spaudos bendradarbiai ir redaktoriai beveik jokio atlygio negauna, kartais tam pačiam redaktoriui tenka užpildyti visą laikraštį. Diplomatas nušviečia išeivių buitį ir darbo situaciją: „Mūsų išeivių padėtis sunki, nes daug dirbtuvių sustabdyta ir todėl nėra pakankamo darbo. Taipogi ir kasyklose darbas neina pilnu tempu. <…> Nejudomos nuosavybės lietuviai kaip ir neturi, jei neskaityti, kad tik kokios 4-5 šeimos yra įsigijusios nuosavus namus. Labai pasiturinčių taipogi yra tik keletas. Pažymėtinas faktas, kad geriau gyvena tie, kurie turi savo šeimynas. Vedusiųjų ir tautinis supratimas didesnis, ir jie aktingiau dalyvauja visuomeniniame lietuvių gyvenime“. Diplomatas toliau pasakoja, kad aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose mokosi apie 40 lietuvių studentų, yra jau ir keletą baigusių universitetą, dažniausiai tai mokytojai. „Apie vietinį jaunimą, reikia pasakyti, kad jis nėra taip ištautėjęs kaip kai kuriose vietose Amerikoje.“

Prieškario Škotijos lietuvių bendruomenę ištiko žiaurus likimas. 1917 m. Didžioji Britanija, sutarusi su Rusijos laikinąją vyriausybe, į I pasaulinio karo frontą išsiuntė kelis tūkstančius imigrantų lietuvių ir lenkų, tačiau grįžti leista tik apie 300 iš jų. 1920 m. iš Škotijos į Lietuvą išsiųsta apie 600 žmonių – be maitintojų likusios šeimos. 1913 m. Škotijoje gyveno apie 8500 lietuvių, o 1932 – apie 5000 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių[3].

Gerokai sumažėjusią Škotijos lietuvių bendruomenę po II pasaulinio karo dar kiek atgaivino nuo sovietų bėgę dipukai, o masinė imigracija po 1990 m., galima sakyti, ją visiškai pakeitė. 1947–1948 m. Škotijoje įsikūrė apie 400 lietuvių karo pabėgėlių, persikėlusių iš žemyninės Europos DP stovyklų. 1953 m. Škotijoje veikė katalikų darbininkų šv. Juozapo sąjunga, 1949 m. įkurta jaunimo draugija „Aušra“, vėliau turėjusi dainų ir šokių grupes, Šv. Cecilijos choras, įkurtas 1950 m., jo vadovai A. Varnaitytė‑Mullen ir P. Dzidolikas. 1970 m. Škotijoje gyveno apie 300 lietuvių, gimusių Lietuvoje, ir apie 3000 lietuvių, gimusių Škotijoje. Belshilyje kurį laiką veikė Škotijos lietuvių institutas, apie 1979 metus instituto vietoje įkurtas Škotijos lietuvių kultūros, poilsio ir socialinis klubas, tuo metu turėjęs apie 600 narių ir veikiantis iki šių dienų. 1979 m. įkurtas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Škotijos skyrius, kurio pirmininku keletą dešimtmečių buvo J. Bliūdžius.

Naujoji lietuvių įsikūrimo Škotijoje banga prasidėjo 21 a. pradžioje, kai į Škotiją dirbti ir studijuoti atvyko kelios dešimtys tūkstančių lietuvių. Dabartiniai jauni emigrantai, ypač studentai, yra labai vertinami Škotijoje. Glazgo ir Stratklaido universitetų dėstytojai negaili pagyrų lietuviams dėl kruopštumo, sąžiningumo, stropumo bei smalsumo ir visad džiaugiasi sulaukę lietuvių studentų. Nuo 2010 m. veikia Glazgo universiteto lietuvių draugija. Taip pat veikia Edinburgo universiteto lietuvių draugija EULS. 2014 m. įkurta asociacija Lietuviai Škotijoje (Lithuanians in Scotland Association), kurios pirmininkė Viktorija MacDonald. Nuo 2014 m. Aberdyne (Aberdeen) ir Freizerberyje (Fraserburgh), Glazge, Piterhede vyksta Škotijos lietuviškos mokyklos, Edinburge – pradinės mokyklos „Skruzdėliukas“ pamokos. 2016 m. kovo 26 d. Aberdyne susikūrė ALNES – Lietuvių asociacija šiaurės rytų Škotijoje. 2017 m. įkurtas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Glazgo skyrius (Glasgow Lithuanian United), kurio pirmininke išrinkta Daina Bytautienė. Šiuo metu Škotijoje gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių.

Džiugi žinia, jog pereitų metų lapkričio 13 dieną Škotijoje susibūrę tautiečiai oficialiai įsteigė šio krašto lietuvių bendruomenę taip papildydami Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių gretas. Škotijos lietuvių bendruomenės tikslas – telkti šiame krašte gyvenančius tautiečius, stiprinti jų pilietiškumą ir tautinį identitetą, skleisti žinią apie įvairias jų veiklas, ypač tas, kurios prisideda prie lietuvybės puoselėjimo ir tėvynainių jungimo.

Anot Škotijos lietuvių bendruomenės atstovų, nors krašte ir veikė keletas lietuviškų organizacijų, tačiau apskritai trūko lietuviškos veiklos, visus vienijančios bendruomenės. Apie tai vis būdavo neoficialiai pakalbama su šiame krašte gyvenančiais tautiečiais, tačiau ši mintis ėmė realizuotis po aktyvių lietuvių Dainos Ramanauskaitės ir Redos Paulauskaitės suorganizuotos Joninių šventės Edinburge, į kurią susirinko gausus bendraminčių būrys. Veiklias kraštietes pastebėjo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Alvija Černiauskaitė ir Lietuvos ambasados JK diplomatai, tad, sulaukus didžiulio palaikymo, vasaros pabaigoje pradėti Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo paruošiamieji darbai. Norint įsteigti bendruomenę, reikia paruošti bendruomenės įstatus, kurie apibrėžia organizacijos veikimą, surasti daugiau bendraminčių, norinčių prisijungti prie šios veiklos, ir, be abejo, surengti steigiamąjį suvažiavimą. Kad viskas vyktų sklandžiai, paruošiamuosius Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo darbus padėjo atlikti Edinburge gyvenantis Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas Rimvydas Rubavičius, turintis nemažai patirties kuriant lietuvių jaunimo bendruomenes įvairiose pasaulio šalyse, taip pat prie lietuvių bendruomenės įkūrimo prisidėjo Edinburgo universiteto lietuvių draugijos pirmininkė Goda Katkutė.

Galiausiai lapkričio 13 d. buvo surengtas steigiamasis Škotijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Jame slaptu balsavimu buvo išrinkta bendruomenės valdyba ir patvirtinti įstatai. Škotijos lietuvių bendruomenės pirmininke, sulaukus palaikymo ir skatinamųjų žodžių, tapo Daina Ramanauskaitė, sekretore – Reda Paulauskaitė, iždininke – Živilė Venskuvienė, taip pat išrinkti dar šeši valdybos nariai. Škotijos lietuvių bendruomenė Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės valdybos sprendimu lapkričio 15 dieną buvo oficialiai patvirtinta kaip naujas JK lietuvių bendruomenės skyrius.

Turbūt dauguma emigracijoje gyvenančių lietuvių pasiilgsta savos kalbos, tradicinių švenčių paminėjimo, lietuviškų patiekalų ir „savumo“ jausmo, todėl oficialus bendruomenės įsteigimas reiškia ir galimybę kiekvienam Škotijoje gyvenančiam tautiečiui išlaikyti bei puoselėti lietuviškas tradicijas, kultūrą, o tam ši lietuvių bendruomenė turi potencialą: įsiliedama į JKLB šeimą, įsitraukdama į įvairius kartu organizuojamus projektus, bendradarbiaudama su LR ambasada Jungtinėje Karalystėje gali puoselėti vienijančią organizaciją, kurios kertinės vertybės – pilietiškumas, savanoriškumas, tolerantiškumas, aktyvumas, ir kurti sėkmingą, daugialypį pasakojimą apie Lietuvą.

Gražių iniciatyvų, bendradarbiavo su Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomene (JKLB), LR ambasada pavyzdžių būta ir anksčiau. Liepos 6 d. visi Škotijos lietuviai ir jų draugai buvo kviečiami giedoti „Tautiškos giesmės“ šalia naujojo LR garbės konsulato Edinburge, kuris atidarytas pernai birželio 29 d. Jau keli metai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė (JKLB) organizuoja gerumo akciją „Iš širdies į širdį“, prie kurios ragina prisidėti neabejingus lietuvius. Gerumo akcijos metu renkamos lėšos vienišiems Lietuvoje gyvenantiems seneliams. Škotijoje gyvenantys lietuviai taip pat buvo pakviesti prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“, raginant sausio 13 dieną savo languose uždegti vienybės ir atminimo žvakutes ir jų šviesoje papasakoti savo draugams, kolegoms ar kaimynams apie Lietuvos laisvės kelią, Sausio 13-osios įvykius ir jų reikšmę. Škotijos lietuvių bendruomenė intensyviai planuoja renginius, į kuriuos žada pakviesti visus besidominčius Lietuva, jos kultūra, istorija. Pirmasis iš tokių renginių įvyko sausio 14 dieną – Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ peržiūra Edinburge. Vasario 16-ąją į Glazgą susirinkę lietuviai turėjo galimybę ne tik pamatyti stulbinančio pasisekimo susilaukusį lietuvių kūrėjų filmą, bet ir gyvai susitikti, jaukiai paminėti valstybės nepriklausomybės dieną ir pabendrauti su Škotijos lietuvių bendruomenės nariais.

Škotijos lietuviai visais laikais stengėsi išlaikyti lietuvybę, puoselėti meilę savo šaliai ir kilmei. Naujai susikūrusiai lietuvių bendruomenei linkime gražių projektų, iniciatyvų, vienybės ir darnos. Vardan tos!

[1] http://global.truelithuania.com/lt/united-kingdom-1097/

[2] Kazys Bizauskas. Atsilankymas pas Škotijos lietuvius. 1930. II. 21. LNB F61-359

[3] https://www.vle.lt/straipsnis/skotijos-lietuviai/

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

 

Brutalaus karo Ukrainoje metinės: Lietuvos diaspora pasauliui siunčia Ukrainos palaikymo žinią

Minint brutalaus karo Ukrainoje metines, Lietuvos diasporos bendruomenės įvairiuose pasaulio miestuose šiandien jungiasi prie gausių protesto akcijų. Nuo pat karo pradžios tvirtai susitelkusius išeivius Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ragina nesustoti ir remti Ukrainą iki jos pergalės dienos. Įvairių pilietinių iniciatyvų priešakyje atsidūrusi PLB valdybos narė, Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė Irma Petraitytė-Lukšienė įsitikinusi, kad diasporos indėlis šioje kovoje ypač svarbus. Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvai tapus ES ir NATO nare, atrodė, kad lietuvių išeivių puoselėtas pilietinis pasipriešinimas agresoriams tapo istorija, tačiau šiandien jis vėl labai reikalingas. Karo metinių išvakarėse duotame interviu I. Petraitytė-Lukšienė sako, kad karas tarsi subrandino lietuvių išeivių bendruomenes ir sustiprino suvokimą, jog kiekvienas esame atsakingas už savo šalies saugumą ir laisvę.

Neringa BUDRYTĖ

PLB.LT

Pusšimtį protesto akcijų Vokietijoje per šiuos karo metus surengusi lietuvė, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkė Irma Pertraitytė-Lukšienė šiandien vėl stovės apsigaubusi Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis Miuncheno aikštėje. Aktyvi lietuvė iki šiol puikiai prisimena tragišką 2022-ųjų vasario 24-osios rytą. Nuo pat tos dienos jos įkvepiančios ir griežtos kalbos kiekvieną savaitę žadina Vokietijos visuomenę ir politikus.

Kaip pabrėžia pati Globalios Lietuvos apdovanojimu „Už telkiantį diasporos indėlį Ukrainos palaikymui“ įvertinta lietuvė, viešai pasakyti Ukrainą remiančią kalbą Vokietijoje išdrįstų ne kiekvienas. Visgi, garsiai kalbėti apie karą ir tikruosius agresorės rusijos tikslus būtina visame pasaulyje. Apie šiuos sudėtingus metus, diasporos indėlį remiant Ukrainą ir būtiną pasirengimą kovoti už Lietuvos laisvę I. Petraitytė-Lukšienė plačiau pasakoja „Pasaulio lietuviui“.

Nuo pat karo pradžios Lietuvos diaspora aktyviai įsitraukė į įvairias Ukrainos palaikymo akcijas savo šalyse. Organizavo protesto akcijas ir dalyvavo demonstracijose, rašė laiškus vyriausybėms, teikė humanitarinę pagalbą. Jūs pati buvote šios Lietuvos diasporos susitelkimo bangos priešakyje. Ar mėginote skaičiuoti, kiek per šiuos metus protestų akcijų suorganizavote, kiek kalbų pasakėte Miuncheno ir kitų miestų aikštėse? Gal Jūsų drąsa ir ryžtas tapo įkvėpimu kitiems?

Labai gerai atsimenu tą 2022 m. vasario 24-tosios rytą ir tą siurrealistinį jausmą, tarsi rusijos tankai būtų pervažiavę per Lietuvą. Teroristinės rusijos besibraunanti ir naikinanti karinė technika jautėsi labai arti. Kartu su Miunchene gyvenančiais ukrainiečiais rinkomės prie Bavarijos vyriausybės pastato, atvyko žiniasklaidos atstovai, keli ministrai nusileido žemyn pasikalbėti. Paskui ėjom prie rusijos konsulato. Nuo tos dienos kartu su ukrainiečiais iš Miuncheno ir Bavarijos protestuose dalyvauju kiekvieną savaitę visus metus ir kaskart sakau kalbas, perduodama mūsų, Lietuvos matymą ir suvokimą.

Galima suskaičiuoti, kiek prirašyta ir pasakyta kalbų per 12 brutalaus karo mėnesių. Mūsų nuolatinis aktyvumas šioms demonstracijoms užaugino didelį politinį svorį. Dėl paramos Ukrainai pasisakyti ateina ir Vokietijos Bundestago ar Europos Parlamento nariai, Miuncheno miesto tarybos nariai, Miuncheno saugumo konferencijos metu į mitingą pasisakyti atėjo Bundestago gynybos komiteto pirmininkė, šią mūsų demonstraciją rodė per BBC, per didžiuosius Vokietijos kanalus Bayerischer Rundfunk ar Tagesschau, per daugelį kitų Vokietijos ir kitų šalių kanalų.

Vis labiau į demonstracijas ryžtasi ateiti akademikai, universitetų profesoriai. Mobilizuojame vis daugiau tautinių bendruomenių. Palaikome tiesioginį kontaktą su Vokietijos visuomene. Visa tai yra didelis laimėjimas.

Visuomet buvote tokia pilietiškai aktyvi ar šią savybę paskatino įsitraukimas į lietuvių bendruomenės veiklą?

Jūs labai taikliai suformulavote klausimą. Būtent taip ir buvo, kad pilietinis aktyvumas pradėjo ryškėti tapus Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininke 2016 metais. Šios pareigos ir ši atsakomybė padarė manyje tarsi perversmą. Turiu segtuvą su padėkos raštais iš mokyklos laikų už mano kūrybinį ir visuomeninį aktyvumą. Vadinasi, sėkla jau buvo pasėta. Tačiau veiklos lietuvių bendruomenėje, su tuo susijusi didelė atsakomybė, bendruomenės ir valstybės ryšio suvokimas, didelės erdvės kūrybai išjudino mano kaip visuomenininkės sielą.

Kaip lietuvių bendruomenės ruošiasi paminėti karo metines savo šalyse? Daugelyje jų visuomenė tarsi priprato prie karo. Ar protestai vis dar sulaukia dėmesio?

Pripratimas ir nutilimas reikštų susitaikymą su rusijos vykdomu ukrainiečių tautos genocidu. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės puslapyje raginome šias metines matyti ne kaip sustojimą, o kaip dar vieną pradžią, kvietėme susitelkti dar vienai paramos Ukrainai bangai. Pas mus Miunchene vėl planuojama didelė tūkstantinė demonstracija, vėl sakysiu kalbą. Minėjime kalbės ir Europos parlamentaras Manfredas Weberis, taip pat Bavarijos Europos ministrė, Miuncheno miesto meras, Ukrainos konsulas, patys ukrainiečiai.

Frankfurto lietuvių bendruomenės pirmininkas Žanas Kalvaitis, neseniai savo automobiliu vežęs į Chersoną humanitarinę pagalbą, taip pat kviečia visus į demonstraciją. O Vita Gailiūnaitė kviečia lietuvius į mitingą San Franciske, kur ji sakys kalbą. Tai – keletas pavyzdžių.

Taigi, Lietuvos trispalvės mirgės mitinguose įvairiuose pasaulio miestuose. Kai protestai yra rengiami, jie dėmesio visada sulaukia. Bundeswehro universitete dėstantis politologas prof. Carlo Masala netgi pabrėžė, kad šie protestai yra labai svarbūs, nes nuolat primena apie besitęsiantį karą ir ragina nepavargti remti Ukrainos.

Pati gyvenate Vokietijoje, kuri dažnai kaltinama dėl pernelyg pasyvios pozicijos ir per mažos paramos Ukrainai. Ir kitose šalyse didelė visuomenės dalis, taip pat ir politikų, nesuvokia realios rusijos grėsmės, nes niekada jos nepatyrė. Ar gali lietuvių bendruomenės paskatinti šio, deja, vis dar išlikusio požiūrio pokyčius ir kokiu būdu?

Absoliučiai taip. Mes, lietuviai, turime pačią geriausią bazę atsilaikyti patys ir padėti atsilaikyti kitiems. Mes turim SUVOKIMĄ, kas yra rusija. rusijos represijas, terorą, smurtą patyrėme ant savo odos. Žinom, kaip tiksi teroristinės rusijos režimas, kaip reaguoti į šantažus.

Lietuvių bendruomenė, gyvenanti svetur ir pažįstanti kitos šalies kultūrą ir elgesio su agresoriumi šablonus, gali padėti susiorientuoti: per asmeninius kontaktus, komunikaciją viešojoje erdvėje, pokalbius su politikais, konferencijas, straipsnius ir t. t. Taip pat labai reikšmingos ir jau minėtos demonstracijos: viešai miestų aikštėse sakomos kalbos turi du gyvenimus.

Pirmasis gyvenimas vyksta pačiame mitinge kartu su keliais šimtais ar keliais tūkstančiais demonstrantų. Antrasis gyvenimas vyksta dar plačiau – mūsų pasakytos kalbos ir pagrindinės mintys gausiai platinamos socialinėje erdvėje ir žiniasklaidoje įvairiomis kalbomis. Viešai išsakyti savo poziciją rusijos karo atžvilgiu gali ne kiekvienas, juolab Vokietijoje. Mes tai žinome. Todėl svarbu, kad kalbėtų visi, kurie gali.

„Už telkiantį diasporos indėlį Ukrainos palaikymui“ kartu su kitais aktyviais diasporos atstovais buvote įvertinta GLL (Global Lithuanian Leaders) apdovanojimu. Kaip manote, kiek svarbus būtent lietuvių išeivių indėlis siekiant nutraukti rusijos agresiją?

Mes į rusijos agresiją nežiūrėjome per rožinius akinius. Mes suvokiame realybę ir mūsų išlavintas žvilgsnis daug aštresnis nei tų, kurie vis naiviai bandė suprasti putiną. Diasporoje gyvenantys lietuviai turi labai daug galimybių: nuo tiesioginės humanitarinės ir finansinės paramos ukrainiečiams, pagalbos kovojantiems Ukrainos kariams, raginimų remti Ukrainą įvairiose šalyse demonstruojant ar rašant laiškus savo valdžiai ir stiprinant politinę paramą iki dezinformacijos atskleidimo ar netgi putinui lojalių atlikėjų pasirodymų Vakarų šalyse sustabdymo.

Svarbiausia patiems būti atspariems ir budriems. Ir siųsti agresoriui žinią, kad mes esame priešintis pasirengusi tauta: tiek Lietuvoje, tiek diasporoje.

Aktyviai dalyvaujate ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veikloje, esate Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė. Galbūt šie karo paženklinti metai pakeitė pačias bendruomenes, gal jos labiau susitelkė, tapo pilietiškesnės?

rusijos vykdomas karas ir genocidas Europoje, mūsų pasienyje, privertė mus, manau, labiau suaugti. Esame atsakingi ne tik už save, savo šeimą, savo darbą, savo bendruomenę, savo šalį. Karas sustiprino suvokimą, kad mes patys esame atsakingi už savo saugumą, už laisvę, už demokratiją. Karas mus nubloškė į baisią tragediją – masinį nekaltų žmonių žudymą Europoje, visai netoli Lietuvos.

Tautiečiai visame pasaulyje susitelkė ir įvairiais būdais rėmė ir remia Ukrainą. Tai tarsi pilietiškumo antroji stadija. Atrodė, kad išeivijos lietuvių pilietinis aktyvumas ir pilietinis pasipriešinimas prieš sovietų okupaciją yra istorija. Šiandien mes vėl turime priešintis rusijos vykdomai agresijai.

Buvote išrinktą į naująją PLB valdybą ir vadovaujate Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijai. Esate pabrėžusi, kad ši komisija Jūsų kadencijos metus sieks naujo tikslo, tai yra, aktyviai telks lietuvių diasporą, kad ji būtų budri, atspari hibridinėms agresijoms ir pasiruošusi pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui. Ką šioje srityje jau pavyko nuveikti?

Suburta labai kompetentinga komisija, aiškiai suformuluoti tikslai, parengtas planas ateinantiems metams, vyksta pokalbiai dėl bendradarbiavimo su mūsų tikslui pasiekti reikšmingiausiomis institucijomis, ekspertais, pokalbiai su aktyviais diasporos lietuviais, paraleliai pradedame eiti į praktinio įgyvendinimo lygmenį. Šį pavasarį pristatysime projektą, prie kurio šiandien intensyviai dirbame.

Visą laiką vyksta labai daug komunikacijos. Reikia turėti omenyje, kad po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES lietuvių diasporos pilietinis aktyvumas dėl saugumo, laisvės ir demokratijos sumažėjo. Visi pasijutome labai saugiai, nors rusija karą Lietuvos pašonėje vykdo nuo 2014 m., rusijos vykdomas informacinis karas prasidėjo dar žymiai anksčiau, o grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui surašomos Valstybės saugumo departamento kasmetinėse atskaitose.

Taigi, tokia tema kaip Lietuvos saugumas paskutinius dešimtmečius nelabai buvo pastebima lietuvių bendruomenių darbotvarkėje. Šiandien mūsų mąstymas ir suvokimas saugumo klausimais keičiasi. Tai įrodo ir PLB Seime 2022 m. liepos mėn. vienbalsiai priimta rezoliucija, įgaliojanti mano vadovaujamą komisiją telkti lietuvių diasporą Lietuvos saugumui.

Lietuvos diaspora visuomet buvo tam tikras rezistencijos simbolis, daug prisidėjęs Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Šie karo metai vėl verčia grįžti prie panašios misijos. Nors geopolitinė situacija pasikeitusi, Lietuva laisva ir saugi, tačiau, Jūsų žodžiais, diaspora turi būti budri, susitelkusi, koordinuota. Ar esame tam pasirengę?

Labai taikliai pasakėt – diaspora kaip rezistencijos simbolis. Arba kitais žodžiais – pilietinis pasipriešinimas sovietų okupacijai, gyvenant už Lietuvos ribų. Šiandienos mūsų tikslas – kad rusų okupantų čebatai net neperžengtų Lietuvos sienos. Tam turime būti atsparūs hibridinėms grėsmėms, susitelkę, turintys reikalingų žinių, veiksmingai ir koordinuotai veikiantys. Stipri ir pasiryžusi gintis tauta nėra patraukli agresoriui.

O jeigu, visgi, tas okupanto čebatas sugalvotų kirsti Lietuvos sieną, visi turime žinoti, kas ką daro. Vėliausiai šiandien turime būti pasiruošę. Prie to dirbame mūsų komisijoje. Svarbu paminėti, kad pasipriešinimo patirtis perduodama ir iš kartos į kartą, turime iš ko mokytis. Be to, remdami Ukrainą ir patys daug išmokom arba pagilinom savo įgūdžius.

Dažnai pabrėžiate, kad negalima nuleisti rankų, kad kiekvienas išeivis gali nors šiek tiek prisidėti prie karo ir Ukrainos genocido sustabdymo. Kokias gaires esate sau nusimačiusi tęsiant šias iniciatyvas ir ko palinkėtumėte kitiems.

Siekis, kad lietuvių diaspora įvairiose šalyse aktyviai įsitrauktų į Lietuvos saugumo stiprinimą. Toliau visomis man prieinamomis priemonėmis remsiu ukrainiečius ir Ukrainą. Pačioje Vokietijoje toliau vykdysiu veiklas, susijusias su Vokietijos visuomenės ir valdžios nuolatiniu raginimu nesustoti remti Ukrainos.

Taip pat matau poreikį labiau įtraukti akademikus į šias pilietines veiklas. Vokietijoje kai kuriuose universitetuose studentams dėsto ir rusijos naratyvus platinantys profesoriai – vadinamieji Vokietijos kairieji intelektualai. Taigi šioje sferoje irgi yra ką veikti.

Norėčiau mums visiems palinkėti nesustoti ir išbėgti šiame maratone iki finišo – iki Ukrainos pergalės.

 

Irmos Pertraitytės-Lukšienės asmeninio archyvo nuotraukos

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Pradeda darbą nauja PLB atstovė Lietuvoje S. Kondratas: lietuvybė diasporoje turi klestėti

Neringa Budrytė

Prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos jungiasi socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, visuomenės veikėja, buvusi Prezidento Valdo Adamkaus patarėja Skirma Kondratas. Ji pakeis PLB atstovę Lietuvoje – rekordiškai ilgai, daugiau kaip 10-metį, neatlygintinai dirbusią Vidą Bandis. Kondratas iš Lietuvos išvyko dar visai mažytė, tėvams bėgant nuo sovietų, ir ilgą laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nepaisydama užimtų aukštų pareigų už Atlanto, netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ji grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą, ypač daug nuveikė socialinių reformų ir skurdo mažinimo srityje. Tapdama PLB atstove Lietuvoje, S. Kondratas žada vieningai dirbti su valstybės institucijomis ir skirti daug dėmesio prioritetiniams diasporos klausimams, tarp jų – ir būsimam referendumui dėl gimstant įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba vienbalsiai pritarė savo atstovybės Lietuvoje vairą perduoti buvusiai išeivijos atstovei, 1999 metais iš JAV į Lietuvą sugrįžusiai Skirmai Kondratas. Ji nuo sausio 16 dienos keičia buvusią atstovybės vadovę Vidą Bandis, šias pareigas ėjusią nuo 2009 metų lapkričio ir tapusią ilgiausiai išdirbusia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstove Lietuvoje. Atsisveikindama su V. Bandis, PLB pirmininkė Dalia Henke dėkojo už ilgametį, pasiaukojantį, be atlygio atliekamą darbą visiems pasaulio lietuviams.

Lietuvius visame pasaulyje vienijanti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė – 1949 m. įkurta visuomeninė nepolitinė organizacija, kurios nariai dirba savanoriškais pagrindais. Jos tikslas – išlaikyti tautiškumą, kalbą, kultūrą, papročius ir kitaip remti Lietuvą pasaulyje. Organizacija šiuo metu veikia 55 pasaulio šalyse, kur yra oficialiai įkurtos lietuvių bendruomenės.

PLB atstovas Lietuvoje – itin svarbios pareigos, nes būtent per Lietuvoje, Seimo rūmuose, įsikūrusią atstovybę Bendruomenė vykdo daugelį darbų ir iniciatyvų: įgyvendina projektus, palaiko ryšius su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, dalyvauja diasporai aktualiuose posėdžiuose ir diskusijose, bendradarbiauja su Seimo ir Vyriausybės nariais. Tai – tarsi tiltas tarp diasporos ir Lietuvos, užtikrinantis geresnį lietuvių bendruomenių interesų atstovavimą įvairiose institucijose. Ne veltui užimti šią atsakingą poziciją PLB valdyba patikėjo diasporą gerai pažįstančiai, dideliu indėliu prie Lietuvos augimo ir žmonių gerovės prisidėjusiai S. Kondratas.

Skirma Kondratas bakalauro laipsnį įgijo Harvardo universitete. Bostono universitete įgijusi istorijos magistro laipsnį, S. Kondratas vėliau George’o Masono universitete baigė verslo administravimo magistro studijas. Ėjo aukštas pareigas JAV prezidentų Ronaldo Reigano bei Džordžo Bušo (vyresniojo) vyriausybių administracijose. Nors karjera klostėsi itin sėkmingai, S. Kondratas priėmė Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m etais, grįžusi į Lietuvą, tapo V. Adamkaus patarėja socialinių reformų klausimais. Tuomet ir vėliau daug dirbo siekiant pokyčių socialinės apsaugos ir lygių galimybių, skurdo ir atskirties mažinimo, pilietinės visuomenės stiprinimo ir kitose srityse.

Vilkaviškyje gimusi S. Kondratas sako norėjusi savo žiniomis įsitraukti į valstybės kūrimą, nes Lietuvą visuomet laikė itin svarbia tapatybės dalimi, nors ir ją paliko dar kūdikystėje, tėvams traukiantis nuo karo ir sovietų priespaudos.

Apie išskirtinę savo šeimos emigracijos istoriją, uolų lietuvybės saugojimą gyvenant toli už Atlanto, vėliau priimtą sprendimą grįžti ir planus darbuojantis Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje S. Kondratas plačiau pasakoja „Pasaulio lietuviui“.

Jūsų emigracijos istorija iš tiesų ypatinga. Dabar daugelis išvažiuoja iš Lietuvos dėl asmeninių priežasčių, o Jūs bėgote nuo sovietų priespaudos, buvote tikrieji karo pabėgėliai. Papasakokite, kaip Jūsų šeimai pavyko pasitraukti ir kaip dabar, karo Ukrainoje kontekste, prisimenate tuos įvykius?

Aš tų įvykių tikrai neprisimenu, nes tebuvau gal pusės metukų kūdikis, kai tėvai pasitraukė. Bet Jūs teisingai sakote – tėvai bėgo nuo karo, iš pradžių arkliu ir vežimu per Rytprūsius, pasiimdami mane ir keliais metais vyresnę sesutę. Karo Ukrainoje kontekste dažnai prisimenu jų pasakojimus apie tą siaubingą kelionę į nežinią. Karui dar nesibaigus, keliaujant per Vokietiją, jie patyrė ir sąjungininkų bombardavimą. Kai bėgo, jie dar turėjo vilčių grįžti. Ukrainiečiai dabar irgi turi tokių vilčių, ir tikėkimės, kad karą laimės, kad jie greitai sulauks tokios galimybės.

Lietuvą kartu su šeima palikote būdama visai mažytė. Tačiau Lietuva visuomet buvo Jūsų tapatybės dalimi. Kas labiausiai padėjo nenukirsti tų šaknų?

Pokario emigrantai buvo Lietuvos patriotai, daugelis jų – inteligentai ir visuomenininkai. Jie iš karto pradėjo organizuotis dar pabėgėlių stovyklose, leido laikraščius, grožinę literatūrą, organizavo mokyklas ir kultūrinius renginius. Visa tai tęsė emigravę į įvairias pasaulio šalis.

Aš augau supama lietuviškos aplinkos, lankiau Bostono šeštadieninę mokyklą, priklausiau lietuviškoms organizacijoms, mokiausi groti pianinu pas kompozitorių Jeronimą Kačinską, baleto – pas baleriną Tatjaną Babuškinaitę-Vasiliauskienę. Mane pirmoje klasėje mokė skaityti aktorius Henrikas Kačinskas, draugavau su Brazdžionyte, Gimbutaitėmis. Galima sakyti, tos šaknys niekada nebuvo nukirstos, užaugau žinodama, kad aš lietuvė. Na, žinoma, veikė ir tėvų ilgesys Lietuvai.

Turbūt galėtumėte prisiminti daugybę istorijų apie tai, kaip tuomet, gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai yra, labai toli nuo Lietuvos, atskirtos geležine uždanga, Jums vis tiek pavyko būti gimtosios šalies dalimi, išsaugoti lietuvybę? Ne visiems tai pavyksta. Kita vertus, turbūt tuomet puoselėti lietuviškumą nebuvo taip lengva, lyginant su dabartiniais laikais.

Man atrodo, kad tais laikais kai kuriais atžvilgiais gal buvo ir lengviau. Jau minėjau, kaip augau. Tada lietuviai buvo labiau susispietę į vieną gyvenamąjį rajoną įvairiuose miestuose. Aš, pavyzdžiui, į visas mano anksčiau minėtas veiklas galėjau suvaikščioti pėsčiomis.

Taip pat daugelis bijojo dėl lietuvių ateities Lietuvoje, bijojo, kad vyks nuožmi rusifikacija, ir jautė pareigą išlaikyti kalbą, atsivežtą kultūrą, ją kurti, neprarasti, ką Lietuva buvo pasiekusi per tokį trumpą nepriklausomybės laiką. Tarp mano tėvų kartos inteligentų buvo daug tokių, kurie pasišventė ne savo gerovės kūrimui, o lietuvybės išlaikymui ir puoselėjimui. Antra vertus, žinoma, kad dabar kitais atžvilgiais lengviau – yra internetas, puikios susisiekimo galimybės, Lietuva nepriklausoma. Trečiabangių emigracija tik sustiprino ryšius su Lietuva. Gal ne iš karto, bet dabar tikrai ir jie jungiasi į lietuvišką veiklą, suinteresuoti, kad jų vaikai mokėtų lietuviškai. Aš kartais pagalvoju, kad būtent jie išgelbėjo užsienyje esančias lituanistines mokyklas, nes, savaime aišku, su kiekviena karta, gimstančia užsienyje, su retomis išimtimis, kalba skursta, silpnėja. Mažėjo ir mokytojų, ir mokinių. Dabar mokyklos iš naujo klesti.

Gyvendama JAV visuomet dalyvavote bendruomeninėje veikloje. Ką tuomet Jums reiškė būrimasis į bendruomenes, buvimas kartu su tautiečiais?

Tai buvo patvirtinimas ir išlaikymas savo tapatybės.

Esate minėjusi, kad vaikystėje Lietuva Jums buvo tarsi pasakų šalis, tačiau tėvai turėjo mažai iliuzijų grįžti į Lietuvą. Visgi, pasikeitus geopolitinei situacijai, netrukus apsisprendėte sugrįžti. Ar tas gimtosios šalies ilgesys, galbūt net idealizavimas, ir nulėmė tokį sprendimą?

Na, vaikystėje gal ir idealizavau, bet jau paaugus, kai pradėjau studijuoti Lietuvos, Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją bei domėtis jų aktualijomis, kai teko šiek tiek pagyventi ir komunistinėje Lenkijoje ir sovietinėje Lietuvoje, tikrai jau gerokai prieš grįždama neturėjau iliuzijų. Dėl to ir nenusivyliau. Lietuva – tai mes. Kokią mes ją sukursime, tokia ir bus. O mylėti – tai ne idealizuoti. Galima mylėti tėvynę su visomis jos ydomis ir vargais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę emigracijos srautai buvo labai dideli, tačiau pastaraisiais metais, valdantiesiems ėmus skirti daugiau dėmesio išvykusiųjų sugrąžinimo strategijai, grįžtančiųjų į Lietuvą skaičiai auga. Jūs pati asmeniškai tą kelią nuėjote, ką galėtumėte patarti, kad ši tendencija įsitvirtintų? Ko trūksta, kad išeiviai nuspręstų parvykti?

Patarti nieko negaliu, nes kiekvienas sprendimas labai individualus. Motyvacijų yra įvairių. Pritariu didesnėms pastangoms išvykusius susigrąžinti. Tai rodo, kad mums rūpi. Taip pat reiktų mums, čia esantiems, toliau kurti tokią Lietuvą, į kurią norėtųsi grįžti, o išėjusiems – nenutraukti ryšių, domėtis, kas vyksta Lietuvoje. Tiek vieniems, tiek kitiems suprasti, kad mes stipresni kartu, kad turim tapatybę, kurią verta išlaikyti ir puoselėti.

Vyresnioji išeivių karta atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos laisvės byloje, kuomet savo pastangomis labai stipriai prisidėjo, kad apie sovietų priespaudą išgirstų visas pasaulis ir remtų Lietuvos nepriklausomybės siekį. Dabar, gyvenant kitokioje geopolitinėje situacijoje, matyt, ir diasporos misija yra gerokai pasikeitusi. Kaip ją matote?

Padėtis tikrai gerokai pasikeitusi, bet misija panaši. Rūpintis, kad gyvenamųjų kraštų vyriausybės ir visuomenės žinotų, kas yra Lietuva, kodėl jos interesai turi būti ir toms visuomenėms svarbūs. Taip pat rūpintis, kad lietuvybė ir diasporoje klestėtų.

Esate dirbusi su Prezidentu Valdu Adamkumi, įvairiose organizacijose, dabar prisijungiate prie PLB ir būsite Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovė Lietuvoje. Su kokiais planais, idėjomis ateinate į šias pareigas?

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išsirenka savo vadovybę, kuri ir užduoda prioritetus atsižvelgdama į narių interesus. Būdama PLB atstove, manau, kad dirbsiu išvien su vadovybe, sieksiu kuo labiau prisidėti prie tų prioritetų sėkmingo įgyvendinimo.

Kodėl PLB, jungiančiai viso pasaulio lietuvius, yra svarbu turėti atstovybę Lietuvoje, Seime?

Kaip jau minėjau, be abipusio ryšio, be abipusio veikimo išvien, būsime silpnesni. O kadangi PLB – diasporos atstovai, o Seimo nariai – išrinkti visos tautos atstovai, man atrodo, kad toks ryšys ne tik natūralus, bet ir būtinas.

Praėjusiuose rinkimuose pasaulio lietuviai pagaliau turėjo galimybę rinkti jiems atstovaujantį Seimo narį ir gana aktyviai tai darė, vienmandatė pasaulio lietuvių apygarda buvo didžiausia. Ar tai reiškia, kad diaspora vis labiau nori įsitraukti į Lietuvos kūrimą, politinį gyvenimą, būti visapusiškai aktyvūs, visaverčiai tautos piliečiai?

Manau, kad Jūs pati ir atsakėte į savo klausimą. Žinoma, kad taip.

Po poros metų kartu su Prezidento rinkimais bus organizuojamas pakartotinis referendumas dėl gimstant įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Tai yra sprendimas, kurio labai laukia užsienyje gyvenantys lietuviai. Kokių referendumo rezultatų tikitės ir ką reiktų padaryti, kad jis pavyktų?

Uždavėte klausimą, į kurį jau daug metų apie tai galvojantys ir tuo tikslu seniai dirbantys žmonės dar nerado atsakymo. Tai ir bus metų galvosūkis man ir visiems, kam rūpi. Reikia toliau ieškoti sprendimų, neprarasti optimizmo. Gal kai kam tai ir atrodo kaip Sizifo akmuo, bet tai nepraranda prasmės.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

 

Lietuvybė Rugalande

Zenonas Mačiulaitis

Rugalando lietuvių bendrija (RLB) įsteigta 2012 m. sausio 14 d. Sandneso mieste, Rogalando apskrityje, pietvakarių Norvegijoje. Bendrijos kūrimosi užuomazgos siekia 2011 metų pabaigą, kai per socialinius tinklus Viktorija Rudytė-Davies Stavangerio apylinkėse gyvenančius lietuvius sukvietė aptarti bendrijos steigimo. Bendrija yra viena iš didžiausių Norvegijoje susikūrusių lietuvių bendruomenių.

Pagal bendrijos įstatus, valdyba renkama kas 2 metai. Ją sudaro valdybos pirmininkas Saulius Trepekūnas, kuris visoms kadencijoms buvo perrenkamas pirmininku nuo bendrijos įkūrimo, valdybos pirmininko pavaduotojas Zenonas Mačiulaitis, taip pat valdyboje dirbantis nuo pat bendrijos įkūrimo, kasininkė Dainora Japerteitė, sekretorė Jurgita Jensen ir kiti nariai: Julius Berger, Lina Mikšytė, Gitana Gudauskaitė.

Kadangi, pagal Norvegijos įstatymus, nariu gali būti tik asmuo, susimokėjęs nario mokestį,  kiekvienais metais narių skaičius svyruoja. Vieni pamiršta sumokėti nario mokestį, kiti sugrįžta gyventi į Lietuvą, dar kiti nustoja būti nariais. Šiuo metu bendrijoje yra apie 260 narių. Pradėjus veikti bendrijai ypač aiškiai suvokėm, kokie svarbūs yra juridinis statusas ir organizuotai vykdoma veikla. Kai tekdavo prašyti Norvegijos valstybinių ar savivaldos institucijų pagalbos prisistatant tik lietuviais, mus ne visada išgirsdavo, bet kai jau kreipiamės kaip oficialiai registruota bendrija iškart įdėmiai suklūsta ir ledai pajuda. Ypač svarbu, kad pagal Norvegijos įstatymus registruotoms organizacijoms galima pretenduoti gauti paramą. Nemažai pasiūlymų gaunam iš Lietuvos organizacijų ir institucijų.

Vienas iš bendrijos įstatuose nurodytų tikslų yra lietuviškos tapatybės išlaikymas, stiprinimas ir puoselėjimas. Todėl tais pačiais metais, kai buvo įsteigta bendrija, buvo įkurta ir Rugalando lituanistinė mokykla. Supratome, kad vaikams, esantiems kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje, reikia padėti išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą. Vienai kartai keičiant kitą, atėjusi nauja karta perima buvusiosios vairą, atsakomybes, kūrybinį potencialą.

Pradžioje veikla vystėsi komitetų pagrindu: katalikų, labdaros, rankdarbių, krepšinio. Veiklai įsibėgėjus, žmonių socialiniams ryšiams bręstant, susikūrė kolektyvai, kurie pradėjo labai aktyviai dalyvauti bendrijos gyvenime. Lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Jorė“ (vadovė Ineta Trepekūnė), lietuvių mišrus choras „Baltija“ (vadovė Kristina Janušauskė), Rugalando lietuvių vokalinis ansamblis „Šeimyna“ (vadovas Gintautas Skiudulas), sporto klubas (vadovas Remigijus Ratkevičius).

Rugalando lituanistinei mokyklai, kuri pradžioje vadinosi Rugalando vaikų laisvalaikio centru „Draugystė“, vadovauja Laimutė Karaliūnienė. Mokykloje dirba 7 mokytojos: Karolina Tubutienė, Dovilė Faizovaitė, Toma Mockutė, Regina Irnastaitė, Vaida Matutienė, Kristina Janušaukė ir Jurgita Jensen. Kad mokytojoms būtų lengviau dirbti, yra sukurtas tėvų komitetas, padedantis tvarkyti kai kuriuos organizacinius reikalus, jam vadovauja Remigijaus Ratkevičius. Mokyklą lanko apie 60 mokinių. Rugalando lituanistinėje mokykloje pamokos vyksta kas antrą šeštadienį, jų metu vaikai mokosi lietuvių kalbos ir kultūros. Mokytojos išradingai pritaiko pamokas prie artėjančių valstybinių ar tradicinių lietuviškų tautinių švenčių. Prieš Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją pamokų metu vaikai piešia piešinius šių valstybinių švenčių tematika, rengia pasirodymo programą iškilmingam minėjimui ir kartu švenčia su visa lietuvių bendrija. Atėjus Užgavėnių metui, mokiniai gamina kaukes, o paskui, pasipuošę Užgavėnių atributika, stebi Lašininio ir Kanapinio kovą, atsisveikina su more. Labai įsimintina yra Motinos diena. Norvegijoje Motinos diena švenčiama antrąjį vasario sekmadienį, bet Rugalando lietuvių mokyklos auklėtiniai, paruošę mamoms programą, kartu su visa lietuvių bendrija švenčia ir savo mamas sveikina, kaip ir Lietuvoje, pirmąjį gegužės sekmadienį. Nors norvegų kultūroje dominuoja Helovyno šventė, artėjant lapkritį minimai mirusiųjų pagerbimo dienai, mokyklos auklėtiniai supažindinami su lietuviškomis mirusiųjų pagerbimo tradicijomis. O artėjant Kalėdoms mokykloje vaikai minko tešlą, kepa kūčiukus ir šitaip, tiesiogiai prisiliesdami prie medžiagos, susipažįsta su Kūčių tradicijomis. Pati didžiausia mokyklos šventė yra Vaikų Kalėdos. Specialiai šiai šventei bendrija nuomoja didelę salę, auklėtinių tėvai ją puošia dekoracijomis, vaikai su mokytojomis ruošia programą, o paskui visi nekantriai laukia Kalėdų Senelio ir jo atvežtų dovanų.

Vaikai ne tik mokosi lietuvių kalbos ir kultūros, bet ir yra pratinami būti aktyviais piliečiais ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, įsijungti į bendrijos veiklą. Jie su mokytojomis ruošia programą, dalyvauja bendrose lietuvių šventėse. Taip pat vaikai ugdomi galvoti ir apie likimo nuskriaustus bendraamžius. Mokykla dalyvauja Labdaros ir paramos akcijoje onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams remti, renka lėšas Lietuvoje įsteigtam fondui „Rugutė“. Mokiniai su tėvais gamina palankaus vėjo malūnėlius, juos parduoda bendrijos rengiamoje „Kaziuko mugėje“ ir surinktą labdarą siunčia į Lietuvą.

Bendrijos nariai dalyvauja Europiniuose lietuvių renginiuose, yra kviečiami žmonės iš Lietuvos, kurie skaito paskaitas, pristato savo darbus. Bendrija dalyvavo programos Erasmus projekte „Re-In-Bridge“, kuris sujungė Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę, Romoje, Italijoje, veikiančią asociaciją „Prometeo“ ir Alytaus verslo konsultacinį centrą. Šią vasarą, kaip ir beveik kiekvienais metais, bendrijos atstovai dalyvauja kasmetiniame Europos lituanistinių mokyklų sąskrydyje „Draugystės tiltas“ Atėnuose, jį organizuoja Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Švietimo komisija, Lietuvos švietimo ministerija ir šalies, kurioje vyksta renginys, lietuvių bendruomenė. Šiais metais Rugalando lietuvių bendrijos ir Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybos pirmininkas Saulius Trepekūnas vyko į Londoną pasveikinti Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės 70 metų jubiliejaus proga, taip pat Saulius dalyvavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XVII Seime Vilniuje, o Rugalando lietuvių valdybos pirmininko pavaduotojas Zenonas Mačiulaitis dalyvavo Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų vadovų ir lietuvių kraštų bendruomenių lyderių Europoje suvažiavime Hiutenfelde, Rennhofo pilyje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Rugalando lietuvių bendrijos sporto kuratorius Remigijus Ratkevičius pakvietė lietuvius iš Bergeno, Drameno, Kristiansando ir iš mūsų bendrijos dalyvauti XI Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Druskininkuose. Remigijaus organizuotoje grupėje dalyvavo 12 žmonių, tarp jų ir 4 Rugalando lietuviai. Sportininkai rungėsi 100, 800, 5000 m. bėgimo, estafetės 8×800 m., šuolio į tolį, disko metimo, šaudymo, šachmatų, biliardo rungtyse. Iškovojo 4 aukso, 2 sidabro ir 4 bronzos medalius.

Bendrijoje švenčiamos Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, rengiama Kaziuko mugė, minima Motinos diena. Gegužės 17-osios, Norvegijos nacionalinės dienos, proga pasipuošę lietuviškais tautiniais rūbais dalyvaujame norvegų eisenoje. Šis paradas, norvegiškai vadinamas „Folketoget“ („Žmonių traukinys“), yra pagrindinis norvegų nacionalinės dienos akcentas. Organizacijos, klubai, draugijos rikiuojasi į iš anksto suskirstytą eilę su savo vėliavomis, vilkėdami tautiniais kostiumais, uniformomis ar sporto rūbais, ir dainuodami, skanduodami, grodami, šokdami eina pagrindinėmis miestų gatvėmis, o abipus gatves minios žmonių, pasipuošusių norvegiškais tautiniais kostiumais „bunad“, mojuodamos norvegiškomis vėliavėlėmis sveikina einančiuosius. Šią dieną vyksta ir daugiau renginių, viename iš jų 2019 metais Rugalando lietuvių tautinių šokių kolektyvas „Jorė“ daugiakultūriame koncerte „Folkefest“ daugiatūkstantinei žiūrovų miniai prie Stavangerio koncertų rūmų pristatė lietuvių liaudies šokį „Gyvataras“. Švenčiame lituanistinės mokyklos mokslo metų atidarymą uždarymą, Rasos šventę, Liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną kartu giedame tautišką giesmę, bėgam 5 km už Lietuvą, dalyvaujame kalėdiniuose vaikų ir suaugusiųjų renginiuose.

Tarp Rugalando ir kitų lietuvių bendruomenių vyksta kultūriniai mainai. Choras „Baltija“ koncertavo Osle, šokių kolektyvas „Jorė“ – Bergene, Tronheime. Ansamblis „Šeimyna“ pasirodė Bergene, o nuotoliniu būdu vykusiame tarptautiniame vaikų ir moksleivių lietuviškų dainų festivalyje-konkurse „Skambėk skambėk, lietuviška daina 2021“ Airijoje užėmė II vietą,  nuotoliniu būdu dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo vaizdo renginyje „Vienas žodis – Lietuva“ Skuode, Lietuvoje, lietuvių dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalyje-konkurse „Grįžulai“ Vilniuje. Kolektyvai ne tik dalyvauja lietuvių renginiuose, bet ir yra mielai kviečiami į norvegų renginius, kuriuose pristato lietuvių kultūrą.

Bendrija palaiko ryšius su Norvegijos lietuvių bendruomenėmis per įsteigtą Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybą (NLBT). Per bendruomenių tarybą palaikomi ryšiai ir su Pasaulio Lietuvių Bendruomene, esame jos nariai. Norvegijos lietuvių bendruomenių atstovai Norvegijos lietuvių bendruomenių tarybą įkūrė 2015 metais Lietuvos ambasadorės Norvegijoje Izoldos Bričkovskienės iniciatyva. NLBT tikslas – Norvegijoje įsteigtų lietuvių bendruomenių reprezentacija Norvegijoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje, bendruomenių vieningos pozicijos formavimas, interesų atstovavimas, informacinė sklaida, bendrų informacinių priemonių kūrimas, vystymas ir priežiūra.

Šiais metais, minėdama Vasario 16-ąją, bendrija šventė ir 10 metų įkūrimo jubiliejų. Lietuvių bendrijos 10 metų veiklą apvainikavo renovuoti Lietuvių namai. Ypač daug pastangų įdėjo bendrijos pirmininkas Saulius Trepekūnas. Renovacija pareikalavo nepaprastai daug žmogiškųjų išteklių, organizacinės veiklos, fizinio darbo, išlaidų ir užtruko beveik ketverius metus. Reikėjo įdėti daug sumanumo, nes pradinių lėšų medžiagoms turėta daug mažiau, nei buvo numatyta renovacijos sąmatoje, visus darbus lietuviai dirbo savanoriškai. Žmonės prašė ir gavo iš savo darboviečių nemokamai technikos, kai kurių medžiagų, dalį jų įsigijo su didele nuolaida, kitas panaudotas medžiagas rinko iš griaunamų objektų, ieškojo skelbimuose dovanojamų. Buvo organizuojamos talkos: moterys su vaikais iš panaudotų tašelių traukė vinis, vyrai dirbo sudėtingesnius darbus, kiti pagalbininkai gamino maistą ir vežė dirbantiems statybose. Keli lietuviai meistrai kas antrą šeštadienį nemokamai pakaitomis dirbo po daugiau nei pusę metų. Lietuvių firmos nemokamai siuntė savo darbuotojus atlikti daugiau kvalifikacijos reikalaujančius darbus.

Specialiai sukurtoje feisbuko grupėje buvo teikiama reikalinga informacija. Lėšoms rinkti įsteigtas paramos puslapis, kuriame buvo paskelbtas kreipimasis norvegų kalba, taip pat sukurtas ir YouTube kanale paskelbtas nuotraukų filmukas apie vykstančius darbus ir pamažu lėšos ėmė pildyti Lietuvių namams skirtą sąskaitą. Labai rėmė Stavangerio garbės konsulas Toras Almas su žmona Ingrida Alm. Jie ne tik daugiausia paaukojo šiame paramos puslapyje, bet ir pačioje remonto pradžioje skatino ir skyrė 25000 kronų.

„Spare“ bankas paskelbė nevyriausybinių organizacijų projektų dalinio finansavimo konkursą. Pagal jo sąlygas, laimi surinkę daugiausia balsų. Lietuviai paprašė visoje Norvegijoje gyvenančių lietuvių pagalbos ir suvieniję jėgas surinko daugiausia balsų. Atstatydami namą lietuviai jo fasade paliko tautinius ženklus, kad ilgam liudytų, kas čia dirbo ir kokiems tikslams tarnaus šis pastatas.

Šiemet birželio 4 dieną, vykstant Europos lietuvių kultūros dienoms ir dalyvaujant daug garbių svečių, Lietuvių namai buvo oficialiai atidaryti. Šiuo metu lietuvių namai jau sėkmingai veikia. Čia įsikūrusi biblioteka, atvyksta svečių, jie skaito pranešimus, vietoje yra ir apgyvendinti. Bendrijai tai kainuoja mažiau, nes nereikia nuomoti salės, užsakyti nakvynės viešbutyje. Lietuvių namuose pirmoji iškilminga vakarienė buvo surengta minint Rugalando lietuvių bendrijos 10 metų jubiliejų. Tuo pat metu ir pirmą kartą namuose apsistojo į šventę atvykę svečiai. Po kelių mėnesių tie patys namai priėmė iš Lietuvos atvykusius maestro Vytauto Kernagio vaikus, Eglę ir Vytautą, kurie pristatė filmą apie savo tėtį „Nepakeičiamų yra“. Jau po savaitės namuose apsistojo ansamblio „Stuba“ sutartinių giedotojos iš Lietuvos, atvykusios dalyvauti lietuvių ir norvegų renginyje „Siaudžia sodi tatato“. Po Europos kultūros dienų ir oficialaus Lietuvių namų atidarymo juose apsistojo į šiuos renginius atvykusi Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova. Vėliau čia teko pagyventi ir paskaitą skaityti svetainės „Gabalėliai Lietuvos“ kūrėjams Aistei ir Augustinui Žemaičiams, kurie tyrinėja pasaulio lietuvių materialųjį paveldą. Taip pat viešnage džiaugėsi ir savo knygas pristatė žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė („Fainiausia pasauly močiutė“) ir istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, 4 knygų autorius Norbertas Černiauskas („1940. Paskutinė Lietuvos vasara“). Lietuvių namuose šventėme bendrijos Velykas, pynėme ir plukdėme Joninių vainikus, Liepos 6-ąją giedojom tautišką giesmę. Vyko „Poezijos ir dainų vakaras“, kurį organizavo Rugalando lietuvių vokalinis ansamblis „Šeimyna“. Paskutinis renginys buvo „Kalėdinės dirbtuvės“, kurių dalyviai gamino kalėdinius nykštukus. Lietuvių namai yra ir įvairių kolektyvų, aktyvių žmonių susibūrimo vieta. Puiku, kai nereikia galvoti kur susitikti, spręsti reikalus arba šiaip pabendrauti. O kad nesutaptų susitikimų laikas, bendrijos puslapyje yra paskelbtas registracijos grafikas.

Rugalando lietuvių bendrija jau nuo brutalios Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios prisideda prie pagalbos ukrainiečiams. Prasidėjus karui, organizuotai ėjo rūšiuoti ir pakuoti humanitarinės pagalbos. Apie 40 lietuvių tvarkė ir ruošė būstą atvyksiantiems pabėgėliams. Rinko pinigus, pirko šalmus, neperšaunamas liemenes ir siuntė į Ukrainą. Ukrainiečiams pabėgėliams surengė lietuviškas Velykas, pagamino metro šakotį su Ukrainos vėliava ir jiems padovanojo, dalyvauja ukrainiečių akcijose, o šiuo metu renka pinigus pirkti naktinio matymo prietaisams lietuviams, kariaujantiems Ukrainoje.

Labai daug bendrijos darbo buvo įdėta į Lietuvių namų renovaciją, todėl dabar stengiamės, kad  juose vyktų aktyvi veikla: renginiai, susitikimai, dirbtuvės. Planuojame ne tik rengti jau tradicija tapusias šventes, bet ir dalyvauti kitais metais vyksiančiose Europos lietuvių kultūros dienose Vokietijoje, o dar kitais metais vykti į Lietuvos dainų šventę.

Rugalando lietuvių bendrijos nuotraukos

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.