PLB valdybos sveikinimas su Vasario 16-ąja

PLB sporto reikalų komisija į pasaulinę pandemiją pažvelgė kitu kampu

Arūnė Jonikaitė

 Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sporto reikalų komisija jau dveji metai yra grįžusi į visą pasaulį jungiančią PLB šeimą. Dėl pasaulinės koronaviruso pandemijos pastarieji metai tapo ganėtinai sudėtingi – atšaukti didžiuliai tarptautiniai sporto renginiai, kasmet įtraukiantys tūkstančius lietuvių visame pasaulyje, privertė sunerimti visus sportui prijaučiančius tautiečius, išsibarsčiusius skirtinguose planetos žemynuose. Visgi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sporto reikalų komisija neprarado ūpo ir drąsiai žengė į 2020-uosius metus su naujausiomis idėjomis bei viso pasaulio lietuvius nustebinusiais sprendimais.

2020-ieji metai sporto sferoje prasidėjo daug žadančiai. Pirmąjį metų mėnesį kasmetinis sausio 13-osios bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ sujungė daugybę lietuvių visame pasaulyje. Vėliau, vasario 14–16 dienomis, Čikagoje vyko NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio renginiai, kurių metu PLB sporto reikalų komisija pasirūpino lėšų rinkimu Kaune statomiems „Krepšinio namams“. Tačiau kovo pradžioje, beveik visą planetą apėmus COVID-19 virusui, didžiausi pasaulio meno ir sporto renginiai buvo atšaukti. Visgi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės sporto reikalų komisijos tai nesustabdė. Prasidėjus pandemijai, kilo daugybė naujų idėjų, kaip įvykdyti šių metų sporto planus, prisitaikant prie dabartinės pasaulio padėties. „Teko persiorientuoti į kitokio pobūdžio iniciatyvas, – sako PLB sporto reikalų komisijos pirmininkas Laurynas R. Misevičius. – Būtent tai lėmė birželio 23 dieną įvykusį tarptautinį virtualų bėgimą „Olimpinė mylia“, kurį organizavome kartu su Lietuvos Tautiniu Olimpiniu komitetu (LTOK) paminėti Olimpinei dienai. Simboliška, kad 32-ųjų LTOK atkūrimo metų proga „Olimpinėje mylioje” dalyvavo bėgikai iš 32 šalių.“

X-osios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, stalo tenisas, VDU kompleksas Kaune. L.Misevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Būtų neteisinga teigti, kad visą pasaulį apėmusi pandemija neturėjo įtakos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir Sporto komisijos veiklai. Į sporto renginius kasmet renkasi šimtai ar net tūkstančiai žmonių, o tai, pasak Lauryno, fiziškai šiuo metu yra neįmanoma. Šiemet buvo suplanuota daug didelių projektų, tokių kaip gegužės mėnesį turėjusios įvykti jubiliejinės Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) 70-osios žaidynės JAV, Airijos lietuvių sporto šventė bei Beniliukso šalyse gyvenančių lietuvių sportinės varžybos. „Įvyko tas, kas įvyko, – sako L. Misevičius. – Tikimės, jei leis aplinkybės, tęsti sportinius renginius kitąmet, nors jau dabar yra aišku, kad XI Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, turėjusios vykti 2021-aisiais, liepos 1–3 dienomis Druskininkuose, bus perkeltos į 2022 metus. Tikėsimės, kad kuo greičiau pasaulyje pavyks pažaboti koronavirusą ir tuomet vėl galėsime nevaržomai keliauti ir susitikti sporto aikštėse, sąskrydžiuose. Na, o dabar sportuojame kiekvienas savo aplinkoje individualiai, su mažesnėmis grupėmis bendraminčių bei laikydamiesi saugumo rekomendacijų.“

Paklaustas, ar globalinės pandemijos laikotarpiu, kuomet yra atšaukiama daugybė organizuotų renginių, Sporto reikalų komisija turi daugiau laiko naujų idėjų generavimui, Laurynas atsakė: „Apie įvairias idėjas ir galimus projektus diskutuojame daug, bet aš norėčiau pasinaudoti proga ir kreiptis į mūsų skaitytojus: galbūt Jūs turite kokių nors idėjų? Laukiame Jūsų pasiūlymų ir pageidavimų elektroniniu paštu laurynas.misevicius@plb.lt.“

PLB jungia lietuvių bendruomenes, esančias 50 pasaulio šalių

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės tikslas – burti viso pasaulio lietuvius vienoje draugijoje, dalintis įspūdžiais, organizuoti įvairiausius susibūrimus bei tarptautinius renginius. PLB yra tarptautinė visuomeninė organizacija, jungianti viso pasaulio lietuvius. Šiandien PLB jungia lietuvių bendruomenes, esančias net 50 pasaulio šalių. PLB sporto reikalų komisija buvo atkurta prieš dvejus metus – 2018 m. liepos mėnesį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XVI Seimo metu. Komisijos pirmininkas Laurynas R. Misevičius teigia, jog pagrindinė komisijos veiklos sritis – burti ir vienyti visus fizinei kultūrai ir sportui neabejingus pasaulio lietuvius, padėti organizuoti ir rengti įvairias sporto žaidynes, sąskrydžius, turnyrus, skatinant sveiką gyvenseną bei tautiškumą visame pasaulyje. „Būtent tai ir stengiamės daryti. Kuo daugiau įvairių sričių apims PLB, tuo daugiau plačiai po pasaulį išsibarsčiusių mūsų tautiečių potencialiai susidomės šia visuomenine veikla. Nuo 2018-ųjų jau pasiekėme bent 32 kraštus, tad gera pradžia – pusė darbo. Svarbiausia, kad net ir globalinės pandemijos laikotarpyje nesustotume“, – sako L. Misevičius.

Pasaulio lietuviai pasižymi sportiškumu

Atsižvelgiant į komisijos kasmet planuojamų sporto renginių kiekį, nekyla net menkiausių abejonių, jog pasaulio lietuviai yra labai aktyvūs sporto srityje. PLB sporto komisijos pirmininkas Laurynas Misevičius yra įsitikinęs, jog visų pirma sportas ir suburia daugumą lietuvių užsienyje. „Būtent pasitelkę sportą, Kauno „Žalgirio”, o vėliau ir Lietuvos krepšinio rinktinės krepšininkai užvedė tautą kovai už savo šalies laisvę prieš 35-erius metus. Na, o dabar per sportą išlaikome ir išlaikysime lietuvybę tokiuose pasaulio kampeliuose, kuriuose kitu atveju lietuvių bendruomenės jau nebeegzistuotų.“ Laurynas pripažįsta, jog vienas jam pačiam įsimintiniausių renginių per 20 aktyvių metų išeivijoje – tai Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, įvykusios 2017 metų vasarą gimtajame Kaune. „Į žaidynes atsivežėme virš 300 dalyvių iš JAV ir Kanados. Net ir visko matę panašių renginių Lietuvoje organizatoriai negalėjo patikėti tokia sportui neabejingų tautiečių gausa iš už Atlanto, o mes ramiai išsikėlėme sau tikslą kitoms žaidynėms Druskininkuose atsivežti 500 tautiečių, – sako Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) centro valdybos pirmininko pareigas einantis Laurynas, – Šiemet pirmą kartą kartu su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu surengėme virtualų Olimpinės dienos bėgimą, į kurį įsijungė tūkstančiai bėgikų iš mažiausiai 32-jų pasaulio valstybių, ir visa tai įvyko per mažiau nei tris mėnesius.“

Paklausus Lauryno Misevičiaus, iš kur jis semiasi tiek optimizmo ir ryžto organizuoti sportinius renginius pasaulio lietuviams, jis pripažino, jog jį supa tikri šios srities profesionalai. „Aš esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes galėjau mokytis iš tokių visuomeninės bei sportinės veiklos mohikanų kaip Rimantas Dirvonis, Algirdas Bielskus, Rimas Miečius, Rimas Gedeika, Rimas Kuliavas, Edis Stravinskas, dabartiniai ŠALFASS valdybos nariai Arūnas Čygas, Arūnas Morkūnas ir Kazimieras Deksnys. Palaipsniui į mūsų veiklą įsitraukė ir vėliau į Ameriką atvykę gyventi Aurimas Matulevičius, Deivis Pavasaris, Svajūnas Masilionis, Arvydas Bubulis bei Rasa ir Tomas Mitrulevičiai, jau užjūryje gimę Stasys Kuliavas, Paulius Riškus, Matas Anužis. Glaudus ryšys visuomet buvo su JAV LB krašto valdybos vadovais Algimantu Gečiu, Vaiva Vėbraite, Vytu Maciūnu ir ypač Sigita Šimkuviene-Rosen, su kuria kartu atkūrėme Konektikuto lietuvių sporto klubą Waterbury (Konektikuto valstijoje, JAV) 2002 m. rudenį. Nuo jo ir prasidėjo mano ilgametė „karjera“ išeivijos sportiniame judėjime. Netikėtai mus šią žiemą palikęs Niujorke gyvenęs Stanislovas Kavaliauskas išeivijos sportinei veiklai paskyrė paskutinius 12 savo gyvenimo metų, tad jam atminti, net neabejoju, jo vardu bus pavadinti krepšinio turnyrai. Na, ir PLB sporto reikalų komisijoje esame net 8-iese, atstovaujame 4 žemynams, todėl man neįtikėtinai pasisekė, kad pavyko suburti vieningą ir laiminčią komandą.“

Bėgimas aplink pasaulį dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos persikelia į Lietuvą

Šiemet PLB sporto reikalų komisija nusprendė organizuoti vienerių metų trukmės bėgimą aplink pasaulį, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui paminėti. Šio projekto sumanytojas – vienas iš sporto komisijos narių – ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas, kuris jau yra pagarsėjęs savo ilgų nuotolių bėgimu visame pasaulyje. 365 dienas truksiančio bėgimo aplink pasaulį startas buvo numatytas 2020 m. liepos 1 dieną Druskininkuose. Visgi dėl pastarųjų įvykių pasaulyje renginį teko atidėti. „Pasikeitus aplinkybėms, startas įvyko Kaune šių metų rudenį. Pagrindinis ir vienintelis šio projekto pokytis tas, kad bėgimas yra vykdomas virtualiai, tai yra bėgama Lietuvos teritorijoje, o nubėgti kilometrai yra „perkeliami“ ant paruošto pasaulio žemėlapio“, – sako ilgų nuotolių bėgikas Aidas Ardzijauskas.

Ardzijauskas bėgimą pradėjo šių metų rudenį gimtajame Kaune, planuoja įveikti sunkius 37 500 kilometrų ir finišuoti 2021 metų pabaigoje Kaune. Visgi šių metų pavasarį pasaulį užklupęs koronavirusas sugriovė daugelį metų puoselėtą bėgimo planą. Taigi, bėgimas aplink pasaulį keliasi į virtualią erdvę ir vyks gimtojoje Lietuvoje. „Kadangi neįmanoma realiai apibėgti pasaulio, man kilo mintis suplanuotą maršrutą įveikti virtualiai. Yra paruoštas virtualus bėgimo maršrutas, kur mano nubėgti kilometrai čia, Lietuvoje, yra perskaičiuojami, atsižvelgiant į reljefą, oro sąlygas, širdies ritmą, suvartojamas kalorijas, ir perkeliami į virtualų pasaulio žemėlapį. Taigi, du mano pagrindiniai tikslai – bėgti ir nubėgtus kilometrus perkelti į virtualų žemėlapį. Bėgimas baigsis tada, kai ratas užsidarys. Gali būti, kad man teks įveikti daugiau kilometrų Lietuvoje, kad užsidarytų bėgimo aplink pasaulį ratas“, – sako Aidas Ardzijauskas. Bėgimo maršruto plane yra numatyta bėgti per Kauną, Trakus, Vilnių, Šalčininkus, Varėną, Druskininkus, Kalvariją, Kudirkos Naumiestį, Viešvilę, Šilutę, Palangą, Skuodą, Mažeikius, Joniškį, Biržus, Rokiškį, Zarasus, Ignaliną bei Pabradę. Kasdien yra planuojama įveikti po 100 kilometrų, kurie virtualiai bus konvertuojami atsižvelgiant į trasos profilį, jos sudėtingumą, oro sąlygas, širdies ritmą ir kitus nuo aplinkos veiksnių priklausančius kriterijus.

Bėgimui Aidas Ardzijauskas ruošėsi net 20 metų

Pasak Aido, sprendimas įveikti maršrutą aplink Žemės rutulį buvo priimtas 2000 metais, na o bėgimui jis ruoštis pradėjo jau 2010 metais. „Nuo 2010 metų pradėjau kryptingai dirbti prie klausimų, susijusių su minimu bėgimu, – sako Aidas. – Pradėjau nuo 100 kilometrų atstumo, vėliau atsirado 24 valandų bėgimai, dar vėliau 4 dienų bėgimai ir taip, po truputį, kaupiau patirtį ir pažinau save. Kai sustiprėjau ir pradėjau labiau pasitikėti savo jėgomis, atsirado nedideli projektai: bėgimas aplink Lietuvą ir bėgimas aplink Baltijos jūrą. Laikui bėgant, projektų apimtis vis didėjo ir jie tapo ilgesni ir sunkesni. Į mano įveiktus maršrutus buvo įtrauktas bėgimas iš Los Andželo į Niujorką ir bėgimas iš Dakaro į Vilnių. Visi minimi bėgimai buvo vykdomi su palyda, o praeitais metais bėgime iš Norvegijos į Graikiją bėgau vienas, be palydos, priešais save stumdamas vėžimėlį, kuriame buvo visi išgyvenimui reikalingi daiktai. Projekto metu įveikiau kiek daugiau nei 5400 kilometrų per 70 dienų. Būtent toks ir yra tas pasiruošimas, reikalaujantis daug laiko, žinių ir, žinoma, lėšų.“ Visi minėti projektai sulaukė nemažo visuomenės dėmesio. Tautiečiai visame pasaulyje noriai prisidėjo savomis lėšomis prie bėgimų. Daugiausia atgarsių turėjęs bėgimas iš Dakaro į Vilnių susilaukė išskirtinio žiniasklaidos dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Aidas tvirtina, jog kol buvo ruošiamas virtualus bėgimo maršrutas, jis nesiilsėjo ir išbandė bėgimo maršrutus Lietuvoje. „2013 metais esu apibėgęs aplink Lietuvą, bet situacija keliuose yra pasikeitusi, todėl bandžiau nubėgti dalį planuojamo maršruto, iš naujo susipažinti su situacija keliuose bei miesteliuose ir iš naujo atrasti Lietuvą. Yra numatyti trys bėgimo variantai, kuriuos derinu tarpusavyje – nuo bėgimo pradžios ir visus artimiausius metus, kol vyks bėgimas. Dabar visko tiksliai suplanuoti yra neįmanoma, nes visas bėgimas priklausys ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo bendros situacijos Lietuvoje ir pasaulyje“, – pasakoja A. Ardzijauskas.

PLB kviečia jungtis lietuvių bendruomenes visame pasaulyje

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė remia pastangas telkti lietuvius visame pasaulyje ir kviečia jungtis prie šios kilnios iniciatyvos. Praėjusių metų lapkričio mėnesį PLB valdyba oficialiai pritarė šiam Aido Ardzijausko bėgimui aplink Žemės rutulį su „PLB vėliava“. „Nuo tada ir prasidėjo komunikacija su visais kraštais, kelis kartus skelbėme apie būsimą bėgimą socialiniuose tinkluose ir mūsų organizacijos svetainėje www.plb.lt“, – sako PLB sporto reikalų komisijos pirmininkas Laurynas Misevičius.

Po bėgimo su Lietuvos Respublikos vėliava šalia Mt. Hood kalno. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas prieš pradedant bėgimą kvietė viso pasaulio tautiečius kartu su bėgiku įveikti bet kokį norimą atstumą. A. Ardzijauskas primena, jog visi lietuviai gali tarpusavyje palenktyniauti ir save pamatyti virtualiame bėgimo aplink pasaulį žemėlapyje. Iki šiol planuoti gyvi susitikimai su pasaulio lietuvių bendruomenių nariais taip pat perkeliami į virtualią erdvę. Tuo metu, kai Aidas virtualiai bėgs per tam tikrą pasaulio miestą, kuriame yra įsikūrę bendruomenių nariai, visi kartu, nubėgę tam tikrą atstumą, turėtų galimybę, pasinaudodami šiuolaikinėmis technologijomis, susitikti kompiuterio ekrane. Taip visi dalinsis savo bėgimo įspūdžiais ir aptars įvairias aktualias temas. Pasiteiravus Aido, ar po šio bėgimo aplink Žemės rutulį planuoja daryti pertrauką savo sportinėje karjeroje, jis pripažįsta, jog šiandien į šį klausimą atsakyti yra ganėtinai sunku. Laikas parodys, kokia bus situacija po bėgimo „Aplink pasaulį“, tuomet ir priimsiąs sprendimus dėl tolimesnės sportinės veiklos.

Straipsnis spausdintas metraštyje „Pasaulio lietuvis,“ 2020 metai/583

Dalia Henke. Dėmesys žmonėms – svarbiausias dėmuo diasporos politikoje

Dalia Henke

Neseniai paminėję Sausio 13-osios 30-metį, dar kartą prisiminėme Laisvės gynėjus ir jų aukos prasmę bei esmę. Už laisvę ir demokratiją reikia ne tik kovoti, bet ir ją GINTI. Ypač tai svarbu šių dienų kontekste, žvelgiant į kaimynus baltarusius, ukrainiečius, taip pat – pastarųjų savaičių Rusiją ar net JAV, kai buvo šturmuojamas Kapitolijus.

Ar prieš tris dešimtmečius apginta laisvė bus gyvybinga, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų – ir Lietuvoje, ir išeivijoje. Būdama ES ir NATO, Lietuva turi vienas geriausių savo istorijoje sąlygų stiprėti ir klestėti. Kartu – ir patirti grįžtamosios migracijos augimą.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) vienija jau 51-oje valstybėje esančias lietuvių bendruomenes, Lietuvos patriotus ir mūsų šaliai atsidavusius žmones, veikia daugiau kaip 230 lituanistinių mokyklų, kelios dešimtys tautinių šokių kolektyvų, chorai, teatrai, sporto klubai, sielovada, bibliotekos. Tai tik trumpa lietuvių bendruomenių veiklos santrauka.

Lietuvybės puoselėjimo veiklą skatina ir jau 26 metus veikianti Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisija, orientuota į Lietuvos ryšius su išeivija ir bendras pastangas kurti globalią, modernėjančią Lietuvą.

Esame dėkingi Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei, visai Seimo valdybai ir visiems Seimo nariams, kurie, skaičiuojant nuo 1995-ųjų, kai buvo įkurta ši komisija, pirmą kartą istorijoje vieningai balsavo už komisijos tęstinumą. Vieningai toliau rašoma šios unikalios ir svarbios komisijos istorija ir sklandžiai pradedamas darbas, nors ir pandemijos sąlygomis.  Kokie gi bus šios komisijos veiklos prioritetai įgyvendinant diasporos politiką? Esminis ir svarbiausias tikslas – dėmesys žmonėms.

Tris šio tikslo aspektus reikėtų išskirti kaip ypatingos svarbos:

1. Dėmesys lituanistiniam švietimui, kultūrai.

Atsižvelgiant į skaitmenizavimą ir inovacijas šioje srityje, pereinant prie virtualių lituanistinių pamokų, virtualaus lietuvių kalbos mokymo, būtina į tai investuoti ir pritaikyti inovacijas. Taip pat būtina skirti daugiau dėmesio tėvams, įkvepiant juos suprasti lietuvių kalbos mokymosi svarbą jų vaikams, jiems reguliariai ir įtaigiai pateikiant moksliškai grįstus argumentus. Taip pat svarbu skatinti užsienyje veikiančių šokių kolektyvų, chorų ar teatrų veiklą. Motyvuoti jų vadovus ir suteikti sąlygas jiems užmegzti ryšius su kolegomis iš viso pasaulio ir reguliariai savo žinias tobulinti Lietuvoje, nors veikla ir grįsta visuomeniniais pagrindais.

2. Dėmesys užsienyje gyvenančių lietuvių pilietiškumui skatinti. Ir ne tik per rinkimus.

Pasižiūrėkime į pilietiškumo sąvoką plačiau: tai ir aktyvus dalyvavimas valstybės valdyme, jo kontrolėje, reikalui esant ir ginant ar garsinant Lietuvos vardą, domėjimasis ir rūpinimasis Lietuvos aktualijomis, savanoriavimas.

Jeigu kalbame apie pilietiškumo skatinimo aspektą, noriu pasidžiaugti, kad pirmą kartą Lietuvos parlamento istorijoje turime vieną Pasaulio lietuvių apygardoje užsienyje balsavusių Lietuvos Respublikos piliečių išrinktą Seimo narę – Aušrinę Armonaitę.  Pasaulio lietuvių apygardoje buvo renkamas vienas, o gavome, drįstu teigti, mažiausiai penkis, iš jų beveik visi – mano minėtos komisijos nariai. Tai Rūta Miliutė, Andrius Bagdonas, Linas Jonauskas ir komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė.

Dar kartą sveikiname visus juos ir džiaugiamės, kad garbingai dalyvavo rinkimuose Pasaulio lietuvių apygardoje ir tapo mūsų draugais bei diasporos ekspertais. Buvo be galo įdomūs politiniai debatai, organizuoti visame pasaulyje įvairių lietuvių bendruomenių. Pasidžiaugsiu, kad vieninteliai, kurie vyko gyvai, buvo Berlyne, man pačiai su komanda teko juos organizuoti. Džiaugiuosi, kad šios komisijos darbe nebe naujokai yra ir kiti gerbiami Seimo nariai – Stasys Tumėnas ir Vytautas Juozapaitis, turintys didelę patirtį ir jau tapę išeivijos ekspertais, PLB draugais. Esame tikri, kad vienas svarbiausių komisijos veiklos leitmotyvų bus ir pilietybės išsaugojimo klausimas, kurį akcentuojame jau dešimtmetį.

Naujos kadencijos Komisija susirinko į pirmą posėdį. O.Posaškovos nuotr.

Tad mūsų klausimas Seimo nariams ir Lietuvos institucijoms išlieka: ar tikrai lauksime dar 4 metus iki kito referendumo, kuris gali taip pat neįvykti? Ar tikrai susitaikysime su tuo, kad Lietuvos valstybė kasmet praranda mažiausiai 1 100 Lietuvos Respublikos piliečių (Migracijos departamento duomenys), nes pagal galiojančius įstatymus išvykusiesiems po 1990-ųjų negalima išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu dėl kokių nors priežasčių įgijo kitos šalies pilietybę? Kita vertus, kaip matome iš žiniasklaidos, yra Lietuvos pilietybės atkūrimo atvejų asmenims iš Pietų Afrikos, Izraelio ar kitur, kurie net nežino, kur Lietuva yra, nekalbant apie tai, kad neturi lietuvių kalbos, mūsų kultūros žinių pagrindų.

3. Anksčiau ar vėliau reikės grįžti prie adekvataus projektų finansavimo klausimo.

Naujai pervadinant Užsienio lietuvių departamentą Globalios Lietuvos departamentu turi būti užtikrintas ir projektais grįstas finansavimas. Ši tema reikalauja platesnės diskusijos ir šioje komisijoje.

Investuoti į diasporos politiką – nereiškia plėsti biurokratinį aparatą, bet skirti didesnį ir solidų finansinį dėmesį lietuvių bendruomenių projektams, lituanistiniam švietimui, kalbos ir tapatybės išlaikymui per sportą, tautinius šokius, chorus ar tradicines šventes. Užtikrinti istorinės atminties išsaugojimą, skleidžiant žinią apie Lietuvą pasaulyje per Lietuvos įvaizdžio kūrimą, stiprinant lietuvių bendruomenes.

Jeigu kalbame apie finansavimą, noriu pasidžiaugti PLB ateities fondu, kuris buvo įkurtas prieš metus. JAV lietuvių administruojamame fonde šiuo metu sukaupta 13 100 JAV dolerių. Jau šiais metais buvo uždirbta daugiau kaip 300 dolerių palūkanų, jos papildė PLB iždą. Tai nėra daug, bet gera pradžia. Noriu pakviesti prisidėti prie šio fondo kapitalo augimo.  Galime tik pasvajoti, bet gal kada nors, po dar 26 metų, „Globalios Lietuvos“ programa bus visiškai finansuojama šio fondo palūkanomis.

Noriu tik priminti, kad tiek PLB valdybos nariai, o mūsų yra 12-a, tiek PLB atstovai šioje komisijoje, kurių su pavaduotojais yra 20, tiek 51 valstybėje esančių lietuvių bendruomenių aktyvistas, tiek daugelis 230 lituanistinių mokyklų mokytojų, chorų ir šokių kolektyvų vadovų – mes visi dirbame visuomeniniais pagrindais, savanoriškai, be jokio finansinio atlygio.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį į šiuo metu ruošiamą medžiagą PLB knygai pavadinimu „Pasaulio Lietuvių Bendruomenė – per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų 1990–2020“.

Vienas iš šios knygos pirmos dalies skyrių bus skirtas PLB finansiniam indėliui pateikti ir įvertinti per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų („Materialus ir finansinis PLB indėlis, labdaros, atstatant Lietuvos valstybę“).

Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų dienos 30-metis

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė: ar turime ateities viziją ir planą?

Apie organizacijos dabartį, išbandymus, veiklos perspektyvas diskutuoja Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos nariai:  Dalia Henke (PLB pirmininkė), Vaidas Matulaitis (PLB viešųjų ryšių komisijos pirmininkas) – diskusijos moderatorius, Sigita Šimkuvienė (PLB plėtros ir tvarumo komisijos pirmininkė) ir Vladas Oleinikovas (PLJS pirmininkas).

Vaidas Matulaitis. Reio Aare nuotr.

V. Matulaitis. 2020-ieji apvertė pasaulį aukštyn kojom. Pasaulinė COVID-19 pandemija, neabejotinai, yra didžiausias pastarųjų dešimtmečių sukrėtimas. Ši nelaimė ir bėda palietė milijonus žmonių, valstybių, verslų ir planų. Tačiau mes, žmonės, gebame prisitaikyti net prie ekstremaliausių sąlygų. Ir ne tik prisitaikyti, bet ir atverti naujų galimybių langus. Taip jau susiklostė, kad ši pandemijos „koronė“ teko mūsų, 2018–2021 m. PLB valdybos, kadencijai. Mes visi dėjome daug pastangų, kad išlaviruotume vadovaudami organizacijai šios krizės akivaizdoje, ir, regis, mums tai pavyko. Darbai ir gyvenimas tęsiasi. Bet įdomi ir kita reiškinio pusė. Tokio masto sukrėtimai veikia kaip tam tikras galimybių katalizatorius: priverčia permąstyti savo vietą, vaidmenį ir vertę, pagalvoti apie naujas trajektorijas. Manau, kad būtent dabar yra palankiausias metas pabūti vizionieriais, bandančiais pažvelgti toliau ir įžvelgti giliau. Visi esate patyrę diasporos aktyvistai. Jūsų patirtis tiek savo kraštuose, tiek ir PLB bei PLJS valdybose yra unikali ir leidžia vertinti iš praeities, dabarties ir ateities perspektyvų. Apie tai ir pakalbėkime: kur esame dabar, kur būsime rytoj ir po 10-ies metų.

Turbūt visi sutiksite, kad 2020 metus galima pavadinti neeiliniais visam pasauliui, Lietuvai ir lietuvių diasporai. Gyvename COVID-19 pandemijos eroje, kuomet renginiai atšaukiami, kelionės apribotos, bendraujame per išmaniuosius ekranus. Aplinkui daug nežinios dėl ateities – dėl sveikatos, darbo vietų ir net vaikų mokslo lygio, nes visi įprasti metodai ir rutinos dramatiškai keičiasi kasdien. Galima sakyti, kad gyvename lyg eksperimentinėje laboratorijoje ir ko tikėtis – nežinome. Ar, jūsų manymu, tai didžiausias išbandymas Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, o gal atvirkščiai – didžioji galimybė?

Dalia Henke. Ramūno Danisevičiaus nuotr.

D. Henke. Šie metai, ir gal dar net ateinantys, 2021-ieji, – kitokie. Tai išbandymas ne tik mums, PLB, bet ir visam pasauliui, ir jis truks, kol nebus išrasta ir plačiai naudojama vakcina ir vaistai. Kad ir kur bebūtume, visame pasaulyje gyvename naujoje realybėje ir kartu esame gaubiami nežinomybės. Kita vertus, krizės metu pliūptelėjo didžiulė solidarumo ir savanorystės banga, siekiama ne tik padėti užsienyje įstrigusiems lietuviams, bet ir suteikti savitarpio pagalbą lietuvių bendruomenėse. Susibūrė platus savanorių tinklas. Buvo be galo darniai dirbama išvien su LR ambasadomis, garbės konsulais. Galima būtų išvardinti įvairias veiklas: nuo skrydžių suradimo grįžti atgal į Lietuvą iki sudėtingų vertimų bei tiesiog skambučių, asmeninių žinučių senjorams ir lietuviško maisto pristatymo į namus bei pagalbos aprūpinant maisto atsargomis ar apsaugos priemonėmis. Lietuviai užsienyje aktyviai finansiškai rėmė įvairias Lietuvoje vykdomas akcijas, net buvo perkamos įvairios taip reikalingos priemonės Lietuvos medikams. Turime ir toliau rūpintis, kaip padėti Lietuvai ir lietuvių bendruomenėms pandemijos sukeltos krizės metu, nes krizės pasekmės bus juntamos ir tolimesnėje ateityje. Nesant galimybėms susitikti gyvai, dialogas ir dabar palaikomas virtualiai, nors tai ir neatstos mūsų gyvų susitikimų Lietuvoje. Pandemija išryškino, kad Lietuva turi plačią diasporą, ir priverstinai sparčiai perkėlė mus į informacinių technologijų amžių, daug kam atvėrusį paprastą ir patogų būdą bendrauti. Turime vertinti per šią pandemiją tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje įgytą solidarumą bei remti savanorystę – tai ir yra PLB stiprybė ir jėga.

S. Šimkuvienė. Manau, kad šis laikotarpis yra didžiulis išbandymas pasauliui ir visoms organizacijoms, neišskiriant ir PLB. Iš tikrųjų, buvome pasimetę: kas toliau, kaip dirbsime? Reikėjo šiek tiek laiko susivokti, kad nuo šiol viskas pasikeis mūsų gyvenimuose. Tačiau manau, kad pandemija turi ir savų pliusų. Virusas privertė mus visus sustoti, įvertinti aplinkybes, kurių anksčiau galbūt nepastebėdavome dėl nuolatinio bėgimo. Galime pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, o darbai nuotoliniu būdu suteikė galimybę išnaudoti įvairias platformas bendradarbiaujant tarpusavyje. Ar galėjome pagalvoti, kad žmonės bijos žmonių, kad nebus gyvų susitikimų ir viskas pasikeis? Lietuvių bendruomenių gyvenimas taip pat kuriam laikui tarsi „įšalo“. Esu dėkinga šiam laikotarpiui už suteiktą galimybę asmeniškiau „prisiliesti“ prie pasaulio lietuvių bendruomenių, susipažinti su jomis iš arčiau.

V. Oleinikovas. Tai tikrai didelis išbandymas Lietuvai ir visam pasauliui. Tačiau per savo istoriją PLB gyveno sąlygomis, kuomet mūsų valstybė nebuvo laisva, todėl sunku tai pavadinti didžiausiu išbandymu. Yra svarbu, kad mes visi esame susitelkę ir kad dauguma suprantame situacijos rimtumą. Pandemija sustabdė visuomeninius sambūrius ir dažnam užkrovė papildomų darbų, ribojančių įprastinį laisvalaikį. Tai labai keičia įdedamų pastangų ir grįžtamojo pasitenkinimo santykį, kuomet nebegali pasidžiaugti savo veiklos rezultatais bendraminčių būryje. Didelė dalis šventinių renginių buvo atšaukti arba laikinai nukelti vėlesniam laikui. Kita vertus, tai, kad Lietuvos institucijos gana greitai prisitaikė prie nuotolinio darbo, leido bendruomenės atstovams gal net efektyviau tęsti bendradarbiavimą su Lietuva iš savos šalies. Karantino metu PLB ir PLJS atstovai iš skirtingų žemynų sėkmingai jungėsi į videokonferencijas su J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentu, sėkmingai veikė PLB ir LRS komisija, PLJS toliau dalyvavo Jaunimo reikalų tarybos veikloje. Toks nuotolinio bendravimo platformų įgalinimas teikia vilčių ir toliau palaikyti itin glaudų ir savailaikį, o ne fragmentinį ar proginį bendradarbiavimą, kurio anksčiau pasitaikydavo ir be pandemijos. Tai būtų savotiškas laimėjimas, kuriuo mes šioje situacijoje galime pasinaudoti.

V. Matulaitis. Be pandemijos, šiemet turime ir ypač reikšmingus diasporai Seimo rinkimus, kuomet pirmą kartą istorijoje užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių balsais atskiroje Pasaulio lietuvių apygardoje renkamas atstovas Seime. Tai tapo įmanoma po beprecedentės pilietinio aktyvumo bangos 2019 metais, kuomet rinkome Prezidentą ir dalyvavome referendume dėl pilietybės išsaugojimo. Kokią reikšmę tai turi pačiai diasporai ir Lietuvos diasporos politikai apskritai trumpuoju, ketverių metų kadencijos, laikotarpiu ir žiūrint į tolimesnę ateitį? Gal diasporai pradės labiau rūpėti, kuo gyvena Lietuva, o mes Lietuvai tapsime savi? Kitaip tariant, galbūt diaspora taps pilietiškai aktyvesnė Lietuvoje, o Lietuvoje keisis mentalitetas ir nyks diasporos atskirtis?

Sigita Šimkuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

S. Šimkuvienė. Šie LR Seimo rinkimai – tai dar viena didžiulė galimybė diasporai įrodyti, kad ji egzistuoja ne tik statistinėse suvestinėse ir surašymuose. Turėti savo atstovą Seime – rimtas iššūkis mums visiems. Turime išsirinkti tokį atstovą, kuris mums atsovautų visavertiškai, žinotų mūsų lūkesčius ir problemas. Ketveri metai yra nedidelis tarpsnis gyvenime ar politikoje, bet dabar jis labai svarbus. Pirmojo mūsų atsovo laukia sunkūs darbai ir tikiuosi, kad LR Seime jis ar ji sugebės įrodyti, kad diaspora egzistuoja ir siekia ne tik dvigubos pilietybės, bet ir kad Lietuva būtų saugi, demokratiška ir stipri šalis. Turiu savo šūkį: „Stipri išeivija – stipri Lietuva“. Mentalitetas, lemiantis skirstymą į „mes ir jūs“, keisis palaipsniui. Tam reikalingas įdirbis tiek pačioje diasporoje, tiek ir Lietuvoje. Grįžtantys sėkmingai įsilieja į Lietuvos gyvenimą, o diasporos atsovai mūsų Tėvynėje yra labai svarbūs tos atskirties mažinimui. Siūlau idėją. Turim savo kraštuose garbės ambasadorių tinklus: sujunkime juos kartu, taip parodydami darbus jų gimtuosiuose miestuose, rajonuose. Paviešinkime tai, kaip jie bendradarbiauja, padeda savivaldybėms, mokykloms ir kitoms įstaigoms vykdydami įvairius projektus. Čia aš matau dar neišnaudotą galimybę skleisti žinią apie diasporos naudą ir vertę Lietuvoje.

D. Henke. Pirmą kartą per 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išrinktas Pasaulio lietuvių apygardoje LR Seimo narys yra vienas iš 141 – ir tai tik simbolinis atstovavimas, žymintis užsienyje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių jungtį. Tačiau tai ir ženklas, kad užsienyje gyvenančių LR piliečių ir apskritai diasporos reikalai įkopė į aukščiausiąjį valstybės valdymo lygmenį – tiesioginį atstovavimą Lietuvos parlamente. Beje, turiu paminėti, kad ir dabar sėkmingai veikia LRS ir PLB komisija, tikiuosi, kad ji ir toliau tęs savo darbą. Diasporos balsavimo aktyvumas per šiuos LR Seimo rinkimus parodys, ar mums pavyks išlaikyti šią nepaprastą galimybę turėti savo Seimo narį ir po ketverių metų. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo PLB aktyvistų gretose pasigirsdavo kalbų, kad reikia siekti išeivijos atstovavimo LR Seime, išrenkant nepartinį ir nepriklausomą atstovą ar atstovus.

V. Oleinikovas. Tai tikrai neeilinis diasporos pasiekimas. Tikiuosi, kad aktyvus Seimo narys paskatins labiau domėtis Lietuvos politikos procesais ir dar aktyviau dalyvauti puoselėjant demokratiją šalyje. Tikiuosi, kad diasporos žiniasklaida aktyviai nušvies šio Seimo nario darbą tam, kad susidomėjimas tęstųsi ne tik prieš rinkimus, bet ir tarp jų. Noriu tikėti, kad dialogas tarp diasporos ir Pasaulio lietuvių apygardoje išrinkto Seimo nario vyks nuolatos.

V. Matulaitis. Pafantazuokime. Sako, kad didieji pokyčiai prasideda nuo didelių svajonių. Įsivaizduokite, kad jūsų niekas neriboja, tiksliau, kad turite neribotus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Ką darytumėte kitaip? O gal nieko iš esmės keisti nereikia ir reikia toliau tą pačią vagą arti?

 D. Henke. Kiekvienas vadovas turi savo viziją ir atsižvelgia į jam suteiktas galimybes. Aš jau nuo 2015 metų dedu visas įmanomas pastangas, kad PLB būtų kuo žinomesnė tiek Lietuvoje, tiek tarp užsienyje gyvenančių lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų. PLB, kaip gilias ir gražias tradicijas turinti organizacija, modernėja ir naudojasi naujomis technologijomis. Ji keičiasi kintant aktualioms temoms, kreipdama dėmesį į tai, kas šių dienų diasporai rūpi. Nūdienos temos skiriasi nuo temų vyravusių tuo laikmečiu, kai pagrindinis PLB siekis buvo Lietuvos nepriklausomybės atgavimas, jos laisvės byla vaduojantis iš okupacijos pančių.

V. Oleinikovas. Atsakysiu į šį klausimą klausimu su šypsena. Galbūt reikėtų prisiminti Kazio Pakšto idėjas ir sukurti Lietuvos koloniją? Tik perkeliant į šį amžių – ji turėtų būti už Žemės ribų, galbūt Marse. Ten nuolatos galėtų lankytis visi Lietuvos žmonės: tiek iš diasporos, tiek iš gimtinės. Atitolus nuo žemiškos buities ir sumažinus tarpusavio trintį, tai būtų puiki aplinka permąstyti savo panašums ir skirtumus. Tai tikrai turėtų sugriauti visus mūsų atskirčių mitus.

S. Šimkuvienė. Puikus klausimas! Visų pirma, kasmet kviesčiau lietuvių bendruomenių aktyvistus į regioninius suvažiavimus. Tai būtų patys aktyviausi Europos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos bendruomenių nariai. Jie turėtų galimybę susipažinti, pasidalinti savo asmenine patirtimi: kas jų kraštuose veikia gerai, o kas slegia jų bendruomenes. Tokie susitikimai padėtų PLB valdybai ne tik pažinti LB pirmininkus, bet ir suprasti tikrąją padėtį organizacijose, jų džiaugsmus ir skaudulius. Galbūt tuomet galėtumėme išsiaiškinti, kodėl PLB Seime nėra vienos ar kitos lietuvių bendruomenės atstovų, kodėl nesurenkamas solidarumo mokestis. Tuo mes pademonstruotumėme, kad PLB valdyba yra ne viršesnis organas, o tik patarėja, klausytoja, informacijos teikėja, projektų koordinatorė ir pasaulio lietuvių jungtis. Kalbėdama su Argentinos lietuviškų organizacijų atstovais, paklausiau, kuo galiu kaip PLB valdybos narė padėti. Atsakydama į šį klausimą, „Mindaugo“ draugijos pirmininkė papasakojo apie vienintelį po jų organizacijos skėčiu Pietų Amerikoje veikiantį chorą ir užsiminė, kad jiems labai reikia kokių nors dainų, atliekamų keturiais balsais. Toks iš pirmo žvilgsnio, rodos, paprastas dalykas, tačiau keturbalsių dainų natos yra bene svarbiausias klausimas būtent šiuo atveju.

 V. Matulaitis. Pakalbėkime apie PLB valdybos struktūrą. Ar, jūsų manymu, dabartinis PLB valdybos ir pirmininko (-ės) rinkimų mechanizmas ir formavimo struktūra yra optimalūs, ar reiktų ką nors reformuoti, tobulinti?

D. Henke. Reformos svarstytinos, atsižvelgiant į JAV lietuvių bendruomenės ilgametę patirtį ir buvusių PLB pirmininkių Reginos Narušienės ir Danguolės Navickienės rekomendacijas. Valdybos struktūra būtų sudaroma ir valdybos nariai renkami komandos principu. Tik tokiu būdu būtų užtikrintas darnus komandinis darbas, būtinas PLB valdybai. Remiantis šiuo principu yra renkami JAV lietuvių bendruomenės valdybos nariai. Įtvirtinti šį principą ir padaryti atitinkamus pakeitimus siūlė ir 2012 m., ir 2015 m. PLB Seimuose dalyvavusios pirmininkės. Tik nuo 2015 m. PLB pirmininką PLB Seimo nariai renka tiesiogiai. Mano nuomone, tai yra esminis pokytis, kuris padeda išvengti atsitiktinumo efekto.

 S. Šimkuvienė. Manau, kad jau laikas peržiūrėti PLB statutą ir visą valdybos rinkimo sistemą. PLB pirmininkas ar pirmininkė turi sutelkti savo komandą, o pakviestus valdybus narius pristatyti PLB Seimui patvirtinti. Asmuo, kandidatuojantis į PLB pirmininko postą, turi gerai viską apgalvoti iš anksto ir dar prieš PLB Seimo sesiją aptarti daugelį klausimų su tais, kurie norės dirbti PLB valdyboje. Dirbant kartu būtina žinoti kolegų galimybes, pažinti juos kaip asmenybes. Negali dirbti su „primestais“ valdybos nariais, ypač tais atvejais, kuomet komandoje atsiranda kategoriškų, visažinio karūną dėvinčių kolegų.

Vladas Oleinikovas. Ievos Matulaitytes nuotr.

V. Oleinikovas. Dėl šio klausimo mes diskutuojame ne tik PLB, bet ir PLJS. Pirmininkui suteikta labai daug pareigų ir galių atstovauti, be to, jis yra renkamas tiesiogiai, atskirai nuo valdybos. Viena vertus, dėl pareigų svarbos lyderio rinkimai turėtų būti tiesioginiai. Kita vertus, pirmininkas organizuoja valdybos darbą, ir jeigu kiltų didesni nesutarimai tarp jo ir Valdybos, tai keltų grėsmę visai organizacijos veiklai, paralyžiuotų jos darbą. Todėl, manau, vertėtų PLB Seime ar PLJS Kongrese svarstyti galimybes tiesiogiai rinkti tik valdybą, o ne balsuoti už kandidatus į atskirus postus. Pirmininko ir kitos svarbios pareigos būtų pasiskirstomos tarp išrinktų valdybos narių bendru sutarimu, kaip tai yra daroma, pavyzdžiui, Lietuvos Vyriausybėje. Demokratija yra gyvas procesas, apie ją reikia nuolatos diskutuoti.

V. Matulaitis. Iš nepatogesnių klausimų spintos. Privačiuose pokalbiuose esu girdėjęs išsakytų nusiskundimų, kad PLB neva per daug atitrūkusi nuo kraštų bendruomenių. Neva PLB valdyba esanti toks elitarinis būrelis „prie valdžios“, ir velniai žino, ką jie daro ir kam jie apskritai reikalingi. Kas tai – signalas pažvelgti į save iš šono ir atsisukti veidu į kraštus? Ar kraštai supranta PLB funkcijas ir vertę?

S. Šimkuvienė. Įdomus klausimas. Bendraudama su senosiomis Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėmis: lietuviais iš Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Kolumbijos, supratau vieną dalyką – visiems reikia skirti nors kažkiek dėmesio. Urugvajaus lietuviai, susirinkę į savo raštinę, džiaugėsi, kad dar išlaiko pastatą, kalbėjo apie ruošiamą Pietų Amerikos jaunimo suvažiavimą ir mielai rodė visas jų turimas patalpas. Visi šių bendruomenių lyderiai džiaugėsi mūsų dėmesiu. Labai svarbu, kad PLB valdybos nariai rodytų susidomėjimą kraštų bendruomenėmis ir aktyvistais, bent jau tiek, kiek jų veiklos sritys leidžia. Ar turime statistinius duomenis, kiek iš viso diasporoje yra chorų ar šokių grupių, kiek pasaulyje dar likę lietuviškų radijo valandėlių, lietuviškos spaudos, lietuvių parapijų, kiek sporto klubų? Vien tam, kad surinktum tokius duomenis, reikėtų kalbinti ir judinti visas bendruomenes. PLB būtų matoma ir girdima.

V. Oleinikovas. Reikia kraštų bendruomenių klausimus išgirsti, su jomis diskutuoti. Galbūt dėl to, kad PLB veikia savanoriškais pagrindais, dauguma valdybos narių dėl savo užimtumo nespėja efektyviai reaguoti į visus kraštų klausimus. Taip pat ir PLB Seimas – nors ir turi įgaliojimus visam kadencijos laikotarpiui, iš esmės nėra įgalintas veikti, nes renkasi tik išrinkti naujos PLB valdybos. Mums vertėtų pritaikyti šio laikmečio patirtis, kuomet naudojantis technologijomis šimtai žmonių sujungiami į vieną nuotolinį renginį, o vėliau dirbama jau pasiskirsčius mažesnėmis grupėmis, tuomet vėl susirenkama aptarti darbų eigos. PLB Seimo nariai galėtų įpareigoti PLB valdybą priimti atitinkamus sprendimus ar pasiūlyti naujas kryptis. Tai galėtų vykti, pavyzdžiui, du savaitgalius per metus, o diasporos žiniasklaida apžvelgtų esminius PLB Seimo susitikimo sprendimus ir diskusijas. Atskirų kraštų organizacijos galėtų kalbėtis su savo PLB Seimo atstovais ir išsakyti savo lūkesčius jiems. Galbūt tai būtų sprendimas, leidžiantis išgirsti kuo daugiau žmonių.

D. Henke. Atsisukti veidu į lietuvių bendruomenes, kurios vis dar kuriasi ir pastaruoju metu, – vienas iš svarbiausių tikslų. Taip pat reikia skleisti žinią apie PLB vertę bei naudą Lietuvos raidai ir pačioms lietuvių bendruomenėms pasaulyje.

V. Matulaitis. Be PLB, diasporos lauke yra ir daugiau žaidėjų: Užsienio reikalų ministerija ir jos programa „Globali Lietuva“, PLJS, Global Lithuanian Leaders, pilietinio aktyvumo platforma „Mūsų Metas DABAR“ bei daugelis kitų institucinių ir projektinių subjektų. Iš dalies grįžtu prie klausimo dėl PLB funkcijų ir paskirties aiškumo, nes kartais susidaro įspūdis, kad šių organizacijų veiklos dubliuojasi ir konkuruoja. Ar nevertėtų permąstyti PLB pozicijos ir sąveikos principų bendraujant su „kaimynais“ diasporos lauke?

V. Oleinikovas. Kuo daugiau aktyvių organizacijų, veikiančių panašia kryptimi – tuo geriau. Visos jos iš esmės užpildo labai skirtingas ir reikalingas nišas. Esminis palinkėjimas yra kalbėtis ir bendradarbiauti. Mano įsitikinimu, paskutiniu metu PLB vis sėkmingiau bendradarbiauja su organizacijomis, įgyvendinančiomis minėtas iniciatyvas, bet mums reikia nuolat stengtis rasti daugiau sąlyčio taškų ir sprendimų, kaip galėtumėme vienas kitą papildyti.

S. Šimkuvienė. XXI amžiuje mums nereikia su niekuo konkuruoti. Mes, PLB, esame unikalūs tuo, kad jungiame viso pasaulio tautiečius, gal tiksliau būtų sakyti – tuos, kurie nori jungtis. Tačiau visų šių išvardintų organizacijų tikslai yra beveik tokie patys kaip ir mūsų, skiriasi formuluotės ar šūkiai, todėl geranoriškas bendradarbiavimas su jomis Pasaulio Lietuvių Bendruomenei būtų tik į naudą. Žinoma, tos organizacijos taip pat turėtų demonstruoti geranoriškumą. Būkime tolerantiški vieni kitiems ir dirbdami kartu pasieksime kur kas daugiau. Pradėkime nuo savęs.

D. Henke. Bendradarbiavimas su visomis organizacijomis yra PLB struktūrų siekiamybė ir didžiulis potencialas, išgryninat kiekvienos organizacijos svarbą ir reikšmę, ieškant sinergijos, o ne tarpusavio konkurencijos.

V. Matulaitis. Klausimas-žaibas. Koks PLB tolesnis kelias? Ar reikalingos pamatinės reformos, vadinamasis „perkrovimas“, o gal turėtume rinktis evoliucijos kelią?

V. Oleinikovas. COVID-19 pandemijos situacija ir taip purto daugelį dalykų iš pamatų. Tiesiog svarbu „naujoje normoje“ surasti efektyvius veikimo principus, kad bendruomenės neužsisklęstų savo krašto problemose, bet bandytų ieškoti bendros veiklos galimybių.

D. Henke. Tai negali būti iš „viršaus“ nuleistas principas – perkrovimas. Organizacija keičiasi, jeigu keičiasi jos nariai ir jų požiūris. Pokyčiai nėra tokie paprasti, jie nevyksta sklandžiai ir staigiai tokioje gilias ir brandžias tradicijas turinčioje organizacijoje kaip PLB. Tai ypač pabrėžtina, ją lyginant su kitomis, tik pastaraisiais dešimtmečiais ar net metais susikūrusiomis organizacijomis ar judėjimais.

S. Šimkuvienė. Tam, kad PLB išliktų stipria ir savarankiška organizacija, jai reikia eiti koja kojon su laikmečiu, veikti kūrybiškai, veržliai, valdybos nariai turi būti tarpusavyje „susigroję“. Manau, kad dabartinėje PLB valdyboje naujieji jos nariai ir yra tie „perkrovėjai“, su užsispyrimu einantys PLB atsinaujinimo keliu.

V. Matulaitis. Diskusijos pabaigai norėčiau užduoti kiekvienam Jūsų po individualų klausimą, tiesiogiai susijusį su konkrečia Jūsų veiklos sritimi ar atsakomybe.

Sigita, šiemet jūsų vadovaujama PLB Plėtros ir tvarumo komisija labai aktyvi ir matoma. Į PLB šeimą įsiliejo rekordinis skaičius naujų kraštų bendruomenių. Tačiau natūralu, kad tokia dinamiška ekspansija nesitęs amžinai. Kaip jūs matytumėte tolesnę komisijos veiklą? Galbūt, pasiekus kiekybinės plėtros ribas, daugiau dėmesio skirtumėte bendruomenių tvarumui, jų tarpusavio sąveikoms?

S. Šimkuvienė. Mūsų komisijos tikslas yra ne tik padėti kurtis naujoms lietuvių bendruomenėms, bet ir remti jų veiklą, nes po metų ar dvejų pirminė euforija atslūgsta, dingsta entuziastai, o lyderiai „prigęsta“. Kartais iš bendruomenės lieka tik pavadinimas. Todėl matyčiau dvi kryptis, kuriomis turėtų veikti PLB plėtros ir tvarumo komisija. Pirmoji, geografinė plėtra – tai, kas jau dabar intensyviai daroma. Antroji kryptis – lietuvių bendruomenių tvarumas. Ekspansija į Pietų Amerikos senąsias bendruomenes dar kartą patvirtino, kad mūsų komisija eina teisingu keliu. Reikia domėtis, kaip ir kuo gyvena bendruomenės, gyvuojančios jau ne vienerius metus. Tai išties svarbu. Džiaugiuosi, kad pavyko taikiai išspręsti konfliktą Ispanijos lietuvių bendruomenės viduje. Taip pat sulaukėme signalų iš keleto Europos bendruomenių, kad pirmininkai nesikeičia po dešimt ir daugiau metų ir todėl neugdomi jaunesnės kartos lyderiai. Reikia gilintis. Pažvelgus į bendruomenių veiklą giliau, daugiau pabendravus, galima sužinoti priežastis, kodėl ten sunkiai sekasi rinkti nario arba solidarumo mokesčius. Manau, kad lietuvių bendruomenės turi matyti aiškią viziją dėl mokesčių rinkimo. Reikia žiūrėti ir į geruosius pavyzdžius. Pavyzdžiui, JAV „Neringos“ stovyklos reikmėms šiais metais buvo paaukota virš milijono JAV dolerių. Kas gali pasakyti, kad diaspora neaukoja?

V. Matulaitis. Vladai, turbūt labai neprašausiu pro šalį teigdamas, kad PLB ir PLJS santykiai primena kiek stereotipinius vyresnio ir jaunesnio brolių santykius. Abi organizacijos savarankiškos, kiekviena jų turi savo uždavinius, sprendžia savo problemas. Kaip ten bebūtų, esame artimiausi giminaičiai organizacijų lygmeniu. Jūs – mūsų ateitis. Tačiau tos tarpusavio sinergijos pertekliaus kibirais nesemiame. Ką, Jūsų nuomone, reiktų padaryti PLB ir ką PLJS trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais, kad organizacijos suartėtų ir imtų kibirkščiuoti bendryste?

V. Oleinikovas. Žiūrint per dabarties-ateities prizmę, absoliuti vienybė kažin ar nėra pasmerktas klausimas apskritai. Jei būtų absoliutus sutarimas, galbūt nevyktų evoliucija ar progresas? Tam, kad pasiektume tarpusavio sinergiją, manau, bendradarbiavimas turėtų būti labiau lygiavertis. Dažnai nutinka taip, kad PLJS atstovas PLB valdyboje lieka vienas prieš visus likusius kolegas. Mums reikėtų pagalvoti apie sesijas, kuriose atvirai galėtų kalbėtis abiejų organizacijų valdybos, ypač jei norime galvoti apie bendrą komandą. Galbūt tai reikėtų pabandyti jau netolimoje ateityje.

V. Matulaitis. Dalia, Jūs esate perėjusi daug diasporinės veiklos etapų: nuo Vokietijos lietuvių bendruomenės, PLJS iki PLB valdybos narės ir vadovės. Neabejoju, kad jums rūpi ne tik PLB šiandien ar po metų, bet ir tai, kokia ji bus po 10 metų. Kokią organizaciją matote 2030-aisiais? Kuo ji skirtųsi nuo šiandieninės?

D. Henke. PLB yra vienintelė organizacija, išlikusi ir tęsianti savo veiklą nuo dipukų laikų. PLB principai grįsti Lietuvių Chartos 1949 m. dvasia ir nuostatomis. Tai ir yra didžioji PLB vertė ir reikšmė lietuvių tapatybės išsaugojimo kontekste. Jeigu tokios organizacijos nebūtų, ji greičiausiai būtų įsteigta ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. PLB – atvira, sąveikaujanti su visomis kitomis esamomis organizacijomis, vienijanti lietuvius užsienyje. Pritariu 2019 m. vasarą Nidoje PLB ir PLJS lyderių suvažiavime suformuluotai PLB vizijai 2025, kuri yra ne tik artimiausių penkerių metų siekiamybė, bet bus prasminga ir reikšminga ir 2030 m.

Lietuvos nacionalinėje strategijoje diaspora yra prioritetas;

PLB visavertiškai gina diasporos interesus ir atstovauja jiems Lietuvos institucijose;

PLB yra vienijantis pasaulio lietuvių tinklas, veikiantis sėkmingesnės Lietuvos labui;

PLB yra finansiškai tvari organizacija;

PLB nuolatos tobulėja ir ugdo lyderius.

Labiau susitelkusi, profesionaliai naudojanti viešuosius ryšius ir turinti gerai organizuotus ir  pakankamus žmogiškuosius bei finansinius išteklius. Leidžianti savo periodinį leidinį „Pasaulio lietuvis“, laisvai platinamą Lietuvoje ir išeivijos organizacijose.

V. Matulaitis. Dėkoju Jums už pokalbį. Linkiu sveikų ir įkvepiančių metų.

Straipsnis spausdintas metraštyje „Pasaulio lietuvis“ 2020 m. Nr. 583

Pandemija, kuri suvienijo diasporą

Neringa Budrytė, Daiva Lapėnaitė

Po visą pasaulį išsibarsčiusi lietuvių diaspora koronaviruso pandemijai turėjo ypatingą atsaką – stebinantį solidarumą. Virusas mus išskyrė, tačiau neatskyrė – sakė lietuviai, net tada, kai dėl daugelyje šalių įvesto griežto karantino negalėjo ne tik keliauti, bet ir be rimtos priežasties išeiti iš namų. Įvairios lietuvių solidarumo ir vilties akcijos plito kone taip greitai, kaip virusas, sujungdamos skirtingų šalių lietuvių bendruomenių atstovus. Lietuviai kartu piešė, šoko, dainavo, sportavo, skaitė poeziją, mokėsi lietuvių kalbos ir kitaip padėjo vieni kitiems išgyventi šį sudėtingą, pandemijos pažymėtą laikotarpį.

Italija buvo pirmoji šalis Europoje, dar vasarį skaudžiai pajutusi koronaviruso grėsmę. Nenuostabu, kad pirmosios daug susižavėjimo sukėlusios solidarumo iniciatyvos gimė būtent čia. Iš Italijos po pasaulį sklido žinios ne tik apie augančius užsikrėtusiųjų skaičius, bet ir stulbinantys pavyzdžiai, kaip nepalūžti, kaip vieningai ir solidariai susitelkus atlaikyti sunkų išbandymą. Italai dainavo ir plojo medikams balkonuose – jų pavyzdžiu netrukus pasekė Lietuva ir kitos šalys. Mažiesiems pradėjus piešti spalvingas vilties vaivorykštes su užrašu „Viskas bus gerai“ („Tutto andrà bene“), prie iniciatyvos nusprendė prisijungti ir vietos lietuvių diaspora, šalia itališkos pasiūlydama užrašyti ir lietuvišką frazę. Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė Di Meglio žurnalui „Pasaulio lietuvis“ pasakojo, kad tokia idėja gimė spontaniškai.

„Vaikai nėjo į mokyklas, nes jos prasidėjus pandemijai buvo uždarytos. Todėl mūsų mokykla paragino visus piešti vaivorykštes ir rašyti „Tutto andrà bene“. Mes atsisėdome piešti ir tada pagalvojau, kad reikėtų pasiūlyti mokyklai padaryti ir lietuvišką vilties piešinių variantą. Parašiau į savo mokyklos grupę, kad vaikai rašytų ir lietuviškai. Tada kartu su kitais Italijos lietuviais pradėjome galvoti, kad reikėtų dar labiau išplėsti šitą tikrai labai gražią akciją. Paskelbėme kvietimą jungtis visiems pasaulio lietuviams. Pasiūlėme, kad vaikai rašytų „Viskas bus gerai“ dviem kalbomis: tos šalies, kurioje gyvena, ir lietuvių kalba“, – apie netikėtai gimusios, mažuosius pasaulio lietuviukus suvienijusios akcijos pradžią pasakojo Italijos lietuvių vadovė.

Vilties piešinių tiltas sulaukė tikro pasisekimo ir labai greitai sujungė viruso atskirtas šalis net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Akcijai skirti piešiniai plaukė kartu su šilčiausiais palaikymo laiškais. Toks solidarumas labai sužavėjo akciją sumaniusius Italijos lietuvius.

„Romoje birželį turėjo būti rengiamas Pasaulio lituanistinių mokyklėlių sąskrydis „Draugystės tiltas“. Kadangi jį dėl pandemijos turėjome perkelti, pagalvojome, kad būtų labai gera idėja sujungti vilties piešinių tiltą su „Draugystės tiltu“. Todėl paraginome visus pasaulio lietuvius siųsti laiškus į „Draugystės tilto“ paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Laiškai iš įvairiausių kraštų netrukus pradėjo plūste plūsti. Buvo nepaprastai didelis susidomėjimas ir  ypač nustebino, kad  itin daug siuntė ir iš pačios Lietuvos. Labai pradžiugino, kad nebebuvo to susiskirstymo į „mes“ ir „jūs“. Buvome visi kartu solidariai susijungę. Tie piešiniai buvo labai gražūs, ateidavo kartu su linkėjimais laikytis ir nepalūžti mums Italijoje, nes pradžioje čia situacija buvo sudėtingiausia. Sulaukėme daugybės palaikymo žodžių“, – stulbinančiu lietuvių solidarumu žavėjosi E. Simonkevičiūtė Di Meglio.

Visos vilties vaivorykštės buvo publikuojamos „Draugystės tilto“ paskyroje kartu su jas piešusių vaikų vardais. Buvo nurodoma ir šalis, iš kur piešinys atkeliavo. Sudėjus juos į vieną paveikslą, išėjo iš tiesų įspūdingas vilties tiltas, primenantis, kokia neįkainojama vertybė yra žmonių vienybė.

„Labai svarbu tas solidarumas. Mes, užsienio lietuviai, nors ir gyvename kituose kraštuose, jaučiamės viena tauta. Labai dėkojo už šią akciją ir kitų bendruomenių vadovai. Mūsų kraujyje yra įaugę, kad mes negalime gyventi tik sau. Esame, matyt, tokia tauta, daug išgyvenusi, todėl mums itin svarbu solidarizuotis. Tokios akcijos labai reikalingos, nes sujungia ir suvienija tautą“, – solidarumo svarbą pabrėžė Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Simonkevičiūtė-Di Meglio atskleidė, kad vaikų vilties piešiniai nebus pamiršti. Juos bus galima pamatyti atspausdintus ant specialiai išleistų atvirlaiškių. Atvirlaiškiai bus platinami lituanistinių mokyklėlių sąskrydyje, kuris dėl koronaviruso pandemijos buvo perkeltas į kitus metus su ta pačia daug įdomių renginių ir mažiems, ir dideliems žadančia programa „Gintaro keliu į Amžinąjį miestą“. Lituanistinių mokyklėlių sąskrydis Romoje įvyks 2021 m. birželio11–13 d.

Iš Italijos atskriejo ir dar viena pasaulio lietuvių vaikus suvienijusi solidarumo akcija. Tuomet, kai daugelis lituanistinių mokyklėlių turėjo sustabdyti veiklą, nuspręsta sujungti po pasaulį išsibarsčiusius mažuosius lietuvaičius ir pasiūlyti jiems kartu sudainuoti bendrame chore. Idėjai pritarė ir įgyvendinti ją ėmėsi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (toliau – PLB) švietimo reikalų komisija. Virtualaus choro dalyviais tapę vaikai „Vienybės dainą“ dainavo kartu, nors juos skyrė tūkstančiai kilometrų.

„Projekto idėja – per dainą suvienyti pasaulio lietuvių vaikus – gimė Italijos lietuvių bendruomenėje, o idėją išvystyti padėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės švietimo reikalų komisija. Džiaugiuosi, kad kartu su Gediminu Zujumi, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai skyrus paramą projektui „Virtuali klasė“, galėjome sujungti 65 vaikus iš Jungtinės Karalystės, JAV, Italijos, Lenkijos, Norvegijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių. Gausiausiai dalyvavo vaikai iš Jungtinės Karalystės ir Italijos. Itin smagu buvo sulaukti dainuojančių vaikų ir iš Lietuvos. Tai tik įrodo, kad šiuolaikinis jaunas žmogus pasaulio Lietuvą suvokia platesne nei vien tik geografine prasme“, – sakė „Vienybės dainos“ projekto įgyvendinimą koordinavusios PLB švietimo reikalų komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė.

Virtualaus pasaulio lietuvių vaikų choro dalyviais tapę vaikai sukūrė „Vienybės dainą“

Virtualaus pasaulio lietuvių vaikų choro dalyviais tapę vaikai sukūrė „Vienybės dainą“

Daina, kurią vaikams padėjo sudainuoti žinomas danininkas Merūnas Vitulskis, buvo skirta mamoms, močiutėms ir Lietuvai. „Ypatingu ir sunkiu visiems laikotarpiu pasaulio vaikai tiesė viens kitam ranką ir prisiminė ne tik savo mamas, bet ir Lietuvą, kurios vaikai taip pat jie yra. Nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje esame. Nėra „mūsų“ ir „jūsų“, yra viena jėga pasaulyje“, – vienybės svarbą sudėtingais momentais pabrėžė A. Černiauskaitė.

Įvairiausi solidarumo projektai netrukus lyg bangos nuvilnijo ir po kitas šalis. Lietuvių bendruomenės visame pasaulyje parodė, kad vienybė yra geriausias priešnuodis prieš krizę. Nors dėl daugelyje šalių įvesto griežto karantino lietuviai nebegalėjo susiburti, tačiau mielai susitikinėjo virtualiuose renginiuose, dalijosi patarimais, palaikė ir drąsino vienas kitą.

Airijos lietuvių bendruomenė per neįtikėtinai trumpą laiką susitelkė į tikrą tarpusavio pagalbos komandą. Daugiau kaip 50 Airijoje gyvenančių lietuvių, įvairiausių specialybių atstovai – psichologai, medikai, mokytojai, vertėjai, socialiniai darbuotojai, ambasados darbuotojai ir daugelis kitų – pradėjo veiklą dvylikoje Airijos miestų. Šie kilnūs žmonės buvo pasiryžę visokeriopai padėti tautiečiams pandemijos sukeltos krizės metu: operatyviai vertė į lietuvių kalbą informaciją apie labai dinamiškai besikeičiančią situaciją šalyje, Vyriausybės sprendimus, galimybę gauti paramą iš Vyriausybės ar savivaldybės, konsultavo ir davė patarimus, kaip parengti atitinkamus dokumentus, kur kreiptis norint gauti paramą.

Krizinėje situacijoje labai svarbi psichologinė pagalba. Tad lietuviai gydytojai dalijo patarimus įvairiais medicinos klausimais. Vienišiems, sergantiems, vyresnio amžiaus žmonėms savanoriai siūlė padėti nupirkti maisto ar kitų produktų, pagalbą į namus.

Toks išskirtinis lietuvių solidarumas ir vienybė sulaukė vieno didžiausių Airijos dienraščių „The Irish Times“ dėmesio: jis išspausdino specialų reportažą apie sunkiose situacijose atsidūrusiems žmonėms padedančius lietuvius ir jų savitarpio pagalbą pandemijos metu.

„Per keletą mėnesių savanoriai atliko išties didelį darbą, pagelbėdami tautiečiams įveikti krizės sunkumus. Atskirai reikėtų paminėti kultūrinę veiklą, kuri taip pat padėjo tautiečiams išlaikyti optimizmą sunkiu laikotarpiu. Dėl karantino buvo atšaukti visi vieši renginiai, tad vienu metu atrodė, kad kultūrinė veikla sustos neapibrėžtam laikotarpiui. Airijos lietuviai puikiai išlaikė pandemijos egzaminą, jos metu skleidė solidarumo ir gerumo dvasią. Tikiu, kad ši dvasia lydės jų veiklą ir toliau“, – kalbėjo Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas.

Nepaprastas solidarumas įsiplieskė ir Ispanijos lietuvių bendruomenėje. Jos pirmininkė Agneta Daukantaitė-Vansavičienė „Pasaulio Lietuviui“ pasakojo, kad žmonės stengėsi padėti vieni kitiems, kuo galėdami. „Paskelbus karantiną šalyje, sudarėme bendruomenės pagalbos teikimo sąrašą. Lietuvių automobilių nuomos įmonė, esant skubiam reikalui, siūlė nemokamai naudotis jų paslaugomis. Kol vaistinėse nebuvo įmanoma įsigyti apsauginių veido kaukių, viena jų gavusi lietuvaičių šeima nemokamai jomis dalijosi su kitais. Kiti lietuviai siūlė padėti susikalbėti ispaniškai, nupirkti maisto produktų ir vaistų, vertėme į lietuvių kalbą aktualią informaciją ir informaciją dėl skrydžių. Žmonėms ir panikos priepuoliai buvo, ir nežinojo, kur kreiptis, kas dabar bus, ką daryti, kur gyventi, ką valgyti, tad teikėme savotišką psichologinę pagalbą telefonu ir elektroniniu paštu, stengėmės nuraminti, kad viskas pamažu susitvarkys“, – pasakojo Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė A. Daukantaitė-Vansavičienė.

Būtent psichologinis, emocinis palaikymas nerimo, baimės ir nežinios apimtiems žmonėms pandemijos metu buvo labai reikalingas. Jau antikos laikais žmonės žinojo, kad tikrasis emocinis ramstis žmogui yra menas, nes sukelia katarsį – sielos apsivalymą. Žinoma, nėra paveikslo, muzikos kūrinio, romano ar eilėraščio, kuris gydytų kosulį ar galvos skausmą. Tačiau psichologai neabejoja, kad gera poezija veikia bene kiekvieną žmogų, padeda pasijusti savimi, sutvirtėti psichiškai ir dvasiškai. Būtent to karantino prislėgtiems žmonėms ir reikėjo. Būtent tokia „piliule sielai“ ir tapo jau 55 kartą Lietuvoje surengtas festivalis „Poezijos pavasaris“. Kaip ir visi renginiai, taip ir šis persikėlė į virtualią erdvę, o į poezijos tiltą susijungė  ne tik Lietuvos žmonės, bet ir lietuvių diaspora. „Pavasaris vidurvasary“ – taip buvo pavadinti skaitymai, pasklidę iš simbolinės Klaipėdos miesto vietos, šalia piliavietės esančio Pasukamojo (grandinių) tilto, kur iš tekančio vandens išniręs rymo skulptorių Klaudijaus Pūdymo ir Svajūno Jurkaus „Senasis vaiduoklis“. Pirmą kartą poezija pasklido į ribų neturinčią virtualią erdvę, o prie poezijos skaitymo prisijungė lietuviai iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos. Klaipėda, Čikaga, Piterboras, Londonas, Bornmutas, Ašfordas, Pietų Velsas. Poezija liejosi iš šių žemėlapyje tolimų taškų, nutiesė net tarpatlantinį poezijos tiltą ir, svarbiausia, suvienijo, sielos atgaivos ir emocinio sutvirtėjimo padovanojo po pasaulį pabirusiems lietuviams.

Kita išmintis, pasiekusi mus iš Antikos laikų, yra „sveikame kūne – sveika siela“. Neuromokslininkų teigimu, nėra čia jokios paslapties, nes smegenys – kaip raumuo, kurį reikia treniruoti. Sportas, nors nepagamina naujų neuronų, gerina likusių neuronų būklę, mažina laisvųjų radikalų kiekį ir padeda atlaikyti stresą. Tad Lietuviškos olimpinės mylios bėgimą Lietuvoje organizuojantis Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) svarstė, kaip surengti renginį, ir pandemija atvėrė unikalią galimybę – kūną ir smegenis mankštinančio bėgimo virusu užkrėsti lietuvių diasporą. 2020 m. birželio 23 d., minint Tarptautinę olimpinę dieną, virtualus lietuviškos olimpinės mylios bėgimas pirmą kartą peržengė Lietuvos ribas ir suvienijo daugiau nei tris tūkstančius tautiečių iš 32 valstybių visuose pasaulio žemynuose. „Neįtikėtina, kad tokia, atrodo, paprasta idėja išjudino visą pasaulį, – nuostabos neslėpė virtualų bėgimą organizavusio Lietuvos olimpinio fondo direktorius Mantas Marcinkevičius. – Dar kartą įsitikinome, kokie lietuviai yra vieningi ir kaip jie vertina bendruomeniškumą. Labai norėčiau akcentuoti, kad vos tik paskelbėme apie bėgimą, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės nariai patys į mus kreipėsi ir norėjo būti šio bėgimo dalimi. Matėme, kaip Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV ar Australijoje mūsų tautiečiai rinkosi parkuose ir kartu bėgo lietuvišką olimpinę mylią – visa tai jie darė savo pačių iniciatyva. Norėjome paskatinti žmones aktyviai sportuoti ir pajusti meilę sportui – matant besišypsančių žmonių nuotraukas ir gaunamas padėkos žinutes, panašu, kad misiją pavyko įgyvendinti.“

PLB sporto komisijos pirmininkas Laurynas Misevičius įsitikinęs, jog visų pirma sportas ir suburia daugumą lietuvių užsienyje. Paklaustas, kodėl, jo manymu, sportas įgavo tokią svarbą ir jungiančią galią karantino metu, L. Misevičius pasidalino asmenine patirtimi. „Pirmiausia atsakysiu iš savo patirties. Man, kone visą savo gyvenimą aktyviai sportavus, visą pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai labai trūko fizinės veiklos. Išsėdėti šešis mėnesius namuose be judėjimo – ne mano charakteriui, juo labiau, kad buvau kas mėnesį įpratęs dar ir skraidyti darbo arba bendruomeniniais reikalais. Reikėjo galvoti, kaip, pasikeitus aplinkybėms daugumoje šalių, išlikti fiziškai aktyviems, nes būtent tai ir stiprina mūsų visų imunitetą, sumažina galimybę užsikrėsti tuo pačiu virusu, o ir kitomis ligomis. Kadangi atkrito visos komandinės varžybos dėl sporto mėgėjų užsikrėtimo koronavirusu rizikos, PLB sporto komisijos žvilgsnis nukrypo į individualias šakas, o juk vienas populiarių tarp pasaulio lietuvių pastaraisiais metais tapo būtent bėgimas! Manau, panašiai mąstė daugelis, jeigu į mūsų su LTOK kvietimą atsiliepė tūkstančiai“, – pasakojo L. Misevičius. PLB sporto komisijos pirmininkas atskleidė, kad jau organizuojama dar viena lietuvius visame pasaulyje sujungsianti unikali iniciatyva, šįkart krepšinio – sporto šakos Nr. 1 Lietuvoje ir tarp daugelio lietuvių užsienyje – gerbėjams. „17-asis Lietuvos Respublikos ambasados JAV taurės turnyras šiemet vyks kitaip – virtualiai ir jame galės dalyvauti sporto mėgėjai, gyvenantys bet kuriame mūsų planetos kampelyje, iš savo pačių namų ar kiemų krepšinio aikštelės“, – ateities planais pasidalino L. Misevičius.

LTOK-PLB-bėgims Vankuveryje Portlando LB

Panašu, kad lietuvių vienybės iniciatyvų bangos ne tik neslūgsta, bet plinta į vis platesnius lietuvių diasporos vandenis.

Straipsnis spausdintas metraštyje „Pasaulio lietuvis,“ 2020 metai/583

Islandijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Neringa Eidukienė: „Islandija tapo tikra galimybių ir savęs realizavimo šalimi“

Islandija –  šalis, kur pranyksta riba tarp gamtos ir žmogaus, kur šiaurietiškas klimatas dera su pietietišku gyvenimo būdu. Šalis įsikūrusi vulkaninės kilmės saloje, kurią skalauja Atlanto vandenynas, ji garsėja kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais: įspūdingais fiordais, ugnikalniais, geizeriais, ledynais, uoliniais krantais, vasarą sužaliuojančia ir visomis savo spalvomis atsiskleidžiančia gamta, čiurlenančiais kriokliais. Valstybės sostinė Reikjavikas – kartu ir didžiausias šalies miestas su jaukiomis skandinaviško tipo senamiesčio gatvelėmis ir skverais, krantine, uostu, kuriame daug šviežios žuvies restoranų. Reikjavikas didžiuojasi šiauriausios pasaulio sostinės titulu. Islandija lietuviams svarbi ir brangi, nes 1991 m. vasarį tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę. Islandijoje aktyviai veikia imigrantų organizacijos, kurių pastangomis vieni imigrantai padeda kitiems greičiau integruotis į Islandijos žmonių gyvenimą. Įdomu, kad šioje valstybėje lietuviai yra antra pagal dydį užsieniečių bendruomenė. Pirmieji lietuviai į Islandiją atvyko iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tada į šalį atvyko nemažai profesionalių sportininkų rankininkų, nes Islandijoje šios sporto šakos sportininkai yra vertinami ir labai laukiami. Tuo metu šalyje trūko žmonių, galinčių dirbti pagyvenusių žmonių slaugos namuose, statybininkų, kuriems buvo garantuota darbo vieta. 2008 m. kilusi ekonominė krizė atsiliepė ir Islandijai, tačiau neišblaškė šioje šalyje įsikūrusių lietuvių, o priešingai – juos suvienijo. Daugelis lietuvių čia jau buvo įleidę šaknis, turėjo nuolatinius darbus, buvo sukūrę šeimas, augino vaikus. 2008 m. buvo įkurta Islandijos lietuvių bendruomenė.

Apie gyvenimą užjūryje, neįprastus gyvenime sprendimus, tautinės tapatybės suvokimą ir lietuvių bendruomenę Islandijoje pasikalbėjome su  bendruomenės pirmininke Neringa Eidukiene.

Islandijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Neringa Eidukienė. Asm. archyvo nuotr.

Papasakokite truputį daugiau apie save… Kokie keliai atvedė į Islandiją? Kiek laiko čia gyvenate? Kuo užsiimate?

Esu kaunietė. Man 46-eri, šiandieną esu trijų vaikų mama. Lietuvoje nugyventi metai – mano turtas ir kraitis, kuriuo nešina ir atvykau į svetimą šalį. Kasdienybės monotonijos prislopinti vidiniai poreikiai išeiti iš komforto zonos gyvenimą gimtojoje šalyje buvo pavertę patogiu, be didesnių galimybių ir iššūkių. Mėgavausi  mamos vaidmeniu, vaikai visada buvo ir bus visas mano pasaulis. Visa tai ir buvo atspirtis 2006 metų vėlyvą pavasarį sąmoningai priimti sprendimui išvykti, tiksliau, sutikti su pasiūlymu išvykti. Tai buvo labai tvirtas apsisprendimas išvykti „ten“ realiai net nenutuokiant, „kur“. Palikdama Lietuvą giliai pasąmonėje „žinojau“ –  išvykstu ilgam, gal net visam laikui, nors nei tada, nei kada nors vėliau tai nebuvo įvardinta kaip „galutinis rezultatas“. Gyvenimo pradžia svetur buvo nesibaigiantis lyginimas to, ką palikau namuose, su tuo, ką radau svetur, tai vargino. Patogi kasdienybės monotonija dėl savo pačios pasirašyto nuosprendžio virto į nesibaigiančius iššūkius, teko kitaip kalbėti, kitaip valgyti, kitaip eiti į darbą, net kažkuria prasme kitaip būti mama. Tik pagaliau supratus, kas trukdo mėgautis gyvenimu, ir nustojus lyginti, be tvarkos išsimėčiusi kasdienybės dėlionė virto į vientisą ir daugiau mažiau suprantamą paveikslą. Kalbėti kitaip virto sąmoningu svetimos kalbos mokymusi, mokiausi gyventi naujos šalies tempu, keisti požiūrį į darbą, šeimą, maistą, laisvalaikį. Mokiausi nebevertinti, o priimti dalykus tokius, kokie jie yra.

Taigi bėgant metams pagrindas po kojomis stiprėjo. Svetur dar kartą sukūriau šeimą, kuri buvo ir yra mano uola ir saugi užuovėja, susilaukiau jauniausio sūnaus. Iš pirmos santuokos turiu 23-ejų dukrą ir 22-iejų sūnų. 12 metų, nuo pat atvykimo į Islandiją pradžios, dirbau darbą, kuris visomis prasmėmis buvo svetimas ir nemielas. Pramokusi vietinę islandų kalbą, laisvu nuo darbų metu ėmiausi vertėjauti. Šiandien vertėjos darbas jau tapo mano pagrindinis, gimtosios  kalbos mokėjimas tolimojoje Islandijoje garantuoja man finansinį stabilumą. Argi tai ne žavu !!!

Koks didžiausias privalumas gyventi šioje šalyje? Kuo, jūsų manymu, Islandija patraukli lietuviams?

Turiu labai tvirtą nuostatą kalbėti ir dalykus vertinti tik iš asmeninės pusės. Tai, kas man privalumai, kitiems gali pasirodyti toli gražu iki to. Visų pirma, socialinis ir finansinis saugumas, kas, beje, atvykus iš Lietuvos buvo savaime suprantama ir nelabai įsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Žinoma, ieškodami visada atrasime, neužkaišiotų spragų Islandijos sistemoje tikrai yra, bet jos gyventi turint užsienietės statusą man netrukdo. Islandija man tapo tikrų tikriausia galimybių ir savęs realizavimo šalimi. Ši Atlanto vandenyne esanti sala puoselėja daugiakultūres tradicijas, tik sutikę ir  pažinę kitas pasaulio kultūras suvokiame, koks tai svarbus ir neįkainojamas gyvenimo suteiktas privalumas. Ne paskutinėje vietoje pažintis su salos savitu gyvenimu, jos žmonėmis, įstabios gamtos stebuklais. Net ir sugrįžti trumpam namo į Lietuvą, pas šeimą, pas draugus ir kas kartą patirti tą ypatingą sugrįžimo jausmą man tam tikra prasme yra didžiulis privalumas, išmokau vertinti dalykus, kurie kažkada tebuvo savaime suprantama duotybė.

Gal galite plačiau papasakoti, kokia bendruomeninė lietuvių veikla vystoma Islandijoje? Kokie tradiciniai renginiai paprastai vyksta?

Islandijos lietuvių bendruomenė – jau daugiau kaip dešimtmetį veikianti oficiali pasaulio lietuvių organizacija. Esame palyginti maža, bet jauki ir gana aktyvi bendruomenė. Turime savo valdybą, narius ir tam tikras tradicijas. Švenčiam didžiąsias metų šventes, minime svarbias Lietuvai datas, linksminamės įvairiose susibūrimuose, žiūrime lietuviškus kino filmus, organizuojame išvykas į gamtą, šeimos šventes, labdaros vakarus, velykines, kalėdines muges, prisigalvojame įvairiausių pramogų, kviečiame ir priimame svečius iš Lietuvos.

Kalėdos Islandijos lietuvių bendruomenėje

Islandijoje svarbų lietuvybės sklaidos vaidmenį atlieka jau daugiau kaip 15 metų gyvuojanti ir puoselėjanti gilias tradicijas lituanistinė mokykla „Trys spalvos“.  Žinoma, per pasaulį šiuo metu žengianti pandemiją veiklą pristabdė, bet nesustabdė. Šiuo metu bendruomenė skelbia svarbią, aktualią informaciją gimtąja lietuvių kalba Facebook grupėje Islandijos lietuvių bendruomenės veikla ( anonsai ). Kadangi nemažai Islandijoje gyvenančių lietuvių nesupranta islandų kalbos, o neretai ir anglų kalbos, tam tikra prasme jie tapo izoliuoti nuo svarbios informacijos COVID-19 fronte, nuo to, kas vyksta šalyje, kurioje gyvename. Nežinia gimdo nesaugumo jausmą ir nepasitikėjimą. Kasdieninė užsikrėtimų statistika, padėtis šalies ligoninėse, svarbūs vyriausybiniai įstatymai ir sprendimai pandemijos pasekmėms sušvelninti, visą tai ir dar daugiau šiuo metu verčiama į lietuvių kalbą ir skelbiama bendruomenės Facebook grupėje.

Sulaukiame didžiulio tautiečių dėkingumo už šį nelengvą, savanoriškai atliekamą darbą, tai skatina nesustoti ir eiti toliau, ir nors kiek prisidėti prie tautiečių saugumo šiais neramiais laikais. Taip pat šiuo metu minėtoje Facebook grupėje gimė graži tradicija „penktadienio pranešimai“. Juose linkime tautiečiams turiningo savaitgalio, parašome atsiųsti ką nors prasmingo, juokingo ar šiaip ką dvasiai pakylėti. Palaikome, padrąsiname vieni kitus, tapome artimesni, dar, tikime, kad vieną dieną vėl imsimės mums įprastų veiklų.

Neringa Eidukienė

Kiek Jums yra svarbu išlaikyti lietuvišką identitetą gyvenant svečioje šalyje? Ar lengva apskritai jį išsaugoti? Kaip puoselėjate savo tautinį tapatumą?

Apie tai, kiek man svarbu „išlaikyti savo lietuvišką identitetą gyvenant svečioje šalyje“, aš net nesvarstau, aš neplanuoju ir neorganizuoju „išlaikymo“, ir neieškau patarimų protingose knygose, kaip tai padaryti tinkamai. Lietuviškas identitetas – tai visuma mano kvėpavimo, kuris tiesiog yra. Mums juk nekyla klausimų – reikia man kvėpuoti ar ne ir ar sudėtinga tai daryti, ar ne. Tai yra savaime suprantama ir nereikalauja jokių ypatingų pastangų.

Niekam iš mane supančių svetimtaučių nereikalingas mano tautinis identitetas ir niekas iš jų net nesivargintų iš manęs jo atimti. Islandas, lenkas ar afrikietis gyvena turėdamas savąjį, kurį beje, labai įdomu pažinti,  nevertinant ir nelyginant su kitais. Vienintelis asmuo, kuris lietuviškąjį identitetą, suteikęs jam kokį nors apčiuopiamą fizinį kūną, gali sunaikinti, esu tik aš pati. Tik tai būtų savęs kaip asmenybės sunaikinimas, kas aš be savo šaknų, be vaikystės kieme augusios laukinės kriaušės, be lietuviškų Kalėdų, be Baltijos ošimo, be rūke paskendusių pievų, be cepelinų ir šaltibarščių karštą vasaros popietę, be gyvybiškai būtino kvėpavimo? Visiškas niekas, pabaiga. Išvykimas man nėra, o ir niekada nebuvo kova už lietuviško identiteto išsaugojimą, net tada, pradžioje, mėginant susivokti naujoje kasdienybėje, net ir žinant, kad per 14 metų emigracijoje tikrai būta dalykų, kuriais toli gražu nesididžiuoju. Išvykimas man tapo erdve pažinti, atrasti, prarasti, džiaugtis atradimais, stovėti kryžkelėje mėginant susivokti, kuriuo keliu teisingiausia pasukti, sunkiai dirbti ir už tai sulaukti atlygio, galimybė palikti savo komforto zoną, būti naudingai, dėl ko nors nekantrauti, jau dalintis patirtimi ir pasakoti pasauliui, kokiame gražiame pasaulio kampelyje esu gimusi, dar atleisti sau pačiai už padarytas klaidas. Tada, 2006 m., į Islandiją išvykau iš 50 kvadratinių metrų dydžio namų, stovėjusių viename iš gimtojo Kauno rajonų, šiandien sugrįžtu į 65,300 kvadratinių kilometrų virtusius, jų adresas Lietuva. Tai ir yra mano lietuviškasis identitetas!

Kokie Jūsų ir lietuvių bendruomenės ateities planai?

Jeigu atvirai, kokių nors didelių planų ateičiai nebeturiu. Greičiau jau mėgaujuosi susikurta gerove, darau tai, kas mane iš tiesų džiugina. Kadangi be pagrindinio savo darbo turiu daug papildomos veiklos, ypač kruopščiai planuoju laiką tam, kad viską suspėčiau, dėmesio stoka neskriausdama šeimos. Dar turiu gražią ir su metais augančią svajonę, kurią, tikiu, kada nors tikrai pavyks įgyvendinti – parašyti knygą. Dar nežinau, apie ką bus knyga, tik žinau, kad į ją sudėsiu visą savo širdį.

Islandijos lietuvių bendruomenė

O bendruomenė planuoja visų pirma sugrįžti į ankstesnį formatą, kurį pakoregavo pandemija. Renginių organizavimas, susitikimai ir jau gerokai išsiilgtas gyvas bendravimas – tai, prie ko aš pati kaip bendruomenės valdybos pirmininkė ir likusi jos komanda jau nekantraujame sugrįžti. Tikrai tikiu, kad tokia diena išauš. Dar žinau, kad ir mes patys, mažytėje, bet jaukioje Islandijos lietuvių bendruomenėje esantys, būsime truputėli kitokie, pavargę, bet vieningesni, artimesni ir pakantesni vieni kitiems.

Deimantė Žukauskienė

Islandijos lietuvių bendruomenės nuotr.

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

www.pasauliolietuvis.lt

Airijos lietuvių bendruomenė jungia tautiečius jau penkiolika metų

Turbūt teisingai yra pasakyta, kad, norint pasitikrinti savo jausmus, reikia nuo objekto atsitraukti ir pažiūrėti į jį tarsi iš naujo. Taip greičiausiai mums nutinka ir išvykus toli iš Lietuvos. Tą teigia ir dažnas Airijoje apsistojęs lietuvis, tvirtinantis, kad ten dar labiau jaučia savo šaknis ir dar labiau brangina ryšį su tautiečiais. Būtent namų ilgesys ir bendrumo poreikis paskatino juos burtis. Prieš daugiau kaip penkiolika metų į Airiją išvykusiems lietuviams svarbų vaidmenį suvaidino lietuviška mokyklėlė. Kaip prisimena dabartinis Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis, būtent iš mokyklėlės išaugo bendruomenė, o ne atvirkščiai. 2004 m. rugsėjį tuometės Lietuvos atstovybės patalpose (dar nebuvo ambasados) Dubline duris atvėrė pirmoji lituanistinė mokykla „4 vėjai“, sėkmingai gyvuojanti iki šiol. Pati bendruomenė tuomet dar nebuvo juridiškai įregistruota. Kadangi lietuvių skaičius tuo laiku Airijos sostinėje buvo tikrai gausus, visi norėjo ką nors daryti, vienytis, buvo tikslinga oficialiai steigti bendruomenę. Tai įvyko 2005 m. sausį. Pirmuoju Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku buvo išrinktas šiuo metu Naujojoje Zelandijoje gyvenantis Linas Jakučionis. Per penkiolikos metų laikotarpį bendravimo poreikis ir žmonių aktyvumas kiek pakito, bet Airijos lietuviai ir toliau įžvelgia tokios bendrystės prasmę.

Airijos lituanistinių mokyklų konkurso dalyviai

„Airijos lietuvių bendruomenė – tai jauna, bet labai brandi ir aktyvi bendruomenė, savo kasdiene veikla ir pasišventimu rodanti puikų meilės tėvynei Lietuvai pavyzdį“, – teigia Lietuvos ambasadoriaus Airijoje kadenciją baigęs Egidijus Meilūnas. Jis neslepia, kad išvyksta iš čia apimtas pačių geriausių jausmų, nes turėjo galimybę susipažinti su daug puikių, šviesių, patriotiškų tautiečių. Jam džiugu, kad pandemija nesustabdė lietuviškos veiklos Airijoje, daug jos perkelta į virtualią erdvę, toliau veikia lituanistinės mokyklos, vyksta koncertai ir kita kultūrinė veikla. Likimas jam lėmė trejus metus bendrauti ir bendradarbiauti su šia fantastiška bendruomene, padėjusia dar giliau suprasti, koks prasmingas yra posakis: „Nesvarbu, kur gyveni, svarbu, ar meilė Tėvynei dega tavo širdyje.“ Lygindamas su kitų šalių, tokių kaip JAV, Australijos ar Prancūzijos, bendruomenėmis ambasadorius išskiria gana trumpą Airijos lietuvių istoriją. Tarpukariu lietuvių organizacijų Airijoje nebuvo, žinomiausiu to metu lietuviu čia buvo tapęs legendinis lakūnas Feliksas Vaitkus. Vėliau, sovietinės okupacijos metu, su Airija irgi nebuvo galimybių palaikyti ryšių. Tad gausiau burtis šioje šalyje lietuviai pradėjo 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. „Tačiau dėl Airijos lietuvių aktyvumo ir pasišventimo lietuvybės reikalui per tuos penkiolika metų buvo padaryta tiek daug, kad esu tikras, jog ateityje istorikai, nagrinėdami Airijos lietuvių istoriją, bus maloniai nustebinti“, – užbaigia tautiečių už šiltą bendravimą ir iniciatyvas pamėgtas diplomatas.

Airijos lietuviai su ambasadoriumi ir padėką gavusia laikraščio LIETUVIS redaktore Eugenija Vitkiene

Į Airiją kartu su būsimu vyru viena pirmųjų Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkių Eglė Sakalauskienė atvyko 2004 m. Kaip ir tūkstančiai kitų – tik metams, dviem, šiek tiek užsidirbti. Gana greitai iš draugų sužinojo apie Dubline vykstančius lietuvių susitikimus, bet ateiti ten prisiruošė tik po metų, kuomet, kaip pati sako, galutinai įgriso maršrutas „darbas–namai“. Taip susipažino su aktyviausiais Airijos lietuvių bendruomenės nariais, kurie pasiūlė prisijungti prie šeštadieninės mokyklos „4 vėjai“ kolektyvo. Tuo metu profesionalių mokytojų mokykloje buvo vos keli, todėl buvo kviečiami savanoriai, kurie galėtų tiesiog pakalbėti su vaikais įvairiausiomis temomis ir taip turtinti jų lietuvišką žodyną. „Kadangi esu labiau „tiksliukė“, tai tapau matematikos mokytoja, o štai vyro pomėgis – istorija, todėl jis vaikams vedė istorijos pamokas“, – prisimena mokytojavimo Airijos sostinėje pradžią Eglė. Šiuo metu ji koordinuoja Airijos lietuvių tarpusavio pagalbos grupės veiklą. Paskelbus COVID-19 pandemiją kovo 20 d. į šią pagalbos grupę susibūrė daugiau kaip 50 savanorių – įvairių profesijų žmonių, taip pat lietuvių įkurtų įmonių. Per pastaruosius kelis mėnesius padėta tautiečiams, kuriems tuo metu labiausiai reikėjo pagalbos. Bendraudami su pagalbos ieškančiais žmonėmis savanoriai pastebėjo, kad viena didžiausių problemų – informacijos lietuvių kalba trūkumas, todėl jiems dažnai tenka aiškinti įvairias administracines tvarkas ir pan. Atsiranda ir į didesnę bėdą patekusių tautiečių, kuriems reikėtų ir materialinės pagalbos, bet kol kas ją suteikti nėra galimybių.

Labiausiai bendruomenėje Eglę džiugina veiklų įvairovė. Anot jos, Airijos lietuviai yra labai aktyvūs, buriasi į grupes pagal pomėgius, organizuoja renginius. Didelė bendruomenės dalis yra lituanistinės mokyklėlės. Jos akimis, galbūt šiek tiek trūksta glaudesnio bendradarbiavimo tarp grupių, tačiau nesunku suprasti, kad lietuviško teatro vadovas nebūtinai domėsis sporto klubu ar mokyklėlės mokytoja – giedojimu bažnyčios chore.

Anot buvusios bendruomenės pirmininkės, žmonių poreikiai ir bendravimo stilius per penkiolika metų labai pasikeitė. Tada absoliuti dauguma tautiečių buvo dar visai neseniai atvykę į Airiją. Jų ryšys su Lietuva daugiausia buvo bendravimas su artimaisiais telefonu ar elektroniniu paštu, draugų ir pažįstamų – vienetai arba visai nebuvo, todėl žmonės ieškojo asmeniško kontakto su tautiečiais. Į susitikimus kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį ateidavo daugybė žmonių, kartais vos tilpdavo į barą Dublino centre. Buvo puiki komanda, kuri ir įkūrė pirmąją lituanistinę mokyklėlę „4 vėjai“, Airijos lietuvių bendruomenę, sukūrė daugybę nuostabių renginių bei projektų. Bėgant metams bendruomenę papildė vis daugiau žmonių, atsirado daugybė grupių, susibūrusių pagal interesus. Šiuo metu lietuviai turi Dubline net du mėgėjiškus teatrus! Bendruomenė ilgainiui virto labiau skėtine organizacija, jungiančia, remiančia šias grupes ir padedančia joms gyvuoti, bet ne tiesiogiai koordinuojančia kiekvienos grupės veiklą. Tačiau poreikis artimai ir dažnai tiesiogiai bendrauti nuslūgo. Eglei šiek tiek gaila, kad sunyko daugiau kaip 10 metų gyvavusi lietuvių susitikimų tradicija. Bet galbūt galutinai nuslūgus pandemijai išsiilgę gyvo bendravimo Dublino lietuviai vėl susirinks į miestų barus pasikalbėti ir pasidalinti naujienomis? Dar ji sako, kad visada šiek tiek su pavydu žiūrėjo į tas užsienio lietuvių bendruomenes, kurios turi susitikimams vadinamuosius „Lietuvių namus“. Airijos lietuvių bendruomenė kol kas tokių patalpų neturi. „Gal galime pasvajoti, kad po 10–15 metų tokią susibūrimų vietą turėsime“, – svajoja E. Sakalauskienė.

Dešimt metų Dublino lietuvių bendruomenei vadovavusią Rasą Kochanauskaitę-Raižienę į Airiją prieš 16 metų atnešė panašūs vėjai kaip ir Eglę. Pradžioje planavo pabūti tris mėnesius – dirbti, tobulinti anglų kalbą. Bet taip susiklostė, kad čia užaugo ir išsilavinimą įgijo jos dukra, čia draugai ir bendruomenė, seniai tapusi svarbia gyvenimo dalimi. „Visada buvau veikli, tad vien tik dirbti ir miegoti – ne man. Sužinojau apie tuo metu vykusius mėnesinius lietuvių susitikimus „Vat house“ bare, nuėjau, susipažinau su tuomete bendruomenės pirmininke E. Sakalauskiene, dabartiniu pirmininku A. Teišerskiu, kuris pakvietė į „4 vėjų“ mokyklą. Nuo to ir prasidėjo…“, – dalijasi prisiminimais. Po ketverių metų pati buvo išrinkta Dublino bendruomenės pirmininke. Per 10 metų tiek surengta renginių, projektų, tiek sutikta žmonių! Jau pačioje pradžioje bekalbant su drauge Loretai užgimė svajonė sujungti poeziją su muzika ir taip praskaidrinti sielą. Norėjosi vietos, kur būtų galima suburti kuriančius, dainuojančius ir mėgstančius to klausytis žmones. Taip gimė „Lyrikos vakarai“, kuriems šiemet jau dvylika metų. O su jais ir pati ištikimiausia komanda, kuri visada buvo šalia – kūrė, organizavo, rašė scenarijus, kepė pyragus. „Petys petin visus tuos metus dirbome su A. Teišerskiu. Be jo palaikymo, tikėjimo nebūtų tiek nuveikta“, – įsitikinusi Rasa. Vieni žmonės organizavo sporto renginius, kiti kultūrinius, dar su kitais dirbta mokykloje. Surengtos įvairios paramos akcijos, netgi cepelinų balius benamiams. Šiemet virtualų „Lyrikos vakarą“, skirtą poeto Pauliaus Širvio 100-mečiui, peržiūrėjo per 10 tūkst. lankytojų. Vienas iš jai pačiai įsimintiniausių projektų buvo ,,Lietuva–Airija“, kai visus 2013-uosius metus renginiuose buvo renkamos lėšos dviem organizacijoms, abiejose šalyse vienijančioms vaikų, turinčių Dauno sindromą ir autizmą, šeimas. Tąkart susibūrė visi: atlikėjai, sportininkai, o baigiamasis vakaras įvyko Dublino mero rezidencijoje. Vakarą vedė garsi airių aktorė Ruth McCabe ir tautietis aktorius Džiugas Siaurusaitis. „Gal skamba kiek nuvalkiotai, bet gyvenant toli nuo Tėvynės visa tai įgyja visiškai kitokią prasmę. Kai išgirsti po Dublino dangumi skambančią Tautinę giesmę, kai „Lyrikos vakare“ slapčiausias tavo gelmes paliečia lietuviškos poezijos posmas, kai tarsi šventenybę po renginio valgai Angelės Roveršteinienės įmonės „Dublin duona“ iškeptą juodą duoną, klausimų, kam reikia bendruomenės, tikrai nekyla“, – tvirtina ilgametė bendruomenės lyderė.

Ambasadorius E. Meilūnas ir R. Kochanauskaitė-Raižienė

Lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ direktorė Donata Simonaitienė prisimena, kad pati į Airijos lietuvių bendruomenę įsitraukė prieš kokius 10 metų. O tikslai ir tada, ir dabar tie patys – lituanistinis švietimas. Ji pati domisi švietimo naujovėmis, todėl norėdama pasidalinti patirtimi subūrė visas Airijos lituanistines mokyklas po vienu stogu. „Žmogus yra sociali būtybė, tad bendrauti ir bendradarbiauti norisi. O kas gali būti geriau nei bendravimas su savo tautiečiais? Juk mus sieja tiek daug – istorija, kultūra, tradicijos. Ir tai reikia švęsti!“ – teigia ji. Anot jos, mokyklos noriai kooperuojasi su vietos bendruomenėmis. Dažniausiai didžiąją bendruomenės dalį ir sudaro mokyklos mokytojai, tėvai ir vaikai. Airijoje šiuo metu veikia 19 lituanistinių mokyklų, internetinis portalas „Airijos vaikai“, lietuvių kalbos mokytojų stovykla-kongresas ir kt. Airijos lietuviai aktyvūs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės švietimo komisijoje, siekia, kad jų mokyklos būtų pripažintos kaip oficialios Lietuvos ugdymo įstaigos, padedančios ne tik Airijoje gyvenantiems išmokti lietuvių kalbos, bet ir grįžus į gimtinę sėkmingai integruotis į Lietuvos mokyklas.

Donata Simonaitienė lietuvių sporto šventėje

Nuo 2022 m. lietuvių kalbą Airijoje jau bus galima egzaminuoti kaip antrąją kalbą. Anot D. Simonaitienės, toks pokytis yra tikrai sveikintinas. Prieš 10 m. vaikai buvo tik atvykę iš Lietuvos, baigę kelias klases Lietuvoje ir dėl to gerai kalbėjo lietuviškai, o dabar jau užaugo Airijoje gimusi karta, kuri lietuvių kalbą girdi tik namuose iš tėvų. Jiems jau sunku rašyti filosofinio pobūdžio rašinį, tad naujasis egzaminas bus žymiai lengvesnis ir tai, tikėtina, paskatins daugiau vaikų jį pasirinkti. Jau trejus metus Airijos mokyklose yra dėstoma lietuvių kalba. Tiesa, šis procesas neįsibėgėja taip greitai, kaip norėtųsi, ir kol kas ji prieinama tik trijose mokyklose – Dubline ir dviejose mokyklose Monachane (Monaghan). Ši Airijos valstybės iniciatyva tikrai džiugina, nes lietuvių kalba pateko į pasirenkamųjų kalbų sąrašą ir ją gali mokytis bet kas, nebūtinai lietuvis.

Perspektyvoje Donata tikisi bendruomenės augimo ir dar daugiau naudingų sumanymų. Juolab kad naujas idėjas padiktuoja pats gyvenimas. Štai jau kelintą savaitgalį yra galimybė mėgautis puikia muzika „Virtualioje scenoje su Nojum“. Tad nors ir į koncertą nuvykti negalima, lietuviška muzika nenustoja džiuginti Airijos lietuvių.

Muzikos mokyklos „Boručiukų muzika“ Dubline vadovė, dainų konkursų organizatorė Rita Kundrotaitė-Šilas dar prieš atvykdama 2005 m. žinojo apie Airijos sostinėje gyvenantį lietuvį kunigą Egidijų Arnašių. Tad atvykusi pirmą savaitgalį nuėjo į lietuviškas Mišias. Ten ir įvyko pirmoji pažintis su vietos lietuviais. Iš ten sutikto gausaus jaunimo rato susibūrė folkloro ansamblis „Lietuviškas dobilas“. Rita savo muzikinį išsilavinimą pirmus kelerius metus galėjo išnaudoti giedodama ir grodama lietuviškoms Mišioms. Po kelerių studijų metų Lietuvoje sugrįžusi į Airiją Rita 2009 m. pradėjo lietuvių vaikų ankstyvąjį muzikinį ugdymą. Kaip pati sako, buvo poreikis, atsirado ir pamokėlės. Ilgainiui pastebėjo, kad vaikai neturi kur savęs išreikšti scenoje. Taip po ketverių metų gimė idėja organizuoti vaikų ir moksleivių dainų festivalį-konkursą „Skambėk skambėk, lietuviška daina“. Muzikalioji lietuvė tiki, kad pasaulis išeis iš pandemijos ir lietuvių bendruomenė galės tęsti prasmingus darbus, o lietuvaičiai ir toliau mokės kalbėti ir dainuoti lietuviškai.

Verslininkas Valdas Molevičius iš Marijampolės į Airiją pirmą kartą atvyko 2006 m. aplankyti čia gyvenančio ir dirbančio sūnaus, o dar po kelerių metų jau įsteigė bendrą Airijoje registruotą įmonę „MV Transport“. Kadangi verslas sparčiai plėtėsi, su sūnumi nutarė, kad vienas iš jų turi vadovauti įmonei Airijoje, o kitas Lietuvoje. Sūnui išvykus studijuoti į Lietuvą, Valdui teko pasilikti gyventi nuolat Airijoje. „Kadangi nuo veiklos pradžios mūsų įmonės klientai buvo daugiausia lietuviai, tai per keletą metų pavyko susipažinti su įvairiuose Airijos regionuose gyvenančiais žmonėmis ir palaikyti draugiškus ryšius, dalintis naujienomis iš Tėvynės“, – sako jis. Verslininkui malonu, kad, nepaisydami atstumo, lietuviai ir toliau palaiko senąsias tradicijas ir puoselėja gimtąją kalbą. Džiaugiasi širdis, kai lietuviškos mokyklėlės paprašo atvežti iš Lietuvos vadovėlių ar kitų mokymo priemonių. Gražus ilgalaikis Airijos lietuvių bendradarbiavimas užsimezgęs su Marijampolės Samariečių bendrija. Labai daug lietuvių šeimų prisideda prie kilnios misijos ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad jų parama pasiekia skurdžiau gyvenančius tautiečius Lietuvoje. Nors Airijoje organizuojama nemažai renginių, tačiau labiausiai įsimintina ir laukiama Valdui yra metų pabaigos labdaros vakarienė Lietuvos ambasados rūmuose bei himno giedojimas Mindaugo karūnavimo dieną. Prieš keletą metų Emo parke Dublino lietuviai pasodino lietuvišką ąžuoliuką ir dabar visada ten renkasi, kai nori pabūti ,,Lietuvoje“. „Didžiuojamės, kad jau daug metų Balinrobo miestelyje vyksta Felikso Vaitkaus skrydžio paminėjimai, o Dubline surengta pirmoji Airijos lietuvių sporto šventė pritraukė šimtus lietuvių šeimų. Tikimės, kad, nepaisant visų pandemijų, ši šventė taps kasmetine“, – viliasi išeivis iš Marijampolės. Šiemet gimtajame mieste, kurio ambasadoriumi buvo išrinktas, suorganizavo fotografijos parodą. Deja, tai buvo paskutinis renginys, kurį pavyko surengti dar pačios pandemijos pradžioje. Planų yra ir bus, bet apie juos vengia dabar kalbėti. Gaila, kad verslo, kultūros ir turizmo sumanymus stabdo pandemijos suvaržymai. Kas bebūtų, Valdas tikisi, kad ilgainiui stipri Airijos lietuvių bendruomenė bus dar vieningesnė ir aktyvesnė, o čia gimusi nauja karta nepamirš savo šaknų ir sėkmingai įsilies į tautinį gyvenimą.

Nuo 2006 m. Mėjo (Mayo) lietuvius draugėn burianti Miranda Jankauskienė prisimena, kad tais metais atvykusi čia jau rado veikiančią lietuvišką Felikso Vaitkaus mokyklėlę. Vėliau ir jos keturi sūnūs, ir kitų vaikai užaugo, išvažinėjo, tad ir mokyklėlės nebeliko. Pirmą kartą apie lietuvių kilmės lakūną F. Vaitkų, 1935 m. lėktuvu „Lituanica II“ pakartojusį Dariaus ir Girėno skrydį per Atlanto vandenyną ir dėl gedimų nutūpusį Balinrobo apylinkėse, ji išgirdo būtent iš savo vaikų, parnešusių iš mokyklos žinią apie Lietuvos ambasados ir kitų tautiečių atvykimą lakūno pagerbimo proga. Tas susitikimas su tuomete Lietuvos ambasadore Airijoje Izolda Bričkovskiene, ponais Vidugiriais ir buvo vietos bendruomenės sukūrimo stimulas. „Feliksas Vaitkus mus subūrė. Jis padarė didžiulę paslaugą, nes dėl jo čia lietuvius labai mėgsta“, – prisimena iš Suvalkijos kilusi moteris. Taip gimė jau keturiolika metų gyvuojantis festivalis „Mums vis dar reikia sparnų“, sutraukiantis lietuvius ir iš kitų Airijos kampelių. Nors ji su ambasadore I. Bričkovskiene buvo iniciatorės, bet nuopelnais dalijasi su visais ten gyvenančiais lietuviais. Daug prisidėjo vėliau bendruomenės pirmininkės pareigas ėjusi Dainutė Petrauskienė, su bendraminčiais sukūrusi ir festivalio himną. Jai vadovaujant Balinrobe garsiajam lakūnui buvo pastatytas paminklas, Mėjo grafystės valdžia susigiminiavo su Marijampolės savivaldybe. Per bendruomenės gyvavimo laiką užmegzti kontaktai su Lietuvos moterų verslininkių klubu, vykdomos vadinamosios verslo misijos, kurias palaiko ir airių vietos valdžia. Buvo organizuotas verslo simpoziumas, kuriame iš Lietuvos dalyvavo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA).

Miranda Jankauskienė su bičiulėmis

Lietuvė primena, kad būtent vietiniai airiai pirmieji subūrė F. Vaitkaus gerbėjų komitetą, pakvietė pas save Lietuvos ambasados atstovus. Komitetas saugo išlikusias lietuvio lėktuvo dalis, apie jo žygdarbį mokykloje mokomi vaikai. Pačios Mirandos sūnūs dvyniai viename renginyje buvo pristatyti kaip didvyriškos tautos atstovai, kuriems spausti ranką kiekvienam yra garbė. Yra išlikusi mokinių prie lėktuvo dalių nuotrauka. Vyriausias Mirandos sūnus, sutapimas tai ar ne, tapo raketų inžinieriumi, prieš tai baigęs aviacijos inžinerijos studijas.

Atlikėjas ir dainų autorius Darius Mileris-Nojus Airijoje atsidūrė dar 2001 m. vedamas idėjos su šios šalies vardu susieti savo kūrybą. Dar 1992 m. Alytuje su bendraminčiais buvo įkūręs folkroko grupę „Airija“. Tik atvykęs organizavo Dubline savo pirmąjį akustinį koncertą, po to koncertavo reguliariai, taip pat organizavo kitų lietuvių atlikėjų koncertus Airijoje, dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasados Airijoje atidaryme ir kitoje kultūrinėje veikloje. Jo publika yra lietuviai visame pasaulyje, taip pat airiai. Pandemijos laikotarpiu ypač aktualūs tapo jo gyvi koncertai per feisbuką, kuriuos rengia nuo 2016 m. Atlikėjas sako, kad labiausiai vertina toleranciją, lietuvybės išlaikymą, vienas kito palaikymą, įvairių idėjų įgyvendinimą kartu. Per 19 metų Airijoje įvyko daug įsimintinų dalykų, jam malonu, kai veikla pastebima, vertinama. Šiuo metu gyvena įsimintiniausiu metų kūrybiniu darbu – daina „Pabūk su savimi“, kurią sukūrė kartu su R. Kochanauskaite-Raižiene, įrašė ir išleido kartu su Airijos lietuvių atlikėjais šią gegužę. Taip pat įsimintinas pirmasis Airijos lietuvių atlikėjų koncertas internetu „Viskas bus gerai“ ir Dariaus vis dar kuriama jau minėta tiesioginė laida internete „Virtuali scena su Nojum“. Šioje virtualioje scenoje jis muzikuoja su Airijos lietuvių atlikėjais ir kitų kūrybinių profesijų atstovais, juos kalbina. Atlikėjo ir dainų autoriaus veiklą remia Airijos lietuvių kultūros asociacija.

Virtuali scena su Nojum

Rita Lamsargytė-Mockė, organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“ vadovė, artimiau bendradarbiauti su Airijos lietuvių bendruomene pradėjo 2014-aisiais, kai su keletu artimų draugių įkūrė šią ne pelno organizaciją. Jos tikslas suburti kuo daugiau Airijoje gyvenančių lietuvių, įmonių ir organizacijų padėti Lietuvoje onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Tokiam žingsniui paskatino artimos draugės mirtis, jos jauniausią sūnų užklupęs diabetas. Rita su bendramintėmis planavo labdaros renginius, todėl kreipėsi į bendruomenę, kad padėtų skleisti žodį apie šį sumanymą. Jai be galo džiugu, kad idėja sulaukė didžiulio palaikymo – per šešerius metus suburtas didelis nuostabių lietuvių būrys ne tik Dubline, bet ir kituose Airijos miestuose, kurie iki šiol padeda sergantiems vaikams Lietuvoje. Glaudūs saitai paramos organizaciją sieja su bendruomene iki šiol.

Aurelija Baniulaitienė

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

www.pasauliolietuvis.lt

Koks Liuksemburgas, tokie ir jo lietuviai: maži, bet ambicingi

Aleksandras Čyras, šešiolika metų pragyvenęs užsienyje, išbandė duoną trijose kaimyninėse valstybėse – Liuksemburge, Belgijoje ir Prancūzijoje. Jis gali papasakoti kultūrinių ir buities subtilybių apie kiekvieną iš jų, taip kaip gali berte išberti Europos Sąjungos (ES) institucijas ir jų būstines. Darbas einant skirtingas pareigas Europos Sąjungos administraciniame aparate užtikrina stabilų profesinį augimą ir šeimos gerovę, o pirmininkavimas Liuksemburgo lietuvių bendruomenei ir lyderystė investuotojų klube yra A. Čyro erdvė bendruomeniškumui ir saviraiškai. 

Jaunimas asimiliuojasi

Šioje turtingoje valstybėje lietuvių bendruomenė neoficialiai ėmė burtis nuo 2003 metų, kai atvyko būrys naujų ES darbuotojų. 2007-aisiais išrinkta oficiali penkių žmonių valdyba, o dabar pareigas eina jau trečioji valdybos kadencija. Iš valdybos narių senbuvių liko tik iždininkas. „Nėra tiek daug norinčių, kaip gali pasirodyti. Vadovaujant bendruomenei yra ir smagių dalykų, tačiau taip pat ir labai daug darbo, krūva projektų, laiškų… Mes visi esame savanoriai, ir visi labai nuobodūs, iš ES institucijų“, – juokauja A. Čyras. Belgijoje, kurios lietuvių bendruomenę taip pat sudaro nemažai institucinių tarnautojų, trys iš septynių valdybos narių yra ES darbuotojai.

Valdybą galima laikyti visos Liuksemburgo lietuvių bendruomenės sudėties atspindžiu, tačiau pirmininkas paprieštarauja – dabar bendruomenė nebe tokia vienalytė, kokia buvo anksčiau. „Bendruomenė labai pasikeitė per tuos 17 metų, dabar atvažiuoja labai daug jaunimo į IT sektorių, tai 20–35 metų žmonės. Anksčiau čia atvykusių lietuvių interesai kitokie: jiems rūpi vaikai, sveikata, kultūra, kai kada jau grįžimas į Lietuvą pensijai. Jaunoji karta gyvena kitokiomis problemomis, – pastebi A. Čyras, – norėtųsi pritraukti jų daugiau, bet sunkiai sekasi, nes jie labai greit asimiliuojasi, o į lietuvių gyvenimą Liuksemburge įsitraukia ne visada.“

Liuksemburgo lietuvių bendruomenės gyvenime svarbios tradicinės šventės: minimos Užgavėnės, Joninės, Kalėdų eglutės vaikams, mokslo metų pradžios šventės, ir, žinoma, Lietuvos valstybinės šventės. Svarbus įvykis yra ir tradicinės Beniliukso sporto žaidynės, vykstančios dalyvaujant kartu su Belgijos lietuviais. Taip pat bendruomenė organizuoja solidžių diskusijų ciklą. „Mūsų sėkmingiausias renginys – A. Mamontovo koncertas, buvo pritraukta 200 žmonių, –  prisimena pirmininkas, –  R. Kazlo atvažiavimas irgi buvo labai sėkmingas. Taip pat itin sėkmingi buvo debatai apie diasporą ir lietuvybę su Linu Linkevičiumi, Dalia Henke ir Europos Sąjungos teisėjais bei buvusiu ambasadoriumi.“

Liuksemburgo lietuviai su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir PLB pirmininke Dalia Henke

Liuksemburge yra apie tūkstantį lietuvių, o žmonių, aktyviai dalyvaujančių bendruomenėje, yra 50–100.

Liuksemburgo lietuvių bendruomenės valdyba. Ramūno Astrausko nuotr.

Kelias Liuksemburgo link

 2004-aisiais, kai tada dar dvidešimtmetis jaunuolis A. Čyras po pusmetį trukusios darbinimosi procedūros išvažiavo į Liuksemburgą, čia jau buvo praėję rinktis tautiečiai, užpildę naujoms Europos Sąjungos narėms skirtas tarnautojų kvotas institucijose. A. Čyras atvyko į Liuksemburgą palikęs darbą Valstybiniame informacinės technologijos institute. Pradėjo kaip vertimų asistentas, kurio darbo pobūdis, trumpai tariant, buvo pasirūpinti tuo, kad verčiami ES teisės aktai būtų kuo geriau paruošti panaudojant jau duomenų bazėse esantį tezaurą.

Po ketverių metų Aleksandras perėjo į Informacinių technologijų (IT) skyrių Liuksemburge, tačiau, tepabuvęs ten pusmetį, persikraustė į Briuselį. „Vis dėlto Briuselyje daugiau darbų“, – sako jis, vardydamas ES institucijas.  Europos Komisija – didžiausia iš jų, dar yra Europos Parlamentas, Europos išorės veiksmų tarnyba, Europos regionų komitetas ir kt.. Taip pat dar yra Europos vadovų taryba, kur renkasi valstybių vadovai arba ministrai pirmininkai. Liuksemburge yra  Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Europos Audito Rūmai, Europos stabilumo mechanizmas… „Yra kokios 7–8 institucijos, ir mes, ES darbuotojai, turime teisę pereiti iš vienos institucijos į kitą. Apie 25 proc. Europos parlamento tarnautojų dirba Liuksemburge – tai administracijos darbuotojai: IT specialistai, vertėjai, teisininkai, logistikos darbuotojai. Politiniai sprendimai priimami Briuselyje, o Parlamento oficiali būstinė yra Strasbūre, nors ne visi tą žino“, – pasakoja A. Čyras.

Atgal į ateitį

Antru bandymu gavęs darbo vietą Briuselyje, A. Čyras ėmė dirbti IT specialistu Komunikacijos direktorate. Jis tapo IT komandos, besirūpinančios serveriais, pagalba vartotojams, skirstančios kompiuterinę įrangą darbuotojams, dalimi. Šiuo laikotarpiu lietuviui teko vykti į komandiruotes JAV, kur Europos Parlamentas turi Ryšių su JAV Kongresu biurą, taip pat Edinburge Škotijoje, Miunchene Vokietijoje, Rygoje Latvijoje. Po septynerių metų Briuselyje A. Čyras grįžo į IT direktoratą Liuksemburge. Tai pagrindinis IT skyrius, valdantis visą technologinę parlamento infrastruktūrą.

„Dabar jau penkti ar šešti metai, kaip čia dirbu, turiu didelę 28 žmonių komandą. Mes vadovavimą dalinamės per pusę, nes šią komandą sudaro išoriniai konsultantai iš kelių IT paslaugas teikiančių kompanijų, turintys savo vadovą. Aš esu paskirtasis vadovas iš kliento pusės“, – apie dabartines pareigas pasakoja A. Čyras. Jo žmonės atsakingi už pirmo lygio pagalbą vartotojams. Apie dešimt žmonių atsakinėja į deputatų skambučius, kiti 18 padeda administracijos darbuotojams.

Grįžo keturiese

Aleksandras dažnai sulaukia klausimo, kodėl gi grįžo į Liuksemburgą. Tiesa tokia, kad į nykštukinę valstybę jį grąžino žmonos karjera. Žmona laimėjo konkursą Europos investicijų banke, kuris pastaruoju metu vaidina svarbų vaidmenį skirstant ES lėšas žaliajai ekonomikai, dalijant paskolas ir remiant strateginius projektus.

Prieš tai Rasa Karpuškaitė-Čyrė dirbo privačiame Belgijos banke, ir, kaip pabrėžia pašnekovas, būdama kvalifikuota banko darbuotoja, prieš dešimtmetį pradėjo nuo 1500 eurų atlyginimo.  „Belgijoje atlyginimai nėra dideli, ji, kaip ir visa Vakarų Europa, gana socialistinė. Jie verčiau moka mažesnę algą grynais, nes mokesčiai labai dideli, bet duoda mašiną ir kitų privilegijų. Beje, mokesčių optimizavimas Belgijoje yra legalus sportas“, – juokauja A. Čyras.

28–erių banko darbuotoja ėmė lauktis, ir jauna šeima Briuselyje susilaukė dvynukių. Nuo to įsimintino 2015 metų lapkričio praėjo dar pusmetis ir šeima grįžo į Liuksemburgą. Po devynių mėnesių motinystės atostogų Rasa grįžo į darbą.

A. Čyras su šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaimynių skirtybės

Liuksemburgas iš šalia esančių valstybių išsiskiria ne tik savo dydžiu, bet ir itin aukštomis kainomis, ypač nekilnojamojo turto – jis labai labai brangus. Dėl šios priežasties pusė visų Liuksemburge dirbančių žmonių kasdien atvažiuoja į darbą iš kaimyninių valstybių. 200 tūkstančių nuolatinių Liuksemburgo darbuotojų gyvena Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dar būdamas viengungis taip elgėsi ir Aleksandras – mažo butuko nuoma Prancūzijoje atsiėjo perpus pigiau nei gyvenant Liuksemburge.

„Iš šių trijų valstybių Prancūzija, ko gero, labiausiai socialistiška ir uždariausia; jie koncentruoti į save. Aš juos suprantu, jie viską turi –  ir kalnus, ir jūrą, ir maisto“, – pasakoja A. Čyras. Jis prisipažįsta, kad jam tikrai patiko gyventi Belgijoje.  Belgija išskirtinė savo dvilypumu: jaučiami skirtumai tarp  olandakalbių ir prancūzakalbių. Flamandai turi labai stiprų identitetą; jie kartais kritikuoja valonus, pietiečius, kad šie šalies biudžetan įmoka mažiau, o gauna daugiau.

Dar prieš 40–50 metų buvo atvirkščiai: pietuose, valonų žemėse, klestėjo anglių, plieno pramonė, veikė gamyklos. Dabar Flandrija yra technologiškai labai išsivystęs, daug aukštos pridėtinės vertės kompanijų turintis regionas, o pietinė pusė taip ir liko daugiau žemės ūkį vystanti Belgijos dalis. Šiuos nesutarimus gesina Briuselis, norinčius atsiskirti flamandus siejantis su valonais.

Maža, bet ambicinga

Belgija yra dvikalbė valstybė, o Liuksemburgas, galima sakyti, šneka keturiomis kalbomis. Aplinkybės lėmė Aleksandrui Čyrui tapti poliglotu – jis kalba septyniomis kalbomis, įskaitant šiek tiek ir liuksemburgiečių. Liuksemburge tai – kasdienė šnekamoji kalba, o vokiečių kalbos vietiniai mokosi pradinėje mokykloje. Prancūzų kalba dalykai pradedami dėstyti vidurinėje mokykloje, o anglų kalba tokioje tarptautiškoje valstybėje ateina labai natūraliai.

„Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Liuksemburgas yra pirma šalis pasaulyje pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Ji turtingesnė ir už Norvegiją, už Šveicariją. Iš kur tie visi pinigai? Iš fondų valdymo. Finansų sistema atneša daug pinigų“, – pasakoja Liuksemburgo lietuvių bendruomenės pirmininkas. Liuksemburge brangu viskas, išskyrus benziną. Tai aktualu, nes mašinų jų kiemuose tikrai netrūksta: Liuksemburgas pirmauja pasaulyje pagal mašinų skaičių vienam gyventojui. 1000 gyventojų tenka 650 automobilių.

Žanas Klodas Junkeris yra liuksemburgietis, taip pat šalis didžiuojasi turėdama legendinių varžybų  „Tour de France“ laimėtoją Andy Schlecką, nes dviračiai Liuksemburge – nacionalinis sportas (kaip, beje, ir Belgijoje, bet belgai turi dar ir stiprią futbolo komandą). Taip pat liuksemburgiečiai turi labai didelių sumanymų kosmose. Esame maži ant žemės, bet norime būti dideli kosmose – tai šūkis, kuris atspindi tiek šalies ambicijas, tiek finansines galimybes.

Lina Svaldenienė

www.pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

Pasaulio lietuvių jaunimas susitiks Tarpkontinentiniame suvažiavime!

Labas!

Čia rašo Lukas, Skaistė, Vladas, Kovas, Indrė ir Skaidra… norime pakviesti lietuvių jaunimą iš Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Okeanijos ir kitų šalių sudalyvauti dviejuose įdomiuose renginiuose, kuriuos jums paruošėme šį savaitgalį.

• Gruodžio 12 d. (šeštadienį): Tarpkontinentinio pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavimas — RSVP ČIA
• Gruodžio 13 d. (sekmadienį): Tarpkontinentinė diskusija: „Naujos jungtys su Lietuva“ — RSVP ČIA

Nesvarbu, ar jau esi dalyvavęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) renginiuose anksčiau, o gal vos pirmą kartą išgirdai apie šią organizaciją ir esi naujokas PLJS bendruomenėje, dalyvauti renginiuose gali visi už Lietuvos ribų gyvenantys lietuvių kilmės jaunuoliai nuo 16 iki 35 m. amžiaus!

PLJS – kas tai?

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra nepriklausoma, nepolitinė, savanoriškais pagrindais veikianti jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – išlaikant ir puoselėjant lietuvišką tapatybę, kurti aktyvią bei pilietišką jaunimo bendruomenę užsienyje.

PLJS buvo įkurta 1972 m. II-ojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso metu per Studijų dienas Kento universitete, JAV. Šiandien PLJS vienija daugiau nei 30 jaunimo sąjungų ir bendruomenių visame pasaulyje.

I-asis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas įvyko 1966 m. Nuo to laiko kas 3-4 metus vis kitoje šalyje rengiamas Kongresas yra puiki proga pažinti Lietuvos ir priimančios šalies istoriją bei kultūrą, pabūti kartu ir sutikti naujų draugų pasaulio lietuvių tarpe.

Kiekvieno Kongreso metu taip pat vyksta Delegatų (kraštų atstovų) suvažiavimas, kuris yra aukščiausias PLJS valdžios organas, kaskart nustatantis organizacijos veiklos gaires ateinančių metų laikotarpiui ir renkantis naują valdybą.

2021 m. vasarą vyks jau XVI-asis Pasaulio lietuvių jaunimo Kongresas. Tai bus pirmasis virtualus Kongresas, kurio šeimininkai – Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga (LLJS). Ieškokite informacijos artimiausiais mėnesiais!

Tai kas yra „Tarpkontinentinis suvažiavimas“, kuris vyks gruodžio 12, šeštadienį?

Įkvėpti virtualaus Europos lietuvių jaunimo suvažiavimo sėkmės, kuris dar spalį subūrė Europos lietuvių jaunimo lyderius naujoms pažintims, Kongreso repeticijos ir įdomių diskusijų popietei, norime pasidalinti šia iniciatyva ir su kitais žemynais!

Renginį sudaro dvi dalys:

• 1 dalis – Susipažinimas su lietuvių jaunimo sąjungomis ir dalyviais
  • Skirtingose šalyse veikiančios lietuvių jaunimo sąjungos trumpai pristatys savo veiklą, tikslus ir būdus puoselėti lietuvių jaunimo bendruomenę savo šalyje. Taip pat žaisime virtualius “ledlaužio” žaidimus ir megsime pažintis aplink visą gaublį!
• 2 dalis – Kongreso repeticija
  • 2021 m. vasarą jungtinė PLJS ir LLJS komanda rengia Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Antroji Tarpkontinentinio suvažiavimo dalis suteiks dalyviams galimybę patirti Kongreso diskusijų įkarštį. Kaip kuriami ir priimami Kongreso nutarimai? Kaip atrenkamos svarbiausios iniciatyvos? Į šią dalį nepamiršk atsinešti savo geriausių idėjų ir bendruomeniškumo įgūdžių!

Ekrano nuotrauka iš Europos jaunimo suvažiavimo 2020 m. spalio mėn.

O kas ta „Tarpkontinentinė diskusija: „Naujos jungtys su Lietuva?““ Kas ten dalyvaus?

Šie metai plačiajai pasaulio lietuvių bendruomenei buvo istoriniai.

Jei netyčia negirdėjai pastarųjų mėnesių įvykių, vos prieš kelias savaites Aušrinė Armonaitė, Laisvės partijos lyderė, buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą pirmą kartą įsteigtoje Pasaulio lietuvių apygardoje. Šios apygardos atsiradimui lemiamos įtakos turėjo rekordiškas užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių aktyvumas pastaruosiuose Prezidento rinkimuose ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo.

Horizonte matyti dideli pokyčiai, bet ką jie reiškia pasaulio lietuvių jaunimui? Kaip užtikrinti pasaulio lietuvių jaunimo interesų atstovavimą besikeičiančioje Lietuvos darbotvarkėje?

Prisijunk tiesiogiai ir kartu nutieskime tarpžemyninį tiltą diskusijoje su LR Seimo nare Aušrine Armonaite, Užsienio lietuvių departamento Ambasadoriumi ypatingiems pavedimams Egidijumi Meilūnu ir Generalinio Konsulato Los Andžele antrąja sekretore Agne Gurevičiene bei buvusia Generaline Konsule San Paule Laura Tupe.

O kas man iš to, kad dalyvausiu?

Mes uždavėme šį klausimą keliems mūsų bendruomenės nariams ir štai, ką jie atsakė…

“Manau, kad bene vertingiausias ir gražiausias dalyvavimo lietuvių jaunimo sąjungų susitikimuose, suvažiavimuose ir renginiuose rezultatas yra naujai užmegztos pažintys ir draugystės. Per visus tuos lietuvių jaunimo renginius, kuriuose teko dalyvauti, sutikau daug, tikrai labai daug artimų draugų ir esu labai dėkinga už tai, kiek per pastaruosius kelerius metus išsiplėtė mano pažinčių ratas, kuris dabar aprėpia tiek daug lietuvių iš viso pasaulio. Tikiu, kad kiti taip pat įvertins galimybę sutikti ir susipažinti su kitais lietuvių kilmės jaunuoliais ir taip pat sudalyvaus Suvažiavime šį savaitgalį.” – Marija Čyvaitė, JAV Lietuvių Jaunimo Sajunga 

Kas reiškia būti lietuviu? Man tai yra neapsakomas jausmas. Nepaisant to, kur užaugome… užtraukti lietuvišką dainą ar polką pašokti yra mūsų kasdienybė, nes lietuvybė teka mūsų venomis. Aš itin vertinu visas draugystes ir visus ryšius, kurie užsimezgė būnant su lietuviais. Būtent dėl to, aš nekantrauju dalyvauti Tarpkontinentiniame pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime! – Lina Samonytė, Kanados Lietuvių Jaunimo Sąjunga

Džiaugiamės galėdami dalyvauti šiame renginyje iš pasaulio pietų, kur gyvename mes, ketvirtos ar penktos kartos Argentinos lietuviai! <3 – Malena Tanevitch Braziunas, Argentinos Lietuvių Jaunimo Sąjunga

Ar vis dar neapsisprendei? Galbūt tau padės šie Kanados Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybos nariai…

https://drive.google.com/file/d/1HfhUILlRgvRFGAuynKmOpUzw9M31L8hE/view?fbclid=IwAR2zUSnWQed8s02DxtjCoSWHwsQIIcuB4ZfQ4opD5YVXFAYotL29Rx1VYSk

Susisiekime

• Sek mus Facebook, Instagram ir LinkedIn.