Vaidas Matulaitis. Baltarusiška pilietiškumo pamoka lietuvių diasporai

Besikalbant su Norvegijos lietuvių bendruomenės aktyvistu Deimantu, nuskambėjo įdomus Baltarusijos įvykių sugretinimas su lietuvių diasporos reakcija į artėjančius Seimo rinkimus. Jis pasakė: „Kol Baltarusiai gatvėse kovoja už teisę į sąžiningus rinkimus apskritai, mes, pasaulio lietuviai, jau tiek persisotinę tos laisvės, tiek aptingę ir apatiški, kad nerandame trijų minučių užsiregistruoti dėl balsavimo laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose į Seimą.“ Ir Deimantas, velniai rautų, visiškai teisus.

Daug kas lygina šių dienų Minsko gatves su mūsų Baltijos keliu. 1989 m. Lietuvoje nebuvo nei interneto, nei GPS, nei išmaniųjų, tačiau buvo galingas vidinis magnetas, kuris visus pakėlė nuo fotelių, sulipdė ir sukabino rankomis. Tuomet atrodė, kad demokratiški rinkimai laisvoje Lietuvoje yra aukščiausia svajonė.

Tai kas nutiko, kad po 30 metų laisvės ir laisvės rinktis, kur gyventi, rinkimai mums asocijuojasi verčiau su „Eurovizijos“ balsavimu nei su pilietinės valios apraiška?

Baltarusiams šiomis dienomis, tiksliau, naktimis taip pat atjungia internetą. Reguliariai, sistemiškai. Po darbo dienos išjungia, kad jauni baltarusiai baltomis palaidinėmis, „ginkluoti“ rožių puokštėmis, vakarais negalėtų rinktis į taikius protestus. Kad OMON nutalžyti krauju tarytum Baltarusijos tautinė vėliava negalėtų dalintis vaizdo įrodymais, liudijančiais žvėrišką režimo agoniją.

Beje, kalbant apie baltarusiškos revoliucijos simboliu tapusią balta-raudona-balta vėliavą. Tikrai džiugu, kad lietuviškas feisbukas visame pasaulyje visuotinai nusidažė nacionalinėmis baltarusių spalvomis. Jaučiame simpatiją laisvės alkaniems kaimynams, todėl puošiame savo socialinių tinklų paskyras baltai raudonais motyvais, dalijamės nuotraukomis ir vaizdo įrašais, rašome palaikymo žodžius baltarusiams visomis kalbomis. Ir tai nuostabu.

Pasaulio lietuvių jaunimas stovykloje „Pasaulio Lietuva“

Jau antri metai Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) suburia lietuvių kilmės jaunuolius iš viso pasaulio stovyklai Lietuvoje lyderystės, ambasadoriavimo ir lietuvybės temomis. Stovykla „Pasaulio Lietuva“ vyksta vaizdingoje vietovėje Alytaus rajone, Alovės kaime, o į ją sugužėjo 55 jaunuoliai iš 13 šalių: JAV, JK, Austrijos, Belgijos, Italijos, Prancūzijos, Estijos ir kt.

Nors dėl pasaulį užklupusios COVID-19 pandemijos šie metai pilni iššūkių, stovyklautojų susirinko net daugiau nei buvo planuota. Stovyklos organizatoriai pasistengė, kad programa būtų turininga ir turtinga ypatingais svečiais. Alovėje lankysis pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, Eurovizijos konkurso favoritai grupė „The Roop“, laidų vedėjas Arūnas Valinskas, dainininkas Merūnas Vitulskis, kulinaras, keliautojas ir žurnalistas Vytaras Radzevičius bei kiti svečiai. Stovyklautojai plauks baidarėmis Merkiu, ves radijo laidas ir mokysis kartu su Lietuvos Šaulių Sąjunga. Ir tai tik dalis numatytos programos.

Pagrindinės stovyklos organizatorės, PLB Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė ir stovyklos vadovė Silvija Černiauskaitė tikisi, kad šis susibūrimas diasporos jaunimui taps ne tik įdomia ir turininga vasaros savaite Lietuvoje, bet ir sukurs tarpusavio draugysčių tinklą bei sustiprins pasididžiavimą savo lietuviška kilme.

Stovykla vyksta rugpjūčio 10–16 dienomis.

LRT.LT LITUANICA

Kolumbijos lietuviai tiki, kad lietuviškumas bendruomenėje atgims

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

„Lietuviai turi labai stiprų identitetą, turi labai daug priežasčių būti patenkinti savo istorija, nors, aišku, yra ir kita istorijos pusė“[1], – viename interviu sakė žymiausias lietuvių kilmės kolumbietis, politikas, buvęs Bogotos miesto meras Antanas Mockus.

Nuo XX a. vidurio prasidėjusi lietuvių emigracija į Kolumbija, nors ir kur kas mažesnio masto, tačiau tęsiasi iki šių dienų. Žinoma, dabar emigracijos srautai yra kur kas mažesni negu pokario laikais. Tada žmonės bėgo iš Lietuvos į Kolumbiją, Venesuelą ir kitas šalis dėl politinių priežasčių. Naujausios emigracijos bangos metu Kolumbiją pasirinko vos vienas kitas žmogus, tačiau tikrai ne dėl ekonominių priežasčių, kaip yra įprasta.

1946 m. diplomatas, žurnalistas Stasys Sirutis kartu su keliais lietuviais saleziečiais įkūrė „Lietuvių katalikų komitetą karo aukoms rinkti“. S. Sirutis susisiekė su lietuviais Vakarų Europos karo pabėgėlių stovyklose, pasirūpino vizomis bei leidimais, kad lietuviai būtų įleisti į Kolumbiją laisvai, be jokių amžiaus ar sveikatos cenzų. Diplomatas kartu su lietuvių katalikų komitetu stengėsi atvykusiuosius paremti, surasti jiems darbą, būstą ir taip prisidėjo prie pirmosios lietuvių kolonijos Kolumbijoje įsikūrimo. Kelionių reklamose apie Kolumbiją rašoma: „Jaukūs kolonijiniai miesteliai, nuostabūs paplūdimiai ir ypatinga Karibų dvasia bei draugiški žmonės, išskirtinė architektūra – visa tai stebina keliautojus, atvykusius į Kolumbiją.“ O ką lietuvis išvysdavo pasiekęs tolimosios Kolumbijos krantus prieš daugiau nei 50 metų? Lietuvių spaudos darbuotojo, katalikų kunigo saleziečio Antano Sabaliausko priminimų knygoje „Nuo Imsrės iki Orinoko“ rašoma: „Nors Kolumbijos teritorijoje dar kaikur neištirtuose plotuose galima užtikti įvairaus laipsnio kultūros bei civilizacijos, net primityviškiausios laukinės, tačiau šiame mieste dominuoja gal ne tiek europietiška, kiek J. A. Valstybių įtaka. Tai pastebima dangoraižiškuose pastatuose, gyventojų aprangoje, prekėse ir bendrai visoje gyvenimo apraiškoje. <…> Tuo tarpu priemiesčiuose, darbininkų kvartaluose, yra kitas vaizdas. Šioji gyventojų klasė šaukiasi socialinės padėties pagerinimo, kur darbuojasi ir Kolumbijos lietuvių pirmininkas kun. Saldukas, kasdien popietėmis susirenka iki 2000 vargšų vaikų į vadinamąją oratoriją, kur saleziečiai ne vien juos moko, bet išalkusius maitina ir apiplyšusius aprengia.“[2]

1948 m. viena pagrindinių lietuvių susitelkimo vietų tapo Kolumbija. Pirmieji lietuviai atkeliavo į Bogotos miestą, tačiau ilgainiui pasklido ir po kitus miestus: Medeljiną, Barankilją, Kalį, Bukaramangą, Tuchą, Viljavicenciją. Tai daugiausia buvo  ūkininkai, samdomi darbininkai. Manoma, kad po Antrojo pasaulinio karo į Kolumbiją atvyko apie 850 lietuvių[3]. Lietuviai, susidūrę su įsikūrimo Kolumbijoje problemomis, dažnai ieškodavo būdų, kaip galėtų patekti į JAV, Kanadą ar Australiją, tačiau tie, kurie nusprendė pasilikti Kolumbijoje, stengėsi kurti įvairius sambūrius, lietuvišką spaudą, švietimą bei kitaip vystyti aktyvią kultūrinę veiklą.

1949 m. Bogotoje įsikūrė Kolumbijos lietuvių bendruomenė. Jos gyvenimas gerokai skyrėsi nuo kitų žemynų ar netgi ir pačios Pietų Amerikos bendruomenių gyvenimo. Po Antrojo pasaulinio karo į Kolumbiją persikėlę lietuviai bandė kurti Kolumbijos lietuvių bendruomenę kaip aiškią organizacijos struktūrą bendruomeniškumui, lietuviškam identitetui skleistis. Lietuviai, apsigyvenę Kolumbijoje, pagal galimybes ir supratimą stengėsi dalyvauti bendruomenės gyvenime, energingai, nuoširdžiai dirbo lietuvybės labui, reprezentavo lietuvių tautą tolimajame Kolumbijos krašte. „Vis dėlto manytina, kad prie Kolumbijos lietuvių tautinio bendrumo pajautos veikiausiai daugiau nei pati Bendruomenė prisidėjo įvairiausi kultūriniai sambūriai, neretai buvę stipresni dariniai už bendruomenę. Nuo pat Lietuvių bendruomenės įsikūrimo pradžios Bogotoje šaltiniai mini veikusią tautinių šokių grupę (vadovaujamą Salomėjos Lencienės), chorą ir šeštadieninę lituanistinę mokyklą.“[4] 1951 m. Medeljine įsikūrė „Moterų šalpos draugija“, o Bogotoje atidaryti „Lietuvių namai“. 1950–1959 m. Medeljine PLB atstovybės Kolumbijoje leistas neperiodinis katalikiškos, patriotinės minties laikraštis „Kolumbijos lietuvis“, kurį redagavo Mykolas Tamošiūnas. 1953 m. Medeljine „Spaudos platinimo biuras“ ne spaustuviniu būdu leido „Kolumbijos lietuvių žinias“. Bogotoje 1954–1955 m. ėjo kitas Kolumbijos lietuvių leidinys „Tėvynės aidas“, kurį leido ir redagavo Stasys Sirutis ir Juozas Bubelis. Leidinius galima rasti ir pasklaidyti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kolumbijos lietuvių spaudoje buvo skelbiamos naujienos apie organizacijų, sambūrių veiklą, įvairius renginius, šventes, taip pat nemažai dėmesio skirta ir lietuviškoms knygoms. 1954 m. Kolumbijos lietuvių žiniose Nr. 1 rašoma apie laimėjimus lietuviškos knygos bare: „Lietuvių enciklopedijos“ leidybą, naujai išleistas Pulgio Andriušio, Igno Šeiniaus knygas, Venesuelos lietuvių rašytojos Baltijos Žuvėdros (tikrasis vardas  Elena Iešmantaitė-Dervojedaitienė) romaną „Gintaro krantuose“. Leidinyje netgi buvo atskira skiltis, skirta naujausioms knygoms[5]. Medeljine nemažai išleista JAV vaikų literatūros rašytojos Janinos Narūnės knygų, tarp jų – legenda „Gintarėlė“ (1956), pasaka „Snaigių karalaitė“ (1958).

XX a. devintojo dešimtmečio antroje pusėje lietuvių veikla vėl nutrūko, nes dėl mažesnio nei kitose šalyse lietuvių skaičiaus ir išsibarstymo po didelę Kolumbijos teritoriją tėvynainiai greitai asimiliavosi: mišriose šeimose vis dažniau skambėjo ispanų kalba, mirus daugumai pirmosios imigrantų kartos atstovų, vis rečiau buvo galima išgirsti lietuvišką žodį, o lietuvybės puoselėjimas, tradicijų ir papročių perdavimas jaunajai kartai tapo nemenku iššūkiu dažnam Kolumbijoje gyvenančiam lietuvių kilmės žmogui. Bendruomeninę veiklą dar bandyta gaivinti po 2000-ųjų metų. Šiuo laikotarpiu Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininkais buvo Stasė Slotkus ir Aleksas Eugenijus Kulvietis. XXI a. pradžioje skaičiuojama, kad  bendruomenė vienija apie 250 narių. Dabartinę padėtį vaizdžiai nusako profesoriaus, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiai: „Likimo ironija, kad šiandien organizuoto lietuvių veikimo pėdsakai Bogotoje ir Medelyne yra sunykę. Tačiau tai nereiškia, kad Antano Mockaus ar Didžiulių šeimos* atmintys negali būti šviesa, kuria lietuvių pasaulio pakraščiai būtų nušviesti labai ryškiomis spalvomis.“[7]

Apie iššūkius, lietuvišką tapatybę, tradicijas ir šeimą pasakoja Kolumbijos lietuvis – Linas Vytautas Slotkus, sukūręs ir administruojantis paskyrą „Facebook“, skirtą Kolumbijos lietuviams bendrauti ir ne tik.

Lietuviška veikla, kaip bebūtų gaila, yra sumažėjusi, o konsuliniais klausimais žmonės susitinka maždaug du kartus per metus, kas gali nuvykti į Bogotą. Dauguma 3–4 kartos čia gimusių lietuvių vargiai bemoka lietuviškai šnekėti, šeimos yra jau asimiliavusios, aišku, su viena kita išmintimi, kai žmogus labai pasistengia išeiti lietuvių kalbos kursą. Mūsų šeima yra išimtinis atvejis, bet vėlgi mūsų Slotkų giminė Kolumbijoje yra iš 7 dėdžių ir tetų, tačiau 2–3 vargiai kalba lietuviškai, o iš visų aš, sakykime, kalbu geriausiai, bet aš pusę gyvenimo praleidau Lietuvoje (nuo 1995 m. iki 2010 m.), todėl mano lietuvių kalba nuo eilinio lietuvio niekuo nesiskiria. Jaučiamės lietuviais, nors kai kurie ir nekalba lietuviškai. Lietuvių bendruomenėje Kolumbijoje išsaugotos, puoselėjamos šv. Velykų, Kalėdų tradicijos. Ankstesniais laikais, kai čia buvo pirma lietuvių karta, kuri gimė Kolumbijoje, bendruomenėje buvo plėtojama daug lietuviškų veiklų. Daugumos šios kartos atstovų abu tėvai dar buvo lietuviai. Buvo ir vietinės spaudos, organizuotos vasaros stovyklos, buvo labai daug ko, bet pamažu tie dalykai dingo, kai kurios šeimos asimiliavosi: jei lietuvis, kuris mažai kalba arba visai nekalba lietuviškai, sutinka kolumbietę, tai reiškia, kad šeimoje pirma kalba bus ispanų. Tas tradicijų, kalbos išsaugojimas yra sudėtingas procesas, nes lietuvybė ne visiems yra vienodai svarbi. Mano dukra lietuviškai kalba puikiai – kol kas, nes susiduriame su iššūkiais net ir grynų lietuvių šeimoje. Vaikas mokykloje mokosi ispanų kalba, taigi pradeda ir namuose daugiau vartoti ispanų kalbą, tad reikia paskatinti ir netgi „paspausti“ vartoti lietuvių kalbą, o dar sunkiau yra mišriose šeimose. Įdomu, kad Kolumbijos lietuvių bendruomenėje atsiranda naujos kartos lietuvių, kurie į bendruomenės gyvenimą įneša šviežio kraujo, tikimybę, kad lietuviškumas mūsų bendruomenėje atgims, bet, kaip sakiau, nuo šios veiklos esu kiek atitrūkęs, porą metų nelabai galėjau nuvykti į susitikimus. Aš esu įkūręs grupę „Facebook“, skirtą bendrauti būtent antros, trečios kartos lietuviams Segunda y tercera generacion LITUANA en COLOMBIA. Mes toje grupėje bendraujame, skelbiame aktualią informaciją: kas nori nuvažiuoti į  Lietuvą ar kokie lietuvių kalbos kursai vyksta ir pan.

Šiuo metu PLB iniciatyva ir su jos pagalba vėl bandoma gaivinti lietuvių veiklą Kolumbijoje. Mėginsime kai ką daryti netgi žemyno mastu, pavyzdžiui, rengti lietuvių kalbos, taip pat kultūros, šokių, istorijos pamokas internetu. Esame dėkingi už pagalbą, nes kartais sunku netgi gauti mokomosios medžiagos, vadovėlių, o dėl ilgainiui nutrūkusios veiklos ir patirties dažnai stinga. Bet susidomėjimas lietuviška veikla ir noras dirbti tebėra. Lietuvybė daugeliui tebėra brangi, yra netgi išskirtinių pavienių pavyzdžių, kai jaunimas savo lėšomis nuvyksta į Lietuvą mokytis kalbos ir pan. Tai daugiausia vaikai, kurių tėvai jau nebegalėjo išmokyti kalbos, nes patys nelabai ją mokėjo, tačiau sugebėjo įskiepyti tokią meilę Lietuvai, kad jaunimas, atsiradus galimybei, pats savo jėgomis stengėsi ieškoti ryšio su savo šaknimis, su savo kalba. Dabartinės krizės sąlygomis daugelis netgi vyresnių bendruomenės žmonių atrado internetą, kaip veiklos ir ryšio priemonę. Mano siekis visame šiame procese yra padėti įskiepyti savo vaikams lietuviškumą, kalbą, istoriją, tradicijas, meilę Lietuvai, suteikti jiems galimybę visą tai patirti, išmokti ir atrasti, o atgaivinta lietuvių bendruomeninė veikla yra būdas turėti tam tinkamą terpę ir aplinką. Juk tuoj užaugs ir ketvirtoji Kolumbijoje gimusių lietuvių palikuonių karta.

[1] Sigita Inčiūrienė, Antano Mockaus patriotizmo ir demokratijos pamokos. Literatūra ir menas, 2006 rugsėjo 29 d. (Nr. 31110. [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. liepos 14 d]. Prieiga per internetą: < http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111219122057/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3111&kas=straipsnis&st_id=9473

[2] Antanas Sabaliauskas, Nuo Imsrės iki Orinoko: per fakirų žemę. Italia: Castelnuovo Don Bosco, 1958. P.175

[3]  Kolumbijos lietuviai (2018). [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. liepos 14 d]. Prieiga per internetą: < https://www.vle.lt/Straipsnis/Kolumbijos-lietuviai-120992

[4] Liutkutė L., Ūsaitė K. (2013).  Nors gimėme ir gyvename Kolumbijoje, širdyje jaučiamės lietuviai: Trakimų šeimos istorijos pėdsakais. Oikos, 1 (15), p. 61.

https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/32698/1/ISSN2351-6461_2013_N_1_15.PG_57-71.pdf

[5] Kolumbijos lietuvių žinios, 1953, Nr. 3-4, p, 8-9.

[6]Kolumbijos lietuviai (2018). [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. liepos 14 d]. Prieiga per internetą: < https://www.vle.lt/Straipsnis/Kolumbijos-lietuviai-120992

[7] Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas : lietuvių pasaulio istorija, Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 520.

* Laima ir Algis Didžiuliai  aktyvūs lietuvybės puoselėtojai ir mecenatai Kolumbijoje. Laima Grigaliūnas de Didžiulis taip pat buvusi ilgametė Lietuvos garbės konsulė Kolumbijos Respublikoje.

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

Projektas „Lietuva gyva“ suvienijo lietuvių bendruomenes šokyje

„Šiuo sunkiu metu, kai negalime būti šalia vieni kitų fiziškai, stengiamės būti kartu bent virtualiai. Taip kilo idėja suvienyti lietuvių bendruomenes šokyje. Paskleidus žinią apie kuriamą bendrą šokį, buvo labai nuostabu sulaukti tokio entuziazmo ir noro dalyvauti iš kolektyvų. Projekte dalyvavo netoli dviejų šimtų žmonių! Esame labai dėkingi jiems ir įkvėpti po truputį jau galvojame apie naujas idėjas“ – kalba projekto autorius Gediminas Zujus.

„Lietuva gyva“ buvo parodytas tarptautinio miuziklo „Nepriklausomybės tiltai“ premjeros finale, kur Scenos ir estetikos mokyklos stovyklos įvairių šalių jaunimas susijungė su beveik dviem šimtais šokėjų iš įvairių pasaulio šalių lietuvių bendruomenių.  PLB Švietimo komisijos ir SEM projekto „Virtuali klasė“ pagalba pavyko pastatyti miuziklą ir virtualioje erdvėje, įtraukiant negalinčius atvykti bei Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

Vaidas Matulaitis. Diaspora, rankas aukštyn!

Jeigu koronaviruso bangos nesumaišys kortų, jau spalio 11-ąją rinksime naujos sudėties Seimą. Lietuvių diasporai šie rinkimai bus istoriniai – pirmą kartą specialiai suformuotoje Pasaulio lietuvių apygardoje rinksime parlamentarą vien užsienyje gyvenančiųjų balsais. Nors dauguma išeivijos aktyvistų šia žinia džiaugiasi, vis dažniau pasigirsta skeptiškų balsų, peršančių mintį dėl išankstinės kapituliacijos.

Dažniausiai viešumoje girdimos abejonės: „Ką vienas Seimo narys gali pakeisti?“, „Kodėl tik vienas Seimo narys, nors mūsų užsienyje gyvena šimtai tūkstančių?“, o bene populiariausias nevilties argumentas – „Aktyviai balsavome referendume dėl pilietybės išsaugojimo, o gavome špygą. Viskas beprasmiška.“

Argumentas Nr. 1. Net ir vienas Seimo narys, jei yra aktyvus ir atsidavęs diasporos reikalams, gali labai daug. Parlamentaro mandatas suteikia platų spektrą teisių: jis gali balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys yra, posėdžiuose; rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime; rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus; kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus; kartu su kitais Seimo nariais gali teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo, kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ir tai tik dalis Seimo nario mandato galių. Svarbu nepamiršti, kad balsuojant svarbiais klausimais neretai lemia vienas ar du balsai. Tokių precedentų Seimo praktikoje yra buvę ne vienas.

Argumentas Nr. 2. Svarbu prisiminti, kad Seimo rinkimuose užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai ne tik rinks savo atstovą Seime vienmandatėje Pasaulio lietuvių apygardoje, bet ir galės balsuoti daugiamandatėje apygardoje, kurioje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių, remiantis partijų sąrašų reitingavimu.

Na, o kalbantiesiems apie šimtus tūkstančių ar net mistinį „milijoną ir daugiau“ užsienyje gyvenančių lietuvių noriu priminti, kad 2019 metais vykusiuose prezidento rinkimuose ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo balsavo 53 000 tautiečių visame pasaulyje.

Taip, tai buvo beprecedentė pilietiškumo apraiška, tačiau maždaug tiek pat balsavo Lenkijos piliečių vien Jungtinėje Karalystėje, kai vyko rinkimai į Lenkijos Seimą. Diagnozė negailestinga: jei norime būti girdimi, turime rodyti balsą ne vien tada, kai kovojama už pilietybės išsaugojimą diasporos lietuviams. Paburbėjimo feisbuke neužtenka. Reikia konkretaus veiksmo – dalyvauti rinkimuose balsuojant.

Argumentas Nr. 3, emocinis. Nevalia pasiduoti. Mes, lietuviai, esame užsispyrę ir galime kantriai siekti savo tikslo. Mūsų genai yra užgrūdinti sudėtingos istorijos. Mus šimtmečiais degino, žudė, trėmė, gniaužė, niekino, iš mūsų šaipėsi ir mus tildė.

Viską atlaikėme ypatingu užsispyrimu ir tikėjimu. Nepavyko pirmame referendume dėl pilietybės išsaugojimo įveikti olimpinės kartelės? Raitojamės rankoves ir sutelktai siekiame savo tikslo toliau. Gal ne šiandien, ne rytoj, bet diaspora iškovos jungtį su savo Valstybe, kurios labui dirbama kasdien. Mažais ir dideliais, neretai tyliais ir nebūtinai garsiai apdainuotais darbais.

Svarbiausia – nepasiduoti ir nuosekliai siekti tikslo. Pasyvi diaspora yra mūsų Valstybės priešų slapta svajonė. Nesuteikime jiems galimybės, nenuleiskime rankų. Atvirkščiai, kelkite rankas aukštyn – tik ne pasiduodami, o aktyviai balsuodami.

Šaltinis: https://www.lrt.lt/lituanica

Liepos 17-oji - Pasaulio lietuvių vienybės diena

Sveikiname su Pasaulio lietuvių vienybės diena! Kad ir kur mus nunešė likimų sparnai, bylokime vienybę – joje yra mūsų jėga, joje – Lietuvos stiprybė. Tai ypač svarbu dabar, kuomet gyvename neeilinių iššūkių kupinais metais.

Pasaulio lietuvių vienybės diena kasmet minima liepos 17-ąją, kai prieš 87-erius metus legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas (tikrieji vardas ir pavardė – Stanislovas Girskis), leidosi į lemtingą skrydį per Atlantą. Tąkart juodu siekė apjungti skirtingose Atlanto pusėse gyvenančius lietuvius ir taip simboliškai sumažinti atstumą tarp toli esančių tautiečių.

PLB valdyba

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas Valstybės dienos proga

Prezidentas pakvietė pasaulio lietuvius aktyviai dalyvauti būsimuose Seimo rinkimuose

„Aktyvus Jūsų visų dalyvavimas pernai vykusiuose Prezidento rinkimuose ir referendume leido pirmą kartą suformuoti atskirą Pasaulio lietuvių vienmandatę apygardą Seimo rinkimuose. Tad jau šį rudenį pasaulio lietuvių bendruomenė turės savo atstovą Lietuvos Respublikos Parlamente. Tai, koks svarus ir girdimas bus šis balsas, priklausys tik nuo Jūsų pasirinkimo“, – sakė Prezidentas.

Kreipdamasis į diasporą šalies vadovas pabrėžė, kad ir kur po pasaulį būtume šiandien pasklidę – esame viena Lietuva, žmonės, kuriems rūpi Tėvynės ateitis, piliečiai, kurie nori dalyvauti ją kuriant. Prezidentas pakvietė visus išlikti aktyviais Lietuvos kūrėjais, iš anksto registruotis į artėjančius Seimo rinkimus, o spalio 11 dieną pasinaudoti savo balso teise.

Šiandien prasideda rinkėjų, gyvenančių užsienyje ir pageidaujančių balsuoti 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, registracija. Užsiregistruoti balsuoti rinkimuose galima per Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos elektroninę registracijos sistemą adresu: https://www.rinkejopuslapis.lt/rinkeju-balsuojanciu-uzsienyje-elektronine-registracija.

Registracija būtina, kad užsienyje nuolat gyvenantys ar laikinai išvykę rinkėjai būtų įtraukti į atitinkamos Lietuvos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos rinkėjų sąrašus ir galėtų balsuoti pirmą kartą istorijoje įsteigtoje Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos informacija

Virtualiame Olimpinės dienos bėgime dalyvavo lietuviai iš 32 pasaulio valstybių

Virtualus lietuviškos olimpinės mylios bėgimas suvienijo viso pasaulio lietuvius. Birželio 23 dieną, minint Tarptautinę olimpinę dieną, jame dalyvavo daugiau nei 3000 tautiečių iš 32 valstybių visuose pasaulio žemynuose.

Be gimtinės Lietuvos, dalyvavo Anglijos, Škotijos, Velso, Airijos, Norvegijos, Švedijos, Islandijos, Vokietijos, Danijos, Nyderlandų, Belgijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Turkijos, Kipro, Sakartvelo, Izraelio, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos miestuose gyvenantys lietuviai. Olimpinė mylia (1988 metrai ) buvo įveikta ir daugelyje JAV valstijų – štai Čikagoje lietuvių bėgimo klubas subūrė nuo 3 mėnesių iki 68 metų amžiaus dalyvius, bėgdami Pasaulio Lietuvių Centrą Lemonte, Portlando ir Pietvakarių Vašingtono Lietuvių bendruomenei atstovavo 11 narių (tarp jų – 5 vaikai), dar bėgta Kanadoje, Brazilijoje, Kinijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Sporto komisijos narys Jonas (Juan) I. Fourment Kalvelis, gyvenantis Argentinos Buenos Airės provincijoje, savo vardo dieną atšventė 6 km. bėgdamas ratuku namuose, nes dėl koronaviruso iki šiol argentiniečiai nuo kovo 20-sios negali laisvai sportuoti lauke.

Čikagoje

„Neįtikėtina, kad tokia, atrodo, paprasta idėja išjudino visą pasaulį, – nuostabos neslėpė virtualų bėgimo organizavusio Lietuvos olimpinio fondo direktorius Mantas Marcinkevičius. – Dar kartą įsitikinome, kokie lietuviai yra vieningi ir kaip jie vertina bendruomeniškumą. Labai norėčiau akcentuoti, kad vos tik paskelbėme apie bėgimą, Pasaulio lietuvių bendruomenės nariai patys į mus kreipėsi ir norėjo būti šio bėgimo dalimi.

Matėme, kaip Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV ar Australijoje mūsų tautiečiai rinkosi parkuose ir kartu bėgo lietuvišką olimpinę mylią – visą tai jie darė savo pačių iniciatyva. Norėjome paskatinti žmones aktyviai sportuoti ir pajusti meilę sportui – matant besišypsančių žmonių nuotraukas ir gaunamas padėkos žinutes, panašu, kad misiją pavyko įgyvendinti.“

Vankuveryje

Kiekvienas birželio 23 dieną įveikęs lietuvišką olimpinę mylią, savo rezultatą užfiksavęs bėgimo programėle ir juo pasidalinęs socialiniuose tinkluose su grotažyme #OlimpinėDiena2020, galėjo gauti vieną iš 15 000 organizatorių paruoštų prizų.„Kad galėtų atsiimti prizą, dalyviai turėjo užpildyti specialią anketą, tačiau akivaizdu, kad daugelis tautiečių bėgime dalyvavo ne dėl jų. Anketas užpildė daugiau nei 3000 žmonių, tačiau stebėdami aktyvumą socialiniuose tinkluose ir matydami, kokiomis gausiomis grupėmis buvo bėgta, galime konstatuoti, kad kartu visame pasaulyje bėgo kur kas daugiau lietuvių“, – pabrėžė M. Marcinkevičius.

Bėgikai, kurie užpildė anketas, nuo birželio 29 d. iki liepos 10 d. prizus gali atsiimti savo pasirinktame atsiėmimo taške – LTOK būstinėje Vilniuje arba vienoje iš 280 šalies „Eurovaistinių“.

Taip Olimpinę dieną LTOK ir LTeam šventė pirmą kartą istorijoje. Dėl pasaulį sukausčiusios pandemijos ir karantino įprastai dešimtis tūkstančių žmonių suburiančią didžiausią Lietuvoje sporto šventę, kuri birželio 13 dieną turėjo vykti Vilniuje, teko nukelti, tad atsirado galimybė Tarptautinę olimpinę dieną paminėti originalią datą ir neapsiriboti konkrečia vietove.

Vis tik šalyje paskelbus karantino pabaigą ir mažėjant sergančiųjų koronavirusu skaičiui, didėja tikimybė rudenį renginį „Olimpinė diena 2020“ suorganizuoti taip, kaip buvo planuota iš pat pradžių.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir PLB Sporto komisijos informacija

Pirmieji lietuvių bendruomenės kūrimosi žingsniai Paragvajuje

Lietuvos garbės konsulas Paragvajuje  Walter Ismachowiez jau metus eina savo pareigas ir iš visų jėgų stengiasi aktyvinti su lietuviškumu susijusią veiklą – tai ir turizmo saitai su Lietuva, ir dalykiniai susitikimai. Pernai konsulate buvo tik keletas lietuviškų šaknų turinčių asmenų, tačiau dabar, talkinant Paragvajuje dirbančiai anglų kalbos mokytojai Gintarei Dičkutei, lietuviškos kilmės asmenų atrasta daugiau.

Gintarė Dičkutė mielai mokytų lietuvių kalbos visus norinčius, būtent apie tai ji ir svajoja, o konsulas Walter Ismachowiez sakosi tapsiąs pirmuoju mokiniu, kai tik bus tokia galimybė. Nuvykti mokytis lietuvių kalbos į Lietuvą, Vilniaus universitetą iš Paragvajaus gana keblu, o finansavimo iš Švietimo mokslo ir sporto ministerijos yra vis mažiau. Štai šiemet lėšų neskirta net dviems žmonėms, panorusiems vykti mokytis lietuvių kalbos. Tad svarbu ieškoti įvairių galimybių, bendradarbiauti su Argentinos, Brazilijos lietuviais, o taip pat pasinaudoti virtualių mokymų galimybe.

Argentinoje nuotoliniuose lietuvių kalbos kursuose šiemet dalyvavo daugiau žmonių nei bet kada iki šiol – tai tam tikras šalutinis karantino  poveikis, pasitarnavęs lietuvybei, sako Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Juan arba lietuviškai Jonas yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės plėtros komisijos narys ir daug patirties turintis buvęs Argentinos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas. Jis ir inicijavo susitikimą su Paragvajaus lietuviais ir garbės konsulu, o netrukus planuoja susitikimą ir su Čilės lietuviais.

Nuotoliniame susitikime Zoom platformoje  taip pat dalyvavo PLB plėtros komisijos pirmininkė Sigita Šimkuvienė ir šios komisijos narė, Norvegijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Lina Baltrukonienė.