Besikalbant su Norvegijos lietuvių bendruomenės aktyvistu Deimantu, nuskambėjo įdomus Baltarusijos įvykių sugretinimas su lietuvių diasporos reakcija į artėjančius Seimo rinkimus. Jis pasakė: „Kol Baltarusiai gatvėse kovoja už teisę į sąžiningus rinkimus apskritai, mes, pasaulio lietuviai, jau tiek persisotinę tos laisvės, tiek aptingę ir apatiški, kad nerandame trijų minučių užsiregistruoti dėl balsavimo laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose į Seimą.“ Ir Deimantas, velniai rautų, visiškai teisus.
Daug kas lygina šių dienų Minsko gatves su mūsų Baltijos keliu. 1989 m. Lietuvoje nebuvo nei interneto, nei GPS, nei išmaniųjų, tačiau buvo galingas vidinis magnetas, kuris visus pakėlė nuo fotelių, sulipdė ir sukabino rankomis. Tuomet atrodė, kad demokratiški rinkimai laisvoje Lietuvoje yra aukščiausia svajonė.
Tai kas nutiko, kad po 30 metų laisvės ir laisvės rinktis, kur gyventi, rinkimai mums asocijuojasi verčiau su „Eurovizijos“ balsavimu nei su pilietinės valios apraiška?
Baltarusiams šiomis dienomis, tiksliau, naktimis taip pat atjungia internetą. Reguliariai, sistemiškai. Po darbo dienos išjungia, kad jauni baltarusiai baltomis palaidinėmis, „ginkluoti“ rožių puokštėmis, vakarais negalėtų rinktis į taikius protestus. Kad OMON nutalžyti krauju tarytum Baltarusijos tautinė vėliava negalėtų dalintis vaizdo įrodymais, liudijančiais žvėrišką režimo agoniją.
Beje, kalbant apie baltarusiškos revoliucijos simboliu tapusią balta-raudona-balta vėliavą. Tikrai džiugu, kad lietuviškas feisbukas visame pasaulyje visuotinai nusidažė nacionalinėmis baltarusių spalvomis. Jaučiame simpatiją laisvės alkaniems kaimynams, todėl puošiame savo socialinių tinklų paskyras baltai raudonais motyvais, dalijamės nuotraukomis ir vaizdo įrašais, rašome palaikymo žodžius baltarusiams visomis kalbomis. Ir tai nuostabu.
