Kipras: sena nauja bendruomenė

Įdomu, ką apie bendruomenę gali papasakoti atskiras žmogus ar jos narys, juk neretai jis pats jaučiasi kaip ištisa bendruomenė? Jame susikerta keli gyvenimai, identitetai, milijonai išgyvenimų, jis alsuoja keliais kvėpavimais, miršta, vėl prisikelia kaip bendruomenės kūnas. Štai prieš trisdešimt metų lietuvių, gyvenančių Kipre, nebuvo. Nors per amžius kosmopolitiška, Kipro sala ilgą laiką nebuvo atrasta ne tik lietuvių, bet ir daugybės kitų vidurio Europos kraštų.

Vis dėlto atvykėliai iš užsienio saloje burdavosi į nedideles tarptautines bendruomenes, kurių narius jungdavo dažniausiai ne tautybė, o interesų bendrumas… Švedai ir prancūzai, rusai ir amerikiečiai, sugužėję į kokį nors jaukų pajūrio kampelį, drauge švęsdavo šventes, pagerbdavo vienas kito vestuves ir krikštynas, kartu vaikščiodavo į valstybinius graikų arba anglų kalbos kursus užsieniečiams. Šitaip naujieji salos gyventojai įteisindavo savo kitoniškumą ir skirtumą nuo vietinių, nors ir labai svetingų kipriečių, besijaučiančių „tikraisiais“, o ne „nostalgiškaisiais“ šalies šeimininkais. Bendruomenė atsiranda tik tada, kai ji jaučia šalia esant kitą bendruomenę ir tarp jų išryškėja kontrastai, sukuriantys pagrindą burtis į atskirą darinį. Logiškai mąstant, bendruomenės ne tiek padeda įaugti į visuomenę, kiek nuo jos atsiskirti, netgi „išsivaduoti“, nuolatos keičiant tos visuomenės normas. Visuomenė, sudaryta iš įvairiaspalvių bendruomenių, irgi tampa laisvesnė, labiau „bešaknė“, laki, orinė, lanksti, be sienų. Šitaip pasaulis tampa erdvesnis. Kita vertus, bendruomenės palaiko visuomenės stabilumą, nes žmonės į jas buriasi savanoriškai ir tam, kad jaustųsi gerai, o visuomenė, toleruojanti bendruomenių įvairovę ir jų laisvę, neužsiimanti jų kontrole ir „nekoordinuojanti“ jų veiklos, yra laimingesnių žmonių visuomenė.

Tokia šiandien yra Kipro visuomenė, kurioje tarpsta per penkiasdešimt įvairiausių tautybių bendruomenių, tarp jų – ir Kipro lietuviai. Kuo jie ypatingi? Tik tuo, kad ši bendruomenė, kaip ir kitos pasklidusios po pasaulį lietuvių bendruomenės, turi savo charakterį, nors ji nėra „oficialiai registruota“. Kol kas, matyt, nebūta tokio poreikio. Šis poreikis atsiranda per daugel metų, kai tautiečių šalyje tiek padaugėja, kad nebeįmanoma visų pažinti asmeniškai ir prireikia vieno centro, kur kaip bibliotekoje galima susirasti širdžiai mielą knygą ir atsigauti nuo vienatvės, kuri kartais apima staiga, tarsi atsibudus po nakties sapno. Vienatvės jausmas aplanko panašiu dažnumu kaip ir noras jungtis į bendruomenę ir šie jausmai vienas su kitu rungiasi dėl „širdies ir rankos“. Su bendruomene kaip ir su vienatve – nelengvas santykis. Žmogaus viduje jos grumdosi ir viena kitą palaiko.

Lietuvių bendruomenė Kipre, kaip ir dauguma šiuolaikinių lietuvių bendruomenių svetur, daugiausia yra „moteriška“ ir gana „jauna“. Bendruomenė-nuotaka, į kurią žvelgiant peršasi mintis, kad globalizacija – negailestinga atskirų regionų išteklių „sausintoja“, nes didžiausias išteklius visados yra žmonės, ypač gražūs žmonės. Kaip medkirtys labai gerai žino, kodėl jis kertą medį, taip ir žmogus labai gerai žino, kodėl jis kerta šaknis ir išvažiuoja pas tą, kuris irgi puikiai žino, kodėl jis, atsiveždamas namo užsienietį, kerta per nusistovėjusią savo krašto tvarką.

Lietuviai Kipre garsėja kaip gerai prie aplinkos prisitaikantys, plataus profilio specialistai, ir jie išties, regis, džiaugiasi ramiu asmeniniu gyvenimu, dažnai fotografuojasi „ant bangų“, nes vanduo juos daro geresnius ir padeda užsimiršti, medituoti… Lietuviai Kipre niekam nesukelia problemų, turi vidurinio socialinio sluoksnio reputaciją, yra palankiai sutinkami vietinių ir užjūrio verslininkų, vis drąsiau patys kuria verslus, buriasi ne tik į mažas „saviškių“, bet ir į mišrias bendruomenes, o iš tikro, regis, labiausiai vertina individualumą. Nors kalbame apie bendruomenę, tačiau lietuvis turi jausti, kad jis ir vienas labai daug gali. O vienas jis gali iš tiesų labai daug ir darbdaviai Kipre šią savybę nedelsdami įvertina. Verslui ir išlikimui Kipre tradiciškai ir istoriškai padeda nedideli atstumai nuo Artimųjų Rytų šalių, Izraelio ir Šiaurės Afrikos regiono, kurį per Kiprą vis plačiau atranda sau ir lietuviai, darkart patvirtindami seną miklių pirklių posakį, kad nėra tikrojo verslo be Rytų. Lietuvių bendruomenė ir verslas – tai įdomi dinamika, neretai sumažėjanti iki nulinės, tačiau ji nėra neįmanoma. Tai nenuostabu, nes abi sritis sieja kraštinės filosofijos: vieni aktyviai siekia pelno, kiti – atvirkščiai, vieni nori reklamos ir viešumo, kiti – atvirkščiai. Vienaip ar kitaip, verslas ir lietuvių bendruomenė Kipre šiandien yra organiškai susiję. Kipriečių verslininkai vedė nemažai lietuvaičių, nes jiems tai padaryti juk kur kas lengviau nei kokiam užkietėjusiam ir retai keliaujančiam valstybės tarnautojui ar niekam nežinomam vargšui menininkui. Užsienietė žmona – beveik „prabanga“, kaip, beje, ir užsienietis vyras. Prabanga ne dėl to, kas žmogus atsiduria dėmesio centre ir jam pabyra pinigai, bet atvirkščiai – jam ironiškai šypso vietos bendruomenė, nes drąsa kelia pavydą nuosekliesiems, ir išgyventi tampa nepaprasta. Kipre kaip ir kitose užjūrio zonose, įskaitant Liuksemburgą, Maltą ar Jungtinę Karalystę, registruota nemažai lietuviškos kilmės užjūrio kompanijų, kurios naudojasi vietinių paslaugų tinklu, ilgainiui įtraukiančiu darban lietuvius ir lietuves. Pramogų ir turizmo verslas taip pat mėgsta įdarbinti lietuvius, mokančius anglų ir rusų kalbas, kurias kaip vertingiausią tarptautinį kapitalą „vežiojasi su savimi“ visa galybė tautiečių.

Visi šie lietuvių kelionės Kipran ypatumai suteikia Kipro lietuviams savitą charakterį, nors kai kam gal labai norėtųsi, kad Kipre būtų mažiau verslo ir daugiau kultūros ar meno. Į bendrus lietuvių pobūvius, knygų pristatymus ar parodas, prie kurių kartais ryžtasi plušėti kelios aktyvios menininkės, dažniausiai susirenka lietuviai, einantys vidurinės grandies pareigas, ir namų šeimininkės. Tie žmonės ir sudaro bendruomenės branduolį. Kodėl? Nes jie visados linkę kažką savo gyvenime keisti, jiems viskas rūpi plačiai, jie atviri ir visados pasiruošę kelti naujus klausimus, nediktuodami atsakymų. Mamos… Būdamos toli nuo politikos, jos yra tikroji gyvenimo politika ir jos esmė, kurios savo nenaudai nepastebi „einamoji“ politika.

…Pirmoji lietuvė, kurią sutikau Kipre 1989-aisiais, dar SSRS ambasadoje, spręsdama vizos klausimus, buvo gydytoja, „jugoslavo“ verslininko, dirbusio Irake, žmona. Jų du vaikai lankė anglišką mokyklą Kipre. Visa šeima sportavo, žaidė krepšinį įvairiose Kipro komandose ir vietinių kipriečių būryje jie atrodė ryškiai kitoniški – aukšti, liekni, baltaplaukiai, gražiai elegantiški kaip smilgos gimtajame krašte. Tarptautinio verslo bangavimas, embargo, turto praradimas, įtampa, karai, nežinomybė palaužė žmonių sveikatą, atėmė iš šeimos tėvą. Motina viena sugrįžo Lietuvon su vaikais, kurie jau buvo paskutinių klasių mokiniai neišvengiamai atsidūrę lietuviškoje mokykloje. Baigęs mokyklą sūnus žuvo Lietuvos armijoje, dukra, nepakėlusi brolio netekties ir kultūros šoko, išvyko į Jungtinę Karalystę. Egzistenciškai motinos gyvenimas tarsi sugrįžo į „pradinį tašką“, privertęs sukti apsunkusį būties ratą iš naujo. Dažnai prisimindama ją, kaip vienintelę lietuvę, pirmą kartą istorijoje atstovavusią „Kipro lietuviams“ Pasaulio lietuvių sportinėse žaidynėse 1991-aisais, pagalvoju, kad jos likimas šiandien jau suktų gyvenimo ratą ne tokiu žiauriu greičiu, nes pasaulis, Lietuva ir Kipras pasikeitė. O tada lietuvės gyvenimas buvo atsidūręs sunkaus pereinamojo laiko, ekonominių sistemų lūžio ir  tylaus ekonominio karo sūkuryje, kuriame reikėjo pakelti daugiau, nei žmogus gali pakelti: imperijos saulėlydžio emigranto gyvenimą…

Nepraėjus nė penkmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo naujoji politinė ir ekonominė era, kai keliauti ir kurtis svetur tapo kiek paprasčiau, jei tik turėjai drąsos. Nuo 1996-ųjų Kipro bendruomenę „papildė“ kelios lietuvių šokėjos, dirbusios pagal darbo sutartis įvairiuose Kipro kolektyvuose ir įgijusios profesionalių menininkių statusą. Ilgainiui jos sukūrė šeimas ir liko gyventi Kipre. Praeito amžiaus pabaigoje viena lietuvė, savo vyro brito lydima, atklydo net į šiaurės Kiprą, tačiau ilgainiui įsidarbino Kipro Respublikoje. Pirmieji verslininkai atsirado Kipre dar nepradėjus plėstis Europos Sąjungai, kurios sudėtin – nors perdėm skirtingomis sąlygomis – Kipras ir Lietuva pateko tais pačiais metais. Didysis srautas lietuvių plūstelėjo Kipran tuoj po 2004-ųjų. Kvalifikuoti specialistai, studentai, turizmo agentai… O iš tikro lietuviai sau atrado Kiprą sulig eurozonos plėtra į „europietiškų Rytų periferijas“, kai galima buvo palyginti ir gyvenimo sąlygas, ir kainas, ir darbo sutartis, kai trukdžių keliauti, užsiimti visokiais mainais tarp Kipro ir Lietuvos neliko. Atsirado nemažai tokių, kurie atvyko Kipran iš „trečiosios šalies“, neužsukę, kaip sakoma, net Lietuvon, nes Kipro privataus verslo sektoriuje galima įsidarbinti, nemokant valstybinės graikų kalbos, ir susikalbėti angliškai. Tada, tiksliau, prieš nepilną dešimtmetį, Kipro lietuviai ir ėmė burtis į vietines bendruomenes, kiekvienas – „savo“ mieste, ir viešai, socialiniuose tinkluose svarstyti savaitgalio mokyklos vizijas, kokios nors lietuvių „žvaigždės“ koncertą, kuris suburtų krūvon lietuvius iš visų salos pakampių. Vienas tokių koncertų įvyko Limasojyje 2012-aisiais. Atvyko Andrius Mamontovas, kurį šiai misijai prikalbino keli tuo metu Kipre dirbę specialistai iš Lietuvos, inžinieriai ir architektai. Tikėtina, kad ten, kur darbuojasi architektai ir inžinieriai, iškyla ir tvirtesnis bendruomenės „daugiaaukštis“. Kuo garsiau tą vakarą dainavo Mamontovas, tuo stipriau šurmuliavo vienas kito išsiilgę ir gausiai į koncertą suplaukę Kipro lietuviai. Tais pačiais metais lietuvius subūrė ir diplomatinių santykių tarp Kipro ir Lietuvos užmezgimo dvidešimtmetis bei jam skirtas ištaigingas garbės konsulo priėmimas sostinėje.

Po šiokios tokios kelių metų pertraukos, kuri bendruomenių gyvenime būtina, kad atsirastų geliantis noras vėl pasimatyti ir palyginti savo ir kitų lietuvių gyvenimą toje šalyje, bendruomenę aktyviau burtis kviečia nauji vėjai Lietuvos ambasadoje Atėnuose, atvykus nuoširdžiai bendruomenę buriančiam ambasadoriui. „Naujais vėjais“ tai pavadinau todėl, kad iki šiol panašios ambasados iniciatyvos Kipro beveik nepasiekdavo, o jei ir pasiekdavo, tai patys lietuviai nelabai prie jų šliedavosi. Atėjo istorinis laikas, kai žmonės ėmė jaustis saugiau, kai ambasada „nebesikrato“ emigrantų, o emigrantai „nebebijo“ ambasados: vienybės laikas, kai Graikijos ir Kipro lietuviai per ambasadą gali užmegzti draugystę, apie kurią jau seniai savo sambūriuose kalba Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir kuri tampa neišvengiama pasaulyje „be sienų“.

Šiemet, rugsėjo 19-ąją, Kipro lietuviai kaip niekad gausiai susirinko į Nikosiją, į mūsų ambasadoriaus ir garbės konsulo surengtą priėmimą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Bendruomenė atrodė graži, puošni, jauna ir grakšti kaip nuotaka pasiruošusi šeimyniniam gyvenimui. Ji atrodė laiminga, ir žiūrint į visus piršosi mintis, kad pribrendo laikas telktis ir suteikti bendruomenei prasmę. Ne tik dėl laimingų akimirkų, bet, pirmiausia, dėl žmogiškos pagalbos vienas kitam – tautiečiui praradus darbą arba jo ieškant, tautietei netekus vyro ar namų, sunkiai susirgus vaikui, sukūrus kažką gražaus ir panorėjus pasidalinti. Tiesa, kartais bendruomenė gali būti trikdanti kokiai nors asmenybei arba asmenybė – destruktyvi kokiai nors bendruomenei, tada galima ir būtina atsitraukti, tačiau be bendruomenės kaip gėrio ir suartėjimo nebus gilesnio namų ir kalbos pajautimo, o „prarastų namų“ jausmas kels pyktį, pagiežą ir nepasitikėjimą.

Kipro lietuviai suartės vien todėl, kad jie tampa dar ir keliaujančia, lakia bendruomene, tikri saliečiai, jūros žmonės. Pernai „kipriečiai“ jau lankėsi Atėnuose pas „graikus“, šiemet ruošiasi į Kretą bendram lietuvių susitikimui. Svarbiausia, kad būdami ir keliaudami kartu geriau pažįsta ir šalies, kurioje gyvena, kalbą ir istoriją, dramą, tragediją ir komediją, ir tai apdovanoja prasminga ir pilnaverte egzistencija.

Lietuvių bendruomenės Kipre archyvo nuotraukos

pasauliolietuvis.lt
„Lietuvybė pasaulyje“
Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Prasmė būti kartu

2019 m. liepos 1–4 dienomis Nidoje vykusiame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PLJS) lyderių suvažiavime, skirtame Pasaulio lietuvių metams ir Lietuvių Chartos 70-mečiui paminėti, dalyvavo atstovai iš 27 šalių lietuvių bendruomenių.

Pirmą kartą tokiame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės renginyje dalyvavo Lietuvių Bendruomenės Katalonijoje (Barselona) valdybos pirmininkas, Ispanijos Lietuvių Bendruomenės valdybos narys Tomas Dinsmonas.

Tomas Barselonos mieste gyvena ketverius metus, tačiau per šį neilgą laikotarpį, jau pirmaisiais  gyvenimo Ispanijoje metais jam pavyko suburti lietuvius į bendruomenę, užmegzti ryšius su kitomis lietuvių bendruomenėmis Ispanijoje, aktyviai įsijungti į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą, aktyviai prisidėti prie PLB  pilietinės iniciatyvos „Mūsų metas DABAR2019“.

Kokia Tavo istorija, kokios priežastys lėmė išvykti iš Lietuvos ir įsikurti Barselonoje?

Tikriausiai gyvenimo realijos susiklostė taip, jog norėjosi, tiksliau, reikėjo pokyčio, o kartu – naujų iššūkių, naujų veidų, erdvės asmeninei ir profesinei veiklai, savęs realizavimui. O ir su greitai bėgančiu laiku vis dažniau ėmiau galvoti, jog gyvename kartą, ne du. Turbūt tam tikra prasme tai ir tapo viena iš pagrindinių varomųjų jėgų judėti pirmyn, nebijoti pokyčių, prisijaukinti nežinomybės jausmą ir išmokti keliauti su šypsena ir ramybe širdyje.

Prieš persikeldamas gyventi į Barseloną šiame pasakiškai gražiame pasaulio mieste buvau buvęs bene  6 kartus – bandžiau net suskaičiuoti (šypsosi), ir besilankant joje subrendo pojūtis, kad tai yra ta vieta, kurioje norėčiau gyventi, kurioje gera būti, su kuria norėčiau sieti savo ateitį. Profesiniams vėjams susiklosčius palankiai (ir gan greitai – ačiū Tam, kuris kažkur aukščiau) į Barseloną atvykau jau turėdamas darbo sutartį. Šiuo metu dirbu tarptautinėje informacinių technologijų kompanijoje, kuruoju stambių ir vidutinių verslo klientų padalinį Europos regione. Džiaugiuosi ir esu laimingas, kad lūkesčiai, kuriuos turėjau prieš išvykdamas Ispanijon ir tikėdamasis pokyčio, pasiteisino. Barselona yra absoliučiai ta vieta, kurioje gera gyventi, atrasti gyvenimo ritmo balaną, skubėti lėtai, gyventi čia ir dabar. Barselonoje beveik visada šviečia saulė (statistika sako, kad daugiau, nei 300 dienų per metus), o giedras dangus pabudus ryte negali nesukurti geros nuotaikos. Lyginant gyvenimo tempą čia ir Lietuvoje – Ispanijoje yra lėtesnis (to, matyt, irgi ieškojau), čia sutinku daugiau kasdienio pozityvo, tikrų šypsenų, o kur dar šviežia, gardi Ispaniška virtuvė, jūra mieste – gal dėl to mano integracija naujajame mieste nebuvo sudėtinga.

Atvykęs į Barseloną pradėjai ieškoti lietuvių. Kas paskatino burti tautiečius?

Na, matyt, tokia jau ta mano asmenybė, ar, kaip liaudyje sakoma, „nerami dūšia“. Tiesa, aš ir Lietuvoje buvau aktyvus visuomenininkas, organizatorius, jaunimo organizacijų narys, mėgau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Dar vidurinės mokyklos laikais buvau mokinių tarybos siela (pamenu, bičiuliai sakydavo: „Tu jau gimei su mikrofonu rankose.“), studijų laikais įsitraukiau į aktyvią studentų sąjungos veiklą, Debatų programą Lietuvoje,  kurioje dalyvaudami jaunieji lyderiai mokosi debatų meno, tobulina viešojo kalbėjimo, argumentacijos, kritinio mąstymo įgūdžius. Matyt, jau tada atėjo tas noras ir supratimas, kaip reikia burti žmones, kokia to vertė ir prasmė.

Atvykęs gyventi į Barseloną turėjau keletą pažįstamų lietuvių, su kuriais ėmėme bendrauti. Be abejo, jie taip pat pažinojo keletą kitų tautiečių, gyvenančių Barselonoje ir aplink, Katalonijos regione. Bendraudamas su lietuviais gan greitai supratau, jog iki tol nebuvo vieno jungiančio organizmo, vienos vietos, erdvės tautiečiams būti, burtis, bendrauti. O noras buvo. Ir didelis, kaip ir iniciatyva veikti drauge. Tiesa, Barselonoje jau keletą metų veikė lituanistinė mokyklėle, kuri kartą per mėnesį kviesdavo ir kviečia įvairaus amžiaus vaikučius į įvairias pamokėles ir tokiu būdu stengiasi puoselėti lietuvių kalbą, tautiškumą. Tačiau tuo pačiu metu supratome, kad bendruomenė, jos žmogiškasis potencialas tiek skaičiumi, tiek veiklos krypčių prasme yra kur kas didesnė, platesnė, o tautiečiai nori burtis, bendrauti, dalintis informacija, sužinoti, patarti, švęsti lietuviškas šventes, kurti savo tradicijas.

Susipažinome ir pradėjome glaudžiai ir produktyviai bendradarbiauti su Lietuvos konsulatu Valensijoje ir ambasada Madride, užsimezgė glaudus ir kokybiškas ryšys (ačiū jiems už tai), tad nieko nelaukdami,  2017 metų vasario 16-osios proga, susirinkome bene 100 lietuvių ir, dalyvaujant konsului Valensijoje p. Dainiui Šriubšai, bendrai nutarėme, kad norime ir galime būti Bendruomene – burtis „po vienu skėčiu“, turėti aiškią bendruomeninę viziją ir misiją, išsirinktą bendruomenės valdybą (nors patys save dažniau vadiname „aktyvu“). Labai džiugu, kad žmonės suprato ir palaikė šią idėją, jausdami natūralų poreikį bendrauti, ir ėmė jungtis prie naujosios bendruomenės, nieko nereikėjo dirbtinai raginti, kviesti. Manau, kad būtent šis noras, prasmė būti kartu, jungtis dėl bendruomeniškos idėjos ir tautiškumo puoselėjimo ir yra tas „varikliukas“, vedantis pirmyn ne tik mūsų bendruomenę, bet ir lietuvių bendruomenes visame pasaulyje.

Šiuo metu mūsų bendruomenėje yra beveik 600 tautiečių. Žinoma, ne visi yra vienodai aktyvūs, vieni dalyvauja vienokio, kiti – kitokio pobūdžio renginiuose. Vieni aktyviau dalyvauja kasmetinėse šventėse – Atvelykio minėjime parke, kalėdiniuose lietuviškų patiekalų pietuose ar sekmadieniniuose piknikuose, kiti dažniau pasirodo paplūdimio tinklinio ar kvadrato varžybose, simboliniame bėgime Sausio 13-ajai paminėti, ir tai yra puiku. Sėkmę lemia įvairovė, svarbu, kad žmonės turi galimybę būti kartu.

Esi Lietuvių Bendruomenės Katalonijoje valdybos pirmininkas, taip pat Ispanijos Lietuvių Bendruomenės valdybos narys. Papasakok, kaip lietuviai Ispanijoje yra organizuoti, kiek yra lietuviškų organizacijų, kaip jos tarpusavyje bendradarbiauja.

Ispanijos Lietuvių Bendruomenė (ILB) veikia regioniniu pagrindu, ją sudaro Ispanijos regionų, kraštų bendruomenės. Štai keletas aktyviausių – Tenerifės, Alikantės, Valensijos, Galisijos ir, be abejo, Katalonijos regiono Barselonoje (šypsosi – aut.past.),  lietuviai taip pat buriasi Madride ir kituose vietovėse. Taigi, Ispanijos Lietuvių Bendruomenė veikia skėtiniu principu ir priklauso Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, jungiančiai lietuvių bendruomenes jau 47 šalyse. Džiugu, kad maždaug prieš dvejus metus Ispanijos Lietuvių Bendruomenė pradėjo didėti, augti ne tik kiekybiniu, bet, kas ypač svarbu, ir kokybiniu požiūriu. Tą neabejotinai lėmė aktyvūs lyderiai – regioninių bendruomenių valdybų pirmininkai, kurie suprato, kad ILB gali ir turi augti, pasiekti naują kokybinį lygmenį kuriamos vertės tautiečiams pagrindu. Šiuo metu ILB eina pokyčių keliu, kuris ne visada būna lengvas, o norimas rezultatas – greitai pasiekiamas, tačiau didelių vilčių teikia puiki, šiuolaikiška, energinga, gerus organizacinius įgūdžius turinti komanda, tai iš tiesų džiugina ir motyvuoja veikti. Džiaugiamės, kad esame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dalis: tai tarsi mūsų vyresnioji sesuo ar mama, į kurią galime kreiptis turėdami klausimų, rūpesčių, dalintis gerąja praktika. Buvimas PLB dalimi taip pat suteikia unikalią galimybę bendrauti su kitų šalių lietuviais, jungtis bendriems projektams, dalintis idėjomis, vieni iš kitų mokytis ir, svarbiausia, visi drauge puoselėti tautišką dvasią. Esu laimingas galėdamas dalyvauti mūsų krašto lietuvių bendruomenėje ir įsitraukdamas į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė organizavo pilietinę iniciatyvą „Mūsų metasDABAR2019“, prie kurios ir pas aktyviai prisidėjai. Papasakok apie šią akciją, kokių rezultatų pasiekta?

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pilietinė iniciatyva „Mūsų metasDABAR2019“ siekė skatinti po visą pasaulį migruojančius lietuvius nepamiršti savo pilietinės pareigos ir aktyviai balsuoti Lietuvos Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei paskelbtame referendume dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. PLB pilietinei iniciatyvai koordinuoti buvo sukurta laikinoji komisija „DABAR2019“ jungianti aktyviausius Pasaulio Lietuvių Bendruomenės narius, kurie norėjo ir galėjo prisidėti prie šios iniciatyvos, padėti skleisti žinią apie balsavimo svarbą Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose bei paskelbtame referendume dėl pilietybės išsaugojimo tiek savo kraštų bendruomenėse, tiek globaliai. Mums visiems kartu pavyko pasiekti ypač gerų rezultatų – gegužės 12 ir 26 dienomis vykusiuose LR Prezidento rinkimuose, referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir Lietuvos atstovų rinkimuose į Europos Parlamentą buvo sulaukta rekordinio užsienyje gyvenančių LR piliečių aktyvumo.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis (2019-05-28), balsavimui užsienyje užsiregistravo 63 030 rinkėjai. Tai daugiau nei 3 kartus daugiau rinkėjų nei 2016 m. Seimo rinkimuose (2016 m. Seimo rinkimuose buvo užsiregistravę 19 207 rinkėjai). Šis rezultatas leidžia kalbėti apie dar didesnį diasporos atstovavimą Lietuvos institucijose. Ir jau šiandien, stebėdami LR Seimo komitetuose priimamus sprendimus ir tęstines PLB lyderių pastangas (ačiū jiems!), matome konkrečius darbo vaisius – tai tikrai džiugina. Tai buvo puiki patirtis dirbti su „Mūsų metasDABAR2019“ kolegomis, man teko prisidėti prie komunikacijos kanalų plėtros, savalaikės informacijos pateikimo visuomenei. Buvo labai svarbu užtikrinti, kad žmones kas dieną, kartais – net keletą kartų per dieną pasiektų pati naujausia, aktualiausia informacija ir būtų nurodomi aiškūs žingsniai (motyvuojantys judėti pirmyn – taip pat), ką reikia daryti, norint sulaukti kiek įmanoma geresnių rezultatų.

Pirmą kartą dalyvavai Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) ir Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos (PLJS) pirmininkų  suvažiavime. Kokie įspūdžiai? Kokią žinią parvešite Ispanijos lietuviams?

Suvažiavime svarstėme diasporai svarbius klausimus, ateities žingsnius ir tarėmės, kaip veikti toliau, kokie sprendimai mums gali būti svarbūs, ieškojome naujų įrankių informacijai pateikti, diskutavome dėl PLB ateities, pilietybės išsaugojimo ir kitomis temomis. Iš šio suvažiavimo išsivežame dar aiškesnę viziją, prie ko reikia dirbti mums, pasaulio lietuviams. Išsigryninome, kokios yra nūdienos diasporos realijos, tendencijos, kas yra svarbu pasaulio lietuviams, ką reiktų keisti veikloje ir į ką reiktų sutelkti dėmesį. Suvažiavimo metu parengėme tam tikras rekomendacijas ir išvykstame dar labiau sustiprėję kaip komanda, pažinę vienas kitą gyvai, akivaizdžiai, turėję galimybę įsitikinti, kad komandinis darbas gali duoti konkrečių rezultatų. Suvažiavime priimtomis išvadomis, išgvildentomis įžvalgomis remsimės ir besikeičiančioje, stiprėjančioje Ispanijos Lietuvių Bendruomenėje.

Tokie suvažiavimai yra ypač reikalingi ir smagu, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė deda dideles pastangas juos organizuoti. Esame dėkingi ir valstybės institucijoms Lietuvoje, dirbančioms su diaspora: Užsienio reikalų ministerijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir kitiems partneriams, bendraminčiams, kurie vertina Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pastangas ir tvirtą ryžtą eiti pirmyn.

Kas Tau yra Lietuva?

Man pirmiausia tai – pasaulio Lietuva, globali Lietuva. Be jokios abejones, Lietuva yra ta vieta, į kurią visada gera grįžti, kuri neprarado ir niekada nepraras savo tautinio identiteto, tautinės dvasios ir visada bus tėvynė. Šiandien lietuviai gyvena pabirę po platų pasaulį, susibūrę į lietuvių bendruomenes, kurios įsteigtos net 47 šalyse. Bendraudami su lietuviais MES turime vieną atsakymą – mūsų Lietuva yra viena, pasaulio Lietuva.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Virginija Grybaitė

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Stiprūs gebėjimu veikti drauge

Kanados lietuvių bendruomenė dviejuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose surengė parodą, pristatančią organizacijos veiklą nuo pat jos įkūrimo 1952-aisiais iki šių dienų. Iki rugsėjo 20 d. eksponuota Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje, pirmadienį paroda perkelta į Valstybingumo erdvę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Paroda atspindi po Antrojo pasaulinio karo sukurtą lietuvišką gyvenimą Kanadoje. Koks tas gyvenimas buvo ir kokį laikotarpį Kanados lietuviai išgyvena dabar, pasakoja bendruomenę ir jos politinę veiklą šaltojo karo metais tyrinėjęs istorikas Giedrius Janauskas.

Burtis skatino prarasta laisvė

Lietuvių bendruomenių kūrimąsi pasaulyje skatino Vokietijoje 1949 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto paskelbta Lietuvių Charta. 1952 m. rugpjūčio 30–31 dienomis Kanados lietuviai suvažiavo į Monrealio miestą Kvebeko provincijoje ir įsteigė Kanados lietuvių bendruomenę (KLB). Paroda atspindi šios oficialiai įkurtos Kanados lietuvių bendruomenės raidą.

Nors netikslu būtų sakyti, kad iki bendruomenės įkūrimo tautiečiai Kanadoje būtų buvę abejingi su tėvyne susijusiais klausimais. „Jei kalbėtume apie Kanados lietuvius apskritai, tai reikėtų sakyti, kad 1940-ais metais, jau Lietuvai netekus nepriklausomybės ir suverenumo, Kanados lietuviai ėmėsi spręsti, ką jie turėtų daryti ir kaip jie galėtų padėti savo tautiečiams, gyvenantiems Lietuvoje. Jie kūrėsi į organizaciją, Kanados lietuvių tarybą, o paskui jie gebėjo įkurti ir Kanados lietuvių bendruomenę“, – sako G. Janauskas.

Gausu intelektualų

„Į Kanadą atvyko beveik vien Lietuvoje jau išsilavinimą gavę žmonės – architektai, humanitarai ir kiti studijas baigę jauni profesionalai, nes Kanada tik tokius žmones įsileido. Tarp šių išsilavinusių žmonių svarbesnė buvo grupės, o ne vieno asmens lyderystė“, – sako istorikas. Pirmuoju Kanados bendruomenės pirmininku tapo Jonas Matulionis. G. Janauskas atskleidžia, kad dėl vadovavimo bendruomenei jis varžėsi su Adolfu Šapoka, kuris taip pat 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Tarp jų būta konkurencijos, tačiau tai sugebėta išspręsti, o vėliau vedlio klausimas išsisprendė natūraliai, nes A. Šapoka mirė santykinai jaunas.

Nors tinkamų kandidatų bendruomenei vadovauti buvo apstu, konfliktai gana lengvai išsispręsdavo. Istorikas pasakoja, kad Kanados lietuvių bendruomenės lyderiai priėmė pirmininkavimą labiau kaip pareigą nei galios ženklą. Todėl ir perduodavo pirmininkavimą kitam lyg sunkią naštą, o gerai dirbančių pirmininkų reikėdavo prašyti, kad jie vadovautų bendruomenei dar vieną kadenciją.

Jungiantys branduoliai

Daugiausia lietuvių telkėsi didžiuosiuose Kanados miestuose – Toronte, Monrealyje, Otavoje, bet gyveno jų ir mažesniuose miestuose. Lietuviai buvo taip stipriai organizuoti, kad sugebėjo įsteigti bažnytines parapijas, lietuviškas kavines, lituanistines mokyklas, lietuvių namus, savo bendruomenės muziejų ir archyvą. Panašu, kad bendruomeniškumas, vieni kitų palaikymas buvo svarbesnis dėmuo saugant lietuvybę nei vieno žmogaus lyderystė.

„Kita vertus, Matulionis buvo išskirtinė figūra. Jo dukra Judita Matulionytė-Čuplinskienė ir visa Čuplinskų šeima buvo svarbūs veikėjai bendruomenėje. Veiklūs žmonės sudarė branduolius, aplink kuriuos sukosi bendruomenės gyvenimas“, – sako pašnekovas. Tokie aplink save buriantys žmonės Kanados lietuvių bendruomenėje buvo kunigas Pranas Gaida-Gaidamavičius, redagavęs „Tėviškės žiburius“, Juozas Vincentas Danys, gyvenęs Otavoje, pirmininkė Joana Kuraitė-Lasienė, Kanados lietuvių muziejaus vadovė Rasa Mažeika ir kiti.

Unikali baltiška vienybė

Stengdamiesi išsaugoti lietuvybę svetimoje šalyje, lietuviai Kanadoje tarpusavio jungčių ieškojo įvairiose gyvenimo sferose – dvasinių praktikų, laisvalaikio, vaikų ugdymo. Kanadoje buvo kuriamos lietuviškos bažnytinės parapijos, vaikai ugdomi lituanistinėse mokyklose, stovyklose, lietuviai kartu sportuodavo, kurdavo, draugavo tarpusavyje. Taip jiems pavyko išlikti kartu.

Pasak istoriko, tų kasdienių veiklų bendrystė nebuvo savitikslė, ji padėjo pamatą politiniam angažuotumui: „Kanados lietuvių bendruomenės išskirtinumas, lyginant su kitomis lietuvių bendruomenėmis, veikusiomis už Lietuvos ribų, yra tas, kad ji gebėjo sujungti įvairias kasdienes veiklas į politinį darbą. Jie labai nuosekliai ir kryptingai dirbo su Kanados latviais ir estais, kartu kūrė organizacijas, kurios ilgainiui netgi davė didžiulį postūmį Kanados vyriausybėms ir užsienio reikalų ministerijai formuoti politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu devintajame dešimtmetyje.“

Janauskas pabrėžia, kad, vykdydami politinį lobizmą, lietuviai buvo pakankamai vieningi tarpusavyje ir gebėjo dirbti kartu su kitų Baltijos šalių imigrantais Kanadoje, tai ir buvo stiprioji KLB ir apskritai Kanados lietuvių savybė. Be to, pirmosios kartos atvykėliai per asmeninį pavyzdį, lituanistinį ugdymą, lietuviškumu alsuojančią aplinką pajėgė įtraukti savo vaikus į politinio lobizmo veiklas. „Sakyčiau, labai sėkmingai pavyko įgyvendinti lietuvių tėvų svajonių projektą: gyvendami Kanadoje vaikai toliau dalyvavo lietuviškoje veikloje“, – sakė jis.

Vakarai parlamente

Antrosios Kanados lietuvių kartos pasirengimas įsitraukti į politinę veiklą sutapo su Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų santykių pablogėjimu. Istorikas pasakoja, kad apie 1968-uosius metus, po Čekoslovakijos įvykių, amerikiečių ir sovietų nesutarimai leido Kanadai kurį laiką moderuoti pokalbį tarp šių valstybių. Tada labai greitai įsitraukė ir Kanados lietuvių jaunimas, nes būtent tuo laikotarpiu jaunuoliai buvo pasiekę aštuoniolikos-dvidešimties metų amžių ir buvo pasirengę patys įsitraukti į politinį lobizmą.

„Tai davė naują postūmį politinio aktyvumo veikloms Kanadoje. Dirbdami kartu su savo tėvais, jie gebėjo suorganizuoti Kanados baltiečių vakarus. Pirmieji vakarai įvyko 1973 metais, ir vėliau kasmet vykdavo Kanados parlamente, – pasakoja G. Janauskas. – Reiktų pasakyti, kad lietuviai, latviai ir estai buvo vienintelės etninės Kanados grupės, kurios turėjo tokią galimybę organizuoti vakarus Kanados parlamente.“

Baltiečių vakarų sėkmė leido jauniems lietuviams įsitraukti į Kanados politinį gyvenimą, užmegzti ilgalaikius ryšius su įtakingais žmonėmis. Taip palyginti maža etninė grupė ėmė efektyviai veikti didelės šalies užsienio politiką.

Lobizmą keitė aukų vajus

Svarbiausias pasaulio lietuvių siekis buvo Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Apie KLB įkūrimo priežastį pirmasis jos pirmininkas rašė: „Visi suprato, kad siekti aukščiausio išeivių tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, ir, išbarstytiems tarp svetimų tautų išlikti lietuviais, būtina sueiti į vienetą kuris galės atsispirti nulietuvinimo bangoms.“

Ištisus dešimtmečius bendruomenė dirbo siekdama šio tikslo, kol, Lietuvai galų gale pasiekus nepriklausomybę, iškilo klausimas dėl naujų Kanados lietuvių bendruomenės veiklos prioritetų. G. Janauskas atkreipia dėmesį, kad tai tapo nelengvu iššūkiu ne tik Kanados, bet ir visai Pasaulio lietuvių bendruomenei: „Nėra lengva persiorientuoti ir išsikelti naująjį tikslą. Nors pačiais pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo nebuvo atsidėta tikslo paieškoms. Vyko stiprus aukojimo vajus, teikta pagalba Lietuvos organizacijoms.“

Ženklus Kanados lietuvių indėlis į atstatytos Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą  rėmiant šalies žingsnius Europos Sąjungos link – tai Kanados lietuvių, surinkusių per milijoną dolerių, aukos, už kurias nupirkta ir Lietuvai padovanota pirmoji atkurtos Lietuvos valstybės ambasada Briuselyje.

Puoselėti ryšį

Naujuoju Kanados ir pasaulio lietuvių tikslu tapo pagalba atkurti Lietuvą. Kai kurie išeiviai ėmėsi tai įgyvendinti individualiai – grįžo į tėvynę ir dirba jos labui jau kelis dešimtmečius. Dabar, kai Lietuva jau Europos Sąjungos, NATO narė, toliau ieškoti tikslo galima nebent siekiant valstybės gerovės…

Istoriko G. Janausko manymu, naujas, bendras išeivių ir Lietuvos tikslas galėtų būti sukurti tarpusavio ryšių palaikymo sistemą. Kad pasaulio lietuviai tikrai taptų globalios Lietuvos dalimi, reikia stiprinti išeivijos ir Lietuvos ryšius. Tiltai turi būti nutiesti ir tam, kad padėtų formuoti stiprias naująsias lietuvių bendruomenes. Stipriais ryšiais sujungti pasaulio ir Lietuvos lietuviai geriau jaustų vieni kitų gyvenimo pulsą ir galėtų siekti bendrų Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Lietuvos valstybės tikslų.

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Šveicarijos lietuvių kūryba muziejų užliejo šviesa ir žaluma

Vytauto Kasiulio muziejuje balandžio viduryje atidaryta dviejų išeivijos menininkų, Šveicarijos lietuvių Gabrieliaus Stanulio ir Juzefos Katiliūtės retrospektyvinė darbų paroda. Pasaulio lietuvių metams skirtą ekspoziciją galima bus pamatyti iki rugpjūčio pradžios.

 Idėjos tvyro ore

Parodos erdvė parinkta neatsitiktinai – Vytautas Kasiulis, kaip ir eksponuojamieji Juzefa Katiliūtė ir Gabrielius Stanulis, yra išeivijos menininkai, visi iš Lietuvos pasitraukę į Vakarus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tik V. Kasiulis galiausiai atsidūrė Paryžiuje, o  menininkų pora apsistojo Šveicarijoje, Ženevoje. Šveicarijos menui bei kultūrai po karo darė įtaką kaimyninės šalys – Prancūzija, Vokietija ir Italija. Čia dera prisiminti tokius Šveicarijos dailės grandų vardus kaip Alberto Giacometti, Jeanas Tinguely, Paulis Klee.

Galima diskutuoti, kiek įtakos turi skirtingi regionai ten gyvenančių menininkų kūrybiniam keliui. „Kiekviena šalis turi jai vienai būdingą meno lauką, istorinę raidą, tačiau aišku ir tai, jog menas ir kultūra nepripažįsta sienų. Kaip bebūtų keista, naujos meninės idėjos neretai tvyrojo ore, jas intuityviai jautė net už griežčiausių ideologinių sistemų, už geležinių uždangų,“ – atkreipė dėmesį Ilona Mažeikienė, V.Kasiulio muziejaus vedėja.

Atviresnis santykis

Likusiems Lietuvoje per okupacijos laikotarpį socrealizmas buvo ideologiškai angažuota, labiausiai priimtina ir vertinama raiškos forma, o užsienio lietuviai turėjo išraiškos laisvę. Dabar, kai Lietuva laisva, nebėra tokios ryškios skirties tarp kuriančių Lietuvoje ir užsienyje. „Šiandienos menininkai turi nepalyginamai platesnes galimybes. Šiandien nesvarbu, kur tu gyveni – galimybė laisvai judėti, laisvai semtis meninių įspūdžių apibrėžia daug atviresnį santykį su pasauliu. Menininkus skiria tik jų pačių individualumo ribos, asmeninis santykis su tikrove,“ – tvirtino muziejaus vedėja.

Pasaulio lietuvių metams skirta paroda yra puiki proga pasvarstyti ne tik apie konkrečių menininkų kūrybą, bet ir apie išeivijos dailę apskritai. Žinia, sunku ją apibrėžti, nes, kaip pastebi parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, užsienio lietuvių dailė formavosi skirtingose šalyse, įvairių menininkų kūryboje.

Išeiviai ne svetimi

Ta menininkų karta, kuri bėgo nuo karo ir okupacijos, jau beveik išmirė. Emigracija turi savo bangas, o menininkai yra tų emigracijos bangų sudėtinė dalis. Ilona Mažeikienė, V. Kasiulio muziejaus vedėja, pastebėjo, kad šiandien daug menininkų išvyksta mokytis ir dirbti į svečias šalis. „Sunku apibendrintai pasakyti, kokios išeivijos menininkų bangos yra šiandien – matyt, dominuojantis jų bruožas – įvairovė. Kartų kaita ir nauji meniniai prioritetai yra natūralus procesas,“ – sakė ji.

Skirtumą įžvelgti galima būtų ne išeivių dailininkų kūrybos ypatybėse, o auditorijos santykyje su išeivijos daile. Juk tai, kad Lietuvoje vis dar įprasta žmonėms eiti į dailininkų dirbtuves, ten įsigyti jų darbų, matyti juos eksponuojamus Lietuvos galerijose, lyg ir formuoja artimesnį ryšį. Vis dėl to N. Nevčesauskienė sako nemananti, kad užsienio lietuvių dailininkai Lietuvoje gyvenantiems lietuviams dėl to būtų svetimesni. „Lietuvių išeivijos menas – tai integrali Lietuvos meno istorijos dalis, ir tą faktą ypač šiandien taip ir suvokiame. Lietuvių menininkai, kūrę Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, JAV, praturtino Lietuvos meno peizažą, suteikė jam naujų spalvų,“ – antrina parodos kuratorei I. Mažeikienė.

Šiuolaikiniai išeivijos dailininkai gausiai eksponuojami Lietuvoje, ir ne tik didžiausiuose muziejuose, galerijose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Mažesnių miestų kultūros erdvės pilnos kraštiečių, gyvenusių ar šiandien gyvenančių užsienyje, kūrinių. Išeivijos menininkų kūriniai domina ir šiandienos kolekcininkus, mezgasi glaudūs bičiuliški ryšiai.

Stebint panašumus ir skirtumus

Retrospektyvinėmis parodomis  pristatomų kūrėjų nebėra su mumis: G. Stanulis mirė prieš du dešimtmečius, o J. Katiliūtė – prieš dešimtmetį. Parodos kuratorė tikina, kad šių dviejų menininkų, buvusių sutuoktinių, kūryba labai reikšminga Lietuvos išeivijos dailėje. Nors Juzefa Katiliūtė mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau buvo Vienožinskio mokinė Vilniaus dailės akademijoje, o Gabrielius Stanulis – Vilniaus meno mokyklos abiturientas, bet bendras buvo jų gyvenimas, tie patys karo, bėgimo iš tėvynės, sunkios pradžios svetimoje šalyje patyrimai, juos supo ta pati Šveicarijos gamta. Beje, Šveicarijos erdvės ir gamta darė visokeriopą įtaką abiejų menininkų kūrybai.

Vis dėl to jų kūryboje skiriasi viskas. „Vienas skulptorius, kita – tapytoja. Skiriasi temperamentai, idėjos, kūrybos kryptys ir pobūdis. Bendras yra kūrybinis užsidegimas ir aistra menui,“ – sako N.Nevčesauskienė.

Parodos kuratorė pirmą kartą pasirinko pristatyti dailininkų poros kūrybą. Pasak muziejaus vedėjos, dvi retrospektyvos leidžia stebėti dviejų stiprių meninių individualybių žvilgsnio optikos panašumus ir išryškinti kūrėjų pasaulio matymo skirtumus.

Dailininkų kūrybos pristatymas bus papildytas išsamiu jų kūrybos katalogu.

Nevienodai pripažinti

Į Ženevą pabėgusiems jauniems lietuviams skirtingai sekėsi kelyje į pripažinimą. J. Katiliūtei šis kelias buvo sunkesnis, G.Stanuliui ėjosi lengviau. Atvykę į Šveicariją abu menininkai mokėsi Ženevos meno mokykloje. J. Katiliūtė įstojo į moterų dailininkių sąjungą, o G. Stanulis pradėjo kurti paminklus, antkapius. Surengus pirmąją parodą, jis buvo pastebėtas, išgarsėjo kaip skulptorius ir buvo pakviestas universitete įkurti skulptūros katedros. Nuo 1963 m. Valstybiniame Ženevos universitete menininkas dirbo kaip profesorius. Jis aktyviai dalyvaudavo parodose, Šveicarijos spaudoje G. Stanulis buvo išskiriamas kaip savitas, turintis išskirtinį braižą menininkas.

Ženevos dailės akademijos skulptūros katedros vadovo Stanulio tapybinė kūryba pažymėta dvasinių ieškojimų ženklu. Čia svarbu žinoti apie menininko susidomėjimą induizmu, kitomis dvasinėmis praktikomis. Tai jo mene pasireiškė šviesomis, trapios materijos paieškomis, lėmė tematikos ir simbolikos pasirinkimą. G. Staniulio skulptūrose ryški modernizmo dvasia, skelbia parodos rengėjai.

Juzefos Katiliūtės kūrybos veidą suformavo vokiškoji ekspresionizmo mokykla bei Ženevos dailės mokyklos akademizmas. Kiek vėliau ji pasuko ir abstrakčiojo ekspresionizmo keliu, gilinosi į spalvos ir tekstūros dekoratyvumą.

Šviesa ir peizažai

Edukacinės programos, lydinčios parodą, taip pat sukurtos skirtingos. Muziejininkai atkreipia dėmesį, kad Gabrielius Stanulis savo paveiksluose materializuoja nerealius pojūčius. Visas jo kompozicijas jungia išsklaidyta, begalybę simbolizuojanti mistinė amžinybės šviesa. Tad jo kūrybą reflektuojančio užsiėmimo, skirto vyresnių klasių moksleiviams, metu kuriami fantastiniai vaizdiniai.

Juzefos Katiliūtės eksponuojamus darbus daugiausia sudaro peizažinė kūryba.  Eksponavimo laikui sutapus su šiltuoju metų laiku, pradinukai bus kviečiami eiti tapyti į lauką, o 4–8 klasių moksleiviai kurs didelius bendrus darbus komandomis, derindami įvairias technikas.

Parodose dalyvaudavo atskirai

Nevčesauskienė atkreipia dėmesį, kad J. Katiliūtės ir G. Stanulio kūrybos retrospektyvoje atskleisti visi laikotarpiai ir ryškesnės temos. Parodoje eksponuojamos G. Stanulio tapybos drobės ir kamerinės skulptūros iš Lietuvos dailės muziejaus (LDM) rinkinio, rodomos skaidrės su viešosioms erdvėms sukurtais darbais, dokumentinė medžiaga. Taip pat parodoje eksponuojami J. Katiliūtės kūriniai iš Marijampolės kultūros centro, privačių Vidmanto Martikonio, Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ kolekcijų.

Katiliūtės kūrybą lydi gausus dokumentinis archyvas, jos laiškai, tapybos paletė, teptukai. Demonstruojamame filme perteikiami žmonių, artimai pažinojusių autorę, pasakojimai. „Dokumentika (ir ne vien memorialinė, biografinė) parodose dažnai pasitelkiama perteikti specifinei informacijai, kuriai atskleisti vien meno kūrinių nepakanka, – paaiškina muziejaus vedėja, – juk panaši medžiaga iliustruoja ir knygas bei parodų katalogus, o muziejaus salių erdvė ir įvairi įranga tam itin palanki. Neretai daiktai ar dokumentika parodą papildo naujomis istorijomis, jų kuriamu naratyvu.“

Toks parodų papildymas anaiptol nėra nauja tendencija. I. Mažeikienė pastebi, kad  eksponatų įvairovė muziejuje buvo nuolatinis reiškinys, ypač turint galvoje XIX a. kraštotyrines, etnografines ir archeologines ekspozicijas bei jų įrengimą. Šiandien panašias funkcijas atlieka daugiau interaktyvumo suteikiančios naujausios technologijos ir įvairios medijos.

Vasarą lanko turistai

Ilona Mažeikienė, V. Kasiulio muziejaus vedėja, pasakojo, kad per pirmąjį parodos mėnesį Šveicarijos lietuvių kūrybos retrospektyvas pamatė apie 800 žmonių, taip pat edukacinių programų lankytojų iš įvairių Vilniaus mokyklų, ekskursijų grupių. „Lankytojų paroda vertinama palankiai, – sakė I. Mažeikienė, – kiek apsilankiusiųjų bus iki rugpjūčio pradžios, kol veiks paroda, neplanuojame. Bet paprastai vasarą muziejuose apsilanko daugiau svečių iš užsienio, taip pat stovyklaujančių vaikų grupių. Nemažai lankytojų aplanko muziejų gegužės–birželio mėnesiais, kuomet vyksta tarptautinės muziejų nakties renginiai, kultūros dienos. Koncertai muziejuose sutraukia minias jaunimo ir kitų besidominčių parodomis žmonių.“

 

Parodai skirtos edukacinės programos dalyviai

 

Parodos kuratorė sakė, kad šiaip jau šie menininkai bendrų parodų nerengdavo. Paskutinė bendra J. Katiliūtės ir G. Stanulio kūrybos paroda surengta Šveicarijoje prieš 17 metų, dar J. Katiliūtei būnant gyvai. Tuomet parodą rengė nuolatinė Lietuvos atstovybė prie Jungtinių Tautų ir Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė.

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Ieškojęs Lietuvos Turkijoje ir ją atradęs

Šių metų kovo 6 d. Turkijos Lietuvių Bendruomenės vairą perėmė Margiris Klenavičius. Jis – Vilniaus miesto vaikas. Baigęs turizmo studijas keletą metų lietuvis dirbo viename sostinės viešbučių. Prabėgus keleriems metams norėjosi daugiau dinamiškumo darbe ir taip po keleto mėnesių mokymų atėjo laikas vykti dirbti į užsienį. Iš tiesų Turkijoje jis atsidūrė beveik atsitiktinai – tiesiog jam buvo paskirta šioje šalyje dirbti kelionių vadovu. Iki dabar šis darbas yra vienas pagrindinių lietuvio pragyvenimo šaltinių ne tik Turkijoje.

Turkijos Lietuvių Bendruomenė įkurta ir oficialiai įregistruota 2014 m. spalio 27 dieną, jai vadovavo Rūta Danilevičiūtė. Tuo metu buvo tik keletas oficialių narių, tačiau iš pradžių buvusi nedrąsi veikla pamažu įgavo vis didesnį pagreitį. Vadovaujant Rūtai buvo surengta nemažai renginių, garsinusių ne tik bendruomenę, bet ir visos Lietuvos vardą. Vyko įvairūs renginiai, parodos, koncertai, minėjimai, seminarai, o lietuvių stendas mugėse kiekvieną kartą buvo vis didesnis. Taip pat buvusios pirmininkės Rūtos dėka buvo vykdomas ir „Kaimo projektas“. Šiuo metu bendruomenė vienija tris dešimtis oficialių narių.

2018-ųjų metų pradžioje visuotinio susitikimo metu M. Klenavičius tapo oficialiu Turkijos Lietuvių Bendruomenės ir valdybos nariu. Jis buvo atsakingas už viešuosius ryšius, pranešimus žiniasklaidai. Lietuvis džiaugiasi, jog per pastaruosius metus Turkijos lietuviams pavyko pasiekti tikslą, kad apie juos sužinotų ir kitos bendruomenės visame pasaulyje. Šiemet, po beveik penkerių metų vadovavimo bendruomenei, Rūta pasitraukė iš pareigų ir naujuoju Turkijos Lietuvių Bendruomenės pirmininku valdyba išrinko M. Klenavičių. Kartu su pareigomis tenka ir atsakomybė. Žinoma, nors Turkijos Lietuvių Bendruomenės narių skaičius siekia vos tris dešimtis ir ji yra dar gana jauna, tai netrukdo formuotis ir plisti tradicijoms. Didžiule atsakomybe ir iššūkiu M. Klenavičius laiko bendruomeniškumo dvasios, lietuvių kalbos ir papročių išlaikymą, žengiant koja kojon su šių dienų globalizacijos procesais, plintančiu kosmopolitizmu.

„Nesu ekonominis emigrantas, kuris išvyko iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių“, – kalbėjo Margiris. Svečioje šalyje neplanavęs likti lietuvis Turkijoje nuolat gyvena jau šešerius metus. Paklaustas, kokia gi tikroji išvykimo priežastis, jis neneigė, jog viena iš priežasčių – klimatas ir saulėtų dienų skaičius. Žinoma, turėjo įtakos ir dinamiškumo galimybės.

M. Klenavičius pasakoja, jog išvykimas iš Lietuvos nebuvo pabėgimas nuo savo kilmės ir šaknų, todėl nuosekliai stengėsi, kad Lietuvos vardas Turkijoje būtų žinomas. Lietuvis pabrėžia, kad esant jaunam ir šalies nekankinant karo ar neramumų negandoms, lietuvybės ir patriotiškumo veikla neužsiimama labai intensyviai, varstant valdiškų namų duris ar organizuojant didžiulius renginius. Tiesiog taip išėjo savaime.

Naujasis bendruomenės pirmininkas neslepia, jog nuo mažens buvo auklėjamas patriotine dvasia. Šios vertybės, jo manymu, suteikiamos šeimoje. Anksčiau viskas galbūt daugiau apsiribojo tautiečių susitikimais per bendras šventes, tačiau vėliau, praleidus ilgesnį laiką Egipte, pradėjo rastis ir daugiau tautiškos veiklos: susitikimai, bendros valstybinės šventės, mokykliniai renginiai ten gyvenantiems lietuviškos kilmės vaikams. Paskui grįžo į Turkiją, šį kartą jau ilgesniam laikui. Vėlgi didžiąją laiko dalį užėmė darbas ir tik laisvalaikiu galėjo atsidėti lietuviškai veiklai. Pradėti rengti susitikimai, imta dalyvauti mugėse, miesto šventėse – pamažu Turkijos lietuviai, dar nebūdami oficialia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dalimi, išėjo į viešumą.

Prie bendruomenės veiklos M. Klenavičius asmeniškai prisidėjo prieš keletą metų, prireikus pagalbos rengiant Kalėdų šventes, muges, svarbių valstybės datų, tokių kaip Mindaugo karūnavimo dienos, liepos 6-osios, minėjimą. Bendruomenė buvo įkurta jau ir oficialiai, tačiau jis nebuvo jos narys, nes dinamiškas gyvenimo būdas galėjo nublokšti į kitą pasaulio kraštą bet kurią minutę. Vis dėlto panašu, kad Turkija lietuvio nepaleido.

„Tikiu, kad mes galėsime daug nuveikti visi drauge. Šie metai ne mažiau svarbūs nei praeiti. Pernai šventėme ir minėjome šimtmetį, o šiemet laukia ne tik Lietuvos Respublikos Prezidento bei Europos Parlamento rinkimai, bet ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Liūdina šiuo klausimu kylančios piktos ir neapykantos kupinos diskusijos. Man asmeniškai šiuo metu tai nėra aktualus klausimas, tačiau vieną dieną gali viskas pasikeisti, ir ne tik man. Manyčiau, į tai reiktų žiūrėti nustumiant į šalį emocijas ir pagiežą, kuri jaučiama tiek tarp išvykusių iš Lietuvos, tiek tarp gyvenančių Lietuvoje. Kaip teko pastebėti, dažniausiai išsaugoti pilietybės nenorima keršijant už savo nesėkmes ar asmenines patirtis (atsisakant Lietuvos pilietybės arba nenorint leisti kitiems jos išsaugoti). Lietuviai išsibarstę pasaulyje dėl įvairių priežasčių ir esu tikras, kad didžioji dauguma nenori nutraukti ryšių su Lietuva, be to, šiais technologijų laikais galima pačiais įvairiausiais būdais prisidėti prie ekonominės padėties gerinimo Lietuvoje net joje negyvenant. Gal vėliau tai paskatintų ekonominius emigrantus grįžti“, – pasakojo lietuvis.

Pasas – ne tik knygelė su antspaudais, bet ir identiteto dalis.

Straipsnis spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2019 m. balandžio numeryje 4/576.

Mielai pasidalysime žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Estijos lietuvių bendruomenė išsirinko naują pirmininkę

Lietuvos ambasadoje Taline Estijos lietuviai paminėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį bei naujai trejų metų kadencijai išrinko penkių žmonių valdybą, kuri nauja bendruomenės pirmininke išrinko gydytoją Ritą Kuzminienę.

Pranešime spaudai rašoma, kad kovo 7 dieną Estijos lietuvių bendruomenė (ELB) narių visuotinio ataskaitinio susirinkimo metu buvo patvirtinta veiklos bei finansinė ataskaita, aptartos tolesnės raidos gairės bei kiti aktualūs klausimai.

Taip pat buvo išrinkta nauja 2020-2023 metų ELB valdyba, į kurią buvo perrinkti trys praeitos kadencijos nariai Rita Kuzminienė, Tomas Tamošiūnas ir Rimutė Semper bei naujai išrinkti Kristina Andla ir Mindaugas Mėlinis. Pirmuoju naujos valdybos sprendimu tapo gydytojos Ritos Kuzminienės paskyrimas ELB valdybos pirmininke.

Po visuotinio susirinkimo sekė šventinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio minėjimas, kuriame susirinkusius pasveikino Lietuvos ambasadorius Estijoje p. Giedrius Apuokas, naujai išrinkta ELB valdybos pirmininkė Rita Kuzminienė, kartvelų bendruomenės Estijoje pirmininkas Zaza Tsereteli ir latvių bendruomenės Estijoje pirmininkė Laura Šmideberga.

Susirinkusiems siurprizu tapo muzikinis duetas, atlikęs „Tautišką giesmę“. Duetą sudarė birbyne po 30-ies metų pertraukos grojęs, kadenciją baigęs ELB pirmininkas Vaidas Matulaitis ir jam fortepijonu akomponavęs Lietuvos ambasados konsulas Andrius Pauga. Vėliau laukė virtuali kultūros istoriko Aurimo Švedo paskaita apie 90-ųjų įtaką.

ELB nariai ir šventės svečiai padėkojo darbą baigusiai 2017-2020 m. ELB valdybai, kuriai vadovavo Vaidas Matulaitis.

Kaip teigia V. Matulaitis, jo „gyvenimo kompasas pasisuko Lietuvos link“, todėl savo kandidatūros šiuose rinkimuose nebekėlė. Anot jo, ligšiolinė valdyba siekė pagrindinio tikslo – bendruomenės atsinaujinimo reformuojant informacinę infrastruktūrą, aktyviai išnaudojant viešuosius ryšius, iš esmės keičiant požiūrį į renginių kokybę ir turinį bei plečiant bendruomeninės veiklos lauką.

„Net neabejoju, kad naujoji ELB valdybos komanda, kurią drįstu pavadinti „svajonių rinktine“, garbingai ir kūrybingai aus nuolatos gyvą bendruomenės paveikslą“, sakė V. Matulaitis.

Estijos lietuvių bendruomenei (ELB) 2020 metai dosnūs ypatingų sukakčių. Tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metis ir ELB įkūrimo 40-metis, kurį Bendruomenė minės spalio mėnesį. Naujoji ELB valdyba žada tęsti pradėtus darbus vadovaujantis ELB vertybiniu principu „Vienyti ir Įkvėpti“.

Kviečiame prisijungti prie „Aš – Lietuvos ambasadorius“ iniciatyvos! Atsisiųskite specialų ženkliuką, nusifotografuokite su juo ir nuotrauką su trumpu aprašymu, koks Lietuvos ambasadorius esate ir kokia jūsų gyvenimo užsienyje istorija, atsiųskite el. paštu lituanica@lrt.lt. Tapkite mūsų pasakojimų apie Lietuvos ambasadorius herojumi! Ženkliuką atsisiųsti galite ČIA.

Švedijos lietuvius į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio šventę subūrė projektas „Čia skamba Laisvė!“

Kiek laisvi esame ir kokie būsime ateityje? Kaip išlaikysime lietuvišką identitetą gyvendami Švedijoje? Šiuos ir daugelį kitų klausimų kėlėme minėdami Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį Stokholmo lituanistinėje „Saulės“ mokykloje.

Kiekvienais  metais Stokholmo „Saulės“ mokyklos bendruomenė turi galimybę diskutuoti su mokiniais apie Lietuvos istoriją, tradicijas, tapatybę. Gražiai ir prasmingai švenčiamos Vasario 16-osios  ir Kovo 11-sios šventės, vyksta Sausio 13-osios paminėjimas.

Šie metai lietuvių tautai ypatingi. Jau trisdešimt metų Lietuvos trispalvė išdidžiai plevėsuoja Gedimino bokšte. Tad artėjant gražiam ir prasmingam Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio jubiliejui, Stokholmo lituanistinės „Saulės“ mokyklos bendruomenė drauge su Lietuvių bendruomene Švedijoje nusprendė paminėti šią progą išskirtinai ir parengė projektą „Čia skamba Laisvė“.

Įgyvendinant šį projektą buvo suburta Švedijos lietuvių bendruomenė švęsti drauge Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, tokiu būdu kurti Lietuvos teigiamą įvaizdį Švedijoje, stiprinti išvykusių užsienio lietuvių ryšį su gimtuoju kraštu bei išsaugoti identitetą. Projekto kontekste buvo organizuojami du renginiai Stokholme: edukacinis renginys-seminaras  „Sutartinės jungia mus“ ir  renginys „Čia skamba Laisvė!“, kurie vyko 2020 m. kovo 7–8 d.

Renginio-seminaro „Sutartinės jungia mus“ metu buvo mokomasi dainuoti lietuvių liaudies dainas – sutartines. Mokymus vykdė profesionali sutartinių atlikėją iš Lietuvos drauge su Stokholmo lituanistinės „Saulės“ mokyklos folkloro ansambliu „Bitkrėslė“. Sutartinių vakaras buvo atviras ir lietuvių bendruomenei, ir norintiems susipažinti su sutartinėmis bei kultūra ne lietuvių kilmės svečiams. Renginys sulaukė ypatingo populiarumo. Dalindamiesi įspūdžiais vakaro dalyviai pabrėžė, kad šiais laikais sutarimas yra didi vertybė, kurią turime puoselėti ir  perteikti savo vaikams, o dainavimas – tai geriausia forma išsaugoti kalbą ir bendrystę, nes ne veltui Lietuvos kovoms už nepriklausomybę 1988–1991 metais suteiktas „Dainuojančios revoliucijos“ pavadinimas. Būtent lietuvių liaudies dainos jungė, sutelkė žmonės ir suteikė stiprybės kovoti nelygioje kovoje.

Kovo 8 dieną Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo 30-mečio veiklas ir iniciatyvas sujungė lietuvių bendruomenės Švedijoje ir „Saulės“ mokyklos šventė. Renginio ,,Čia skamba Laisvė!“ metu buvo organizuota diskusija ir aptariamas laikotarpis, kai buvo siekiama Lietuvos  Nepriklausomybės nuo SSRS Baltijos valstybėse (1988–1991 m.), prisiminti „Dainuojančios revoliucijos“ įvykiai, prisiminta lietuvių išeivijos lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo patirtis, aptarti to laikotarpio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo svarbiausi istoriniai momentai bei  jų perteikimo jaunajai kartai svarba. Buvo diskutuojama apie lietuvybės išsaugojimą ir puoselėjimą, išsakytos įdomios mintys apie asmenybės ir valstybės laisvę. Smagu, kad diskusijoje dalyvavo karta, kuri prisiminė laikotarpį, kai asmenybės laisvė buvo užgniaužta, ir karta, kuri gimė laisvoje šalyje.

Po emocingos ir jautrios diskusijos didelėje ABF salėje vyko Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo 30-mečio šventė. Renginio viešnia Laurita Peleniūtė sujungė visus renginio dalyvius pakviesdama drauge dainuoti sutartines. Buvo nepaprastai smagu stebėti, kaip greitai visi įsitraukia į gana sudėtingą sutartinių atlikimo procesą ir salę užlieja harmoningas balsų skambesys. Dainos sujungė visus – mažus, didelius, lietuvius ir užsienio svečius.

Renginio metu buvo apdovanotas Lietuvos istorijos žinovo konkurso nugalėtojas, taip pat  apdovanoti mokiniai, dalyvavę įgyvendinant projekto vykdomo dailyraščio rašymo ir atviruko, skirto Lietuvai, konkurse „Gražiausi žodžiai Lietuvai“. Šiame konkurse dalyvavo ir  patys mažiausi, kurie piešė, rašė abėcėlę. Džiugu, kad į šias projekto veiklas aktyviai  įsitraukė mokiniai iš „Draugystės“ mokyklėlės Geteborge (Göteborg), lituanistinės mokyklos „Antilopenskolan“ (Klippan), lituanistinės mokyklėlės „Gintaras“ (Landskrona), „Gintaro“ lituanistinės mokyklos (Skåne), taip pat mokiniai, besimokantys lietuvių kalbos Upsaloje (Uppsala), Landskronoje Kungsbacka Specialpedagogiskt centrum, Noršiopinge (Norrköping),  Språkcentrum Geteborgo krašte, Hesleholmo (Hässleholm) krašte. Iš atsiųstų konkursui darbų buvo sukurtas skaitmeninis filmukas, kuris buvo pademonstruotas renginio metu. Vaikų teksto dailyraščiai ir piešiniai sužavėjo nuoširdžiomis pastangomis ir kūrybingumu.

Taip pat renginio metu pagerbti lietuvybės puoselėtojai Švedijoje ir lietuvių kalbos mokytojai. Po oficialios renginio dalies šokio sūkuryje smagiai sukosi Stokholmo „Saulės“ lituanistinės mokyklos mokinių tautinių šokių ansamblis „Vijurkas“ ir visus drauge dainuoti kvietė „Saulės“ mokyklos folkloro ansamblis „Bitkrėslė“.

Projekto veiklų organizavimas parodė, kad laisvės ir lietuvybės dvasia stipriai vienija mus. Į projekto organizavimo veiklas įsitraukė gausus būrys savanorių, entuziastų, kuriuos vienijo mintys skleisti žinią apie lietuvių tautos laisvės troškimą ir pastangas išlikti laisviems neprarandant lietuviško identiteto.

Labai džiaugiamės gražiu, nuolatiniu bendradarbiavimu su Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, kurių suteikta parama leido įgyvendinti projektą ,,Čia skamba Laisvė!“, o padovanoti suvenyrai, tautinė atributika, knygos pradžiugino mokinius ir šventės dalyvius.

Ačiū visiems, sukūrusiems vienybės jausmą! Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

Stokholmo „Saulės“ mokyklos bendruomenė

Bendruomenės pagrindas – kalba ir kultūra

Spalio mėnesį Vilniuje vyko renginiai, sukvietę lietuvius iš viso pasaulio: spalio 29–30 dienomis – Užsienio reikalų ministerijos organizuotas Globalios Lietuvos forumas „Valstybės ir diasporos partnerystė“ ir spalio 27 dieną – užsienio lietuvių organizacijų viešųjų ryšių seminaras. Į šiuos renginius iš Kijevo atvyko ir Ukrainos Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova.

Dalia Makarova jau 37 metus gyvena Ukrainoje, yra aktyvi bendruomenės narė, dainuoja lietuvių chore, šoka folkloriniame ansamblyje „Sesulės“ ir jau 5-erius metus vadovauja Ukrainos Lietuvių Bendruomenei, yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XV Seimo narė.

Dalios Makarovos paprašėme papasakoti apie Ukrainos Lietuvių Bendruomenės veiklą, džiaugsmus ir iššūkius, taip pat pasidalinti mintimis, kuo jai buvo naudingi minėti renginiai, kokią žinią ji parveš Ukrainos lietuviams.

Dalia Makarova pažymi, kad Viešųjų ryšių seminaras buvo ypač naudingas dėl praktinių užsiėmimų, kurių metu dalyviai mokėsi rašyti pranešimus spaudai, efektyviau bendrauti su Lietuvos ir kitų šalių žiniasklaida, pristatyti bendruomeninę lietuvių veiklą, kuriant teigiamą Lietuvos įvaizdį. Taigi dalyviai gavo ne tik teorinių žinių viešųjų ryšių, komunikacijos srityje, bet ir išmoko efektyviai pristatyti bendruomenių veiklą. O Forume vyko diskusijos užsienyje gyvenančių lietuvių tapatybės ir ryšio su Lietuva išlaikymo, paramos ir integracijos priemonių ketinantiems grįžti ir jau sugrįžusiems lietuviams ir kitais klausimais. Dalia Makarova dalyvavo diskusijose tema „Išvykusių tautinio tapatumo ir ryšių su Lietuva išlaikymas“, jose buvo keliamas klausimas, kaip surasti efektyviausių būdų ir formų išlaikyti lietuvių, gyvenančių užsienyje, tautinį tapatumą ir ryšį su Lietuva. Dalia sako, kad lietuvių bendruomenės pasaulyje skiriasi savo skaitlingumu, amžiumi. Štai, Ukrainos Lietuvių Bendruomenė yra senstanti, nauji nariai neįsitraukia į bendruomenės veiklą arba įsitraukia labai mažai. O naujų žmonių reiktų, nes jie ateina su naujomis, kitokiomis idėjomis, su galbūt kitokiu požiūriu, naujomis mintimis, kaip skatinti veiklą, per bendrus projektus su išsibarsčiusiomis po šalį draugijomis ar netgi kitų šalių lietuvių bendruomenėmis.

Skelbiama,kad Ukrainoje gyvena apie 7,5 tūkstančių lietuvių, tačiau į bendrijos veiklą įsijungę tik kokie 500, o didžiausia – Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugija vienija per 300 narių. Bendruomenė oficialiai Ukrainos teisingumo ministerijoje įregistruota 2004 metais, tačiau lietuviai pradėjo aktyviai burtis į regionines draugijas dar 1990-aisiais, po pirmojo Ukrainos lietuvių suvažiavimo Kijeve, į kurį susirinko lietuviai iš įvairių Ukrainos regionų. Ukrainos Lietuvių Bendruomenė jungia regionines  draugijas, kurios vykdo kultūrinę, švietėjišką, socialinę veiklą. Ukrainos Lietuvių Bendruomenė nuo 1992 metų yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės narė, Bendruomenės pirmininkas ir rinkti atstovai  atstovauja Ukrainos lietuviams Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seime, į kurį susirenka lietuviai iš viso pasaulio.

Dalia Makarova prisimena, kad pirmoji lietuvių draugija Kijeve susikūrė 1990 metais Kijeve ir buvo pavadinta Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugija. Ši draugija davė pradžią kurtis kitoms lietuvių draugijoms regionuose. Pirmąjį Ukrainos lietuvių suvažiavimą 1992 metais ir suorganizavo Maironio lietuvių kultūros draugija, sukvietusi lietuvius iš įvairių šalies regionų. 1992 metais aktyviausi Lvovo lietuviai surengė pirmą susitikimą, o vėliau jau ir įkūrė „Medeinos“ draugiją. Netrukus susibūrė Belaja Cerkov lietuviai, pavadinę draugiją Vasario 16-osios draugija. 1999 metais Valentina Marija Loginova subūrė įvairiose Krymo vietovėse lietuvių grupes ir įkūrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio lietuvių kultūros draugiją. Tais pačiais metais buvo įkurta draugija Vinicoje. Toliausiai gyvenančių lietuvių – Zaporožėje – draugija buvo įkurta 1994 metais. Vėliau kūrėsi bendrijos Charkove (2000 metais), Dniepropetrovske ir Donecke (2002 metais). Taigi 1990-2002 metais Ukrainoje susikūrė 10 lietuviškų organizacijų. Nuo 1998 metų vyksta vieni svarbiausių renginių – tai Ukrainos lietuvių dainų ir šokių festivaliai. Jų metu ne tik pasirodo dainų ir šokių kolektyvai, tačiau susirenka ir regioninių lietuvių draugijų pirmininkai aptarti veiklos. Nuo 2012 metų pirmininkų suvažiavimai rengiami, glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos ambasada, jos patalpose.

Ukrainos lietuviai ne tik bendrauja tarpusavyje, tačiau ir palaiko glaudžius ryšius su Lietuva, kaip sako Dalia, svečiai iš Lietuvos mielai priimami. Štai Vinicoje vyko šokių ansamblio iš Lietuvos koncertas, o neseniai Lvove vyko didžiulis tautinių mažumų festivalis, į kurį atvyko ir ansamblis iš Lietuvos, taip pat dalyvavo ir lietuvių bendruomenė Ukrainoje. Dalia Makarova pasakoja, kad lietuvių bendruomenė nėra užsidariusi, aktyviai dalyvauja ir Ukrainoje vyksiančiuose renginiuose, kuriuose pristato Lietuvą. Netrukus ji pristatys Lietuvą ir Kijeve vyksiančiame etnoforume, į kurį pakviestos įvairios bendruomenės per dainą ir šokį pasakos apie savo šalies kultūrą. Gruodžio mėnesį Ukraina švenčia savo diplomatijos šimtmetį, į minėjimą pakviesta ir Lietuvos ambasada kartu su lietuvių bendruomene.

Šiuo metu Ukrainoje veikia 10 regioninių draugijų. Dalia apgailestauja, kad dėl padėties Kryme nebeveikia dvi lietuvių draugijos Sevastopolyje ir Simferopolyje, o dėl karo Donbaso ir Luhansko srityje nebeveikia Donbaso draugija.

Dalios Makarovos paklausėme, kaip Ukrainoje gyvenantys lietuviai rengiasi švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Dalia sako, kad bendruomenės nariai ne tik Ukrainoje paminės šią svarbią mūsų šaliai datą, tačiau atvyks ir į Lietuvą. Lietuvių bendruomenės choras jau repetuoja ir dalyvaus 2018 metais vyksiančioje Dainų šventėje Vilniuje. Taip pat planuoja pristatyti Ukrainos Lietuvių Bendruomenę bendrame renginyje „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“, kurį organizuoja Pasaulio Lietuvių Bendruomenė bendradarbiaudama su Lietuvos Tautinių mažumų departamentu ir Liaudies kultūros centru. Dalia sako, kad svarbu, jog ir ukrainiečiai sužinotų apie mūsų šaliai svarbią datą, todėl planuoja renginius kartu su Lietuvos ambasada Kijeve, o folklorinis ansamblis „Sesulės“, kuriame dainuoja ir ji pati, norėtų apkeliauti šalies regionus ir kartu su tolimesniuose Ukrainos regionuose gyvenančiais lietuviais švesti Lietuvos gimtadienį.

Bendruomenės pirmininkė džiaugiasi, kad Kijeve savo veiklą atnaujino lituanistinė mokykla. Šiuo metu Ukrainoje veikia jau dvi lituanistinės mokyklos – Kijeve ir Lvove. O Dniepre rengiami lietuvių kalbos kursai. Kijevo lituanistinėje mokykloje yra dvi klasės – vaikų ir suaugusiųjų. Mokytis lietuvių kalbos ateina ir ukrainiečiai, turintys verslo ryšių su Lietuva ar studijuojantys žurnalistiką, besidomintys istorija. O kadangi Ukrainos Lietuvių Bendruomenę sudaro tik mišrios šeimos, tėveliai atveda vaikus į lietuvišką mokyklą ir patys eina į kitą klasę mokytis lietuvių kalbos. Dalia pažymi, kad dažnai vyrauja stereotipas, esą, tik mamos gali išmokyti vaikus kalbos, ir jeigu mama lietuvė, tuomet stengsis, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, o jeigu lietuvis sukūrė šeimą su ukrainiete, tuomet jau jų vaikai nebekalbės lietuviškai. Tačiau, pasakoja Dalia, yra ne vienas atvejis, kai tėtis lietuvis atveda vaikus į lietuvišką mokyklą ir pats namie moko vaikus kalbėti lietuviškai, pažinti savo šaknis. Svarbiausia yra noras, o tuomet ir ieškoma priemonių. Dalia įsitikinusi, kad bendruomenės pagrindas  – tai kalba ir kultūra. Ir bendruomenė bus stipri tik tuomet, kai bus gyva kalba, išlaikoma tapatybė.

Parengė Virginija Grybaitė
Dalios Makarovos asm. archyvo nuotraukos

pasauliolietuvis.lt

Su iššūkiais reikia kovoti visa širdimi

2017 m. vasario mėn. Vokietijos Lietuvių Bendruomenė išsirinko naują Valdybą, kurios pirmininku tapo Alfredas Hermannas. Hermannas gyvena Vokietijoje nuo 1959 metų, dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje, yra buvęs Miuncheno Lietuvių Bendruomenės pirmininku. Alfredo Hermanno šeimos istorija yra išskirtinė. Jo  protėviai yra prūsai, du šimtus metų gyvenę Lietuvos teritorijoje. 1938 metais Hitlerio įsakymu prūsai buvo priskirti Vokietijos kraštui. Jaunus vyrus ėmė į kariuomenę, į ją buvo pašauktas ir Alfredo Hermanno tėvas, vėliau tapęs karo belaisviu ir ištremtas į Uralą. Karui pasibaigus, po kelerių metų tremties tėvas buvo sugrąžintas į kraštą, iš kurio buvo kilęs, – į Lietuvą. Čia vedė, susilaukė vaikų. Lietuvoje Alfredas Hermannas mokėsi pradinėje mokykloje, tačiau baigė tik pirmą klasę, nes Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sutarus dėl karo belaisvių grąžinimo į Vokietiją, ten išvyko ir Hermannų šeima.

Alfredo Hermanno paprašėme papasakoti apie Bendruomenės veiklą, naujos valdybos planus.

Alfredas Hermannas sako, kad Vokietijos Lietuvių Bendruomenėje yra apie 1500 narių, tačiau tik apie 400 jų yra aktyvūs, nuolat dalyvaujantys veikloje, o iš viso Vokietijoje, statistikos duomenimis, yra apie 50 tūkstančių lietuvių. Vokietijos lietuvių gyvenimo centras yra  Hiutenfeldas, kur yra Vokietijos Lietuvių Bendruomenės valdybos būstinė ir 1954 metais buvo perkelta Vasario 16-osios gimnazija. Alfredo Hermanno nuomone, būtina pakeisti Vokietijos Lietuvių Bendruomenės struktūrą. Bendruomenė istoriškai organizuota taip, kad visos lietuvių bendruomenės apylinkės turi padėti veikti centrui, t .y. valdybai, tačiau, pasak Hermanno, per daugelį metų situacija yra taip pasikeitusi, kad bendruomenės valdyba turėtų padėti veikti apylinkėms. Šiuo metu bendruomenę sudaro 22 apylinkės, veikia tik 13, tačiau ir jų veiklą reikia aktyvinti, padėti joms išgyventi, atnaujinti veiklą. Todėl, Alfedo Hermanno manymu, naujai išrinktos Valdybos vienas svarbiausių uždavinių – padėti apylinkėms. Valdybos nariai lankysis apylinkėse, stengsis padėti organizuoti veiklą. Alfredas Hermannas džiaugiasi, kad ši Valdyba pirmoji per visą Vokietijos Lietuvių Bendruomenės istoriją yra sudaryta iš narių, kurie gyvena įvairiuose Vokietijos miestuose – Erdinge, Diuseldorfe, Štutgarte ir  Niurnberge, o ne tik Hiutenfelde, kur veikia lietuviška gimnazija ir Kultūros institutas. Tik vienas Valdybos narys yra iš Hiutenfeldo. Pradžioje, išrinkus Valdybą, Alfredas Hermannas beveik kiekvieną savaitgalį įveikdavo didžiulį atstumą – apie 800 km. važinėdamas iš Erdingo (Miuncheno apylinkė) į Hiutenfeldą: reikėjo perimti darbus, susipažinti su esama situacija. Dabar Valdybos nariai dažniau posėdžiauja konferenciniu būdu per Skype. Alfredas Hermannas mano, kad bendruomenės veikloje būtinas atsinaujinimas, reikia pritraukti naujai atvykusius lietuvius. Jis pats yra pasitraukęs iš Miuncheno Lietuvių Bendruomenės pirmininko pareigų ir perleidęs bendruomenės vadovavimą jaunajai kartai. Šiuo metu Miuncheno Lietuvių Bendruomenei vadovauja Irma Petraitytė-Lukšienė, kuri yra Maksimiljano universiteto (Ludwig-Maximilians-Universität München) doktorantė ir dėstytoja, Vokietijoje gyvenanti  jau beveik dešimt metų.

Valdybos planuose – įvairiose lietuvių bendruomenės apylinkėse surengti paskaitų, koncertų ciklą. Šių metų gegužės mėnesį Alfredas Hermannas pirmą kartą po 24 metų viešėjo Lietuvoje ir vienas iš šio vizito tikslų ir buvo apsilankyti Lietuvos filharmonijoje, Kultūros ministerijoje, Kompozitorių sąjungoje, Operos ir baleto teatre, kitose meno ir kultūros institucijose bei aptarti Lietuvos menininkų kultūrinių renginių galimybes Vokietijoje. Pokalbiai virto planais, štai su Lietuvos kompozitorių sąjungos atstovais buvo suplanuota bendromis pastangomis suorganizuoti koncertus Renhofo pilies salėje.

Viešnagės Lietuvoje metu Alfredas Hermannas apsilankė ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybėje, susitiko su PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis (nuotraukoje). Su Vida Bandis, kuri 25 erius metus gyveno Vokietijoje, diskutavo apie Lietuvių Bendruomenę, kaip pagyvinti jos veiklą, aptarė problemas, su kuriomis susiduria Vasario 16-osios gimnazija, jos išlaikymo klausimus.

Alfredas Hermannas pasakoja, kad Valdyba stengsis skatinti Vokietijos Lietuvių Bendruomenės apylinkes aktyviai dalyvauti Europos dienų renginiuose (kasmetinė tarptautinė šventė, simbolizuojanti Europos taiką ir vienybę), labiau išeitų į viešumą, parodyti visuomenei, kad lietuvių bendruomenė yra Europos dalis, aktyviai veikianti ir atvira. Bus stengiamasi, kad Vokietijos visuomenė daugiau sužinotų apie Lietuvą, pažintų Lietuvos kultūrą, todėl ketinama surengti ir Lietuvos rašytojų, kurių knygos išverstos į vokiečių kalbą, knygų pristatymus, skaitymus literatūrinėse kavinėse, kitose kultūrinėse erdvėse.

Žinoma, vyks renginiai ir lietuvių bendruomenėje. Kadangi šiais metais Vasario 16-osios gimnazija atsisakė organizuoti tradicinę Joninių šventę, Vokietijos Lietuvių Bendruomenės valdyba daug prisidėjo, kad šventė įvyktų. Ir šiais metais ji buvo kitokia, nei įprastai rengiama. Kaip sako Alfredas Hermannas, tai buvo šeimos šventė – buvusių Vasario 16-osios gimnazistų grįžimo namo šventė.

Valdybos planuose ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas, tačiau Bendruomenės pirmininkas pabrėžia, jog šventė neturi būti uždara, vykstanti tik lietuvių bendruomenėje, o reikia, kad ir kitų tautų žmonės pasveikintų. Todėl viena iš idėju yra  pakviesti aukšto lygio menininkus, kaip smuikininkę Aną Marią Wehrmeyer, fagotistą Artūrą Gelusevičių, pianistą  Marco Alesi. Mintis buvo, kad kiekvienas solistas koncertuotų atskirai, o vėliau pasirodytų kartu, atliekdami kūrinį, specialiai sukurtą šio jubiliejaus proga. Tai būtų pasaulinė premjera.

Alfredas Hermannas iš karto po Joninių šventės Hiutenfelde vėl vyko į Lietuvą, kur liepos 2–5 dienomis dalyvavo Panevėžio rajone vykusiame kraštų lietuvių bendruomenių ir lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkų suvažiavime. Alfredas Hermannas pirmą kartą susitiko su lietuvių bendruomenių vadovais iš viso pasaulio. Jis sako, kad tai buvo gera proga susitikti su įdomiais žmonėmis, pasisemti patirties, puikių naujų idėjų. Tai buvo labai prasminga ir turininga kelionė. Vokietijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas neabejoja, kad, įgyvendinant naujus sumanymus, jo ir Valdybos laukia daug iššūkių. Tačiau jis įsitikinęs, kad juos įveiks, tereikia nuoseklaus darbo ir šiek tiek laiko, o svarbiausia – su iššūkiais kovoti visa širdimi.

Parengė Virginija Grybaitė

pasauliolietuvis.lt

Bendra kultūra ir kalba tiesia kelius ir stato tiltus

Lapkričio 28–gruodžio 1 dienomis Sankt Peterburge vyko Europos lietuvių kultūros dienos, kurias organizavo Sankt Peterburgo lietuvių nacionalinė–kultūrinė autonomija. Šiai organizacijai vadovauja ilgametis aktyvus lietuvių bendruomenės narys, Peterburgo konservatorijos rektoriaus patarėjas prof. Gintautas Želvys. Įvairiapusėje programoje dalyvavo per 120 tautiečių iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Lietuvos ir Rusijos. Kiekvienos šalies atstovai atsiuntė etnografinį ansamblį, kuris gražiai reprezentavo tos šalies lietuvių bendruomenę.

Renginyje dalyvavo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė ir Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis. Iš Lietuvos atvyko Seimo nariai Aušra Papirtienė ir Arūnas Dumbrava, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas bei administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas.

Atvykę į „Petro“ miestą lietuviai turėjo turiningą kultūrinę programą. Jie aplankė vieną didžiausių pasaulio muziejų – Ermitažą, pavaikščiojo po Peterburgą, lankėsi Petropavlovsko tvirtovėje, kur yra palaidoti rusų carai.

Ypač įdomu buvo apsilankyti Ermitažo saugyklose, kur patekti yra gana sunku, nes ekskursijas reikia užsisakyti iš anksto. Tad čia pabuvojo tik vienas kitas. Ir nesigailėjo – vien Bucharos emyro palapinė arba Tamerlano mauzoliejaus durys ko vertos…

Programos kulminacija – popietė Etnografijos muziejuje. Renginio dalyvius sveikino Sankt Peterburgo valdžios atstovas. Apie lietuvybės svarbą ir turinį kalbėjo Seimo narė A. Papirtienė, palinkėjusi lietuviams išlikti savimi, plėtoti kultūrinę veiklą, neužmiršti kalbos. Ji kartu su Seimo nariu A. Dumbrava įteikė padėkos raštus ir atminimo dovanėles aktyviausiems Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės nariams.

VLKK pirmininkas A. Antanaitis akcentavo, jog šios Europos lietuvių kultūros dienos siunčia svarbią žinią pasauliui. Pirmiausia, pasaulio lietuviai sudaro vieną bendruomenę, kur begyventų – JAV, Vokietijoje, Lietuvoje ar Rusijoje. Nėra geresnių ar blogesnių, nėra antrarūšių ar neliečiamų. Todėl jei kas nors ir abejojo, ar verta Europos kultūros dienas rengti Rusijoje – tos abejonės turi išnykti. Antra, kultūros renginių svarba šiandieniniame pasaulyje vis auga. Kultūra visada jungia, niekada neskiria. Todėl ir renginys Peterburge suskamba naujomis gaidomis, nes juo labai aiškiai pasakoma: Rusijos lietuviai nėra atskirti – mus jungia lietuviškas kultūrinis mentalitetas, kurį čia demonstruojame. Pagaliau trečia, minėdami Pasaulio lietuvių metus ir Lietuvių chartos 70-metį, vis aiškiau suvokiame lietuvių kalbos vertę. Turime kuo didžiuotis – didžiausiu pasaulyje „Lietuvių kalbos žodynu“, kuris buvo rašomas 100 metų. Šio žodyno skaitmeninę versiją A. Antanaitis ir įteikė G. Želviui palinkėdamas, kad tokios iniciatyvos būtų tęsiamos ir toliau.

Kultūros dienos vyko Peterburgo ir Rusijos lietuvių iniciatyva, tačiau milžinišką pagalbą suteikė Lietuvos generalinis konsulatas Sankt Peterburge. Generalinis konsulas Dainius Numgaudis ir jo komanda jau ne pirmus metus yra ir pagrindiniai lietuviškų renginių organizatoriai, ir bendruomenės palaikytojai, ir aktyvūs Lietuvos atstovai. Šio renginio metu generalinis konsulatas teikė visokeriopą pagalbą organizatoriams ir pačiame konsulate surengė vakaronę renginio dalyviams bei svečiams.

Kultūros dienos pasižymėjo ne tik renginių gausa, bet ir dalykiškomis diskusijomis. Aptarta lietuvių kalbos būklė išeivijoje. Situacija yra gana sudėtinga – interneto amžius nutautėjimą spartina milžiniškais tempais. Nors už Lietuvos ribų veikia apie 230 lietuviškų mokymo įstaigų, turinčių maždaug 7000 mokinių, šis skaičius akivaizdžiai yra per mažas. Jį reikėtų padidinti bent jau penkis kartus. Tačiau kaip tai padaryti? Diskusijų metu buvo svarstyta apie galimas naujas lituanistinio švietimo formas, galbūt apie virtualią mokyklą užsienio lietuvaičiams.

Virtualios mokyklos idėja jau buvo aptarta su kai kurių bendruomenių atstovais kituose pasaulio lietuvių susitikimuose. Nors ir patraukli, ji nėra lengvai įgyvendinama dėl kelių priežasčių. Pirma, sudėtinga pati organizacija. Reikėtų sudaryti klases pagal laiko juostas, vaikų pasiruošimą, gal parengti atskiras programas skirtingiems kraštams. Antra, Lietuvoje reikėtų rasti vietą, kur būtų galima įkurdinti mokymo bazę. Galbūt tai galėtų būti Lietuvių namų mokykla? Trečia, projektas nėra pigus, kadangi reikėtų ir techninės įrangos, ir atlyginimų mokytojams. Pagaliau svarbu ir tai, kad virtuali mokykla, jei ji atsirastų, nepakenktų dabar egzistuojančioms lietuviškoms ir lituanistinėms mokykloms, esančioms už Lietuvos ribų. Juk dabar lituanistinės mokyklos kartais yra vienintelė galimybė prisiliesti prie Lietuvos, išlaikyti ryšį su lietuviška kultūra, „išsikovoti“ galimybę atvykti į Lietuvoje vykstančius kursus ar kitus renginius. Atsiradus virtualiai mokyklai, pradėtų veikti interneto sindromas. Lengviau ir patogiau būtų pažinti Lietuvą ne bendruomenėje, o kompiuteryje. Kas nusvertų – beveik aišku. Tačiau yra ir antroji pusė – sunku sustabdyti laikmečio naujoves, ypač informacinių technologijų. Vienaip ar kitaip, naujų lituanistinio švietimo formų ieškoti reikia, taip pat būtina pritraukti žymiai didesnį skaičių moksleivių, nes dabartinis tikrai yra per mažas.

Ši mintis buvo aptarta su švietimo, mokslo ir sporto ministru Algirdu Monkevičium. Ministras ja susidomėjo, tad šiandien einama prie kito etapo. Reikia išgirsti bendruomenių nuomonę ir parengti rimtą studiją apie virtualaus lituanistinio švietimo galimybę ir perspektyvą. Tad tokie renginiai, kaip Sankt Peterburge vykusios Europos lietuvių kultūros dienos yra gera galimybė apie lietuvybės palaikymo projektus padiskutuoti ir neformalioje aplinkoje.

Kitas labai svarbus projektas – kultūrinės ir kalbinės savimonės ugdymas. Vienas iš labai konkrečių darbų, prasidėsiančių jau 2020 metais – parodos „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“ eksponavimas Europos lietuvių bendruomenėse. Parodą parengė Lietuvių kalbos institutas, iš dalies finansavo Seimas, logistiką sudaryti padėjo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jau vasario mėnesį Lietuvių kalbos dienų metu paroda bus atidaryta Šveicarijoje, vėliau keliaus į kitas šalis, į kitas bendruomenes.

Taigi, Sankt Peterburge Europos lietuviai turėjo puikią galimybę padiskutuoti. Kadangi formalių posėdžių buvo nedaug, diskusijos virė užkulisiuose, o, kaip žinia, užkulisinės diskusijos dažniausiai esti labai produktyvios.

Kalbėta ir apie kitą labai svarbų projektą – pasaulinį lietuvių kalbos konkursą. Šią idėją pristatė prof. G. Želvys, remdamasis tarptautinių muzikinių konkursų modeliu ir pavyzdžiu. Pagrindinė mintis – kalba vienija pasaulio lietuvius. Kalbos svarbą iškelia Lietuvių charta. Todėl akivaizdu, kad kalba ir pilietybė turi būti svarbiausios pasaulio lietuvių organizacijų temos dabar ir ateityje. Projektas sudomino diskusijų dalyvius. Sutarta projekto aptarimą pratęsti jau kitais metais.

Šių Europos lietuvių kultūros dienų reikšmė ir prasmė yra ypatingos. Pats renginio organizavimas parodė, kad visi pasaulio lietuviai gali būti ir yra lygūs, kokioje šalyje begyventų, kokia sudėtinga bebūtų geopolitinė situacija. Net ir Rusijos, kuriai paskelbtos tarptautinės sankcijos, lietuviai išlieka lietuviai, su kuriais reikia bendrauti ir bendradarbiauti. Politika negali statyti sienų tarp lietuvių. Bendra kultūra ir kalba tarp lietuvių tiesia kelius ir stato tiltus. Tokia buvo pagrindinė Sankt Peterburge vykusių Europos lietuvių kultūros dienų mintis.

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ 

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.