PLB dėkoja už susitelkimą kovoje su Covid-19 virusu ir teikia siūlymus LR Vyriausybei

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke, dalyvavusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarime š. m. balandžio 22 dieną, dėkoja pasaulio lietuvių bendruomenėms, veikiančioms 47 šalyse, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ypač Užsienio reikalų ministerijai, ambasadoriams, konsulatų vadovams, LR garbės konsulams už nepaprastą susitelkimą kovoje su Covid-19 virusu ir savailaikę pagalbą viso pasaulio lietuviams.

„Dėkojame visiems, kad telkiatės teikdami savalaikę, kokybišką tarpusavio pagalbą. Ačiū JAV, Norvegijos, Airijos, Islandijos, Australijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės ir kitoms lietuvių bendruomenėms už tai, kad savo iniciatyvomis bei darbais kuriate bendrystės stebuklus. Taip pat dėkojame LR Vyriausybei ir ypač Užsienio reikalų ministerijai už operatyvią pagalbą ir profesionalų rūpestį vaduojant tautiečius iš pandemijos sukaustytų tolimų ir artimų pasaulio vietų. Kartu mes stiprūs, vienybė ir solidarumas yra mūsų jėga“, – sako D. Henke.

Ko diaspora pasigenda šiuo metu?

Pasak D. Henke, šiuo metu ir toliau turime likti neabejingi pasaulio lietuvių diasporai, išlaikyti glaudų ryšį ir vienytis įgyvendindami globalias iniciatyvas.

„Šiuo metu Lietuvos piliečiai užsienyje pasigenda suskaitmenintų konsulinių paslaugų teikimo (nuotoliniu būdu), nemokamos nuotolinės psichologinės pagalbos, konsultacijų darbo teisės, socialinės rūpybos klausimais nuotolinio ryšio priemonėmis, galimybės darbo reikalais kirsti sienas, repatriacijos skrydžių pagal poreikį (iš Islandijos, Ispanijos ir kt.), centralizuoto nuotolinio ugdymo programos diasporos vaikams lietuvių kalba“, – akcentuoja D. Henke.

Ragina ruoštis artėjantiems rinkimams jau dabar

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė siūlo pradėti ruoštis 2020 m. rudenį vyksiantiems LR Seimo rinkimams ir svarstyti elektroninio balsavimo klausimą patvirtintoje naujoje užsienyje balsuojančių Lietuvos piliečių vienmandatėje apygardoje, ir jau per ateinančius rinkimus testuoti elektroninio balsavimo sistemą šioje apygardoje.

Taip pat ragina visokeriopai stiprinti ir remti šalies ekonomiką, kad būtų išvengta „ketvirtosios“ emigracijos bangos

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė pažymi, kad būtina dėti visas įmanomas pastangas siekiant išvengti dėl ekonominių pandemijos pasekmių gresiančios „ketvirtosios“ emigracijos bangos. Tam svarbu pasinaudoti kitų šalių patirtimi ir dėl pasaulinės pandemijos į Lietuvą nuolat gyventi grįžusių žmonių potencialu, suteikiant reikalingą ekonominę pagalbą verslams ir taip užtikrinant darbo vietas ir jų kūrimąsi.

Kviečia tikėti solidarumo ir vienybės galia

Henke akcentuoja, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu mums kaip niekad reikalingas tikėjimas vienybės ir solidarumo galia, suteikiant pagalbą vienas kitam – „lietuvis lietuviui“ – visais įmanomais būdais: tiek skiriant finansine paramą, tiek palaikant morališkai, žiniomis ar savo turima patirtimi.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė remia, skatina ir sveikina vykdomas iniciatyvas, remiančias Lietuvos medikus, šalies medicinos sistemą, tikėdama, kad kiekvienas mūsų, prisidėdamas prie kovos su virusu finansais ar užsienyje įgyta praktika, žiniomis, padės įveikti šį nematomą priešą.

Dalia Henke
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė

pasauliolietuvis.lt

PLB valdybos pozicija dėl Astravo atominės elektrinės statybos

Atsižvelgiant į Astravo atominės jėgainės keliamas grėsmes, pritariame, kad PLB 1) kviestų visų Lietuvos valdžios institucijų vadovus ir politinių partijų lyderius siekti nacionalinio susitarimo dėl Lietuvos veiksmų strategijos Astravo jėgainės atžvilgiu ir remtų bendras Lietuvos pastangas apsisaugoti nuo Astravo jėgainės keliamų grėsmių, 2) kviestų kraštų lietuvių bendruomenes (ypač Europos kontinente) pasekti JAV LB pavyzdžiu (žr. JAV LB Tarybos priimtą rezoliuciją žemiau) ir raginti savo narius pagal galimybes atkreipti savo šalyse valdžios institucijų dėmesį į Astravo jėgainės nesaugumą ir keliamas grėsmes. JAV LB Tarybos 2019 m. spalio mėn. sesijoje priimta rezoliucija dėl Astravo jėgainės: „Atsižvelgiant į Lietuvos Prezidento raginimą „siekti Europos Sąjungos lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat užtikrinti, kad nebūtų perkama jose pagaminta energija“, įpareigoja JAV LB raginti JAV lietuvius kreiptis į JAV kongresą bei dabartinę administraciją dėl paramos šiai Lietuvos pozicijai.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė kviečia teikti savitarpio pagalbą ir paramą

Mieli lietuvių bendruomenių nariai ir aktyvistai,

Linkime stiprybės visiems pasaulyje ir kviečiame solidariai teikti tarpusavio pagalbą ir paramą!

Dėkojame visiems, kad telkiatės teikdami savitarpio pagalbą taip, kaip JAV LB, Norvegijos LB, Airijos LB ir kitomis spontaniškomis iniciatyvomis bei darbais kuriate bendrystės stebuklus tarpusavyje. Taip pat dėkojame visoms LR institucijoms, o ypač Užsienio reikalų ministerijai už operatyvią pagalbą ir profesionalų rūpestį vaduojant tautiečius iš pandemijos sukaustytų tolimų ir artimų pasaulio vietų. Kartu mes stiprūs, vienybė yra mūsų jėga. Saugokite save ir artimuosius!

Šiomis dienomis visi išgyvename ypatingą laikotarpį visame pasaulyje. Dėl viruso plitimo pasekmių visi pergyvename ir bijome dėl savo šeimos narių, dėl Lietuvoje gyvenančių senelių, tėvų, giminaičių ar draugų. Galų gale, nerimaujame ir dėl ekonominių šios pandemijos pasekmių kiekvienam asmeniškai, Lietuvai, pasaulio ekonomikai.

Pirmiausia, kad pristabdytume pandemijos plėtimą, prašome visų laikytis nurodomų prevencijos priemonių ir taisyklių: rankų higienos, laikytis bent 1,5 m atstumo, sumažinti visus kontaktus ir susitikimus iki minimumo. Džiaugiamės, kad dar turime internetą ir galime bendrauti per visus kontinentus;-)

Laikydamiesi reikalingo atstumo, nelikite abejingi. Kviečiu vienytis remiant vieniems kitus bei savo bendruomenių iniciatyvas. Rūpinkitės savo šeima ir artimaisiais. Taip pat kviečiu suteikti pagalbą tiems, kurie gal nespėjo grįžti į Lietuvą ir ieško įvairios informacijos bei patarimų skirtingose šalyse.

Pagalba suteikiama įvairi: vieniems reikia padėti susirasti gyvenamą vietą šalyse, kur šiuo metu uždaryti visi viešbučiai, kiti padeda senjorams apsirūpinti maisto atsargomis, kai kam reikia suteikti informacijos apie grįžimą į Lietuvą ar apie galimybes gauti valstybines pašalpas nukentėjus verslui ar praradus darbą ir t. t.

Taip pat kviečiu prisidėti finansiškai prie iniciatyvų, kurios remia Lietuvos medikus ir visą medicinos sistemą. (Informaciją rasite žemiau).

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vardu dėkoju visiems savanoriams lietuvių bendruomenių aktyvistams visame pasaulyje, nesvarbu, kokiai organizacijai kas priklauso.

Taip pat dėkoju ir Lietuvos institucijoms, LR Vyriausybei ir ypač URM, kurios stengiasi, kad Lietuvos piliečiai, laikinai išvykę iš šalies, pasiektų savo šeimas ir namus.

Padėkime vieni kitiems, padėkime Lietuvai įveikti šią nežinomybės pilną situaciją savo finansais ar užsienyje įgyta praktika bei žiniomis.

Prašom pateikti PLB valdybai savo pasiūlymus ir patarimus, kaip galėtume geriau koordinuoti visą pagalbą ir gerus užmojus.

Likime kartu vieningi kaip niekada. Saugokime save ir kitus! Sveikatos Jums ir Jūsų šeimoms.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vardu

pagarbiai

Dalia Henke

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė

**************

Kviečiame remti šias Lietuvos iniciatyvas:

Laisves TV Fondas #LaikykitesMedikai

Trumpai apie šią iniciatyvą: Šios privačios iniciatyvos autorius yra Andrius Tapinas. Jūsų paaukoti pinigai bus skirti šiai dienai medikams reikalingoms apsaugos priemonėms – antbačiams, kombinezonams, pirštinėms, veido skydeliams/akiniams, veido kaukėms pirkti.

https://apiekorona.lt/laikykitesmedikai

PERVEDIMAI:

Gavėjas: VŠĮ Laisvės TV (Swedbank)

Sąsk. nr. IBAN:LT16 7300 0101 5692 7144

Swift: HABALT22

Adresas: Verkių 31B-2

Aukojimo paskirtis: Laikykitės, medikai!

**************

Pervedant pinigus iš ne EURO zonos geriausia:

Paypal: el. paštas – gabija@laisves.tv,

pažymėti „Laikykitės medikai“

Gyvenantys užsienyje ir norintys prisidėti, naudokite TransferGo

https://www.transfergo.com/.

Atlikdami pervedimą, įveskite kodą “LAIKYKITESMEDIKAI” ir pervedimas bus atliktas nemokamai.

COVID-19 pasekmių mažinimo fondas

Trumpai apie šį fondą: Finansų ministras Vilius Šapoka įkūrė COVID-19 pasekmių mažinimo fondą, kuriuo rūpinsis Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Fondo lėšos bus skiriamos medikams ir ligoniams, silpniausiems – perkamos asmens apsaugos priemonės, reagentai ir kita medicininė įranga.

www.lietuvosfinansai.lt

PERVEDIMAI:

COVID-19 pasekmių mažinimo fondas

Gavėjas: Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Sąsk. nr. IBAN: LT 56 1010 0000 0853 2407 (Lietuvos bankas)

SWIFT kodas: LIABLT2XXXX

Papildoma informacija:

Juridinio asmens kodas 288601650

**************

Gydymo įstaigų paramos fondas

Trumpai apie šį fondą: LR Prezidentas Valdas Adamkus, Senamiesčio Rotary klubas, Lietuvos bendrovės, grupė žinomų verslininkų, visuomenės veikėjų įsteigė privatų kovos su korona virusu fondą, kuris dirbs ranka rankon su Valstybės iniciatyvomis ir tai bus geriausias Valstybės ir privataus sektoriaus partnerystės pavyzdys. Fondo valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas. Paaukotos lėšos bus naudojamos svarbiausioms reikmėms siekiant suvaldyti COVID-19 viruso krizę – padėti visoms Lietuvos gydymo įstaigoms, gydytojams ir kitam medicinos personalui, reikiamų medicinos priemonių įsigijimui.

www.draugeiveiksim.lt

PERVEDIMAI:

Gavėjas: „Vaikų ligoninės paramos fondas“/ “Gydymo įstaigų paramos fondas”

Sąsk. nr. IBAN: LT 307300010135084529 (Swedbank)
SWIF:HABALT22

Santariškių g. 7, LT-08406 Vilnius

Pasaulio lietuvių bėgimas su Aidu Ardzijausku aplink žemės rutulį

PLB Sporto komisijos narys, ultramaratonininkas Aidas Ardzijauskas organizuoja bėgimą aplink žemės rutulį, kartu su kraštų lietuvių bendruomenėmis paminint Lietuvos nepriklausomybės 30-sias atkūrimo metines. Kraštų lietuvių bendruomenių nariai prisijungtų ir bėgtų kartu 10, 5 ar 3 km. atstumą. Bėgimo aplink žemės rutulį pradžia numatyta 2020 m. liepos 1 d. Druskininkuose ir truktų 365 dienas. Jeigu dėl Covid-19 pandemijos nebūtų įmanoma pradėti bėgti numatytu laiku, bėgimo pradžia bus atidėta keliomis dienomis ar savaitėmis.

Rimantė Verbylaitė-Tzolova: „Vienu žingsneliu arčiau namų“

Rimantė Verbylaitė-Tzolova: „Vienu žingsneliu arčiau namų“

Pavasarį Lietuvių bendruomenė Bulgarijoje į naujosios pirmininkės pareigas patvirtino parasparnių pilotę Rimantę Verbylaitę-Tzolovą. Septintus metus šioje šalyje gyvenanti lietuvė tikisi pateisinti lūkesčius ir yra pasiryžusi ne tik įregistruoti bendruomenę oficialiai, bet ir atgaivinti mišrioms šeimoms tokią svarbią šeštadieninę lietuvių mokyklėlę vaikams.

Su kokiom nuotaikom pati priėmei naujas pareigas? Ką iki šiol Tau reiškė būti bendruomenės nare, ką duoda tautinė bendrystė gyvenant svetur?

Labai gerai prisimenu savo pirmąjį susitikimą su Bulgarijos lietuviais 2012 m. pabaigoje. Tuomet buvo kuriama lietuvių bendruomenė su Remigijum Narausku priešaky. Tautiečiai iš karto nuoširdžiai priėmė į savo būrį. Man tai buvo labai svarbu – jaučiausi vienu žingsneliu arčiau namų.

Kai šių metų pradžioje buvusi pirmininkė Eglė Barasaukaitė-Volkė pradėjo ieškoti pamainos sau, ilgai nesvarsčiusi paprašiau, kad manęs netrauktų į kandidatų sąrašą. Viena pretendentė į šias pareigas dėl vyro darbo su šeima persikėlė į kitą šalį, daugiau norinčiųjų neatsirado. Dar kartą permąsčiusi, ar tikrai galiu būti bendruomenei naudinga ir ar užteks laiko bei noro savanorystei, pasiūlymą priėmiau. Tikiuosi, kad patenkinsiu lūkesčius.

Kokie nauji iššūkiai ir atsakomybė ateina su šiuo statusu?

Lietuvoje baigiau statybos inžinerijos (konstrukcijų projektavimo) bakalauro bei strateginio organizacijų valdymo magistro studijas, tad organizaciniai reikalai man nėra naujiena. Tačiau išties nemenkas iššūkis –  žmogiškieji santykiai. Tai taip trapu ir neapčiuopiama.

Man dažnai atrodo, kad žmogus, valdantis skraidančius aparatus ir oro sroves, yra pajėgus suvaldyti viską. Kaip manai, ar Tavo aviacinė patirtis gali pasitarnauti buriant, vystant bendruomenę?

Tiek aš, tiek mano vyras aktyviai dalyvaujame tarptautinėse parasparnių varžybose. Keletą jų patys organizavome. Nuolat keliaujame ir sutinkame skirtingų požiūrių žmonių. Daugelį organizacinių sprendimų, kuriuos esame matę varžybose, be abejonės, galima pritaikyti ir bendruomenės veikloje.

Ar turi viziją, kokia bendruomenė galėtų tapti, kuria linkme ji turėtų judėti per artimiausius kelerius metus? Kokius tikslus keli sau kaip bendruomenės pirmininkei?

Buvusių pirmininkų pastangomis lietuviai Bulgarijoje susitinka švęsti kone visų lietuviškų švenčių, dalyvauja labdaros mugėse ir kartais susitinka neformalioje aplinkoje. Stengsiuosi, kad tai nenutrūktų. Taip pat esu iškėlusi uždavinį oficialiai įregistruoti lietuvių bendruomenę Bulgarijoje ir atgaivinti aktyvią lietuviškos vaikų mokyklėlės veiklą.

Kaip manai, kas labiausiai skatina lietuvius įsitraukti į bendruomenės veiklą? Kokia pagrindinė bendruomenės misija – jungti lietuvius čia ar ir atstovauti Lietuvai Bulgarijoje, būti savotiškais ambasadoriais?

Burtis įkvepia noras susitikti ir bendrauti, keistis naujienomis, puoselėti lietuviškas tradicijas bei kalbą. Tačiau ne mažiau nei bendros šventės svarbu ir tai, kad kiekvienas lietuvis jaustųsi atsakingas už gerą Lietuvos įvaizdį.

Trumpai pristatyk, kokie renginiai, įvykiai laukia bendruomenės dar šiemet.

Rugsėjį planuojamas turistinis žygis Balšos (Balsha) kaime netoli Sofijos, taip pat po ilgos pertraukos vyks lietuviškos vaikų mokyklėlės pamokos. Gruodžio mėnesį laukia kalėdinė labdaros mugė bei šventinis vakaras, kuris sutraukia bene daugiausia Bulgarijos lietuvių.

Kaip „meilės emigrantė“ į Bulgariją persikėlei prieš daugiau nei šešerius metus. Kaip per tą laiką pasikeitė Tavo požiūris į šią šalį?

Su savo vyru bulgaru susipažinau parasparnių varžybose Kroatijoje. Atvykau pažinodama Bulgariją tik kaip turistinę šalį ir puikią vietą skraidyti parasparniu. Atvykusi gyventi patyriau didžiulį šoką. Kalbos visiškai nemokėjau, angliškai kalbėjo vos vienas kitas sutiktas žmogus, o bulgarų karštas būdas ir noras visada būti kompanijoje man buvo svetimas. Lietuvoje jaučiausi puikiai. Išvykusi labai skausmingai ilgėjausi šeimos, mano akiai malonios lietuviškos estetikos, tačiau dabar giliai jaučiu, kad Bulgariją jau myliu ne mažiau nei Lietuvą. Čia auga mano dukra ir padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad ji jaustų abiejų šalių šaknis.

Kaip sekasi išlaikyti lietuvišką tapatybę mišrioje šeimoje, perduoti ją dukrai? Kas padeda neatitrūkti nuo šaknų, Lietuvos?

Mūsų Neringai treji. Ji gimė ir auga Bulgarijoje, tačiau aš su ja bendrauju tik lietuvių kalba, o tėtis – bulgariškai. Kol kas dukra puikiai supranta abi kalbas ir sėkmingai jas vartoja. Nesu įvardinusi jokių auklėjimo taisyklių, tiesiog auginu ir auklėju ją taip, kaip pati buvau auginama. Tad jai natūraliai pažįstamos lietuvių tradicijos, kultūra, požiūris.

Į Lietuvą su šeima stengiamės grįžti bent porą kartų per metus. Nuolat aktyviai domiuosi Lietuvos naujienomis, kasdien bendrauju su šeimos nariais ir draugais. Dabar nėra sunku palaikyti ryšį. Tereikia noro.

Ko Tave išmokė Bulgarija? Su kokiais didžiausiais iššūkiais ir džiaugsmais susiduri šiandien gyvendama čia?

Pradėjau į viską žiūrėti daug paprasčiau. Nustojau save kankinti bandymais verstis per galvą tam, kad įgyvendinčiau savo pačios sukurtą planą. Tiesiog tie planai dabar daug lankstesni ir priklauso nuo esamos situacijos.

Savo namais laikai Bulgariją ar jautiesi gyvenanti per dvi šalis, viena koja ten, viena čia?

Kai važiuojame į Lietuvą, visiems sakau, kad grįžtu namo. Bet kai važiuoju į Bulgariją, sakau tą patį. Vyras džiaugiasi, kad Neringa galės pasigirti ne tik dviem skirtingais kaimais, kuriuose jos laukia močiutės ir seneliai, bet net dviem nuostabiom šalim.

Interviu spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2018 m. rugpjūčio-rugsėjo numeryje 8-9/569.

Mielai pasidalysime žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Lietuviai Airijoje

Daugiau lietuvių į smaragdo šalį Airiją – salą, kurios rytinius krantus skalauja Airijos jūra, o vakarinius – nenuspėjamas Atlanto vandenynas, pradėjo važiuoti apie 1999–2001 metus, o daugiausia jų atvyko po 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.

Gyvenant nelietuviškoje aplinkoje buvo noras bendrauti savo gimtąja kalba, kildavo įvairių klausimų, kuriuos lengviau būdavo išsiaiškinti gimtąja kalba. Atsiradus poreikiui buvo įkurtas pirmasis internetinis puslapis, skirtas lietuviams, gyvenantiems Airijoje, bei virtuali Airijos lietuvių grupė yahoo.com.  Daugėjant virtualių klubo narių, kilo noras susipažinti, bendrauti ir veikti kartu ne tik virtualiai, puoselėti lietuvybę, padėti integruotis tik atvykusiems, daugiau papasakoti Airijos gyventojams apie Lietuvą, jos istoriją, tradicijas bei papročius.

2005 m. ankstyvą pavasarį buvo įkurta Airijos Lietuvių Bendruomenė (Lithuanian Association in Ireland), kuri yra Airijoje juridiškai įregistruota ne pelno siekianti organizacija, neturinti įstatinio kapitalo, veikianti pagal savo įstatus ir Airijos Respublikos įstatymus. Airijos Lietuvių Bendruomenei (ALB) vadovauja pirmininkas, ne pirmus metus juo yra renkamas nenuilstantis Arūnas Teišerskis, kupinas entuziazmo, iniciatyvumo ir motyvacijos kurti ir puoselėti bendruomenę. ALB yra sudaryta iš regioninių bendruomenių, tad kiekvienas registruotas ALB narys pagal savo gyvenamąją vietą Airijoje priklauso kurio nors vieno regiono bendruomenei. Regiono bendruomenė savarankiškai vykdo savo veiklą, šaukia narių susirinkimus, renka regiono bendruomenės pirmininką. ALB jungia ir vienija visus Airijoje gyvenančius lietuvius, kviesdama juos į įvairius organizuojamus renginius ne tik Dubline, bet ir visoje šalyje.

ALB iniciatyva yra organizuojamos įvairios akcijos, turinčios atgarsį ne tik pačioje Airijoje, bet ir Lietuvoje bei pasaulyje. Dėl dvigubos pilietybės išsaugojimo daugiau kaip prieš 10 metų buvo inicijuota akcija „Mes norime būti Lietuvos piliečiais“, kadangi po tuometinio LR Konstitucinio teismo sprendimo lietuvių vaikai, gimę ne Lietuvoje ir gimdami įgiję kitos šalies pilietybę, sulaukę pilnametystės būtų netekę teisės būti ir Lietuvos Respublikos piliečiais. Gal būt ir ši akcija kiek prisidėjo prie politikų ir teisininkų sprendimo dar kartą išnagrinėti tuo metu esančią situaciją ir priimti sprendimą, kuriuo vaikai, gimę ES ar NATO šalyse, jei vienas iš tėvų yra Lietuvos pilietis, sulaukę pilnametystės turės galimybę išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. Galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę yra svarbi ir Airijoje gyvenantiems šių vaikų tėvams, kurie įgiję Airijos pilietybę netenka Lietuvos pilietybės.

Viena pirmųjų Airijoje susikūrė Dublino Lietuvių Bendruomenė. Oficialiai ALB Dublino regionas buvo įvardintas 2005-aisiais metais pirmojo ALB suvažiavimo metu. Dublino Lietuvių Bendruomenė yra neatsiejama ALB dalis. Kadangi Airijos Lietuvių Bendruomenė pradėjo kurtis pačioje šalies sostinėje, dažnas Dublino Lietuvių Bendruomenės aktyvistas yra ALB tarybos, administracijos ar aktyvo narys. Bendruomenės nariai nuo pat pirmųjų įsikūrimo dienų organizuoja didelius saviveiklinius renginius, koncertus, parodas, muges, aktyviai renkasi palaikyti lietuvius sportininkų svarbių varžybų ne tik patiems sportininkams, bet ir visiems lietuviams, metu. Kiekvieno mėnesio pirmo ketvirtadienio vakarą sueina į Dublino senamiestyje esančią užeigą šiltam pabendravimui. Tuose susitikimuose visada yra laukiami ne tik Dubline gyvenantys lietuviai, bet ir kituose Airijos vietovėse įsikūrę tautiečiai bei į Airiją atvykę svečiai. Jau beveik dešimt metų šiam skyriui vadovauja Dublino lietuvių siela Rasa Raižienė. Rasos iniciatyva keletą kartų per metus yra rengiami poezijos vakarai, kurie sulaukia didelio poezijos mylėtojų susidomėjimo. Teminių vakarų metu yra skaitomos įvairių poetų eilės, atliekamos dainos.

Dubline gyvenančių lietuvių iniciatyva 2014 metų rudenį buvo įkurta Airijos lietuvių labdaros organizacija „Airijos lietuviams rūpi“. Pagrindinis organizacijos tikslas yra rūpintis vaikų, sergančių vėžiu, gerove ir suvienyti Airijos lietuvius, įmones bei organizacijas, galinčius padėti, paremti ir būti tuo centru, į kurį gali kreiptis pagalbos ieškantys, finansiškai remti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir jų šeimas, padėti likimo nuskriaustiems mažiesiems, pildyti jų svajones. Organizacija glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvoje esančia „Mamų unija“, kuri rūpinasi mažaisiais onkologiniais ligoniais Lietuvoje. Organizacija jau turi savo tradicinį renginį – labdaros vakarienę, kuri šiemet buvo surengta jau ketvirtą kartą, ir kasmet jos populiarumas vis auga.  Prieš kelis mėnesius ketvirtus savo veiklos metus pradėjusi skaičiuoti organizacija įvairių renginių metu yra surinkusi netoli vieno šimto tūkstančio eurų, už tuos pinigus padėjusi įsigyti vaistų, slaugos priemonių, lėšas skyrusi „Mamų unijos“ projektui „Palata – nebūtinai balta!“ – palatos renovacijai vaikų onkohematologijos skyriuje Santariškėse, mažųjų ligonių gydymui ar jų svajonių išpildymui. Juk kaip yra svarbu jausti ir žinoti, kad kovoje su liga nesi paliktas vienas, kad esant bėdai padės ir visai nepažįstami, kurių dėka kovoti ir nugalėti ligą bus lengviau.

Airijoje gyvenantys tautiečiai po darbų ar mokslų ne tik mielai lankosi dažnai į Airiją atvykstančių atlikėjų iš Lietuvos koncertuose, spektakliuose, bet ir patys mėgsta kurti. Dažną savaitės vakarą skuba į „Mažajame Dublino teatre“ ar teatre „Alternatyva alternatyvai“ statomų spektaklių repeticijas, o savaitgaliais savo spektaklius rodo Dublino ir kitų miestų gyventojams. Jau daugiau kaip dešimt metų lietuvių liaudies dainą ir šokį mylintys lietuviai yra susibūrę į lietuviško folkloro grupę „Lietuviškas dobilas“. Kolektyvas mielai rengia pasirodymus ambasadoje, mugėse, festivaliuose. Ne vienus metus lietuviai dalyvauja teatralizuotame šv. Patriko parade, kuris kasmet vyksta kovo mėnesį Dubline. Nuo tautiečių Dubline neatsilieka ir kituose miestuose bei miesteliuose gyvenantys lietuviai, ne viename parade galima pamatyti plevėsuojančias trispalves tarp parado dalyvių, išgirsti lietuvišką melodiją ar pamatyti akiai mielą vaizdą – lietuvį, pasipuošusį lietuviškais tautiniais rūbais.

Išsibarstę po akmenuotąją Airiją lietuviai, kad nebūtų kaip tie vieniši akmenys kalnuose, buriasi į vietines lietuvių bendruomenes savo grafystėse. Tai padeda būnant toli nuo Lietuvos puoselėti tradicijas, bendrauti gimtąja kalba, praplėsti draugų ratą. Organizuoja renginius, mini atmintinas Lietuvai dienas, švenčia šventes, integracinių projektų metu ne tik sužino Airijos istoriją (kuri ne mažiau turtinga ir įspūdinga nei Lietuvos, o kartais net atrodo, kad kalbama apie tą pačią šalį – kiek daug panašumų tarp Airijos ir Lietuvos istorijų), bet ir supažindina airius su Lietuva, jos istorija, papročiais, tradicijomis. Daug renginių yra organizuojami bendrai su vietinėmis airių ar kitomis imigrantų bendruomenėmis. Tradiciniu tapo nuo 2004 metų lietuvių, gyvenančių Mėjo (Mayo) grafystėje, organizuojamas sąskrydis „Mums vis dar reikia sparnų….“, skirtas paminėti Amerikos lietuvio piloto Felikso Vaitkaus skrydžio per Atlantą metinėms. 1935 m. rugsėjo 23 d. Feliksas Vaitkus, lėktuvu „Lituanica II“ perskridęs Atlanto vandenyną vienas, dėl blogų oro sąlygų buvo priverstas nusileisti Balinrobo apylinkėse, Mėjo grafystėje. Tai yra svarbus istorinis įvykis, kuris išgarsino Lietuvos vardą visame pasaulyje.

Nuo 2005 metų Airijoje gyvena lietuvių kunigas kapelionas Egidijus Arnašius. Kiekvieną sekmadienį kunigas aukoja šv. Mišias vienoje iš Dublino bažnyčių, suteikia Krikšto, Pirmos Komunijos bei Santuokos sakramentus. Kunigas daug keliauja po Airiją tam, kad po visą Airiją išsibarstę lietuviai turėtų galimybę išgirsti Dievo žodį gimtąja kalba, prieš Vėlines maldoje prisiminti jau išėjusius amžinybėn brangius žmones, stengiasi, kad per didžiąsias metų šventes lietuviai galėtų įsigyti kalėdaičių, kasmet išleidžia Katalikų kalendorių, skirtą Airijoje gyvenantiems lietuviams, noriai ir aktyviai dalyvauja Airijos lietuvių bendruomeniniame gyvenime.

Džiugu, kad Airijos lietuvių džiaugsmai ir bėdos rūpi ne tik jiems patiems, bet ir Lietuvos ambasadoriui Airijoje bei ambasados darbuotojams. Keičiasi ambasadoriai, tačiau pagrindinis ambasados tikslas – garbingai atstovauti savo šaliai bei jos piliečiams, būti arčiau jų, jiems pagelbėti – nesikeičia.

Bėga metai… Lietuviai vis labiau įsitvirtina šioje smaragdo saloje, jų galima sutikti visur: ne tik gatvėje ar viešajame transporte, tačiau ir dirbančius bankuose, gydymo įstaigose, parduotuvėse, kirpyklose ir pan. Dubline kepama lietuviška duona, kurios galima įsigyti per visą Airiją pabirusiose lietuviškų prekių parduotuvėse. Lietuvių auksarankių  darbais žavisi ir noriai jų įsigyja ne tik lietuviai. Mūsų tautiečiai vietinių gyventojų yra gerbiami už darbštumą, draugiškumą, gerą būdą. Lietuviai kuriasi ir kuria šeimas, čia gimsta jų vaikai. Mažieji kaip ir lietuviai būtų, tačiau savo namais jau vadina Airiją, pagrindinė jų kalba – anglų, jie įsilieja į daugianacionalinę visos Airijos gyventojų bendruomenę. Ir kaip smagu, kai ši – Airijoje gimusi ir auganti jaunoji karta – noriai mokosi savo tėvų ir senelių gimtosios kalbos, lanko savaitgalines lituanistines mokyklas.

Pirmoji Airijoje lituanistinė mokykla Dubline gyvenančių lietuvių iniciatyva bei aktyviai padedant ir palaikant tuometinei Lietuvos ambasadorei Airijoje JE Izoldai Bričkovskienei duris atvėrė 2004 m. rugsėjo mėnes. Tai buvo Dublino lituanistinė mokykla „4 vėjai“, po metų į klases vaikus pakvietė Kavano (Cavan) mieste įkurta lituanistinė mokykla „Gintarėliai“, 2007 m. Monachano (Monaghan) miesto lituanistinė mokykla „Lietuvos vaikai“. Šiuo metu Airijoje yra arti dešimties lituanistinių mokyklų, apie kurių veiklą plačiau papasakosiu kitame straipsnyje.

Renatos Dapšytės nuotraukos

pasauliolietuvis.lt

Lyg grįžtum namo

Pokalbiai iš Urugvajaus

Vilniaus universiteto absolventė Živilė Miežytė pagal Švietimo mainų paramos fondo programą lankosi Urugvajuje ir moko lietuvių kalbos Urugvajaus lietuvių kultūros draugijoje (ULKD). Živilė sutiko bendradarbiauti su www.pasauliolietuvis.lt  ir pasidalinti savo įspūdžiais, papasakoti apie Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos narius, jų veiklą.

Šį kartą siūlome paskaityti Živilės pokalbius su Alejandro Brom Švobu ir Diego Raciunu (Račiūnu) – dviem jaunais iniciatyviais žmonėmis, savanoriaujančiais ULKD. Abu jie – Živilės kolegos. Tačiau jiems ši veikla – ne praktika ir ne laikinas projektas, o kasdienio gyvenimo dalis. Alejandro ir Diego pasakoja apie tai, ką reiškia Urugvajuje turėti lietuvišką pavardę, kodėl įdomu mokyti lietuvių kalbos ir dalinasi mintimis apie tai, kas esi, kai kartais nežinai, iš kur esi.

Alejandro Brom Švobas (24) veda lietuvių kalbos pamokas suaugusiesiems ir vaikams. Šeštadieniais kartu važiuojame į Sero (Cerro) rajoną, kur įsikūręs lietuvių klubas. Kelionė netrumpa, tad užtenka laiko ir aptarti būsimą pamoką, ir per Alejandro grotuvą paklausyti G&G Sindikato ar Marijono Mikutavičiaus dainų, ir padiskutuoti apie santykį su Lietuvą. Su Alejandro kalbamės lietuviškai.

Alejandro, kur pats išmokai lietuvių kalbos?

Šešis mėnesius Lietuvoje mokiausi „Lietuvių namų“ mokykloje. Atvykę į Vilnių, pirmą savaitę daugiau bendravome ispaniškai su draugais urugvajiečiais, kuriuos pažinojome Lietuvoje. Bet kai prasidėjo pamokos, pirmadienį, nuo aštuonių ryto, viskas buvo tik lietuviškai, visus šešis mėnesius. Po truputį pradėjau daugiau suprasti, skaityti, bet dar tikrai nekalbėjau, gal tik kokį ketvirtą mėnesį pradėjau kalbėti daugiau. Iš pradžių viskas buvo tik „taip“, „ne“, „suprantu“, „nesuprantu“, bet po truputį pramokau.

O ar prisimeni, kodėl susidomėjai lietuvių kalba, lietuviška kilme? Turi brolį ir sesę, bet savo šeimoje vienintelis iš vaikų kalbi lietuviškai. Kaip manai, kodėl vienam įdomu, o kitam ne?

Man atrodo, kad man buvo įdomu išmokti kalbėti kaip kalbėjo mano prosenelė. Šeimoje aplink visad buvo žmonių, kurie kalbėjo lietuviškai, ir man buvo įdomu suprasti. Bet aš manau, kad čia lemia labiau asmeninės savybės, kad vienam įdomu, o kitam ne.

Mano prosenelė labai daug kalbėjo su mumis lietuviškai, bet ji mirė, kai aš buvau aštuonerių. Mama sakė, kad mes kalbėjom su ja lietuviškai, bet aš neatsimenu. Bet visada žinojau, kad mano kilmė lietuviška. Vis tik į bendruomenę pradėjau eiti tik prieš kokius šešerius ar septynerius metus. 2009 metais buvo toks susitikimas, renginys, kur Lietuvos tūkstantmečio proga organizavo kelionę į Lietuvą, mano mama ten nuėjo, pasiūlė ir man, aš nuėjau į vieną šokių repeticiją ir niekada nebeišėjau. Pradėjau nuo šokių. Vėliau buvo pasaulio lietuvių suvažiavimas Pietų Amerikoje ir dalyvavo daug žmonių iš Amerikos, Kanados, Australijos, Brazilijos ir kitų šalių. Ten susipažinau su daug lietuvių kilmės argentiniečių,  susidraugavome ir nuo tada buvo labai įdomių jaunimo suvažiavimų ir visokių kitų veiklų, kuriose dalyvaudavau. Pradėjau galvoti, kad aš noriu nuvažiuoti į Lietuvą, bet tada pradėjau studijuoti, svarsčiau, gal dabar dar ne, kai baigsiu moklus. Bet per vieną suvažiavimą Pietų Amerikoje man pasiūlė ir aš sutikau.

Ar kada įsivaizdavai, kad pats mokysi lietuvių kalbos?

Iš pradžių nemaniau, kad kada nors pats mokysiu lietuvių kalbos, bet po to pradėjau galvoti, ką aš darau su šitom žiniom. Ir atsakymas buvo – nieko. Tai kodėl negalėčiau vesti pamokų? Jeigu aš turiu žinių, kurios yra labai įdomios, svarbios mūsų bendruomenėje ir yra daug žmonių, kurie pavargo daryti tą darbą, tai gal aš galiu daryti – aš esu jaunas, energingas ir to noriu.

O ar tavo draugai čia, Urugvajuje, žino, kad savaitgaliais mokai lietuvių kalbos?

Kai draugai sužinojo, kad esu lietuvis, pradėjo daug klausinėti: ką tu darai, kodėl, iš kur? Bet daugiau nebesidomėjo. Bet, atsimenu, kartą kažkur turėjome eiti su draugais, bet buvo šeštadienis ir aš negalėjau, pasakiau, kad turiu pamokas. Iš karto visi nustebo ir paklausė, kokias dar pamokas? Pasakiau, kad esu lietuvių kalbos mokytojas. Ir tada visi sako: kas esi?! Dėl to važiavai į Lietuvą? Ir aš sakiau, kad ne, bet aš turiu žininių ir noriu jomis pasidalinti. Iš karto kilo kitas klausimas: tai kiek gauni per savaitę atlyginimo? Atsakiau, kad dirbu nemokamai, nieko negaunu. Visi ėmė klausinėti: tai kodėl tu ten eini. Bet man patinka, ir viskas. Ir noriu dirbti su vaikais, ir su jaunimu, ir pats daugiau išmokti. Nes nėra taip paprasta, čia visada kalbame ispaniškai ir neturim su kuo praktikuotis mokydamiesi lietuvių kalbos. Dabar, kai vis atvažiuoja iš Lietuvos studentės padėti bendruomenėje, yra labai gerai, nes kai yra naujas žmogus, visi nori pabendrauti, susipažinti, todėl gal yra daugiau motyvacijos.

O kiek žmonių bendruomenėje kalba lietuviškai, ar gali su kuo nors pasikalbėti lietuviškai?

Iš jaunimo lietuviškai kalbame keturi, vyresnių yra daugiau, bet galiu suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Ir dar vyresnių senelių yra daugiau, dvidešimt ir daugiau, bet gal aš gerai neatsimenu. Iš tiesų visai nevartoju lietuvių kalbos. Gal tik kartais susirašinėju su draugais iš Lietuvos. Dažniausiai taip nutinka, kad, būdami kartu, net ir tie, kurie mokame lietuviškai, kalbame ispanų kalba, kad visi suprastų, apie ką kalbi. Aš dažniausiai kalbu lietuviškai su mama ir kitais tada, kai nenoriu kad visi suprastų. Tai tokia slapta kalba.

Tu esi Lietuvos pilietis? Ką tau tai reiškia?

Pradėjęs suprasti ir kalbėti lietuviškai, aš ėmiau galvoti, kodėl neturiu lietuviško paso. Kodėl turėčiau manyti, kad nesu lietuvis: aš kalbu lietuviškai, šoku tautinius šokius, žinau daug istorijų apie Lietuvą, man labai patinka Lietuva. Įdomu, nes Urugvajuje aš visada jaučiuosi, kad esu lietuvis. O Lietuvoje esu urugvajietis.

O kas tuomet esi ne Lietuvoje ir ne Urugvajuje?

Gal galima pasakyti, kad esu lietuvis iš Urugvajaus. Kartais sunku atskirti, yra skirtingų dalykų, tarsi vienoje šalyje turi pasakyti, kad esi tas, kitoje, kad esi kitas, galiausiai kartais ir pats nebežinai, iš kur esi.

Diego Račiūnas (23) du kartus per savaitę važiuoja į lietuvių bendruomenę ir kantriai rodo vaikams, kuri gitaros styga yra kuri, nesvarbu, ar tądien mokosi groti „cumparsita“ (urugvajietiško tango kūrinį), ar Eglės Sirvydytės „Mano namus“. Taip pat jau kelis mėnesius Diego susitinka su Urugvajaus lietuviais ir renka jų istorijas.  Šiuo metu Diego mokosi lietuvių kalbos, o mūsų pokalbis vyksta ir angliškai, ir lietuviškai, ir ispaniškai.

Diego, papasakok, iš kur esi, kaip tu susijęs su Lietuva? Kodėl susidomėjai lietuviška veikla?

Mano proseneliai, taigi ir senelis, buvo lietuviai, bet aš jų nepažinojau. Tad kartais, kai susipažįstu su senais lietuvių kilmės  žmonėmis, kai mes kalbamės, aš dažnai galvoju, kad aš tų pačių klausimų  paklausčiau ir savo senelio ar prosenelių. Ir tada jie tampa tarsi dalimi mano šeimos, kurios aš nepažįstu ir niekad nesutikau. Kartą buvo toks nutikimas, kad mes su Austėja (anksčiau praktiką atlikusi studentė iš Lietuvos – aut.past.) kalbėjomės su viena moterimi ir ji manęs paklausė, ar aš esu Jono Račiūno anūkas. Man buvo taip keista, nes aš niekad net negirdėjau savo senelio vardo ir pavardės taip pasakytos. Čia, Urugvajuje, jis visada buvo Juan Raciunas (tariama Chuan Rasiunas – aut.past.). Ji man papasakojo, kad pažinojo mano senelį ir prosenelius ir tai buvo toks įdomus jausmas. Kartais, kai kalbuosi su žmonėmis, jie pasakoja, kad pažinojo tuos žmones, jie gyvenę tame name ir panašiai. Ir tai būna labai įdomus jausmas, tarsi priartinantis mane prie viso to, ko aš nepažįstu, bet norėčiau pažinti.

Ar esi buvęs Lietuvoje? Ar norėtum nuvažiuoti?

Kai susipažįstu, kalbuosi su Lietuvoje buvusiais žmonėmis, man visad įdomu paklausti, koks tai buvo jausmas – nuvykti į Lietuvą, kai užaugai girdėdamas apie ją visas tas istorijas ir tiek daug žinai. Ar ten jautiesi savas? Vieni pasakoja, kad buvo smagu, patiko, važiuočiau dar. Bet aš kartais nesąmoningai tikiuosi, kad tas apsilankymas turėtų sukelti daugiau emocijų. Vieną kartą buvo toks ypatingas momentas: mes kalbėjomės su viena moterimi ir paklausta, koks jausmas buvo nuvykti į Lietuvą, ji nutilo ir po ilgokos pauzės pasakė: lyg grįžtum namo.

Nesu buvęs Lietuvoje. Žinoma, kad labai norėčiau ten nukeliauti. Ir, kaip sakiau, klausinėju Lietuvoje pabuvojusius žmones, nes noriu pamatyti ją kitomis akimis ir įsivaizduoti, kaip aš pats jausčiausi, jei ten nuvykčiau. Ar tik pajusčiau: o, gražu, įdomu. Ir tai viskas? Ar jausčiausi kažkaip ypatingai? Tikriausiai viliuosi, kad jausčiausi kažkaip kitaip, nepaprastai.

Ar tu jautiesi esąs lietuvis?

Ne, aš nesijaučiu lietuvis. Bet tikriausiai nesijaučiu kažkas iš viso. Įdomu, nes kai kuriems žmonėms užtenka tiek nedaug, kad jie susitapatintų su vieta ar šalimi, maždaug: taip, aš buvau Lietuvoje ir šokau šokių šventėje. Ir to užtenka, nesvarbu, kad gal net negali pasisveikinti ta kalba.

Tiesą sakant, aš niekad labai aiškiai nejaučiau, kad čia, Urugvajuje, yra mano vieta. Tai gal truputį keista. Man patinka Urugvajus, bet aš nesijaučiu labai urugvajietiškai, pavyzdžiui, man ne itin patinka matė (Urugvajuje populiarus gėrimas, panašus į arbatą – aut. past.) ar futbolas. Bet jaučiu, kad kartais norisi kažkur, kažkokiai vietai priklausyti, jaustis savam. Ir aš nežinau, ar taip jausčiausi Lietuvoje, bet man dabar atrodo, kad noriu išsiaiškinti, patikrinti.

Aš einu į lietuvių klubą, dirbu su vaikais, susitinku su lietuviais, stengiuosi išmokti kalbos ir man visa tai labai įdomu, vis dar jaučiu, kad noriu viso to patirti daugiau.

Ar vaikystėje žinojai ką nors apie savo lietuvišką kilmę?

Šeimoje niekada daug nekalbėjome apie lietuvišką kilmę. Žinoma, iš tėčio žinau istorijų, bet labiau apie tai, kaip viskas čia buvo Urugvajuje, tad kartais ta istorija tokia truputį skylėta. Pavyzdžiui, mano močiutė urugvajietė visada turėjo blogų atsiminimų apie lietuvius Urugvajuje, nes, kai dar nebuvo susituokusi su mano seneliu ir senelis ją atsivesdavo į šokius viename iš lietuvių klubų, jai esant šalia, senelio mama mėgindavo jį supažindinti su kitomis merginomis, kurios buvo lietuvės.

Nuo vaikystės žinojau, kad esu lietuviškos kilmės, nes mano pavardė buvo labai keista, atsimenu, kad vaikai mokykloje juokdavosi. Kai buvau vaikas, sakiau tėčiui, kad nenoriu turėti tokios keistos pavardės, iš kurios visi juokiasi, bet tėtis man pasakė: žinai, tu turėtum didžiuotis šia pavarde, nes tai tavo paveldas, kuris pasakoja istoriją apie labai drąsius žmones, kurie daug ką patyrė ir atkeliavo iš toli. Ir nuo tada man pradėjo truputį labiau patikti. Bet vėliau kartą kažkaip vaikai vėl bandė mano pavardę juokingai pasakyti ir pradėjo mane vadinti, tikriausiai netyčia, Račiūnu ir aš vėl labai nusiminiau, ir vėl ėmiau labai nemėgti savo pavardės. Ir tada, kai grįžęs namo papasakojau tėčiui, kas atsitiko, kad mane pavadino Račiūnu, tėtis man pasakė, kad iš tikrųjų tokia ir yra mūsų pavardė.

Kada pradėjai mokyti vaikus klube?

Mokau juos nuo sausio. Seniai norėjau kažką daryti, tačiau tik kai atvažiavo praktikantė iš Lietuvos, viskas pradėjo vykti rimčiau, taigi mane pakvietė prisidėti ir aš atėjau. Kai ji išvyko į Lietuvą, toliau tęsiau muzikos pamokas su vaikais ir dabar tebetęsiu.

Seniai norėjau kažką daryti bendruomenėje, kažkaip prisidėti prie veiklų. Taip pat man atrodo, kad svarbu yra mokytis kalbos, o man patinka mokytis kalbos per muziką. Jei jautiesi bendruomenės dalimi, turi galėti kažką pasakyti lietuviškai, man taip atrodo. O kartais žmonės sako: taip, norėčiau pasimokyti, bet neturiu laiko. Ir vis atsiranda kažkokių priežasčių neiti, nesimokyti. O man viskas taip susiklostė, kad gyvenu labai toli nuo klubo: kas kartą turiu važiuoti ilgiau nei valandą. Bet man  vis tiek patinka.

Ką tau reiškia mokyti vaikus būtent čia, Lietuvių draugijoje?

Kartais aš tikrai didžiuojuosi savimi, kad ateinu ir dirbu, ir įdedu daug pastangų į šitą veiklą. Aš tikrai tikiuosi, kad kada nors vaikai prisimins laiką, praleistą muzikos pamokose, o kartu ir lietuvių bendruomenėje, kaip laimingas dienas. Ir gal būtent tai jiems asocijuosis su Lietuva.  Panašiai mums pasakojo viena moteris, kuri anksčiau mokė vaikus: kartą, po daugybės metų, prie jos gatvėje priėjo buvęs mokinys, jau pagyvenęs ir praplikęs – ji jo net neatpažino, bet jis jai pasakė, kad laikas, praleistas lietuvių bendruomenėje, jam buvo laimingiausi vaikystės prisiminimai. Ir aš tikiuosi, kad mano pastangos gal irgi virs gražiais prisiminimais. Gal kada nors vienas iš pasiučiausių berniukų prieis ir sakys: o, Diego, aš buvau visiškai išprotėjęs vaikas, atsimeni, bet visad jaučiausi laukiamas pamokose.

pasauliolietuvis.lt

Lietuviški ir litvakiški pėdsakai Brazilijoje

Gegužės 25–27 dienomis San Paule vyko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas Lietuvos festivalis „Labas!“. Tai pirmas tokio pobūdžio lietuviškas renginys Brazilijoje, sukvietęs lietuvius ir Lietuvos draugus į Emos Klabin fondo muziejų.

Šventės vieta pasirinkta neatsitiktinai. Litvakų kilmės Ema Klabin (1907–1994) – žymi Brazilijos kolekcionierė, filantropė. Lietuvoje gimę jos tėvai į Braziliją atvyko XIX a. pabaigoje. Šis renginys yra Klabin šeimos duoklė savo lietuviškoms šaknims, o kartu ir noras San Paului pristatyti iki šiol ne visiems žinomą šeimos istorijos puslapį.

Litvakų tema taip ryškiai Brazilijoje pristatyta pirmą kartą. Per kelias renginio dienas muziejų aplankė rekordinis – 1,2 tūkst. – lankytojų skaičius, tarp kurių buvo ir tarptautinės šlovės sulaukę lietuvių kilmės gatvės meno kūrėjai dvyniai Otávio ir Gustavo Pandolfo (Os Gemêos).

Festivalio atidaryme susirinkusiuosius sveikino Emos Klabin fondo prezidentas, buvęs Brazilijos užsienio reikalų ministras, litvakų kilmės dr. Celso Lafer ir Lietuvos Respublikos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe, vėliau lankytojus pakvietusi pokalbio apie šiuolaikinę Lietuvą, apie esminius valstybės ir tautos formavimosi akibrokštus bei esamas Lietuvos geografines, kultūrines, socialines, politines ir ekonomines koordinates.

Iš Lietuvos atvykusi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Kamilė Rupeikaitė pristatė specialiai šiam renginiui sukurtą foto parodą „Akimirkos. Iš Lietuvos žydų gyvenimo“, kurioje, visų nuostabai, Vilniaus arba Kauno gete rasta iš San Paulo atsiųsta šio miesto nuotrauka buvo atspindėtas tarpukaryje Lietuvoje gyvenusių žydų ryšys su Brazilija. Paroda Emos Klabin muziejuje bus eksponuojama iki birželio 27 d., paskui ji keliaus į kitas San Paulo, didžiausio Pietų Amerikoje miesto, erdves. Viešnia iš Lietuvos atidarymo svečius supažindino su Lietuvoje kuriamo Litvakų kultūros ir tapatybės muziejaus projektu.

Lietuvių kalbą tyrinėjančio ir nuoširdžiai ja besižavinčio Brazilijos lingvisto Ricardo Xavier paskaitos klausytojai turėjo progą įsitikinti lietuvių kalbos panašumu į kitas indoeuropiečių kalbas bei išgirsti įdomių mokslininko įžvalgų apie lietuvių kalbos vertę.

Rašytojas, istorikas, kultūros geografas dr. Laimonas Briedis, į festivalį atvykęs pristatyti savo knygos „Vilnius: City of Strangers“, sveikino renginio organizatorių siekį pristatyti litvakišką Lietuvos istorijos pusę šalia tradicinių lietuvybės formų.

Lietuva doc. L. Briedžiui visuomet buvo daugiau nei lietuviai. O būtent litvakų kultūra gali būti ne tik Lietuvos įvaizdžio dalimi, bet ir vienas iš labai vertingų kanalų pažinti ir suvokti Lietuvą. Doc. L. Briedis drąsina Lietuvą matyti platesniame kontekste – ją apčiuopti per skirtingų kultūrinių patirčių integraciją ir asimiliaciją. Bet koks bandymas išgryninti ir susiaurinti lietuvybės sąvoką, autoriaus įsitikinimu, ją savaime skurdina.

Autoriaus įsitikinimu, išeivijoje trūksta Lietuvos suvokimo ne per simbolius. Tačiau tai lemia įvairios priežastys. Norint suvokti Lietuvą giliau ir platesniame kontekste, reikalingas gyvas kontaktas su ja. Tai, deja, ne visoms bendruomenėms pasiekiamas tikslas. Geografinis nutolimas ir šiais laikais išlieka svarbi kliūtis gyvajai patirčiai su protėvių žeme. O su kiekviena jaunesne karta nepraktikuojamas ryšys su Lietuva neišvengiamai silpnėja.

Tačiau lietuvių bendruomenės gyvenimas palieka unikalių žymų užsienio šalyse. Jas reikia atpažinti ir prikelti naujam gyvenimui, išnaudojant ne tik Lietuvos ir Europos Sąjungos kultūros paveldui skirtas programas, bet ir pritraukiant vietos valdžios dėmesį bei rūpestį. Viena tokių unikalių žymų Brazilijoje, pasak doc. L. Briedžio, yra Atibajoje, šalia San Paulo, esantis sodybų kompleksas „Lituanika“.

Turime mokytis įprasminti lietuviškumą ne per siaurą lietuvybės refleksą, bet per platų užmojį – ką lietuvybė ir lietuviškumas, pavyzdžiui, Brazilijoje gali duoti pačiai Brazilijai, ką gali duoti pasauliui.

Keičiantis kartoms lietuviškose bendruomenėse, kuriose iki šiol stipriausiai juntamas buvo lietuviškos šeimos elementas (lietuviška šeima buvo lietuvybės praktikavimo ir suvokimo centras), neišvengiamai keisis ir lietuvybės praktikavimo principai. Tačiau doc. L. Briedis darsyk grįžta prie minėtos minties – grynos lietuvybės ieškoti nereikia. Taip pat kaip nebūtina lietuvybės sieti su bendruomeniškumu. Kai kam individualus ryšys su Lietuva gali atrodyti visavertiškesnė ir energingesnė sąlyčio su tėvų žeme forma.

Pirmasis Lietuvos festivalis „Labas!“ baigėsi, bet paliko puikių minčių pamąstymams apie tolimesnius lietuvybės kelius Brazilijoje. Daugelį, o ypač iš Lietuvos atvykusius svečius, nustebino rasti matomi ir reikšmingi litvakų pėdsakai Brazilijoje. K. Rupeikaitė lankėsi įvairiose reikšmingose žydų kultūros erdvėse – klube „Hebraika“, kur vėliau numatoma eksponuoti parodą „Akimirkos. Iš Lietuvos žydų istorijos“, iš Vilniaus kilusio žymiausio Brazilijos modernisto Lasaro Segallo muziejuje, kur aptarė galimybes surengti Segallo darbų parodą Lietuvoje ir keistis muziejų fonduose saugomais dokumentais, taip pat susitiko su kuriamo San Paulo žydų muziejaus archyvo darbuotojais, lankėsi Žydų imigracijos memoriale, kuris įrengtas seniausioje San Paulo Kehilat Israel sinagogoje. Visų susitikimų metu sutarta dėl bendradarbiavimo, kas leidžia manyti, jog pasibaigęs, tačiau kitais metais būtinai sugrįšiantis festivalis yra naujų darbų Brazilijoje Lietuvos kryptimi pradžia.

Straipsnis spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2018 m. birželio-liepos numeryje 6-7/568.

Mielai pasidalysime žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Mokyklėlės atidarymas Pietų Afrikoje priminė lietuvišką rugsėjo 1-ąją

2019 metų sausio mėnesį duris atvėrė Pietų Afrikos Respublikos lietuvių įkurta lituanistinė mokyklėlė „Kodėlčius“. Mokyklėlės mokytoja Justė su visa šeima į Pietų Afriką atvyko daugiau kaip prieš trejus metus, vyrui gavus darbo paskyrimą Pietų Afrikos Respublikoje. Justė, tuo metu auginusi mažą vaiką, niekada gyvenime nebuvo pagalvojusi ar įsivaizdavusi, kad teks gyventi egzotiškoje šalyje. Gyvendama čia ji pasisėmė naujų įspūdžių ir kultūrinės patirties, pažino šį nuostabų kraštą keliaudama.

Mokytoja Sandra į Pietų Afrikos Respubliką atvyko prieš metus, atsiradus galimybei čia vystyti verslo projektus. Su visa šeima čia atvykusi lietuvė neskubėjo ieškoti naujo darbo, labiau rūpėjo padėti savo tuo metu keturmečiam sūnui adaptuotis naujoje aplinkoje, pažinti naują šalį, jos gamtos grožį, kultūrą.

Kalbiname lituanistinės mokyklėlės „Kodėlčius“ mokytojas Justę ir Sandrą.

2018-ųjų metų spalio mėnesį buvo įkurta Pietų Afrikos Lietuvių Bendruomenė, jau po trijų mėnesių duris atvėrė ir lituanistinė mokyklėlė. Ar buvo taip planuota ir žinoma, jog taip greitai pavyks įgyvendinti šią idėją?

Mokytoja Justė: Gyvename čia jau daugiau nei trejus metus, susipažinome su šeimomis, auginančiomis  darželinio ir mokyklinio amžiaus vaikus. Girdėjau ne iš vienų tėvų, jog yra poreikis lituanistinei mokyklėlei atsirasti. Kai tik susikūrė Pietų Afrikos Lietuvių Bendruomenė, netrukus sulaukėme pasiūlymo įkurti lituanistinę mokyklėlę. Esant dideliam norui ir palaikymui tiek iš tėvų, tiek iš pačios Bendruomenės, tikrai nėra sunku įgyvendinti šią idėją.

Mokytoja Sandra: Atvykusi į Pietų Afrikos Respubliką nustebau, kiek daug lietuvių, daug jaunų šeimų su vaikučiais čia gyvena. Manau, jau seniai PAR gyvenantys lietuvaičiai, žiūrėdami į kitų pasaulio lietuvių patirtį, svajojo apie lietuvišką mokyklėlę arba užsiėmimus vaikams lietuvių kalba. Tačiau kol nebuvo oficialiai įkurta lietuvių bendruomenė, turbūt sunku buvo organizuoti ir mokyklėlės įkūrimą. Man atrodo, kad mokyklėlės įkūrimas praėjus vos trims mėnesiams nuo oficialios bendruomenės atsiradimo buvo labai natūralus žingsnis.

Papasakokite apie tą dieną, kuomet mokyklėlė atvėrė savo duris ir mokytojos pakvietė lietuvių kalbos norinčius mokytis vaikus užeiti į vidų.

Mokytoja Sandra: Mokyklėlė atvėrė duris 2019 m. sausio mėn. Norėjome, kad pirmasis susitikimas visiems – ir vaikams, ir tėveliams – būtų šventė, o ne rimta pamoka, todėl per mokyklėlės atidarymą susipažinome, klausėme lietuviškų vaikiškų dainelių, žiūrėjome lietuvišką filmuką „Grybų karas“ ir pan.

Mokytoja Justė: Buvo nuostabus vidinis pakylėjimo jausmas, kad tikrai tai įvyko. Vaikučiai buvo smagiai, šventiškai nusiteikę, gal kiek priminė lietuvišką rugsėjo 1-ąją. Tėveliai atlydėjo vaikus į mokyklą nešini gėlėmis.

Taigi, kiek vaikų susirinko į mokyklėlės atidarymą?

Mokytoja Sandra: Į mokyklėlę šiuo metu yra užsiregistravę 12 mokinių, kurių amžius svyruoja nuo 1,5 iki 11 metų. Į mokyklėlės atidarymo renginį atvyko 10 mokinukų su tėveliais.

Kitos lituanistinės mokyklėlės pasaulyje susiduria su patalpų problema. Kur vyks Jūsų mokyklėlės pamokos?

Mokytoja Sandra: Su šia problema susiduria ir mūsų mokyklėlė. Nuolatinių patalpų mokyklėlės veiklai šiuo metu neturime, tačiau turime nuostabius, bendradarbiaujančius mokinukų tėvelius, kurie yra pažadėję, jei reikės, skirti patalpas mokyklėlės veikloms net savo namuose. Tikime, kad pamažu atrasime nuolatines patalpas mokyklėlės veiklai.

Mokytoja Justė: Atidarymas vyko pas mus namuose, bet ateityje tikimės, kad lituanistinės mokyklėlės nario mokestis padengs patalpų nuomą ir vaikai galės turėti nuolatinę klasę. Pietų Afrikoje yra palankus klimatas – tiek vasarą, tiek žiemą galima vesti pamokas gryname ore.

Papasakokite apie mokyklėlės idėją, jos vystymosi ir įkūrimo istoriją. Ar buvo juntamas poreikis vykdyti lituanistinį švietimą Pietų Afrikoje?

Mokytoja Justė:  Kaip minėjome anksčiau, mokyklėlės idėja kilo susikūrus Pietų Afrikos Lietuvių Bendruomenei, kurioje yra ir šeimų su vaikais. Tėvai išreiškė pageidavimą, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą, puoselėtų papročius ir tradicijas, kad didžiuotųsi savo kilme ir galėtų perduoti lietuvybę vėlesnėms kartoms. Šiuo metu mokyklėlė veiks Johanesburge ir Pretorijoje, nors jau girdime tėvelių pageidavimus, kad norėtų mokyklėlės ir Keiptaune.

Mokytoja Sandra: Labai džiaugiamės tėvelių noru ugdyti vaikų lietuvių kalbą, juos geriau supažindinti su Lietuva, jos kultūra. Vaikams, gyvenantiems anglakalbėje aplinkoje, kur darželiuose, mokyklose, su kaimynais ar draugais gali susikalbėti tik angliškai, labai sunku išlaikyti lietuvių kalbos įgūdžius. Nors lietuviai tėveliai su vaikais šeimose bendrauja lietuvių kalba ir vaikučiai iš esmės gali suprasti lietuviškai, tačiau patiems kalbėti nėra paprasta. Tad idėja, kad būtų puiku vaikų kalbą ugdyti lituanistinėje mokyklėlėje, sklandė jau kurį laiką.

Kodėl „Kodėlčius“? Kas sugalvojo ir išrinko mokyklėlei pavadinimą?

Mokytoja Justė: Kiekvienas Pietų Afrikos Lietuvių Bendruomenės narys galėjo pasiūlyti mokyklėlei savo sugalvotą pavadinimą. Daugiausia balsų surinkęs pavadinimas buvo „Kodėlčius“.

Mokytoja Sandra: Kadangi mūsų vaikučiai yra labai smalsūs ir dažnai bando išsiaiškinti – kas, kaip, kodėl, pamanėme, kad šis pavadinimas puikiai tinka. Iš tikro didelių diskusijų dėl pavadinimo nekilo.

Lituanistinis švietimas gyvenant užsienyje. Ar jaučiate, kad tinklas labai platus, tai tampa kiekvienos lietuvių bendruomenės standartu?

Mokytoja Justė: Mano nuomone, kalbant apie lituanistinį švietimą gyvenant užsienyje, yra svarbu, kad vaikai nepamirštų gimtosios kalbos, susipažintų su lietuviškom tradicijom, papročiais, istorija, bendrautų tarpusavyje lietuviškai ir t. t. Esame labai dėkingos Švedijos lituanistinės „Saulės“ mokyklos mokytojai Ievai, prisidėjusiai prie mūsų mokyklėlės įsikūrimo, už palaikymą ir konsultavimą.

Kaip manote, kokie iššūkiai Jūsų laukia?

Mokytoja Sandra: Kol kas mokyklėlė tik žengia pirmuosius savo žingsnius, tad viskas dar priešakyje. Turbūt didžiausias iššūkis bus nuslūgus visų entuziazmui išlaikyti nenutrūkstamą mokyklėlės veiklą, pateikti mokomąją medžiagą taip, kad būtų įdomu tiek jaunesniems mūsų mokinukams, tiek vyresnėliams. Ir, žinoma, lieka dar nuolatinių patalpų klausimas.

Kaip dažnai planuojate vykdyti lituanistinės mokyklėlės veiklą? Kokius esminius ir svarbiausius tikslus esate užsibrėžusios?

Mokytoja Justė: Pamokos lituanistinėje mokyklėlėje „Kodėlčius“ vyksta kartą per mėnesį. Svarbiausias mūsų tikslas sudaryti sąlygas vaikų saviraiškai lietuvių kalba, skatinti vaikų ir tėvų bendravimą lietuviškai, plėsti vaikų žodyną, supažindinti su Lietuvos istorija, papročiais, tradicijomis ir vertybėmis.

Mokytoja Sandra: Pamokėlių veiklos orientuotos į pasibuvimą lietuviškai kalbančioje aplinkoje. Klausysimės lietuviškų dainelių, pasakėlių, mokysimės šnekamosios lietuvių kalbos. Skatinsime vaikus tarpusavyje bendrauti lietuviškai.

Interviu spausdintas žurnalo „Pasaulio lietuvis“ 2019 m. vasario numeryje 2/574.

Mielai pasidalysime žurnale skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Sportas oficialiai grįžo į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę

2018 m. liepos mėn. Vilniuje vykusiame Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XVI Seime pirmą kartą buvo sudaryta PLB Sporto komisija, kuriai vadovauti išrinktas ilgametis ŠALFASS vadovas, JAV LB narys Laurynas R. Misevičius. Paprašėme Lauryno Misevičiaus plačiau papasakoti apie Komisijos reikalingumą, veiklą ir ateities planus.

Kodėl, Jūsų nuomone, buvo svarbu PLB valdyboje turėti narį, atsakingą už sporto reikalus, ir įsteigti PLB Sporto reikalų komisiją.

Po 2017-aisiais Kaune įvykusių jubiliejinių X Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, kuriose dalyvavo daugiau kaip trys su puse tūkstančio sportininkų mėgėjų iš 29 mūsų planetos šalių ir kurių metu pasiekta daugybė rekordų (daugiausia dalyvių, daugiausia valstybių, daugiausia arenų ir didžiausios krepšinio varžybos), tapo aišku, kad sportui pats laikas sugrįžti į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės šeimą oficialiai. Skaitytojams norėčiau priminti, kad Sporto ir jaunimo reikalų komisija PLB Valdyboje buvo ir anksčiau, tačiau prieš maždaug dešimtmetį kažkodėl pasiliko tik jaunimas, o sportas „nuskriejo į užribį“.  Praėjusių metų pavasarį buvau išrinktas vienu JAV Lietuvių Bendruomenės atstovų į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimą, tada pradėjau labiau domėtis PLB veikla, tyrinėti visų šios organizacijos suburtų komisijų uždaviniais, būdamas ŠALFASS (Šiaurės Amerikos fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos) pirmininku, pasigedau svaresnio sportui neabejingų po visą pasaulį išsibarsčiusių mūsų tautiečių atstovavimo 47 šalis šiuo metu buriančioje didžiausioje mūsų planetos lietuviškoje bendrijoje. PLB XVI Seimo nariams pasiūliau oficialiai įteisinti atskirą Sporto reikalų komisiją, kuriai dauguma delegatų pritarė po neilgų diskusijų. Visgi pats nesitikėjau nei kandidatuoti, nei juo labiau būti išrinktas jai vadovauti, tiesiog norėjosi, kad tokią komisiją pirmiausia atkurtume. Kadangi dauguma PLB Seimo delegatų apie tai iš anksto negalvojo, taip greit neatsirado kandidatų užimti Sporto reikalų komisijos pirmininko pareigoms, taigi sutikau pats, lengvai laimėjau rinkimus, dabar svarbiausia per šiuos 3 metus nuveikti kai ką rimto ir surasti daugiau bendraminčių, užsiauginti sau pamainą 2021-ųjų metų Seimui.

Papasakokite apie Sporto reikalų komisijos veiklą, kokie svarbiausi Komisijos uždaviniai, veiklos planai?

PLB XVI Seimui patvirtinus naująją Sporto reikalų komisiją, per keletą savaičių pavyko suburti 8 žmonių komandą, kurioje, be manęs, yra dar dviejų stambiausių užsienio lietuvių sporto organizacijų pirmininkai – ALFAS (Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungos) vadovas Saulius Balnionis, Didžiosios Britanijos lietuvių sporto asociacijos pirmininkas Marius Banaitis, taip pat kelių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių dalyviai Tomas Kaikaris iš Latvijos, Argentinos Lietuvių Bendruomenės atstovas Juanas I. F. Kalvelis, Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybos narys, šiuo metu Lenkijoje gyvenantis Aidis Staškevičius. Kadangi pastaruoju metu tarp lietuvių visame pasaulyje labai išpopuliarėjo įvairūs bėgimai ir maratoninės estafetės, į komisiją pakviečiau šios sporto šakos entuziastą, vieną žinomiausių ultramaratonininkų Aidą Ardzijauską, praėjusiais metais Lietuvos Laisvės šimtmečio proga nubėgusį nuo Dakaro iki Vilniaus. Na ir kaip be sporto šakos Nr. 1 tarp lietuvių – krepšinio?! Jam atstovauti komisijoje pakvietėme Anglijoje šiuo metu apsigyvenusį vaikų trenerį Egidijų Kvederavičių, beje, mūsų kolegės, PLB Švietimo reikalų komisijos pirmininkės Alvijos Černiauskaitės vyrą. Mūsų komanda yra stipri, bet svarbiausia šių trejų metų kadencijoje pasiekti į aukščiausius apdovanojimus pretenduojančių rezultatų, mes ne tam sugrįžome į PLB šeimą, kad kartu nusifotografuotume su kitais Valdybos nariais ir susilauktume spaudos dėmesio, kaip ir profesionalūs sportininkai, stengsimės parodyti išskirtinius savo sugebėjimus vienydami pasaulio lietuvių sportinį entuziazmą.

Sporto komisija veikia daugiau kaip pusę metų, kas jau yra nuveikta nuo Komisijos susikūrimo?

Iškart po Sporto komisijos oficialaus įkūrimo, pereitų metų rugpjūčio mėnesio pradžioje, lankėmės tuometinėse Ūkio ir Švietimo ministerijose, Kūno kultūros ir sporto departamente prie Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Esu labai patenkintas, kad diskusijose su aukštais mūsų šalies pareigūnais, neabejingais sporto klausimams, padėjome suformuoti nuomonę, kad sportas Lietuvoje turėtų pakilti iki ministerijos lygmens. Kaip žinia, įsigaliojus naujam Sporto įstatymui, nuo šių metų sausio 1 dienos buvusi Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija tapo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Kūno kultūros ir sporto departamentas šiais metais yra reorganizuojamas, gali būti, kad jo vietoje netrukus atsiras Nacionalinė kūno kultūros ir sporto taryba, kuri rūpinsis ir išeivijos sportine veikla, svarbiausia, didės jos valstybinis finansavimas. Glaudžiai bendradarbiaujame su LR Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija, viena didžiausių ir įtakingiausių šalyje Lietuvos krepšinio federacija, beje, nuo 2015 m. esu jos atstovas Šiaurės Amerikai. Šiuo metu kartu su LKF sekretoriumi Mindaugu Špoku stipriai „stumiame“ Kaune steigiamų Krepšinio namų iniciatyvą, juose be abejonės atsiras vietos ir PLB kraštų eksponatams, istorijoms bei lankytojams. Statybas numatoma baigti 2019 m. pabaigoje, paskui vyks pastato vidaus įrengimas, na o PLB Sporto komisija prisideda prie lėšų telkimo šiam, sakyčiau, jau dabar istoriniam projektui Santakos parke Kaune. Atskiras, bene aktualiausias mūsų komisijai klausimas yra XI pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurios 2021 m. vasarą bus organizuojamos Druskininkuose. Praėjusių metų vasaros pabaigoje teko lankytis šio miesto savivaldybėje, užmegzti ryšį su Švietimo ir sporto skyriaus vedėju Jevgrafijum Samuchovu, kuris papasakojo mums apie druskininkiečių galimybes, sporto bazių prieinamumą, viešbučių ir sanatorijų lovų skaičių bei daugelio kitų aktualių problemų sprendimo būdus, įvairią pasiūlą. Nuolat susirašinėjame su PLB kraštų lietuvių bendruomenių atstovais, aiškinamės, su kokiais iššūkiais teko susidurti paskutinėse žaidynėse Kaune, ką daryti, kad Druskininkuose būtų kuo mažiau neaiškumų, nesusikalbėjimo, kad… pagerintume ir jubiliejinių Kauno žaidynių rekordus.

2019 metai yra paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Kokie yra numatomi sporto renginiai lietuvių bendruomenėse šiems metams paminėti.

Pirmiausia, mums yra didžiulė garbė oficialiai Lietuvos Seimo paskelbtais Pasaulio lietuvių metais vėl dalyvauti viso pasaulio lietuvių sportinėje veikloje, ją organizuoti PLB valdybos ir Sporto komisijos vardu. Metus pradėjome tradiciniais bėgimais sausio 13-ąją „Gyvybės ir mirties keliu“ bent 20 skirtingų kraštų, 28-ąjį kartą Lietuvoje organizuotame sporto renginyje dalyvavo keletas užsienyje gyvenančių lietuvių, o didžioji dalis mūsų tautiečių prisijungė prie šios iniciatyvos Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Šveicarijoje, Airijoje, Estijoje, Kanadoje, daugelyje JAV didmiesčių. Pagarbos bėgimą daug kur organizavome kartu su LR ambasadomis, konsulatais – tai puikus PLB Sporto reikalų komisijos, ŠALFASS ir kitų pagrindinių mūsų planetos lietuviškų sportinių organizacijų bendradarbiavimo su Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija, Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio korpuso darbuotojais pavyzdys. Į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą „delegavome“ Kanados lietuvį Ryan Dutkų, bene labiausiai žinomą pasaulyje lietuvį lakroso gerbėją, jis šiuo metu atvykęs į Lietuvą bando suburti šios itin populiarios Kanadoje ir kitur sporto šakos entuziastus, galbūt ateityje turėsime progą pasidžiaugti išeivijos lietuvių indėliu į dar vieną būsimą Olimpinę sporto šaką, kaip prieš beveik 100 metų mums nutiko populiarinant krepšinį. Komisijos nario Aido Ardzijausko iniciatyva, palaikant PLB valdybai, pradėjome organizuoti Pasaulio lietuvių bėgimą, kuris turėtų vykti tiek birželio, tiek rugsėjo mėnesiais įvairiose pasaulio lietuvių bendruomenėse – šis projektas įgyvendinamas kartu su labiau patyrusiais Kauno maratono ir „5 už Lietuvą“ bėgimų organizatoriais. Bandysime visiems kraštams pasiūlyti dvi skirtingas datas vasaros pradžioje ir pabaigoje – prisijungdami prie jau daugelį metų rengiamų Kauno maratono birželį bei „5 už Lietuvą“ bėgimo varžybų rugsėjį dalyvių, tikimės pritraukti daugiau žmonių. Po sėkmingų masiškiausių sporto festivalių 2017 m. Alytuje ir 2018 m. Panevėžyje vykusiose diskusijose su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte prieita prie išvados, kad reikėtų panašaus pobūdžio Olimpinės dienos sportinį renginį organizuoti ir užsienio lietuviams. Šiemet tokį pasiūlymą pateikė Airijos lietuviai kartu su LR ambasados šios šalies sostinėje Dubline vadovu Egidijum Meilūnu, artimiausiu metu apie šią unikalią sporto šventę tikimąsi sulaukti daugiau informacijos. Buvęs PLB valdybos narys, Viešųjų ryšių komisijos pirmininkas Laurynas Gerikas, su šeima prieš keletą metų apsigyvenęs Belgijoje, kasmet birželio mėnesį su bendraminčiais organizuoja Beniliukso šalyse gyvenančių lietuvių sporto žaidynes, kuriose dalyvauja nuo 400 iki 600 mūsų tautiečių! Tikiuosi, kad panašių idėjų ir originalių iniciatyvų bus ir daugiau, esame atviri įvairiems sporto mėgėjų pasiūlymams.

Jau daugiau kaip dešimt metų vadovaujate Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungai (ŠALFASS).  Ši organizacija yra viena seniausių ir aktyviausių Lietuvių sporto organizacijų užsienyje, jos tikslas yra „organizuoti , jungti ir reprezentuoti lietuvių sportinį gyvenimą“ Šiaurės Amerikoje. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė jungia lietuvių bendruomenes 47 šalyse, todėl ir PLB Sporto komisijos veikla turėtų apimti netgi 47 šalių lietuvių bendruomenes. Kokią patirtį, įgytą vadovaujant ŠALFASS, pritaikysite šios PLB komisijos veikloje.

Iš tiesų, šiemet bus jau 12 metų, kaip vadovauju ŠALFASS… ir daugiau kaip 6, kaip oficialiai paskelbiau apie savo išėjimą iš šios stambiausios užjūrio lietuvių kūno kultūros ir sporto organizacijos vadovo pareigų (šypsosi), tačiau neatsiradus žmogui, kuris mane pakeistų, teko pasilikti, taigi Centro valdybos pirmininku esu iki šiol. Pasikartosiu: taip, norėjau, kad PLB valdyboje būtų žmogus, atskirai kuruojantis ir sporto reikalus, buvau labai patenkintas, kad PLB XVI Seimas tam beveik vienbalsiai pritarė, bet toli gražu pats nebūtinai tikėjausi užimti tas pareigas – netgi įkalbinėjau kandidatuoti kitus, ypač jaunesnius kolegas, atstovaujančius didelėms Europos šalyse per paskutinius 20 metų apsigyvenusių lietuvių bendruomenėms, bet per tas keletą dienų Vilniuje daugiau drąsuolių neatsirado, teko balotiruotis pačiam! Visiems balsavusiems už mane esu nuoširdžiai dėkingas už išreikštą pasitikėjimą, tačiau jaučiu pareigą per šiuos trejus metus surasti sau pamainą – tai yra mano pagrindinis tikslas. O dėl patirties, jos sukaupęs tikrai esu nemažai, teko dalyvauti penkiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse, visose prisidėjau prie pačių renginių organizavimo ir ypač dalyvių iš JAV ir Kanados būrimo. Pereitą sykį 2017 m. Kaune su savo delegacijos komanda pavyko surinkti rekordinę per 300 dalyvių grupę, su LKF ir LR ambasada JAV jau 15 metų rengiame „Ambasadoriaus taurės“ krepšinio turnyrą Amerikos sostinėje Vašingtone, su Lietuvos sporto universitetu ir Pasaulio lietuvių sporto asociacija surengėme dvi mokslines konferencijas apie išeivijos lietuvių indėlį į mūsų šalies kūno kultūros ir sporto judėjimą. Kaip juokavome su PLB pirmininke, iki šiol darydavau beveik tokį pat darbą su viso pasaulio mūsų tautiečiais ir be jokių oficialių pareigų (Sporto komisijoje), o nuo pereitos vasaros viskas tapo kur kas oficialiau. Visgi dabar jaučiu ir kur kas didesnę atsakomybę, privalome neprarasti PLB kraštų delegatų pasitikėjimo, parodyto pereitų metų liepos mėn. pradžioje Vilniuje.

Dėkojame už pokalbį.
Kalbino Virginija Grybaitė

pasauliolietuvis.lt

„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“

Mielai pasidalysime svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.