Tag Archive: PLB

PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Vasario 16-osios proga

„Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą 2024“

2024 m. Lietuva susirinks į Dainų šventę, kuriai jau šimtas metų. Jubiliejinė šimtmečio Dainų šventė vyks birželio 29–liepos 6 d. Numatyta 14 renginių, kurie suburs 37 tūkst. atlikėjų. Šventėje tikimasi sulaukti net 9 tūkst. šokėjų ir apie 12 tūkst. dainininkų. Manoma, kad šimtmečio šventė pritrauks daugiau nei 1 mln. entuziastingų žiūrovų iš viso pasaulio. Plačiau apie Dainų šventę skaitykite čia.

Birželio 30 d. vyks Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą!“. Vilniaus rotušės aikštėje vyksianti Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Sujunkime Lietuvą!“ suburs susipažinti dar artimiau. Visą dieną aikštėje veiks paviljonų miestelis, kuriame bendruomenės kartu su savo šalių menininkais pristatys įspūdingiausius projektus, iškilius pasaulio lietuvius ir jų pasiekimus, garsinančius Lietuvą užsienyje. Lankytojų lauks gyvosios dirbtuvės ir atviros maisto degustacijos, o didžiojoje aikštės scenoje – pasaulio lietuvių bendruomenių ir Lietuvos tautinių bendrijų meno kolektyvų pasirodymai.

Renginio tikslas – suburti, sujungti, suteikiant erdvę efektyviai keistis lietuvybės puoselėjimo patirtimi, ir suvienyti skirtingų kartų užsienio lietuvius ir Lietuvos žmones, siekiančius išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir remti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tai bus unikali galimybė Lietuvos visuomenei gyvai susipažinti su skirtingose pasaulio šalyse įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis ir jų veikla, kuria siekiama puoselėti ir skleisti lietuvišką kultūrą, ugdyti bendruomeniškumą, pilietiškumą ir patriotiškumą. Taip pat vyks pasaulio lietuvių ir Lietuvos institucijų atstovų diskusija apie tai, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo.

Lietuvių bendruomenės iki vasario 15 dienos kviečiamos registruotis:

Registracija į Lietuvos tautinių bendrijų koncertą:

Registracija į Pasaulio lietuvių paviljonų miestelį:

Kviečiame į liepos 1 d. vyksiantį Forumą Vilniaus rotušėje.

Gyvenimas už 500 metrų nuo Lietuvos užaugino nuoširdžią Lietuvos patriotę

Punske gimusi ir užaugusi Ingrida Vaznelytė šiemet Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkės pareigas perleido Tomui Venslauskui, o pati nuo liepos tapo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstove Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje bei trečius metus tęsia veiklą kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkė ir yra atsakinga už jaunimo sąjungų tinklo koordinavimą. 

Indrė PLIUŠKYTĖ-ZALIECKIENĖ

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje visada yra atstovas iš Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos, anksčiau tai būdavo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, bet šiemet valdyba nutarė, kad ši atsakomybė atitiks vicepirmininkui. Jaunimo atstovo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje atsakomybė yra užtikrinti, kad šios organizacijos bendradarbiautų.

Ingrida pastebi, kad įprastai apie lietuvius, gyvenančius etninėse  Lietuvos žemėse, yra pamirštama ir nekalbama. „Kadangi esu kilusi iš etninių Lietuvos žemių, man buvo asmeniškai svarbu užtikrinti, kad jų žodis būtų išgirstas“, – sako Punsko lietuvė.

Kalbamės apie tai, kaip Ingrida prisijungė prie išeivijos jaunimo iniciatyvų ir ką jai tai reiškia.

Visuomeninės veiklos pradžia – noras gerai praleisti laiką

Ingrida sakosi savo visuomeninės veiklos neplanavusi. Viskas prasidėjo nuo skelbimo apie jaunimo renginį, į kurį su draugais nuėjo neturėdama ką veikti. „Pasirodo, nuėjau į Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimą, kurio metu buvo renkama valdyba“, – šypsosi jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Tą pačią dieną ji tapo Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybos nare. O vėliau vienas įvykis vijo kitą ir jau viskas savaime ėmė rutuliotis, tarsi sukrito į savo vietas.

Maža Lietuvos salelė už Lietuvos ribų

Ingrida augo vos už puskilometrio nuo Lietuvos sienos: „Pro langą matydavau Lietuvą.“ Kelinta jos šeimos karta gyvena Punske, lietuvė negali tiksliai pasakyti, bet spėja, kad bent penkta. „Mano proproproseneliai čia gyveno, kol dar tai buvo Lietuvos teritorija, – sako jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. – Iš pradžių jie rimtai nežiūrėjo į vieną dieną atsiradusius sieną žyminčius kuoliukus.“ Lietuvė šypteli, kad jos protėviai tik praėjus kuriam laikui patikėjo, jog niekur fiziškai nepasitraukdami, jie visgi tapo kitos šalies gyventojais.

Punsko situacija unikali ir dabar. Šio krašto gyventojų skaičius siekia vos tūkstantį ir 75 procentai jų – lietuviai. Jau daugelį metų Punskas yra Lenkijos lietuvių veiklos centras, čia veikia lietuvių pradinė mokykla, lietuvių gimnazija, visose įstaigose skamba lietuvių kalba. Ką reiškia užaugti tokioje aplinkoje? Ingrida pasakoja nuo vaikystės mačiusi ant sienų kabančias tautines juostas, šokusi tautinius šokius ir dainavusi lietuviškas dainas. „Visi šnekame lietuviškai, tiksliau, dzūkiškai – ir šeimoje, ir su draugais“, – pasakoja I. Vaznelytė.

Turi stengtis, kad gyvendama Lenkijoje nepamirštų lenkų kalbos

Nuo pradinių klasių Ingrida įprato užduotis iš vadovėlių lenkų kalba versti į lietuvių kalbą ir didžiumą dalykų mokytis lietuviškai. „Su draugėmis susitariame, kad bent pusvalandį prisiversime pakalbėti lenkiškai, kad nepamirštume kalbos, nes jos įprastai nevartojame“, – šypsosi Ingrida ir priduria, kad jos situacija kiek skiriasi nuo draugių, išvažiavusių studijuoti į Vilnių, nes ji pasirinko logistikos inžinerijos studijas Balstogės technologijų universitete Lenkijoje. Tiesa, pirmaisiais studijų metais Ingridai buvo sunkiau kalbėti lenkiškai, bet vėliau apsiprato, o ir akcentas išnyko.

Lenkijoje – lietuvė, Lietuvoje – lenkė

Ji save vadina lietuve, gimusia Lenkijoje. Atvirauja vienu metu patyrusi identiteto lūžį, nes turėdama Lenkijos pasą Lietuvoje buvo laikoma lenke, Lenkijoje – lietuve. Paklausta, kokia kalba galvoja, sako, kad tai sunkus klausimas. „Kurį laiką mąsčiau, kad kokia kalba ilgiau nei savaitę kalbu, ta ir galvoju“, – sako Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkė. O vėliau, pasak Ingridos, ji sužinojusi būdą, kaip dvikalbiams žmonėms suprasti, kurie kalba jie iš tiesų galvoja – reikia atkreipti dėmesį, kokia kalba skaičiuoji spręsdamas matematikos uždavinį. „Taip supratau, kad iš tikro visada galvoju tik lietuviškai“, – juokiasi Ingrida. Anot jos, kartais tai sudaro sunkumų kalbant kitomis kalbomis. O jų ji moka keturias – be lietuvių ir lenkų, dar kalba angliškai ir turi rusų kalbos pagrindus.

Daugiakalbystė – būdas būti nepriklausomam

Paklausta, ką galvoja apie Lietuvoje gyvenantį jaunimą, kuris vis dažniau laisvalaikiu tarpusavyje šnekasi angliškai, buvusi Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė pacituoja lenkišką posakį, kurį čia pat išverčia: „Tamsiausia vieta yra po lempa.“ Ingrida nestebi to paties fenomeno tarp Lenkijos jaunimo, tačiau turi paaiškinimą, kodėl. Lenkijoje turinio kūrėjai Youtube kanalo vaizdo įrašus kuria lenkų kalba, beveik visi kino filmai dubliuojami lenkiškai, tad Lenkijos vaikams ir jaunuoliams, norintiems išmokti anglų kalbą, reikia specialiai ieškoti tam galimybių. „Man visada atrodė, kad Lietuvoje anglų kalbos lygis visada buvo daug aukštesnis nei Lenkijoje, – sako I. Vaznelytė. – O interneto amžiuje šis atotrūkis dar padidėjo.“ Nes turinio lietuvių kalba yra mažai, kino filmai dažniausiai ne dubliuojami, o subtitruojami, tad natūralu, kad anglų kalba vis dažniau skamba ir jaunimui bendraujant tarpusavyje. Tačiau Ingrida tai mato labiau kaip privalumą: „Nuostabus dalykas, kai nuo mažumės vaikai moka kalbėti daugiau nei viena kalba, nes tai atveria daug daugiau durų.“ Pabrėžusi didesnes studijų pasirinkimo galimybes daugiakalbiams jaunuoliams, Ingrida įžvelgia ir dar vieną privalumą. „Esi nepriklausomas nuo žinių viena kalba – gali jas žiūrėti bet kuria, kokią supranti, ir susidaryti savo asmeninę nuomonę apie kiekvieną įvykį“, –  sako I. Vaznelytė ir priduria, kad puoselėti gimtąją kalbą yra svarbu, tačiau ją sunku branginti, kai nereikia kovoti už galimybę ja kalbėti. „Ir tai galima sakyti ne tik apie kalbą, bet ir apie kultūrą“, – teigia Ingrida. Ji sakosi pastebėjusi, kad lietuviškos tradicijos dažnu atveju tampa svarbios tik tuomet, kai išvyksti į kitą šalį.

Subūrė visą miestelio bendruomenę bendram tikslui

Ingrida Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungoje praleido penkerius metus. Dvejus kaip valdybos narė, o trejus – pirmininkės poste. Per tuos metus ji užaugo kaip asmenybė, įgijo daug pažinčių.

Viena iš labiausiai praturtinusių patirčių Ingrida laiko Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso organizavimą. Ingrida didžiuojasi tuo, kad darbti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongrese pavyko surinkti itin gausų savanorių būrį. „Negalvojom, kad mūsų krašto jaunimas taip įsitrauks į šitą veiklą“, – sako I. Vaznelytė ir pasakoja, kad prieš kongresą aplankė Punsko Kovo 11-osios licėjų ir papasakojo apie tai, koks renginys vyks šią vasarą. „Užteko keliems žmonėms nusiųsti nuorodą, kad pasidalintų savo klasėse ar per savo draugus, ir netrukus jau turėjome šešiasdešimt savanorių!“ – prisimena Ingrida.

Komanda buvo labai stipri ir užsidegusi. „Buvo taip malonu, kad mūsų kraštas tarsi atgijo dėl to kongreso, nes po Covid-19 pandemijos buvom tikrai truputį apsnūdę“, – pasakoja jaunimo atstovė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje. Ji prisimena, kad tąkart aktyviai dalyvavo ne tik jaunimas, bet ir visa bendruomenė – prisidėjo visi, kas tik galėjo, pavyzdžiui, ūkininkai pagamino pietus.

„Darbas Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungoje atidarė daug durų, pati pasikeičiau kaip žmogus, vieši pasisakymai nustojo kelti baimę“, – šypsosi Ingrida. Ji pripažįsta, jog keistai jautėsi perleisdama Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos vairą, tačiau suprato, kad jau buvo laikas užleisti vietą kitiems, „kad ir jiems atsivertų tos durys“.

„Mano vaikai turės mokėti lietuvių kalbą“

Lietuvybės puoselėjimą Ingrida savo šeimoje matė nuo mažumės. „Ir tėtis, ir senelis, ir sesuo, ir brolis šoko tautinius šokius, rengdavosi tautiniais drabužiais, – pasakoja I. Vaznelytė. – Man buvo taip gražu, norėjau daryti tą patį.“ Jos draugai irgi augo matydami tokį pavyzdį savo šeimose, tad Ingridos bendraamžius Punske vienijo panašūs pomėgiai ir suvokimas. „Nuostabus dalykas būdavo, kad gyveni užsieny, mokaisi lietuviškų dainų ir nuvažiuoji į Dainų šventę pasirodyti“, – prisimena Ingrida. Jai labai svarbu ir kad jos vaikai kalbėtų lietuviškai. „Nesvarbu, kas bus jų tėtis, – ar iš Brazilijos, ar iš Japonijos, ar iš Lenkijos, ar lietuvis – mano vaikai turės mokėti lietuvių kalbą, nes tai mano svarbi dalis, kurią noriu perteikti kitiems.“

Asmeniškai susitiko su dviem Lietuvos prezidentais

Užsienio lietuviams atveria daug galimybių. Ingrida prisimena kažkur nugirstą frazę: „Būti užsienio lietuviu – tai tarsi būti prabangaus privataus klubo nariu“. „Aktyvus užsienio lietuvis gali labai daug ką pamatyti ir daug nuveikti, – tvirtina I. Vaznelytė. – Pavyzdžiui, man pačiai Punske teko priimti Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongreso metu, o dar būdama moksleivė dalyvavau lituanistinių mokyklų suvažiavime prezidentūroje ir susitikau su Prezidente Dalia Grybauskaite.“

Dėl komandinio darbo atsikelia ir antrą nakties

Iniciatyvios lietuvės darbo kalendoriuje kartais nebūna laisvos vietos, tačiau labiausiai spėti atlikti visus darbus ir įsipareigojimus jai padeda ne kokie nors ypatingi laiko planavimo įrankiai, o komandinis darbas. „Komandoje visada vienas kitą papildai, padedi, pasidalini nuomonėmis“, – sako I. Vaznelytė. Jai gera žinoti, kad bet kada gali parašyti žinutę grupei „Ei, chebra, jei galit padėti, būtų nuostabu“, ir būti tikra, kad iškart sulauks atsakymo, kad vieni perims vieną dalyką, kiti – kitą. Ir taip darbai ištirpsta. „Komandinis darbas labai lavina“, – tvirtina Ingrida. Ji pati irgi visada skuba į pagalbą, nors dėl laiko zonų skirtumo kartais tenka į nuotolinius susitikimus jungtis antrą valandą nakties, kaip buvo planuojant šiųmetinį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongresą, vykusį JAV.

„Man visada labiau norisi ne serialą pažiūrėt, o į susitikimą nueiti ar prie jo prisijungti, nes ten galiu susipažinti su nuostabiais žmonėmis“, – šypsosi I. Vaznelytė. Laisvalaikį ji stengiasi praleisti su artimaisiais ir draugais, tai buvo ypač aktualu šią vasarą, nes rudenį Ingrida išsikrausto į Krokuvą, kur „pradės suaugusio žmogaus gyvenimą“, ir su draugais bei šeima matysis kur kas rečiau. Daug keliauja, dažnai suderindama laisvalaikį su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklomis.

Kokie ateities planai? „Tikrai žinau, kad tęsiu lietuvybės puoselėjimą, nes tai dalis manęs“, – sako Ingrida. Ji pasakoja apie Lietuvą ir draugams, kurie nėra lietuviai. O vienam iš jų taip patiko Punskas, kad jis dabar kas pusmetį ten lanko naujus draugus ir po truputį mokosi lietuvių kalbos.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Dalia Henke: labai svarbu yra stiprinti pilietišką diasporą

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke pasakoja apie atsinaujinusios PLB valdybos tikslus, referendumą dėl pilietybės ir planuojamus renginius, skirtus Pasaulio Lietuvių Bendruomenės 65-mečiui paminėti.

Eglė KONAGIS

 PLB.LT

Septynioliktojo pasaulio lietuvių Seimo metu išrinkta naujoji valdyba, Jums trečiai kadencijai patikėtas PLB pirmininkės postas. Kokie pagrindiniai naujosios, atsijauninusios valdybos tikslai?

Naujoji valdyba pagal PLB XVII Seimo priimtas rezoliucijas yra apsibrėžusi penkias strategines kryptis, kuriomis bus vykdoma veikla iki 2025 metų. Pilietybės išsaugojimas, parama Ukrainai ir Lietuvai, lituanistinis švietimas, tapatybės stiprinimas bei pasiruošimas pilietiniam pasipriešinimui atėjus dienai X ir PLB stiprinimas yra šios kadencijos temos.

Žvelgiant į 2024 metų LR prezidento rinkimus ir planuojamą kartu su jais skelbti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pataisų įteisinančių galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę, tapus kitos šalies, labai svarbu yra stiprinti pilietišką diasporą. Mūsų užduotis yra pasiekti kuo daugiau balsavimo teisę turinčių ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių, kad jie aktyviai dalyvautų rinkimuose bei referendume.

 Kaip žinome, kartu su 2019 metų prezidento rinkimais jau vyko referendumas, tačiau neužteko balsų, kad būtų priimta nuostata ir pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri leistų išplėsti Lietuvos pilietybės išsaugojimo galimybes, tapus kitos šalies piliečiu. Kad būtų pakeistas Konstitucijos 12 straipsnis, referendumui taikomi aukšti reikalavimai: jame turi dalyvauti daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių LR piliečių, o kad referendumui pateiktas sprendimas būtų priimtas, jam pritarti turi ne mažiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių (tai yra maždaug 1 300 000 balsų). Daugiausia balsų referendume, žinoma, bus surenkama Lietuvoje, o mums svarbu, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių ir balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių pasinaudotų savo rinkimų teise ir dalyvautų referendume dėl pilietybės išsaugojimo.

Kas jau konkrečiai pasiekta, kad referendumas 2024 metais įvyktų?

Lietuvos Respublikos Seimas dar nepriėmė sprendimo skelbti referendumą, bet yra sudaryta darbo grupė, kuri Seimo valdybai ruošia dokumentus ir teisės aktus. Pagal pataisytą referendumo įstatymą, referendumas turėtų būti skelbiamas dvylika mėnesių iki referendumo vykdymo, taigi vėliausiai 2023 metų gegužės mėnesį – taip 2022 metų spalio pabaigoje pranešė darbo grupės referendumui dėl daugybinės pilietybės pasirengti pirmininkė.

Jau yra beveik susitarta dėl referendumo formuluotės, kuri turėtų būti kuo labiau supaprastinta ir lengvai suprantama visiems balsuojantiems.

Konstituciniame įstatyme būtų apibrėžta, kad galima turėti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos, taip pat NATO bei Europos ekonominės zonos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių pilietybes. Taip pat apibrėžta, kad negalima turėti buvusių Sovietų Sąjungos pagrindu sukurtų organizacijų, tokių kaip Nepriklausomų valstybių sandraugos, valstybių ir Lietuvos pilietybes, nepamirštant išimčių, taikomų lietuvių tremtiniams, politiniams kaliniams bei jų vaikams ir vaikaičiams ir tiems lietuviams, kurie išvyko iki 1990 metų. Šios išimtys galioja jau ir dabar.

Mums labai svarbu, jog pačioje formuluotėje liktų teiginys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant.

 Viliamės, kad valstybės vadovams, valdantiesiems, opozicijai ir visoms partijoms pavyks vieningai komunikuoti aiškinant rinkėjams referendumo svarbą ir reikšmę, kad pagaliau būtų išspręstas pilietybės išsaugojimo klausimas, svarbus ir būtinas Lietuvai ir jos ateičiai.

2019 metų rinkimuose pasitaikė atvejų, kai ne visi norėję balsuoti užsienyje galėjo pasinaudoti savo rinkimų teise.

Išties labai svarbu užtikrinti, kad 2024 metų rinkimai vyktų sklandžiai. Visų pirma yra būtina, kad rinkėjus informacija pasiektų laiku. Kuo anksčiau bus aišku, koks biudžetas bus skirtas informacijos sklaidai, ir kuo anksčiau pradėsime komunikacinę kampaniją, tuo daugiau piliečių, gyvenančių užsienyje ir Lietuvoje, galėsime paraginti eiti balsuoti. Labai svarbu, kad užsienyje balsuojantiems rinkėjams registruotis nebūtų sudėtinga. Turime pasirūpinti, kad balsuojantiems laiku būtų pristatyti balsavimo biuleteniai.

 Rinkėjų skaičius šiame referendumą turi lemiamą reikšmę.

Taip, ir čia taip pat slypi pavojus, kad tas skaičius galimai nėra tikslus. Pasitaiko atvejų, kai išvažiavę gyventi į užsienį nėra deklaravę savo išvykimo. Taip pat yra didelė tikimybė, kad užsienyje mirę asmenys nėra išbraukti iš gyventojų registro sąrašų, todėl gali būti įskaičiuoti kaip potencialūs rinkėjai. Nėra paprasta, bet tiesiog būtina patikslinti rinkėjų sąrašus Registrų centre, kad potencialių rinkėjų sąrašas būtų teisingas. Tai vienas didžiausių referendumo iššūkių – sutvarkyti rinkėjų sąrašus.

Balsavimas internetu daugeliui palengvintų dalyvavimą rinkimuose. Kokios būtų galimybės jau 2024 metais balsuoti internetu?

Vien Jungtinėje Karalystėje yra apie 200 tūkst. (pagal vietinių dokumentų registracijas) Lietuvos Respublikos piliečių (žinoma, ne visi turi balsavimo teisę). Kadangi kiekvienas balsas referendumui yra labai svarbus, kiekvienam rinkėjui turėtų būti sudaryta galimybė dalyvauti rinkimuose. Balsavimas internetu yra labai patrauklus ir palengvintų dalyvavimą rinkimuose ir referendume užsienyje.

Šiuo metu yra pavesta Vyriausiajai rinkimų komisijai parengti internetinio balsavimo galimybių studiją ir atsakyti į klausimus, ar techniškai būtų įmanoma tai padaryti ir kaip užtikrinti balsuojančiojo anonimiškumą. Anoniminis balsavimas kol kas yra iššūkis.

Ne vienam lietuviui, iki šiol dėl įvairių priežasčių įgijusiam kitos šalies pilietybę ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus praradusiam Lietuvos pilietybę, kyla klausimas, ar būtų įmanoma susigrąžinti Lietuvos pilietybę, jei referendumo rezultatai būtų teigiami.

Tiesa, kad neretas mielai susigrąžintų Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu tik būtų tokia galimybė. Šis pakeitimas irgi turėtų būti numatytas.

Kaip Jūs manote, ar prieš 2019 metų informacinę kampaniją buvo skirta pakankamai dėmesio diskusijoms apie tai, kiek svarbu yra Lietuvai, kad jos piliečiai galėtų turėti Lietuvos ir kitų valstybių pilietybes ?

Turime pripažinti, kad ne kiekvienas pilietis, atėjęs balsuoti į referendumą, supranta, kas yra tas konstitucinis įstatymas. Kokią įtaką gimstant įgytos pilietybės išsaugojimas turi Lietuvos ateičiai – taip pat labai svarbus visuomenės diskusijos aspektas. Pasikeitus geopolitinei situacijai, keičiasi ir žmonių gyvenimai. Esame maža tauta, todėl turime stengtis išsaugoti kiekvieną savo pilietį, suteikiant jam galimybę bet kada vėl pasirinkti gyventi Lietuvoje, grįžti su šeima ir neturėti problemų dėl to, kad kažkada dėl tam tikrų aplinkybių atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Pasas ir yra tas pagrindinis ryšys su Valstybe.

Taip pat turime suvokti, kad Lietuvos pilietybę turintis ir užsienyje gyvenantis asmuo ir savo vaikus registruoja Lietuvos piliečiais – šitaip užtikriname lietuvių tautos jei ne augimą, bent jau išsaugojimą. Kur tie vaikai ateityje gyvens ir kaip save pasaulyje matys, iš dalies priklauso ir nuo to, ar jiems bus sudarytos galimybės išlikti dalimi Lietuvos esant jos piliečiais.

Viešų diskusijų šiomis temomis vis dar labai trūksta. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė kartu su savo partneriais Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, „Global Lithuanian Leaders“, Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija kovo 30 dieną Vilniuje rengia forumą tema „Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimas, įgijus kitos valstybės pilietybę – kokia nauda Lietuvai“.

 Kokios kitos strateginės kryptys, kuriomis naujai išrinkta PLB valdyba dirbs toliau?

Lietuvybės ir tapatybės stiprinimas bei lituanistinis švietimas – tai prieš 65 metus įkurtos Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pamatas, aktualus ir šiais laikais. Sėkmingas lituanistinių mokyklų visame pasaulyje gyvavimas ir naujų kūrimasis yra stabilus pagrindas stiprinant lietuvišką tapatybę, perduodant lietuviškas tradicijas vaikams. Lietuvių kalbos, mūsų tradicijų mokymas užtikrina, kad diasporoje gimę ir gyvenantys vaikai jaustų ryšį su Lietuva ir matytų joje savo vietą.

Solidarumo su Ukraina palaikymas ir stiprinimas – dar viena PLB valdybos veikimo kryptis. Jau nuo 2014 metų palaikome Ukrainą, rašydami įvairias rezoliucijas ir teikdami visokeriopą pagalbą. Lietuvių bendruomenės įvairiuose kraštuose teikia politinę, visuomeninę, humanitarinę ir finansinę paramą Ukrainai, visapusišką pagalbą karo pabėgėliams ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Dezinformacijos bei melagienų apie karą atskleidimas yra taip pat svarbus, solidarizuojantis su karo niokojama Ukraina. Labai dažnai toji pagalba yra labai praktiška: lietuviai, vis dar mokėdami rusų ir tos šalies, kurioje gyvena, kalbas, pabėgėliams iš Ukrainos padėjo ir tebepadeda vertėjaudami ar pagelbėdami susigaudyti naujosios šalies situacijoje.

Neseniai baigėme pinigų rinkimo akciją, kurios metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainoje likusioms lietuvių šeimoms. Iš viso surinkta virš trijų tūkstančių JAV dolerių, kartu su Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininke svarstoma, kaip geriau lėšas paskirstyti. Labai skirtingi poreikiai: vienam reikia įsigyti vaistų, kitam – susimokėti už šildymą.

Lietuvos saugumas ir mūsų susitelkimas dieną X, jeigu karas išplistų už Ukrainos ribų – dar viena strateginė kryptis. Jau dabar įvairiose, ypač arčiau Ukrainos esančiose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, justi, kad vis sunkiau pabėgėliams surasti gyvenamąją vietą, tenka glaustis pas pažįstamus ar tolimus gimines.

Jeigu šeimoms reikėtų palikti Lietuvą, pirmiausia pagalbos ranką ištiestų diasporoje susitelkę lietuviai, ieškodami savo tautiečiams būsto, vertėjaudami, savo gyvenamosiose valstybėse siekdami politinio palaikymo Lietuvai etc. Mūsų tikslas yra sukurti aiškią strategiją, kokie veiksmai būtų reikalingi dieną X, ją paskleisti tarp lietuvių bendruomenių, kad reikalui esant visi žinotume, ką būtina padaryti. Kitaip tariant, turime būti pasiruošę suteikti humanitarinę ir kitokią pagalbą Lietuvai ir pabėgėliams iš Lietuvos.

Dar viena darbo kryptis – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės tvarumas ir stipri PLB būstinė Lietuvoje. Nuo 1993 metų turime savo atstovybę LR Seimo trečiuosiuose rūmuose. Nuo 2009 metų neatlygintinai pareigas ėjusią atstovybės vadovę Vidą Bandis neseniai pakeitė socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, visuomenės veikėja, buvusi Prezidento Valdaus Adamkaus patarėja Skirma Kondratas.

Šios pareigos yra itin svarbios PLB, nes būtent per atstovybę Vilniuje įgyvendinami projektai, palaikomi ryšiai su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, dalyvaujama diasporai aktualiuose posėdžiuose bei diskusijoje, bendradarbiaujama su Seimo ir Vyriausybės nariais. Mūsų užduotis yra užtikrinti, kad šis tarsi tiltas tarp diasporos ir Lietuvos užtikrintų geresnį lietuvių bendruomenių interesų atstovavimą įvairiose Lietuvos institucijose. Kartu su PLB valdybos nariais intensyviai dirbama ir dviejose komisijose: LR Seimo ir PLB komisijoje ir Lietuvos diasporos reikalų koordinacinėje komisijoje. Čia svarbu paminėti, kad kitų šalių diasporos, pavyzdžiui, latvių ar airių, tokio darbo su Seimu ir Vyriausybe formato neturi. Taigi čia matome labai didelį potencialą.

Kokie didžiausi renginiai laukia pasaulio lietuvių 2023 metais? 

Iš tiesų laukia gražus jubiliejus. 65 metų PLB gyvavimo proga žadama pastatyti Vienybės angelą Trakų Angelų kalvoje. Jo projektas jau žinomas, dabar renkamos lėšos jam įgyvendinti. Data jau irgi numatyta – rugpjūčio 3 dieną planuojamas atidarymas. Paskui iki rugpjūčio 6 dienos Palangoje vyks Pasaulio lietuvių bendruomenių ir jaunimo sąjungų lyderių suvažiavimas, kurio metu bus diskutuojama aktualiais diasporos klausimais.

Birželio 14–20 dienomis vyks septynioliktasis Lietuvių pasaulio jaunimo kongresas Bostone, vėliau persikelsiantis į Kanadą, o uždarymas vyks Monrealyje. Tai renginys, iš kurio išauga nauji PLB bendruomenės lyderiai. Įdomu, kad tradiciškai tokie kongresai leisdavo jauniems lietuviams susirasti vienam kitą, susipažinti, gal net sukurti šeimą.

Tradicinis lituanistinių mokyklų sąskrydis „Draugystės tiltas“ šių metų rugsėjį vyks egzotiškoje šalyje. Vaikai, jų mokytojai, tėvai ir bendruomenės kviečiami apsilankyti Egipte.

Vasario mėnesį vyks pirmosios Azijos lietuvių bendruomenių sporto žaidynės.

Vokietijoje, Hiutenfelde, kur ir įsikūrusi garsioji Vasario 16-osios gimnazija, rugsėjo 14–17 dienomis vyks Europos kultūros dienos, kur susitiks lietuviški chorai ir šokių kolektyvai. Tai bus savotiškas pasiruošimas jubiliejinei 2024 metų Dainų šventei, kuriai sukaks 100 metų.

Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

PLB pirmininkės Dalios Henke sveikinimas Kovo 11-osios proga

Kovo 11-oji mums atnešė naują pradžią ir viltį. Visi mes esame šios valstybės kūrėjai ir nesvarbu, kur gyventume, tad didžiuokimės mūsų žmonių drąsa ir jų pasiekimais. PLB valdybos vardu sveikiname Kovo 11-osios proga visus pasaulio lietuvius vaikų bendra daina „AŠ TIKIU“!

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke

Ką žinome apie Škotijos lietuvius?

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės gretos pasipildė – Škotijoje susibūrę tautiečiai lapkričio 13 dieną oficialiai įkūrė šio krašto lietuvių bendruomenę. Bendruomenės vizija – vieningi, pilietiški ir tautinį identitetą puoselėjantys Škotijoje gyvenantys lietuviai.

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

PLB.LT

Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, pirmieji lietuviai, daugiausia iš Suvalkijos kilę valstiečiai, dar 19 a. pabaigoje atvyko dirbti į Škotijos akmens anglių, geležies rūdos kasyklas, plieno liejyklas ir geležies fabrikus, kurie telkėsi aplink Belshilį (Bellshill), Glazgą. Dalis tų lietuvių netrukus persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Didesnis skaičius lietuvių atvyko per Japonijos–Rusijos karą ir štai 20 a. pradžioje Škotijoje jau gyveno per 3000 lietuvių sudariusių didžiausią Didžiosios Britanijos lietuvių koloniją. Nuo pat pirmosios išeivių iš Lietuvos bangos Škotijos universitetuose studijavo ir nemažai lietuvių, tad ne visiems atvykėliams teko sunki dalia dirbti anglies kasyklose ar metalo apdirbimo gamyklose.

Nuo seno ten, kur gyvena daugiausia lietuvių, ilgainiui pradeda telktis įvairių organizacijų, draugijų būstinės. Pirmoji Škotijos lietuvių organizacija – 1898 m. Glazge įsteigta Šv. Kazimiero lietuvių katalikų draugija, kuri 20 a. viduryje turėjo 530 narius, išlaikė lietuvius kunigus, lietuvių dvasininkams vyko ir lietuviškos mišios. 1934–1983 m. Škotijos lietuvių dvasios vadas buvo prelatas J. Gutauskas, vėliau iki 21 a. pradžios – kunigas J. Andriušis. Prieškario lietuviai norėjo ir galėjo pastatyti ir savo bažnyčią – bet to griežtai neleido vyskupas, nenorėjęs etninio skaldymosi[1]. 1911 m. Glazge įkurta Blaivybės draugija. 1929 m. Belshilyje įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija.

Pirmasis savaitinis lietuvių laikraštis „Laikas“ ėjo Belshilyje 1905–1906 m., išleista apie 20 numerių, jį redagavo Juozas Petrulis. 1907–1923 m. taip pat Belshilyje ėjo lietuvių socialdemokratų, nuo 1920 – komunistų laikraštis „Rankpelnis“. 1913–1982 m. Belshilyje ir Glazge leistas „Išeivių draugas“. 1923 m. Glazge keletą mėnesių ėjo laikraštis „Anglekasis“, kurį redagavo Leonas Vitkauskas. Škotijos lietuvių jaunuomenė turėjo savo neperiodinį žurnalą „Mūsų veidas“, kuris leistas Belshilyje, 1936-1938 m. Lietuvių šviesos draugystė Škotijoje Glazge leido mėnesinį „tautišką-istorišką paveiksluotą laikraštį“ „Naujas laikas“, jo redaktorius P. Bancevičius, laikraštis ėjo lietuvių ir anglų kalba. 1931–1962 m. Belshilyje veikė Škotijos lietuvių darbininkų draugija, tačiau, nepaisant besisteigiančių draugijų, kultūros židinių, lietuvių emigrantų gyvenimas buvo išties sudėtingas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame diplomato Kazio Bizausko dokumentų archyve yra 1930 metų vasario 21 dienos laiškas Užsienio reikalų ministrui[2], kuriame pasakojama apie vizitą po aštuonias lietuvių, gyvenančių Škotijoje, kolonijas. Jame rašoma, jog spaudos padėtis yra sunki, nes skaitytojų mažai, o parduodant laikraštį gaunamų lėšų ir surinktų aukų vos užtenka laikraščio leidybai. Spaudos bendradarbiai ir redaktoriai beveik jokio atlygio negauna, kartais tam pačiam redaktoriui tenka užpildyti visą laikraštį. Diplomatas nušviečia išeivių buitį ir darbo situaciją: „Mūsų išeivių padėtis sunki, nes daug dirbtuvių sustabdyta ir todėl nėra pakankamo darbo. Taipogi ir kasyklose darbas neina pilnu tempu. <…> Nejudomos nuosavybės lietuviai kaip ir neturi, jei neskaityti, kad tik kokios 4-5 šeimos yra įsigijusios nuosavus namus. Labai pasiturinčių taipogi yra tik keletas. Pažymėtinas faktas, kad geriau gyvena tie, kurie turi savo šeimynas. Vedusiųjų ir tautinis supratimas didesnis, ir jie aktingiau dalyvauja visuomeniniame lietuvių gyvenime“. Diplomatas toliau pasakoja, kad aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose mokosi apie 40 lietuvių studentų, yra jau ir keletą baigusių universitetą, dažniausiai tai mokytojai. „Apie vietinį jaunimą, reikia pasakyti, kad jis nėra taip ištautėjęs kaip kai kuriose vietose Amerikoje.“

Prieškario Škotijos lietuvių bendruomenę ištiko žiaurus likimas. 1917 m. Didžioji Britanija, sutarusi su Rusijos laikinąją vyriausybe, į I pasaulinio karo frontą išsiuntė kelis tūkstančius imigrantų lietuvių ir lenkų, tačiau grįžti leista tik apie 300 iš jų. 1920 m. iš Škotijos į Lietuvą išsiųsta apie 600 žmonių – be maitintojų likusios šeimos. 1913 m. Škotijoje gyveno apie 8500 lietuvių, o 1932 – apie 5000 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių[3].

Gerokai sumažėjusią Škotijos lietuvių bendruomenę po II pasaulinio karo dar kiek atgaivino nuo sovietų bėgę dipukai, o masinė imigracija po 1990 m., galima sakyti, ją visiškai pakeitė. 1947–1948 m. Škotijoje įsikūrė apie 400 lietuvių karo pabėgėlių, persikėlusių iš žemyninės Europos DP stovyklų. 1953 m. Škotijoje veikė katalikų darbininkų šv. Juozapo sąjunga, 1949 m. įkurta jaunimo draugija „Aušra“, vėliau turėjusi dainų ir šokių grupes, Šv. Cecilijos choras, įkurtas 1950 m., jo vadovai A. Varnaitytė‑Mullen ir P. Dzidolikas. 1970 m. Škotijoje gyveno apie 300 lietuvių, gimusių Lietuvoje, ir apie 3000 lietuvių, gimusių Škotijoje. Belshilyje kurį laiką veikė Škotijos lietuvių institutas, apie 1979 metus instituto vietoje įkurtas Škotijos lietuvių kultūros, poilsio ir socialinis klubas, tuo metu turėjęs apie 600 narių ir veikiantis iki šių dienų. 1979 m. įkurtas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Škotijos skyrius, kurio pirmininku keletą dešimtmečių buvo J. Bliūdžius.

Naujoji lietuvių įsikūrimo Škotijoje banga prasidėjo 21 a. pradžioje, kai į Škotiją dirbti ir studijuoti atvyko kelios dešimtys tūkstančių lietuvių. Dabartiniai jauni emigrantai, ypač studentai, yra labai vertinami Škotijoje. Glazgo ir Stratklaido universitetų dėstytojai negaili pagyrų lietuviams dėl kruopštumo, sąžiningumo, stropumo bei smalsumo ir visad džiaugiasi sulaukę lietuvių studentų. Nuo 2010 m. veikia Glazgo universiteto lietuvių draugija. Taip pat veikia Edinburgo universiteto lietuvių draugija EULS. 2014 m. įkurta asociacija Lietuviai Škotijoje (Lithuanians in Scotland Association), kurios pirmininkė Viktorija MacDonald. Nuo 2014 m. Aberdyne (Aberdeen) ir Freizerberyje (Fraserburgh), Glazge, Piterhede vyksta Škotijos lietuviškos mokyklos, Edinburge – pradinės mokyklos „Skruzdėliukas“ pamokos. 2016 m. kovo 26 d. Aberdyne susikūrė ALNES – Lietuvių asociacija šiaurės rytų Škotijoje. 2017 m. įkurtas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Glazgo skyrius (Glasgow Lithuanian United), kurio pirmininke išrinkta Daina Bytautienė. Šiuo metu Škotijoje gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių.

Džiugi žinia, jog pereitų metų lapkričio 13 dieną Škotijoje susibūrę tautiečiai oficialiai įsteigė šio krašto lietuvių bendruomenę taip papildydami Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių gretas. Škotijos lietuvių bendruomenės tikslas – telkti šiame krašte gyvenančius tautiečius, stiprinti jų pilietiškumą ir tautinį identitetą, skleisti žinią apie įvairias jų veiklas, ypač tas, kurios prisideda prie lietuvybės puoselėjimo ir tėvynainių jungimo.

Anot Škotijos lietuvių bendruomenės atstovų, nors krašte ir veikė keletas lietuviškų organizacijų, tačiau apskritai trūko lietuviškos veiklos, visus vienijančios bendruomenės. Apie tai vis būdavo neoficialiai pakalbama su šiame krašte gyvenančiais tautiečiais, tačiau ši mintis ėmė realizuotis po aktyvių lietuvių Dainos Ramanauskaitės ir Redos Paulauskaitės suorganizuotos Joninių šventės Edinburge, į kurią susirinko gausus bendraminčių būrys. Veiklias kraštietes pastebėjo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Alvija Černiauskaitė ir Lietuvos ambasados JK diplomatai, tad, sulaukus didžiulio palaikymo, vasaros pabaigoje pradėti Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo paruošiamieji darbai. Norint įsteigti bendruomenę, reikia paruošti bendruomenės įstatus, kurie apibrėžia organizacijos veikimą, surasti daugiau bendraminčių, norinčių prisijungti prie šios veiklos, ir, be abejo, surengti steigiamąjį suvažiavimą. Kad viskas vyktų sklandžiai, paruošiamuosius Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo darbus padėjo atlikti Edinburge gyvenantis Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas Rimvydas Rubavičius, turintis nemažai patirties kuriant lietuvių jaunimo bendruomenes įvairiose pasaulio šalyse, taip pat prie lietuvių bendruomenės įkūrimo prisidėjo Edinburgo universiteto lietuvių draugijos pirmininkė Goda Katkutė.

Galiausiai lapkričio 13 d. buvo surengtas steigiamasis Škotijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Jame slaptu balsavimu buvo išrinkta bendruomenės valdyba ir patvirtinti įstatai. Škotijos lietuvių bendruomenės pirmininke, sulaukus palaikymo ir skatinamųjų žodžių, tapo Daina Ramanauskaitė, sekretore – Reda Paulauskaitė, iždininke – Živilė Venskuvienė, taip pat išrinkti dar šeši valdybos nariai. Škotijos lietuvių bendruomenė Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės valdybos sprendimu lapkričio 15 dieną buvo oficialiai patvirtinta kaip naujas JK lietuvių bendruomenės skyrius.

Turbūt dauguma emigracijoje gyvenančių lietuvių pasiilgsta savos kalbos, tradicinių švenčių paminėjimo, lietuviškų patiekalų ir „savumo“ jausmo, todėl oficialus bendruomenės įsteigimas reiškia ir galimybę kiekvienam Škotijoje gyvenančiam tautiečiui išlaikyti bei puoselėti lietuviškas tradicijas, kultūrą, o tam ši lietuvių bendruomenė turi potencialą: įsiliedama į JKLB šeimą, įsitraukdama į įvairius kartu organizuojamus projektus, bendradarbiaudama su LR ambasada Jungtinėje Karalystėje gali puoselėti vienijančią organizaciją, kurios kertinės vertybės – pilietiškumas, savanoriškumas, tolerantiškumas, aktyvumas, ir kurti sėkmingą, daugialypį pasakojimą apie Lietuvą.

Gražių iniciatyvų, bendradarbiavo su Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomene (JKLB), LR ambasada pavyzdžių būta ir anksčiau. Liepos 6 d. visi Škotijos lietuviai ir jų draugai buvo kviečiami giedoti „Tautiškos giesmės“ šalia naujojo LR garbės konsulato Edinburge, kuris atidarytas pernai birželio 29 d. Jau keli metai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė (JKLB) organizuoja gerumo akciją „Iš širdies į širdį“, prie kurios ragina prisidėti neabejingus lietuvius. Gerumo akcijos metu renkamos lėšos vienišiems Lietuvoje gyvenantiems seneliams. Škotijoje gyvenantys lietuviai taip pat buvo pakviesti prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“, raginant sausio 13 dieną savo languose uždegti vienybės ir atminimo žvakutes ir jų šviesoje papasakoti savo draugams, kolegoms ar kaimynams apie Lietuvos laisvės kelią, Sausio 13-osios įvykius ir jų reikšmę. Škotijos lietuvių bendruomenė intensyviai planuoja renginius, į kuriuos žada pakviesti visus besidominčius Lietuva, jos kultūra, istorija. Pirmasis iš tokių renginių įvyko sausio 14 dieną – Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ peržiūra Edinburge. Vasario 16-ąją į Glazgą susirinkę lietuviai turėjo galimybę ne tik pamatyti stulbinančio pasisekimo susilaukusį lietuvių kūrėjų filmą, bet ir gyvai susitikti, jaukiai paminėti valstybės nepriklausomybės dieną ir pabendrauti su Škotijos lietuvių bendruomenės nariais.

Škotijos lietuviai visais laikais stengėsi išlaikyti lietuvybę, puoselėti meilę savo šaliai ir kilmei. Naujai susikūrusiai lietuvių bendruomenei linkime gražių projektų, iniciatyvų, vienybės ir darnos. Vardan tos!

[1] http://global.truelithuania.com/lt/united-kingdom-1097/

[2] Kazys Bizauskas. Atsilankymas pas Škotijos lietuvius. 1930. II. 21. LNB F61-359

[3] https://www.vle.lt/straipsnis/skotijos-lietuviai/

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

 

Brutalaus karo Ukrainoje metinės: Lietuvos diaspora pasauliui siunčia Ukrainos palaikymo žinią

Minint brutalaus karo Ukrainoje metines, Lietuvos diasporos bendruomenės įvairiuose pasaulio miestuose šiandien jungiasi prie gausių protesto akcijų. Nuo pat karo pradžios tvirtai susitelkusius išeivius Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ragina nesustoti ir remti Ukrainą iki jos pergalės dienos. Įvairių pilietinių iniciatyvų priešakyje atsidūrusi PLB valdybos narė, Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė Irma Petraitytė-Lukšienė įsitikinusi, kad diasporos indėlis šioje kovoje ypač svarbus. Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvai tapus ES ir NATO nare, atrodė, kad lietuvių išeivių puoselėtas pilietinis pasipriešinimas agresoriams tapo istorija, tačiau šiandien jis vėl labai reikalingas. Karo metinių išvakarėse duotame interviu I. Petraitytė-Lukšienė sako, kad karas tarsi subrandino lietuvių išeivių bendruomenes ir sustiprino suvokimą, jog kiekvienas esame atsakingas už savo šalies saugumą ir laisvę.

Neringa BUDRYTĖ

PLB.LT

Pusšimtį protesto akcijų Vokietijoje per šiuos karo metus surengusi lietuvė, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkė Irma Pertraitytė-Lukšienė šiandien vėl stovės apsigaubusi Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis Miuncheno aikštėje. Aktyvi lietuvė iki šiol puikiai prisimena tragišką 2022-ųjų vasario 24-osios rytą. Nuo pat tos dienos jos įkvepiančios ir griežtos kalbos kiekvieną savaitę žadina Vokietijos visuomenę ir politikus.

Kaip pabrėžia pati Globalios Lietuvos apdovanojimu „Už telkiantį diasporos indėlį Ukrainos palaikymui“ įvertinta lietuvė, viešai pasakyti Ukrainą remiančią kalbą Vokietijoje išdrįstų ne kiekvienas. Visgi, garsiai kalbėti apie karą ir tikruosius agresorės rusijos tikslus būtina visame pasaulyje. Apie šiuos sudėtingus metus, diasporos indėlį remiant Ukrainą ir būtiną pasirengimą kovoti už Lietuvos laisvę I. Petraitytė-Lukšienė plačiau pasakoja „Pasaulio lietuviui“.

Nuo pat karo pradžios Lietuvos diaspora aktyviai įsitraukė į įvairias Ukrainos palaikymo akcijas savo šalyse. Organizavo protesto akcijas ir dalyvavo demonstracijose, rašė laiškus vyriausybėms, teikė humanitarinę pagalbą. Jūs pati buvote šios Lietuvos diasporos susitelkimo bangos priešakyje. Ar mėginote skaičiuoti, kiek per šiuos metus protestų akcijų suorganizavote, kiek kalbų pasakėte Miuncheno ir kitų miestų aikštėse? Gal Jūsų drąsa ir ryžtas tapo įkvėpimu kitiems?

Labai gerai atsimenu tą 2022 m. vasario 24-tosios rytą ir tą siurrealistinį jausmą, tarsi rusijos tankai būtų pervažiavę per Lietuvą. Teroristinės rusijos besibraunanti ir naikinanti karinė technika jautėsi labai arti. Kartu su Miunchene gyvenančiais ukrainiečiais rinkomės prie Bavarijos vyriausybės pastato, atvyko žiniasklaidos atstovai, keli ministrai nusileido žemyn pasikalbėti. Paskui ėjom prie rusijos konsulato. Nuo tos dienos kartu su ukrainiečiais iš Miuncheno ir Bavarijos protestuose dalyvauju kiekvieną savaitę visus metus ir kaskart sakau kalbas, perduodama mūsų, Lietuvos matymą ir suvokimą.

Galima suskaičiuoti, kiek prirašyta ir pasakyta kalbų per 12 brutalaus karo mėnesių. Mūsų nuolatinis aktyvumas šioms demonstracijoms užaugino didelį politinį svorį. Dėl paramos Ukrainai pasisakyti ateina ir Vokietijos Bundestago ar Europos Parlamento nariai, Miuncheno miesto tarybos nariai, Miuncheno saugumo konferencijos metu į mitingą pasisakyti atėjo Bundestago gynybos komiteto pirmininkė, šią mūsų demonstraciją rodė per BBC, per didžiuosius Vokietijos kanalus Bayerischer Rundfunk ar Tagesschau, per daugelį kitų Vokietijos ir kitų šalių kanalų.

Vis labiau į demonstracijas ryžtasi ateiti akademikai, universitetų profesoriai. Mobilizuojame vis daugiau tautinių bendruomenių. Palaikome tiesioginį kontaktą su Vokietijos visuomene. Visa tai yra didelis laimėjimas.

Visuomet buvote tokia pilietiškai aktyvi ar šią savybę paskatino įsitraukimas į lietuvių bendruomenės veiklą?

Jūs labai taikliai suformulavote klausimą. Būtent taip ir buvo, kad pilietinis aktyvumas pradėjo ryškėti tapus Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininke 2016 metais. Šios pareigos ir ši atsakomybė padarė manyje tarsi perversmą. Turiu segtuvą su padėkos raštais iš mokyklos laikų už mano kūrybinį ir visuomeninį aktyvumą. Vadinasi, sėkla jau buvo pasėta. Tačiau veiklos lietuvių bendruomenėje, su tuo susijusi didelė atsakomybė, bendruomenės ir valstybės ryšio suvokimas, didelės erdvės kūrybai išjudino mano kaip visuomenininkės sielą.

Kaip lietuvių bendruomenės ruošiasi paminėti karo metines savo šalyse? Daugelyje jų visuomenė tarsi priprato prie karo. Ar protestai vis dar sulaukia dėmesio?

Pripratimas ir nutilimas reikštų susitaikymą su rusijos vykdomu ukrainiečių tautos genocidu. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės puslapyje raginome šias metines matyti ne kaip sustojimą, o kaip dar vieną pradžią, kvietėme susitelkti dar vienai paramos Ukrainai bangai. Pas mus Miunchene vėl planuojama didelė tūkstantinė demonstracija, vėl sakysiu kalbą. Minėjime kalbės ir Europos parlamentaras Manfredas Weberis, taip pat Bavarijos Europos ministrė, Miuncheno miesto meras, Ukrainos konsulas, patys ukrainiečiai.

Frankfurto lietuvių bendruomenės pirmininkas Žanas Kalvaitis, neseniai savo automobiliu vežęs į Chersoną humanitarinę pagalbą, taip pat kviečia visus į demonstraciją. O Vita Gailiūnaitė kviečia lietuvius į mitingą San Franciske, kur ji sakys kalbą. Tai – keletas pavyzdžių.

Taigi, Lietuvos trispalvės mirgės mitinguose įvairiuose pasaulio miestuose. Kai protestai yra rengiami, jie dėmesio visada sulaukia. Bundeswehro universitete dėstantis politologas prof. Carlo Masala netgi pabrėžė, kad šie protestai yra labai svarbūs, nes nuolat primena apie besitęsiantį karą ir ragina nepavargti remti Ukrainos.

Pati gyvenate Vokietijoje, kuri dažnai kaltinama dėl pernelyg pasyvios pozicijos ir per mažos paramos Ukrainai. Ir kitose šalyse didelė visuomenės dalis, taip pat ir politikų, nesuvokia realios rusijos grėsmės, nes niekada jos nepatyrė. Ar gali lietuvių bendruomenės paskatinti šio, deja, vis dar išlikusio požiūrio pokyčius ir kokiu būdu?

Absoliučiai taip. Mes, lietuviai, turime pačią geriausią bazę atsilaikyti patys ir padėti atsilaikyti kitiems. Mes turim SUVOKIMĄ, kas yra rusija. rusijos represijas, terorą, smurtą patyrėme ant savo odos. Žinom, kaip tiksi teroristinės rusijos režimas, kaip reaguoti į šantažus.

Lietuvių bendruomenė, gyvenanti svetur ir pažįstanti kitos šalies kultūrą ir elgesio su agresoriumi šablonus, gali padėti susiorientuoti: per asmeninius kontaktus, komunikaciją viešojoje erdvėje, pokalbius su politikais, konferencijas, straipsnius ir t. t. Taip pat labai reikšmingos ir jau minėtos demonstracijos: viešai miestų aikštėse sakomos kalbos turi du gyvenimus.

Pirmasis gyvenimas vyksta pačiame mitinge kartu su keliais šimtais ar keliais tūkstančiais demonstrantų. Antrasis gyvenimas vyksta dar plačiau – mūsų pasakytos kalbos ir pagrindinės mintys gausiai platinamos socialinėje erdvėje ir žiniasklaidoje įvairiomis kalbomis. Viešai išsakyti savo poziciją rusijos karo atžvilgiu gali ne kiekvienas, juolab Vokietijoje. Mes tai žinome. Todėl svarbu, kad kalbėtų visi, kurie gali.

„Už telkiantį diasporos indėlį Ukrainos palaikymui“ kartu su kitais aktyviais diasporos atstovais buvote įvertinta GLL (Global Lithuanian Leaders) apdovanojimu. Kaip manote, kiek svarbus būtent lietuvių išeivių indėlis siekiant nutraukti rusijos agresiją?

Mes į rusijos agresiją nežiūrėjome per rožinius akinius. Mes suvokiame realybę ir mūsų išlavintas žvilgsnis daug aštresnis nei tų, kurie vis naiviai bandė suprasti putiną. Diasporoje gyvenantys lietuviai turi labai daug galimybių: nuo tiesioginės humanitarinės ir finansinės paramos ukrainiečiams, pagalbos kovojantiems Ukrainos kariams, raginimų remti Ukrainą įvairiose šalyse demonstruojant ar rašant laiškus savo valdžiai ir stiprinant politinę paramą iki dezinformacijos atskleidimo ar netgi putinui lojalių atlikėjų pasirodymų Vakarų šalyse sustabdymo.

Svarbiausia patiems būti atspariems ir budriems. Ir siųsti agresoriui žinią, kad mes esame priešintis pasirengusi tauta: tiek Lietuvoje, tiek diasporoje.

Aktyviai dalyvaujate ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veikloje, esate Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė. Galbūt šie karo paženklinti metai pakeitė pačias bendruomenes, gal jos labiau susitelkė, tapo pilietiškesnės?

rusijos vykdomas karas ir genocidas Europoje, mūsų pasienyje, privertė mus, manau, labiau suaugti. Esame atsakingi ne tik už save, savo šeimą, savo darbą, savo bendruomenę, savo šalį. Karas sustiprino suvokimą, kad mes patys esame atsakingi už savo saugumą, už laisvę, už demokratiją. Karas mus nubloškė į baisią tragediją – masinį nekaltų žmonių žudymą Europoje, visai netoli Lietuvos.

Tautiečiai visame pasaulyje susitelkė ir įvairiais būdais rėmė ir remia Ukrainą. Tai tarsi pilietiškumo antroji stadija. Atrodė, kad išeivijos lietuvių pilietinis aktyvumas ir pilietinis pasipriešinimas prieš sovietų okupaciją yra istorija. Šiandien mes vėl turime priešintis rusijos vykdomai agresijai.

Buvote išrinktą į naująją PLB valdybą ir vadovaujate Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijai. Esate pabrėžusi, kad ši komisija Jūsų kadencijos metus sieks naujo tikslo, tai yra, aktyviai telks lietuvių diasporą, kad ji būtų budri, atspari hibridinėms agresijoms ir pasiruošusi pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui. Ką šioje srityje jau pavyko nuveikti?

Suburta labai kompetentinga komisija, aiškiai suformuluoti tikslai, parengtas planas ateinantiems metams, vyksta pokalbiai dėl bendradarbiavimo su mūsų tikslui pasiekti reikšmingiausiomis institucijomis, ekspertais, pokalbiai su aktyviais diasporos lietuviais, paraleliai pradedame eiti į praktinio įgyvendinimo lygmenį. Šį pavasarį pristatysime projektą, prie kurio šiandien intensyviai dirbame.

Visą laiką vyksta labai daug komunikacijos. Reikia turėti omenyje, kad po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES lietuvių diasporos pilietinis aktyvumas dėl saugumo, laisvės ir demokratijos sumažėjo. Visi pasijutome labai saugiai, nors rusija karą Lietuvos pašonėje vykdo nuo 2014 m., rusijos vykdomas informacinis karas prasidėjo dar žymiai anksčiau, o grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui surašomos Valstybės saugumo departamento kasmetinėse atskaitose.

Taigi, tokia tema kaip Lietuvos saugumas paskutinius dešimtmečius nelabai buvo pastebima lietuvių bendruomenių darbotvarkėje. Šiandien mūsų mąstymas ir suvokimas saugumo klausimais keičiasi. Tai įrodo ir PLB Seime 2022 m. liepos mėn. vienbalsiai priimta rezoliucija, įgaliojanti mano vadovaujamą komisiją telkti lietuvių diasporą Lietuvos saugumui.

Lietuvos diaspora visuomet buvo tam tikras rezistencijos simbolis, daug prisidėjęs Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Šie karo metai vėl verčia grįžti prie panašios misijos. Nors geopolitinė situacija pasikeitusi, Lietuva laisva ir saugi, tačiau, Jūsų žodžiais, diaspora turi būti budri, susitelkusi, koordinuota. Ar esame tam pasirengę?

Labai taikliai pasakėt – diaspora kaip rezistencijos simbolis. Arba kitais žodžiais – pilietinis pasipriešinimas sovietų okupacijai, gyvenant už Lietuvos ribų. Šiandienos mūsų tikslas – kad rusų okupantų čebatai net neperžengtų Lietuvos sienos. Tam turime būti atsparūs hibridinėms grėsmėms, susitelkę, turintys reikalingų žinių, veiksmingai ir koordinuotai veikiantys. Stipri ir pasiryžusi gintis tauta nėra patraukli agresoriui.

O jeigu, visgi, tas okupanto čebatas sugalvotų kirsti Lietuvos sieną, visi turime žinoti, kas ką daro. Vėliausiai šiandien turime būti pasiruošę. Prie to dirbame mūsų komisijoje. Svarbu paminėti, kad pasipriešinimo patirtis perduodama ir iš kartos į kartą, turime iš ko mokytis. Be to, remdami Ukrainą ir patys daug išmokom arba pagilinom savo įgūdžius.

Dažnai pabrėžiate, kad negalima nuleisti rankų, kad kiekvienas išeivis gali nors šiek tiek prisidėti prie karo ir Ukrainos genocido sustabdymo. Kokias gaires esate sau nusimačiusi tęsiant šias iniciatyvas ir ko palinkėtumėte kitiems.

Siekis, kad lietuvių diaspora įvairiose šalyse aktyviai įsitrauktų į Lietuvos saugumo stiprinimą. Toliau visomis man prieinamomis priemonėmis remsiu ukrainiečius ir Ukrainą. Pačioje Vokietijoje toliau vykdysiu veiklas, susijusias su Vokietijos visuomenės ir valdžios nuolatiniu raginimu nesustoti remti Ukrainos.

Taip pat matau poreikį labiau įtraukti akademikus į šias pilietines veiklas. Vokietijoje kai kuriuose universitetuose studentams dėsto ir rusijos naratyvus platinantys profesoriai – vadinamieji Vokietijos kairieji intelektualai. Taigi šioje sferoje irgi yra ką veikti.

Norėčiau mums visiems palinkėti nesustoti ir išbėgti šiame maratone iki finišo – iki Ukrainos pergalės.

 

Irmos Pertraitytės-Lukšienės asmeninio archyvo nuotraukos

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

Pradeda darbą nauja PLB atstovė Lietuvoje S. Kondratas: lietuvybė diasporoje turi klestėti

Neringa Budrytė

Prie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos jungiasi socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, visuomenės veikėja, buvusi Prezidento Valdo Adamkaus patarėja Skirma Kondratas. Ji pakeis PLB atstovę Lietuvoje – rekordiškai ilgai, daugiau kaip 10-metį, neatlygintinai dirbusią Vidą Bandis. Kondratas iš Lietuvos išvyko dar visai mažytė, tėvams bėgant nuo sovietų, ir ilgą laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nepaisydama užimtų aukštų pareigų už Atlanto, netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ji grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą, ypač daug nuveikė socialinių reformų ir skurdo mažinimo srityje. Tapdama PLB atstove Lietuvoje, S. Kondratas žada vieningai dirbti su valstybės institucijomis ir skirti daug dėmesio prioritetiniams diasporos klausimams, tarp jų – ir būsimam referendumui dėl gimstant įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba vienbalsiai pritarė savo atstovybės Lietuvoje vairą perduoti buvusiai išeivijos atstovei, 1999 metais iš JAV į Lietuvą sugrįžusiai Skirmai Kondratas. Ji nuo sausio 16 dienos keičia buvusią atstovybės vadovę Vidą Bandis, šias pareigas ėjusią nuo 2009 metų lapkričio ir tapusią ilgiausiai išdirbusia Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstove Lietuvoje. Atsisveikindama su V. Bandis, PLB pirmininkė Dalia Henke dėkojo už ilgametį, pasiaukojantį, be atlygio atliekamą darbą visiems pasaulio lietuviams.

Lietuvius visame pasaulyje vienijanti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė – 1949 m. įkurta visuomeninė nepolitinė organizacija, kurios nariai dirba savanoriškais pagrindais. Jos tikslas – išlaikyti tautiškumą, kalbą, kultūrą, papročius ir kitaip remti Lietuvą pasaulyje. Organizacija šiuo metu veikia 55 pasaulio šalyse, kur yra oficialiai įkurtos lietuvių bendruomenės.

PLB atstovas Lietuvoje – itin svarbios pareigos, nes būtent per Lietuvoje, Seimo rūmuose, įsikūrusią atstovybę Bendruomenė vykdo daugelį darbų ir iniciatyvų: įgyvendina projektus, palaiko ryšius su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, dalyvauja diasporai aktualiuose posėdžiuose ir diskusijose, bendradarbiauja su Seimo ir Vyriausybės nariais. Tai – tarsi tiltas tarp diasporos ir Lietuvos, užtikrinantis geresnį lietuvių bendruomenių interesų atstovavimą įvairiose institucijose. Ne veltui užimti šią atsakingą poziciją PLB valdyba patikėjo diasporą gerai pažįstančiai, dideliu indėliu prie Lietuvos augimo ir žmonių gerovės prisidėjusiai S. Kondratas.

Skirma Kondratas bakalauro laipsnį įgijo Harvardo universitete. Bostono universitete įgijusi istorijos magistro laipsnį, S. Kondratas vėliau George’o Masono universitete baigė verslo administravimo magistro studijas. Ėjo aukštas pareigas JAV prezidentų Ronaldo Reigano bei Džordžo Bušo (vyresniojo) vyriausybių administracijose. Nors karjera klostėsi itin sėkmingai, S. Kondratas priėmė Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m etais, grįžusi į Lietuvą, tapo V. Adamkaus patarėja socialinių reformų klausimais. Tuomet ir vėliau daug dirbo siekiant pokyčių socialinės apsaugos ir lygių galimybių, skurdo ir atskirties mažinimo, pilietinės visuomenės stiprinimo ir kitose srityse.

Vilkaviškyje gimusi S. Kondratas sako norėjusi savo žiniomis įsitraukti į valstybės kūrimą, nes Lietuvą visuomet laikė itin svarbia tapatybės dalimi, nors ir ją paliko dar kūdikystėje, tėvams traukiantis nuo karo ir sovietų priespaudos.

Apie išskirtinę savo šeimos emigracijos istoriją, uolų lietuvybės saugojimą gyvenant toli už Atlanto, vėliau priimtą sprendimą grįžti ir planus darbuojantis Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje S. Kondratas plačiau pasakoja „Pasaulio lietuviui“.

Jūsų emigracijos istorija iš tiesų ypatinga. Dabar daugelis išvažiuoja iš Lietuvos dėl asmeninių priežasčių, o Jūs bėgote nuo sovietų priespaudos, buvote tikrieji karo pabėgėliai. Papasakokite, kaip Jūsų šeimai pavyko pasitraukti ir kaip dabar, karo Ukrainoje kontekste, prisimenate tuos įvykius?

Aš tų įvykių tikrai neprisimenu, nes tebuvau gal pusės metukų kūdikis, kai tėvai pasitraukė. Bet Jūs teisingai sakote – tėvai bėgo nuo karo, iš pradžių arkliu ir vežimu per Rytprūsius, pasiimdami mane ir keliais metais vyresnę sesutę. Karo Ukrainoje kontekste dažnai prisimenu jų pasakojimus apie tą siaubingą kelionę į nežinią. Karui dar nesibaigus, keliaujant per Vokietiją, jie patyrė ir sąjungininkų bombardavimą. Kai bėgo, jie dar turėjo vilčių grįžti. Ukrainiečiai dabar irgi turi tokių vilčių, ir tikėkimės, kad karą laimės, kad jie greitai sulauks tokios galimybės.

Lietuvą kartu su šeima palikote būdama visai mažytė. Tačiau Lietuva visuomet buvo Jūsų tapatybės dalimi. Kas labiausiai padėjo nenukirsti tų šaknų?

Pokario emigrantai buvo Lietuvos patriotai, daugelis jų – inteligentai ir visuomenininkai. Jie iš karto pradėjo organizuotis dar pabėgėlių stovyklose, leido laikraščius, grožinę literatūrą, organizavo mokyklas ir kultūrinius renginius. Visa tai tęsė emigravę į įvairias pasaulio šalis.

Aš augau supama lietuviškos aplinkos, lankiau Bostono šeštadieninę mokyklą, priklausiau lietuviškoms organizacijoms, mokiausi groti pianinu pas kompozitorių Jeronimą Kačinską, baleto – pas baleriną Tatjaną Babuškinaitę-Vasiliauskienę. Mane pirmoje klasėje mokė skaityti aktorius Henrikas Kačinskas, draugavau su Brazdžionyte, Gimbutaitėmis. Galima sakyti, tos šaknys niekada nebuvo nukirstos, užaugau žinodama, kad aš lietuvė. Na, žinoma, veikė ir tėvų ilgesys Lietuvai.

Turbūt galėtumėte prisiminti daugybę istorijų apie tai, kaip tuomet, gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai yra, labai toli nuo Lietuvos, atskirtos geležine uždanga, Jums vis tiek pavyko būti gimtosios šalies dalimi, išsaugoti lietuvybę? Ne visiems tai pavyksta. Kita vertus, turbūt tuomet puoselėti lietuviškumą nebuvo taip lengva, lyginant su dabartiniais laikais.

Man atrodo, kad tais laikais kai kuriais atžvilgiais gal buvo ir lengviau. Jau minėjau, kaip augau. Tada lietuviai buvo labiau susispietę į vieną gyvenamąjį rajoną įvairiuose miestuose. Aš, pavyzdžiui, į visas mano anksčiau minėtas veiklas galėjau suvaikščioti pėsčiomis.

Taip pat daugelis bijojo dėl lietuvių ateities Lietuvoje, bijojo, kad vyks nuožmi rusifikacija, ir jautė pareigą išlaikyti kalbą, atsivežtą kultūrą, ją kurti, neprarasti, ką Lietuva buvo pasiekusi per tokį trumpą nepriklausomybės laiką. Tarp mano tėvų kartos inteligentų buvo daug tokių, kurie pasišventė ne savo gerovės kūrimui, o lietuvybės išlaikymui ir puoselėjimui. Antra vertus, žinoma, kad dabar kitais atžvilgiais lengviau – yra internetas, puikios susisiekimo galimybės, Lietuva nepriklausoma. Trečiabangių emigracija tik sustiprino ryšius su Lietuva. Gal ne iš karto, bet dabar tikrai ir jie jungiasi į lietuvišką veiklą, suinteresuoti, kad jų vaikai mokėtų lietuviškai. Aš kartais pagalvoju, kad būtent jie išgelbėjo užsienyje esančias lituanistines mokyklas, nes, savaime aišku, su kiekviena karta, gimstančia užsienyje, su retomis išimtimis, kalba skursta, silpnėja. Mažėjo ir mokytojų, ir mokinių. Dabar mokyklos iš naujo klesti.

Gyvendama JAV visuomet dalyvavote bendruomeninėje veikloje. Ką tuomet Jums reiškė būrimasis į bendruomenes, buvimas kartu su tautiečiais?

Tai buvo patvirtinimas ir išlaikymas savo tapatybės.

Esate minėjusi, kad vaikystėje Lietuva Jums buvo tarsi pasakų šalis, tačiau tėvai turėjo mažai iliuzijų grįžti į Lietuvą. Visgi, pasikeitus geopolitinei situacijai, netrukus apsisprendėte sugrįžti. Ar tas gimtosios šalies ilgesys, galbūt net idealizavimas, ir nulėmė tokį sprendimą?

Na, vaikystėje gal ir idealizavau, bet jau paaugus, kai pradėjau studijuoti Lietuvos, Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją bei domėtis jų aktualijomis, kai teko šiek tiek pagyventi ir komunistinėje Lenkijoje ir sovietinėje Lietuvoje, tikrai jau gerokai prieš grįždama neturėjau iliuzijų. Dėl to ir nenusivyliau. Lietuva – tai mes. Kokią mes ją sukursime, tokia ir bus. O mylėti – tai ne idealizuoti. Galima mylėti tėvynę su visomis jos ydomis ir vargais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę emigracijos srautai buvo labai dideli, tačiau pastaraisiais metais, valdantiesiems ėmus skirti daugiau dėmesio išvykusiųjų sugrąžinimo strategijai, grįžtančiųjų į Lietuvą skaičiai auga. Jūs pati asmeniškai tą kelią nuėjote, ką galėtumėte patarti, kad ši tendencija įsitvirtintų? Ko trūksta, kad išeiviai nuspręstų parvykti?

Patarti nieko negaliu, nes kiekvienas sprendimas labai individualus. Motyvacijų yra įvairių. Pritariu didesnėms pastangoms išvykusius susigrąžinti. Tai rodo, kad mums rūpi. Taip pat reiktų mums, čia esantiems, toliau kurti tokią Lietuvą, į kurią norėtųsi grįžti, o išėjusiems – nenutraukti ryšių, domėtis, kas vyksta Lietuvoje. Tiek vieniems, tiek kitiems suprasti, kad mes stipresni kartu, kad turim tapatybę, kurią verta išlaikyti ir puoselėti.

Vyresnioji išeivių karta atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos laisvės byloje, kuomet savo pastangomis labai stipriai prisidėjo, kad apie sovietų priespaudą išgirstų visas pasaulis ir remtų Lietuvos nepriklausomybės siekį. Dabar, gyvenant kitokioje geopolitinėje situacijoje, matyt, ir diasporos misija yra gerokai pasikeitusi. Kaip ją matote?

Padėtis tikrai gerokai pasikeitusi, bet misija panaši. Rūpintis, kad gyvenamųjų kraštų vyriausybės ir visuomenės žinotų, kas yra Lietuva, kodėl jos interesai turi būti ir toms visuomenėms svarbūs. Taip pat rūpintis, kad lietuvybė ir diasporoje klestėtų.

Esate dirbusi su Prezidentu Valdu Adamkumi, įvairiose organizacijose, dabar prisijungiate prie PLB ir būsite Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovė Lietuvoje. Su kokiais planais, idėjomis ateinate į šias pareigas?

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išsirenka savo vadovybę, kuri ir užduoda prioritetus atsižvelgdama į narių interesus. Būdama PLB atstove, manau, kad dirbsiu išvien su vadovybe, sieksiu kuo labiau prisidėti prie tų prioritetų sėkmingo įgyvendinimo.

Kodėl PLB, jungiančiai viso pasaulio lietuvius, yra svarbu turėti atstovybę Lietuvoje, Seime?

Kaip jau minėjau, be abipusio ryšio, be abipusio veikimo išvien, būsime silpnesni. O kadangi PLB – diasporos atstovai, o Seimo nariai – išrinkti visos tautos atstovai, man atrodo, kad toks ryšys ne tik natūralus, bet ir būtinas.

Praėjusiuose rinkimuose pasaulio lietuviai pagaliau turėjo galimybę rinkti jiems atstovaujantį Seimo narį ir gana aktyviai tai darė, vienmandatė pasaulio lietuvių apygarda buvo didžiausia. Ar tai reiškia, kad diaspora vis labiau nori įsitraukti į Lietuvos kūrimą, politinį gyvenimą, būti visapusiškai aktyvūs, visaverčiai tautos piliečiai?

Manau, kad Jūs pati ir atsakėte į savo klausimą. Žinoma, kad taip.

Po poros metų kartu su Prezidento rinkimais bus organizuojamas pakartotinis referendumas dėl gimstant įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Tai yra sprendimas, kurio labai laukia užsienyje gyvenantys lietuviai. Kokių referendumo rezultatų tikitės ir ką reiktų padaryti, kad jis pavyktų?

Uždavėte klausimą, į kurį jau daug metų apie tai galvojantys ir tuo tikslu seniai dirbantys žmonės dar nerado atsakymo. Tai ir bus metų galvosūkis man ir visiems, kam rūpi. Reikia toliau ieškoti sprendimų, neprarasti optimizmo. Gal kai kam tai ir atrodo kaip Sizifo akmuo, bet tai nepraranda prasmės.

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

 

PLB Visuomeninių reikalų komisijos vadovė Irma Petraitytė-Lukšienė įsitikinusi, kad 2022 metais ypač svarbi vertybė – laisvės ir demokratijos stabilumas

Savo konstruktyvioje ir įkvepiančioje kalboje, pasakytoje XVII PLB Seime, į kurį atvyko kaip Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovė, Irma Petraitytė-Lukšienė pabrėžė, kad „patriotizmas, susitelkimas ir pilietinis pasipriešinimas, aktyvus ir atsakingas veikimas Lietuvos saugumo klausimais yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės genuose. Ant šių pamatų kūrėsi PLB, tokia ji išliko visu Šaltojo karo laikotarpiu. Pilietinis pasipriešinimas Pasaulio Lietuvių Bendruomenei nėra jokia nauja patirtis“. Ne vieną tokią ugningą kalba ji yra pasakiusi Vokietijoje surengtose demonstracijose prieš karą Ukrainoje išreikšdama „pilietiškos Vokietijoje gyvenančios lietuvių bendruomenės“ poziciją.

Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė, Vokietijos lietuvių bendruomenės Tarybos narė, Lietuvių kultūros instituto (LKI) vedėjos pavaduotoja XVII PLB Seime buvo išrinktą į naująją valdybą ir trejus ateinančius metus eis PLB Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės pareigas. Jos vadovaujama komisija sieks naujo tikslo, Irmos Petraitytės-Lukšienės teikimu įtvirtinto Seimo priimtoje rezoliucijoje: aktyviai veikti, stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą ir mažinant karinės invazijos į Lietuvą grėsmę; telkti lietuvių diasporą, kad ji būtų budri, atspari hibridinėms agresijoms ir pasiruošusi pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui (rezistencijai).

Dėkojame Irmai, sutikusiai pasidalyti savo įžvalgomis apie bendruomeninę veiklą ir savo vadovaujamos Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos darbą. 

 Jau daugelį metų gyvenate Vokietijoje, čia siekiate profesinių tikslų, užsiimate bendruomenine veikla. Kuo patraukė ši šalis ir jos visuomenė?

 Į Vokietiją, konkrečiai į Miuncheną, atvykau iškart po magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje. Turėjau didelį norą – Vokietijoje, vienose geriausių pasaulio stiklo studijų, turinčių naujausias technologijas, kurti vitražus architektūrai. Taip pat jaučiau glaudų ryšį su vokiečių kalba – tai buvo vienas mano mėgstamiausių dalykų mokykloje. Atvykusi į Miuncheną, parašiau verslo planą, išsinuomojau menininkų ateljė ir pradėjau kurti vitražus. Tačiau bekurdama pajutau, kad mane dar labiau traukia moksliniai tyrinėjimai, ir panorau dar geriau pažinti Vokietijos visuomenę. Tad nusprendžiau rašyti disertaciją Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universitete. Tokia buvo mano pradžia Vokietijoje. Ką aš Vokietijoje šiandien labai vertinu, tai visuomeniniais pagrindais veikiančių organizacijų gausą. Kad ir iš kokios srities būtų, kiekvienas gali sau rasti erdvę dirbti visuomeniniais pagrindais.

 

Garsėjate tokiomis iniciatyvomis kaip Baltijos šalių kino dienos, Lietuvių kultūros instituto atgaivinimas Hiutenfelde, Ukrainos palaikymo akcijos. Jums vadovaujant Miuncheno lietuvių bendruomenė tapo itin aktyvi. Kaip pavyko pasiekti tokį bendruomenės aktyvumą?

Manau, tam, kad paskatintum bendruomenės aktyvumą, pirmiausia reikia įsigilinti ir gerai suprasti, ką bendruomenė lig šiol pasiekė, kokia yra jos stiprybė, resursai, kur slypi jos energija, kokia patirtis yra lig šiol sukaupta. Tada aiškiai žinoti, ką aš pati noriu ir galiu į bendruomenę įnešti, kur slypi mano pačios energija, kokios idėjos ir kodėl verda mano galvoje, kokių žinių, patirčių ir kontaktų esu sukaupusi ir kuo pasiruošusi su bendruomene pasidalinti. Ir tuomet stengtis tiek visą lig šiol sukauptą bagažą, tiek savo pačios idėjas sujungti. Žinoma, reikia nusiteikti, kad tai bus ne kelių valandų darbas per savaitę, o labai intensyvių dienų, savaičių ar netgi mėnesių, gal net ir ištisų metų trukmės maratonai. Ir įsisukus visam šitam ratui, svarbu pusiaukelėje nesustoti, būti ištvermingam ir eiti iki galo. Taip pat labai svarbu, kad tas vidinis variklis suktųsi nesustodamas. Kai jis nesustoja, žmonės tai mato ir labiau įsitraukia. Taip pat yra labai svarbu pasitikėjimas bendruomenėje.

Miuncheno LB pirmininkės ir PLB Visuomenių ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės pareigos tikriausiai atima marias laiko ir užkrauna nemažą atsakomybės naštą, tačiau, matyt, turi ir savo privalumų? Kas vis dėlto skatina dalyvauti bendruomenės veikloje ir jai vadovauti?

Kiekvienas asmeniškai esame kurios nors srities specialistas, ekspertas, kiekvienas galim ką nors vertingo nuveikti. Bendruomenės ypatingumas yra tas, kad ji susideda iš kelių šimtų ar tūkstančių tokių įvairiapusiškai įdomių žmonių, įvairių sričių žinovų. Gyvenant kitoje šalyje, darbas lietuvių bendruomenėje yra savanorystės, taigi vidinės motyvacijos, išraiška. Vadinasi, visi šitie žmonės bendruomenėje dirba ne todėl, kad privalo, o todėl, kad turi vidinę motyvaciją. O tai teikia didžiulę energiją ir galią. Kartu su lietuvių bendruomene galima pasiekti labai didelių tikslų. Jos veiklos yra susijusios su vidinėmis vertybėmis, tai – labai vertingas ir praturtinantis darbas dėl visuomenės ir dėl valstybės. Daliniesi savo laiku, žiniomis, idėjomis ir kartu augi, stiprėji pats asmeniškai.

PLB Seimo metu labai aiškiai pasisakėte Lietuvos saugumo klausimu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie lietuvių diasporos vaidmenį kylant grėsmei Lietuvos ir Europos saugumui ir demokratijai?

Šiandieninės geopolitinės situacijos – rusijos vykdomo karo Europoje, prieš Ukrainą – kontekste lietuvių diasporos vaidmuo prisidedant prie Lietuvos nacionalinio saugumo ir demokratijos stabilumo užtikrinimo yra ne tik reikšmingas, bet būtinas.

Iš tiesų rusijos karas pieš Ukrainą vyksta jau nuo 2014 metų, rusijos informacinis karas Europoje suintensyvėjo dar anksčiau: buvo kibernetinės atakos, dezinformacija, provokacijos, visuomenių skaldymas. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui egzistavo visą šį laikotarpį. Valstybės saugumo departamentas apie visas grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui pranešdavo savo kasmetinėse ataskaitose, kurios yra viešai prieinamos visiems piliečiams.

Lietuvių diaspora visame pasaulyje gali labai daug, apie jos greitą reagavimą svarbių tarptautinių ir su Lietuva susijusių įvykių metu, apie jos aktyvumą, galią, rezistencinę kovą yra parašyta knygų. Tarp mūsų yra bendruomenės narių, kurie okupacijos metais aktyviai veikė siekdami Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės atkūrimo. Iš jų galime mokytis.

Ką galime daryti šiandien? Pirmiausia, savo aktyvumu ir parama galime prisidėti stabdant rusijos karą Ukrainoje ir ukrainiečių tautos genocidą. O tam reikalingas nepertraukiamas sunkiųjų ginklų tiekimas į Ukrainą. Todėl mūsų lietuvių diasporos apeliavimas į savo gyvenamos šalies valdžią yra svarbus ir būtinas. Visi suprantame, kad nuo karo Ukrainoje pabaigos priklausys ir Lietuvos saugumas ateityje. Ypač svarbu – visi kartu turėtume to siekti, – kad savo budrumu, aktyvumu ir pasirengimu pilietiniam pasipriešinimui būtume nepatrauklūs agresoriui. Turime dar daugiau eiti į viešumą ir kalbėti savo gyvenamųjų valstybių visuomenėms apie grėsmes Lietuvos ir Europos saugumui. Jeigu gyvenamosios šalies politikai nesiimtų veiksmų, jiems spaudimą galėtų daryti šalies visuomenė.

Pavyzdžiui, Vokietija yra Lietuvai reikšminga partnerė, o kai kurie Vokietijos politikai jau dabar pripažįsta, kad „reikėjo klausytis Baltijos šalių“. Taigi mes, kaip pilietiška Vokietijoje gyvenanti lietuvių bendruomenė, galime išsakyti savo poziciją ir dalintis savo patirtimi, sprendžiant Vokietijai ir visai Europai svarbius klausimus.

Kokio atgarsio Jūsų mintys sulaukia Bendruomenėje?

Paprastai sulaukiu palaikymo. Kartais dėl savų priežasčių ne visi prisijungia aktyviai veikti kartu, tačiau palaikymo sulaukiu nemažai. Būna ir skeptikų, kurie mano, kad mes, kaip bendruomenė, ne kažin ką tepakeisim. Aš taip nemanau. Galvoju, didysis lūžis įvyko, kai nuo 2020 metų Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos vardu pradėjom rašyti atvirus laiškus Vokietijos valdžiai, įspėdami apie didėjančią rusijos agresiją. Prasidėjus plataus masto rusijos karinei invazijai į Ukrainą, į atvirų laiškų rašymą įsitraukė bendruomenės įvairiose šalyse. Šių metų PLB XVII Seimas, mano vertinimu, buvo ypač reikšmingas. Visi dalyvavę Seimo delegatai vieningai apsisprendė veikti siekdami pilietinio susitelkimo ir pasiruošti pilietiniam pasipriešinimui. Buvo aiškiai išdėstyta, kad turime aktyviai veikti, stiprindami Lietuvos nacionalinį saugumą ir mažindami karinės invazijos į Lietuvą grėsmę. Tam priimtos svarbios rezoliucijos. Apie tai parašyta ir mano teiktoje rezoliucijoje dėl PLB Visuomeninių reikalų komisijos keičiamo tikslo, kuri buvo priimta vienbalsiai.

Kokius pagrindinius Visuomeninių ir specialiųjų projektų komisijos tikslus įvardytumėte. Ar šios kadencijos Komisijos darbe bus kokių nors pokyčių?

Taip, pokyčių bus didelių. PLB Visuomeninių reikalų komisija turi naują tikslą – lietuvių diasporos susitelkimas ir pasirengimas pilietiniam pasipriešinimui. Per ateinančius trejus metus svarbu pasiekti, kad mes būtume dar pilietiškesnė, aktyvesnė, budresnė, kritiškai mąstanti, susitelkusi, hibridinėms agresijoms atspari, koordinuotai ir greitai veikianti ir pilietiniam pasipriešinimui pasirengusi lietuvių diaspora. Esu įsitikinusi, kad Lietuvių diasporos pasirengimas priešintis gali prisidėti prie potencialių agresorių atgrasymo. Galutinis tikslas – kad joks agresorius nesugalvotų peržengti Lietuvos sienos. Nes žinotų – esame pilietiška, pasirengusi priešintis tauta ir gautų skaudų koordinuotą atkirtį.

Jei visgi karinė grėsmė Lietuvai būtų reali, turime žinoti, ką užsienio lietuviai turėtų daryti karinio konflikto atveju, taip pat turime žinoti, ką darytume okupacijos atveju, ir turime būti tam pasiruošę.

Noriu pabrėžti, kad tai, ką norime pasiekti PLB valdyboje, lietuvių diaspora jau vykdė Šaltojo karo metais. Tik tos veiklos vadinosi ne pilietiniu pasipriešinimu, o kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nauja mūsų veikloje yra tai, kad mes siekiame būti pasiruošę pilietiniam pasipriešinimui jau dabar, dar taikos Lietuvoje metu. Nes žinome: karo metu kiekviena prarasta diena gali kainuoti kelis šimtus žmonių gyvybių, o veikimas iš inercijos neturint žinių, gali taip pat pakenkti.

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo visuomeninėje veikloje?

 Manau, man būtų neįmanoma aktyviai užsiimti visuomenine veikla, jeigu tarp vertybių nedominuotų bendruomeniškumas, atsakomybė, pagarba, pilietiškumas, kartų draugystė, tiltai tarp kultūrų, o 2022 metais ypač svarbi vertybė – laisvės ir demokratijos stabilumas.

Kalbino Audronė Jonikienė.

Irmos Petraitytės-Lukšienės kalba, pasakyta Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimo proga, Miunchene:

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Italijos lietuvių bendruomenei – 70

Bardžio miestelis Emilijos-Romanijos regione tik geografiškai toli nutolęs nuo Lietuvos. Iš tiesų, Lietuvos vardas čia visiems gerai žinomas lietuvių dvasininko, monsinjoro Vinco Mincevičiaus pastangų dėka.

Būtent čia vyko ir 6-asis Italijos lietuvių suvažiavimas, kuriame pagerbtas ne tik bendruomenės įkūrėjas V. Mincevičius, bet ir paminėta svarbi data – 70-asis Italijos lietuvių bendruomenės jubiliejus. Renginio organizatorė Emilijos-Romanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Trofimovaitė, paklausta dėl šių metų renginio vietos bei V. Mincevičiaus atminimo įamžinimo, pripažino, kad minčių organizuoti šių metų suvažiavimą kitur nė nebuvo.

„Prieš 20 metų susipažinau su prof. Birute Michelini ir man labai pasisekė, ji asmeniškai pažinojo prelatą V. Mincevičių. Iš jos pasakojimų sužinojau apie jo atliktus darbus Bardžio miestelyje ir ne tik. Tad kitokios minties ir negalėjo būti kur rengti suvažiavimą, tik Sala Lituania, Bardyje.

Šis renginys, kaip ir kiti buvę ITLB renginiai, praturtina Italijoje gyvenančių lietuvių žinias apie Lietuvos kultūrą, istoriją, Lietuvai ir lietuvybei dirbusius mūsų tautiečius. Tai įkvepia, paskatina, o ir padrąsina toliau drąsiai ir ryžtingai tęsti bendruomenės veiklą. Taip pat stiprina diasporos ryšius su Lietuva bei padeda apie Lietuvą ir lietuvius sužinoti italams. Labai svarbu ir tai, kad susitikę mes bendraujame lietuviškai, gyvenant kitakalbėje aplinkoje tai tikrai nėra nereikšminga detalė,“ – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė I. Trofimovaitė.

Kartu paminėdami V. Mincevičiaus 30-ąsias mirties metines, šiais metais visi Italijos lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami atvykti ir prisiliesti prie bendruomenės įkūrimo istorijos. Sužinoti daugiau apie bendruomenės steigėją bei apsilankyti Bardžio jaunimo namuose, kuriuose gyvuoja unikali, lietuviškais simboliais išpuošta Sala Lituania (Lietuvos salė). Renginio metu šiuose namuose prelatui buvo atidengta atminimo lenta.

Šių metų bendruomenės susitikimas buvo itin svarbus įvairiais aspektais, o labiausiai –  įprasminant ir prisimenant savo šaknis. LR ambasados Italijoje atstovas Valdemaras Juozaitis pasidžiaugė, jog lietuviai išlieka neabejingi savo kalbai, kultūrai, o svarbiausia – lietuvybei.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos sveikinimą suvažiavimo dalyviams perdavė PLB viešųjų ryšių komisijos pirmininkė, Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova.

“Dalyvavau bene visuose Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimuose per pastaruosius 5-erius metus. Žinau, kaip svarbu susiburti ir aplankyti vis kito regiono bendruomenę.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke ir visa jos valdyba nuoširdžiai sveikina Italijos lietuvių bendruomenę su gražiomis sukaktimis.

Pastaraisiais metais Italijos lietuviai, jūsų veikla yra garsiai matoma Pasaulyje. Jūs esate vienas iš gerųjų pavyzdžių, kurių pėdsakais galima sekti. Linkime ir toliau išlikti tokiais entuziastingais, Lietuvą mylinčiais diasporos lietuviais. Kiekvienas jūsų yra tikriausias Lietuvos ambasadorius savo šalyje”, – pabrėžiama PLB sveikinime.

Saulius Augustinas Kubilius, Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos žurnalistas, pratęsė svarbų susitikimą dalindamasis savo pranešimu apie prelato Vinco Mincevičiaus gyvenimą ir veiklą.

Prie renginio organizavimo daug prisidėjusi kalbininkė ir vertėja Birutė Michelini taip pat dalinosi unikaliais atsiminimais apie šviesaus atminimo bendruomenės įkūrėją ir jo nepaprastą asmenybę. Prisimindami jo darbus ir veiklą, mes įprasminame V. Mincevičiaus pastangas skirtas kiekvieno Lietuvos išeivio Italijoje tautiškumo palaikymui.

„Apskritai lietuvybė – tai labai abstrakti ir daugiareikšmiška sąvoka. Kiekvienas iš mūsų ją individualiai interpretuoja, o dažnas gal išvis nesusimąsto ar laiko ją įgimtu, savaime egzistuojančiu dalyku. Bet neprižiūrima, neauginama lietuvybė nunyksta kaip visa, kas gyva. Jeigu mums rūpi ją išlaikyti, turime duoti jai peno, naujų patyrimų. Puiki proga „pasikrauti“ radosi Bardyje. Čia išklausyti pranešimai tikrai praturtino mus, išplėtė mūsų akiratį“, – apie lietuvybės puoselėjimo svarbą kalbėjo  B. Michelini.

Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio paskatino visus prisiminti kaip vystėsi ir veikė lietuvių bendruomenė Italijoje, suprasti, kodėl svarbu mokyti savo vaikus kalbėti lietuviškai, įsisąmoninti, jog nepaisant to, kad gyvenate ne Lietuvoje, esate ne mažiau lietuvis.

Įgyti naujų žinių kvietė ir Skaidrė Urbonienė, humanit. m. dr., sakralinio meno specialistė, kuri pasakojo apie lietuvių kryždirbystę ir jos svarbą ne tik religiniame, bet ir tautiniame kontekste. Vilniaus Universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė dalinosi pasakojimu apie lietuvių išeivijos archyvus saugomus VU bibliotekoje.

Kupina įdomių pranešimų bei svarbių atsiminimų atliepimo šventė džiugino ir aktyviomis veiklomis. Renginio metu lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami aplankyti garsiąją Bardžio miestelio pilį ir išgirsti apie ten esančius vaiduoklius. Surengta išvyka į Parmigiano Reggiano sūrių gamyklą, kurioje dalyviai mokėsi ir sužinojo žymiojo sūrio gamybos paslaptis.

Galiausiai, visi susirinkusieji sekmadienį atsisveikino, perdavė simbolinį gintaro medelį, tapusį susitikimo organizatorių talismanu. Ir lauks kito, taip pat savotiškai nepaprasto, Italijos lietuvių bendruomenės susitikimo, kuris kitais metas keliasi dar šiauriau – į Veneto ir Lombardijos regionus.

Karolina Motiejūnaitė

Šaltinis: ITLIETUVIAI.IT