Tag Archive: emigrantai

Lietuvių kultūrinė raiška Danijoje

Danija – Europos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūros, esanti šalis. Valstybė įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje bei aplinkinėse salose – Danijos salyne, Šiaurės Fryzų salose ir Bornholme. Danija turi vienintelę – 68 kilometrų ilgio – sausumos sieną su Vokietija Jutlandijos pietuose. Daug kas iš mūsų Daniją pažįsta kaip vaikų literatūros rašytojo Hanso Christiano Anderseno, daniško hygge, Lego gimtinę. Turbūt ne kartą iš spaudos esame girdėję ar skaitę, jog danai vis išrenkami kaip laimingiausia tauta pasaulyje arba bent jau išlieka laimingiausiųjų penketuke. Danija taip pat yra viena iš labiausiai išsivysčiusių,  moderniausių šalių pasaulyje. Šalyje gyvenimo kokybė yra labai aukšta. Danijos miestai kompaktiški ir patogūs, o keliauti po Daniją yra labai paprasta. Danai bendraudami vertina atvirumą ir sąžiningumą, taip pat mėgsta tvarką, punktualumą, neretai sako viską, ką galvoja, todėl užsieniečiams gali pasirodyti, jog jie yra grubūs, tačiau jų tiesiog toks bendravimo stilius. Danai labai tolerantiški, jie visada linkę eiti į kompromisą, o tai labai padeda palaikyti gerus darbinius santykius. Nors Danija ir neturi tokios įspūdingos gamtinės įvairovės, kaip kaimyninės šalys, tačiau jos kraštovaizdžiai tikrai yra gražūs ir verti pamatyti. Įdomu, jog šalis savo dviračių kultūra nė kiek neatsilieka nuo Nyderlandų. O kokie gi Danijos ryšiai su Lietuva?

Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, prieš I pasaulinį karą Danijoje buvo apie 20 lietuvių, kurie čia buvo sukūrę mišrias šeimas arba studijavo Danijos aukštosiose mokyklose. Danijos ir Lietuvos neoficialūs ryšiai buvo užmegzti dar 1919 metais, o štai 1921 metų rugsėjo 28 dieną Danija Lietuvą pripažino de jure. To meto Lietuvos prezidentas Antanas Smetona labai žavėjosi Danija bei kitomis Skandinavijos šalimis. Lietuvos spaudoje taip pat pasirodė nemažai straipsnių, pasakojančių apie Skandinaviją bei jos šalis. Tarpukariu Lietuvos ir Danijos ryšiai reiškėsi prekyba ir kultūriniais mainais. Kopenhagoje kurį laiką rezidavo diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis. 1919 metais čia gimė rašytojo, diplomato sūnus – lietuvių tapybos klasikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, menotyros daktaras Augustinas Savickas.

II pasaulinio karo pabaigoje, kai vokiečiai į Daniją vežė karo pabėgėlius vokiečius, kartu su jais į šią šalį pateko ir dalis lietuvių pabėgėlių, daugiausia iš Klaipėdos krašto. Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1945 metų gegužės mėnesio duomenimis, Danijoje užregistruoti 2149 lietuviai. Dauguma lietuvių pateko į pabėgėlių stovyklas Kopenhagoje. Čia jie kartu su kitais pabėgėliais iš Baltijos šalių buvo apgyvendinti didelėje sporto salėje. Taip pat nemaža dalis lietuvių susitelkė Nymindegabo stovykloje, iš kurios vėliau persikėlė į Tistedą (Thisted). Pamažu pradėjo steigtis įvairios sąjungos, kolektyvai, ėmė vystytis kultūrinė veikla. Netoli Kopenhagos dar liko bendra Baltijos šalių studentų stovykla Vedbeke (Vedbaek). Čia lietuviai buvo įkūrę tautinių šokių grupę ir chorą. Nymindegabe, Tistede veikė du chorai, tautinių šokių grupės, orkestras ir teatro grupė. Ilgainiui Danijoje ėmė veikti lietuvių skautų draugovė, kūrėsi ugdymo įstaigos, įvairūs meno saviveiklos, sporto būreliai. 1945–1950 metais veikė vaikų darželis ir pradžios mokykla, kuri buvo įkurta dar Kopenhagoje ir turėjo daugiausia 156 mokinius. 1945–1949 metais leistas savaitinis Informacijos biuletenis. Tistedo stovykloje buvusią kalvą lietuviai papuošė Vyčio mozaika, pastatė medinį kryžių ir Gedimino stulpų skulptūrą. Šis kompleksas yra išlikęs iki šiol. Lietuvius pabėgėlius stovyklose rėmė 1945 metais Kopenhagoje sudarytas Danų-lietuvių šalpos komitetas, o nuo 1946 metų ir BALF (Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių šalpos organizacija Bendrasis Amerikos lietuvių fondas). 1945 metais įkurtas Lietuvių komitetas, kurio pirmininkas buvo M. Brakas. Komitetas palaikė svarius ryšius su lietuviais kitose šalyse[1]. 1945–1947 metais čia leistas mėnraštis „Lietuvių žinios“, kurį redagavo Jonas Gliosas, buvo suburtas ir tautinis ansamblis. 1947 metais įkurtas kultūrinės veiklos sambūris Romuva išleido vienkartinį leidinį „Vikingų žemėje“. Po 1947 metų tarpininkaujant tarptautinei pabėgėlių organizacijai didžioji dalis lietuvių išvyko į kitas valstybes: Didžiąją Britaniją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, o kiti Danijoje pasilikę lietuviai, jų buvo likę tik 209, 1950 metų pabaigoje įkūrė Danijos lietuvių bendruomenę. Bendruomenė Kopenhagoje 1950 metų gruodžio 8 dieną išleido savo leidinį Danijos lietuvių bendruomenės Laikinojo organizacinio komiteto aplinkraštis. Keletą dešimtmečių veikusios Danijos lietuvių bendruomenės veikla 9 dešimtmetyje kiek išblėso, atgaivinta ji buvo jau po 1990 metų.

1991 metų vasario 28 dieną Danija, antroji valstybė po Islandijos, pripažino atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tais pačiais metais pradėjo veikti Lietuvos ambasada Danijoje ir Danijos ambasada Lietuvoje. Šalys pradėjo glaudžiai bendradarbiauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Lietuva iš Danijos pradėjo gauti karinę paramą. 1997 metais įkurta Danijos lietuvių bendrija (šiuo metu jos pirmininkas Artūras Maslauskas). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, Danijos lietuvių bendruomenė gerokai pagausėjo. Šiais laikais lietuviai Daniją renkasi dažnai dėl aukšto pragyvenimo lygio, socialinių garantijų, didelio valstybės dėmesio šeimai ir todėl, jog Danija yra pakankamai nedaug nutolusi nuo Lietuvos. Danijoje šiuo metu gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių. Šalyje aktyviai veikia Danijos lietuvių bendrija, lietuvių bendruomenė Jutlandijoje ir Fiune, Danijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių profesionalų klubas Kopenhagoje, lituanistinės mokyklos įvairiuose Danijos miestuose, taip pat lietuvius buria įvairūs šokių, dainų kolektyvai, knygų, diskusijų bei mažųjų klubai. Pagrindiniai šių bendruomenių tikslai: suteikti Danijoje gyvenantiems lietuviams galimybę pabendrauti gimtąja lietuvių kalba, puoselėti lietuviškus papročius ir gyvąją švenčių tradiciją, vystyti savaitgalinių lituanistinių mokyklų veiklas, per muzikinį, estetinį, kultūrinį ugdymą suteikti visiems norintiems galimybę iš arčiau susipažinti su lietuviškuoju kultūros paveldu, bendradarbiauti su kitomis organizacijomis informavimo, kultūros, sporto ir švietimo srityse.

Kiekvienais metais Danijoje vyksta daug švenčių, mugių, parodų ir kitų renginių, kuriuose galima pajusti  lietuviškosios kultūros dvasią. Šiemet gegužės 15 dieną Baltijos baleto teatro (BBT) šokėjai lankėsi Kopenhagoje, kur šiuolaikinio šokio centre „Dansekapellet“ atliko baleto pastatymą „Vaivos juosta“. Tiek lietuviai, tiek danai turbūt bene pirmą kartą šalių bendrystės istorijoje turėjo galimybę pamatyti lietuvišką baletą Danijos scenoje. Taip pat šiemet Kopenhagoje įspūdingą, daugiau nei 50 įvairių renginių apimančią tarptautinę Jono Meko 100-mečio paminėjimo programą parengė Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje bei Jono Meko fondas.

Danijos lietuvių bendrijoje tradiciškai švenčiamos Kalėdos, organizuojamas šventinis koncertas ar spektaklis, linksmai, vaišinantis skaniausiais blynais švenčiamos Užgavėnės, iškilmingai minima Vasario 16-oji, Atvelykis, kai po šv. mišių kartu susiburiama pažaisti smagių žaidimų, padainuoti ir paridenti margučių, per Jonines taip pat žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriamas laužas. Dažnai bendruomenėse dar rodomas lietuviškas kinas, pristatomos lietuvių autorių parodos, kartais atvyksta ir įvairių svečių iš Lietuvos: muzikantų, rašytojų ir kt. Lietuviai įsijungia į įvairias šalies akcijas, pavyzdžiui, dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, bendradarbiauja su vietos valdžia. Dažnai lietuvių organizuojamuose renginiuose dalyvauja vietos žmonės, prisijungia ir Lietuvos ambasada Danijoje. Pastarieji metai buvo sudėtingi visam pasauliui ir, aišku, Danijos lietuvių bendrijai. Dėl įvairių apribojimų bendrijos veikla buvo smarkiai sumažėjusi. Vis dėlto pagal galimybes savo veiklą tęsė Danijos lietuvių bendrijos Mažųjų klubas, kuriame lietuvių kalbos pradmenų moko mokytojos Augustė Bukšaitytė, Agnė Pociūtė, Jūratė Tamulynienė ir Rūta Velikėnaitė. Jau nuo pat 2006 metų kiekvieną šeštadienį DLB Mažųjų klubas, į kurį susirenka vaikai nuo 3 iki 6 metų amžiaus, užsiima įvairia menine veikla: piešia, šoka, klauso įvairių lietuviškų pasakų, mokosi liaudies žaidimų, ratelių, tai pat eksperimentuoja, sportuoja ir turtina savo lietuvių kalbos žodyną. Pamokos trunka dvi valandas, lietuvių kalbos vaikai mokosi žaidybine forma, todėl norint pradėti lankyti pamokėles nebūtina gerai kalbėti lietuviškai. Danijos lietuvių bendrija taip pat siūlo pamokas mokyklinio amžiaus vaikams, kurie pamokų metu yra supažindinami su Lietuvos istorija, kultūra ir papročiais. Kiekvieną pamoką mokiniai atlieka lietuvių kalbos gramatikos užduotis, taip pat pamokų metu analizuojami literatūros kūriniai. Užduotys – individualizuotos, o klasėje mokosi ne tik puikiai lietuviškai kalbantys vaikai, bet ir tie, kurie auga mišrioje šeimoje ir kuriems kalbėti lietuviškai reikia įdėti daugiau pastangų.

Rugpjūčio 27 dieną Danijos lietuvių bendrijos šeštadieninės lituanistinės mokyklos Kopenhagoje moksleiviai, jų tėveliai ir mamytės susirinko į dar vieną mokslo metų pradžią. „Bravo teatras“ suvaidino spektaklį vaikams „Linksmos pasakos iš kišenės“. Susirinkusius pasveikino mokytojos, Danijos lietuvių bendrijos pirmininkas Artūras Maslauskas ir Lietuvos ambasados Danijoje atašė Asta Sakalauskaitė-Jankauskienė. Džiugu, kad lietuviai skiepija gimtąją lietuvių kalbą savo vaikams, deda visas pastangas, jog lietuviškai būtų kalbama ir namuose, randa laiko vaikams atvežti į mokyklą šeštadieniais ir aktyviai dalyvauja renginiuose. Toks lietuvių kalbos, kultūros, lietuvių tautos papročių išlaikymas ir puoselėjimas tikrai nenueis veltui.

Rugsėjo 10 dieną, po dviejų metų pertraukos, lietuviai ir visi besidomintys Lietuva rinkosi į Lietuvių dienas Kopenhagoje, kurias organizavo Lietuvių jaunimo sąjunga Danijoje. Lietuvių dienas pradėjo Kopenhagos lietuvių choras „Credo“, organizuotos amatų dirbtuvės ir lietuviškų patiekalų degustacija. Pirmos dienos vakare vyko baltarusių rašytojos Vandos Martins knygos pristatymas ir Vandos Martins, Lietuvos ambasadorės Danijoje Astos Radikaitės, Baltarusijos ir Danijos kultūros draugijos „Beladania“ vadovės Lizavetos Dubinka-Hushcha diskusija apie lietuvių bei baltarusių identitetus, laisvę ir demokratijos šaknis. Diena užbaigta atlikėjos iš Lietuvos Gabrielės Vilkickytės koncertu. Antroji renginio diena simboliškai paskirta dviračių žygiui lietuvių takais Kopenhagoje, kurį organizavo lietuvių Danijoje istorijos žinovas Dixie’is Simonsenas. Tikimasi susitikti kitose „Lietuvių dienose“ Danijoje ir kitais metais.

Taigi, linkime Lietuvių bendrijai Danijoje ir toliau puoselėti lietuvybę, pilietiškumą, gimtąją lietuvių kalbą ir plėsti lituanistinių mokyklų ratą, nes juk gimtosios kalbos išlaikymas, jos puoselėjimas bei perdavimas jauniesiems lietuviukams toks svarbus, parodantis meilę savo šaknims, Lietuvai, jos kultūrai ir gimtajam kraštui.

[1] Dãnijos lietùviai https://www.vle.lt/straipsnis/danijos-lietuviai/

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

 

Italijos lietuvių bendruomenei – 70

Bardžio miestelis Emilijos-Romanijos regione tik geografiškai toli nutolęs nuo Lietuvos. Iš tiesų, Lietuvos vardas čia visiems gerai žinomas lietuvių dvasininko, monsinjoro Vinco Mincevičiaus pastangų dėka.

Būtent čia vyko ir 6-asis Italijos lietuvių suvažiavimas, kuriame pagerbtas ne tik bendruomenės įkūrėjas V. Mincevičius, bet ir paminėta svarbi data – 70-asis Italijos lietuvių bendruomenės jubiliejus. Renginio organizatorė Emilijos-Romanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Trofimovaitė, paklausta dėl šių metų renginio vietos bei V. Mincevičiaus atminimo įamžinimo, pripažino, kad minčių organizuoti šių metų suvažiavimą kitur nė nebuvo.

„Prieš 20 metų susipažinau su prof. Birute Michelini ir man labai pasisekė, ji asmeniškai pažinojo prelatą V. Mincevičių. Iš jos pasakojimų sužinojau apie jo atliktus darbus Bardžio miestelyje ir ne tik. Tad kitokios minties ir negalėjo būti kur rengti suvažiavimą, tik Sala Lituania, Bardyje.

Šis renginys, kaip ir kiti buvę ITLB renginiai, praturtina Italijoje gyvenančių lietuvių žinias apie Lietuvos kultūrą, istoriją, Lietuvai ir lietuvybei dirbusius mūsų tautiečius. Tai įkvepia, paskatina, o ir padrąsina toliau drąsiai ir ryžtingai tęsti bendruomenės veiklą. Taip pat stiprina diasporos ryšius su Lietuva bei padeda apie Lietuvą ir lietuvius sužinoti italams. Labai svarbu ir tai, kad susitikę mes bendraujame lietuviškai, gyvenant kitakalbėje aplinkoje tai tikrai nėra nereikšminga detalė,“ – portalui ITLIETUVIAI.IT pabrėžė I. Trofimovaitė.

Kartu paminėdami V. Mincevičiaus 30-ąsias mirties metines, šiais metais visi Italijos lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami atvykti ir prisiliesti prie bendruomenės įkūrimo istorijos. Sužinoti daugiau apie bendruomenės steigėją bei apsilankyti Bardžio jaunimo namuose, kuriuose gyvuoja unikali, lietuviškais simboliais išpuošta Sala Lituania (Lietuvos salė). Renginio metu šiuose namuose prelatui buvo atidengta atminimo lenta.

Šių metų bendruomenės susitikimas buvo itin svarbus įvairiais aspektais, o labiausiai –  įprasminant ir prisimenant savo šaknis. LR ambasados Italijoje atstovas Valdemaras Juozaitis pasidžiaugė, jog lietuviai išlieka neabejingi savo kalbai, kultūrai, o svarbiausia – lietuvybei.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos sveikinimą suvažiavimo dalyviams perdavė PLB viešųjų ryšių komisijos pirmininkė, Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija Orlova.

“Dalyvavau bene visuose Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimuose per pastaruosius 5-erius metus. Žinau, kaip svarbu susiburti ir aplankyti vis kito regiono bendruomenę.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke ir visa jos valdyba nuoširdžiai sveikina Italijos lietuvių bendruomenę su gražiomis sukaktimis.

Pastaraisiais metais Italijos lietuviai, jūsų veikla yra garsiai matoma Pasaulyje. Jūs esate vienas iš gerųjų pavyzdžių, kurių pėdsakais galima sekti. Linkime ir toliau išlikti tokiais entuziastingais, Lietuvą mylinčiais diasporos lietuviais. Kiekvienas jūsų yra tikriausias Lietuvos ambasadorius savo šalyje”, – pabrėžiama PLB sveikinime.

Saulius Augustinas Kubilius, Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos žurnalistas, pratęsė svarbų susitikimą dalindamasis savo pranešimu apie prelato Vinco Mincevičiaus gyvenimą ir veiklą.

Prie renginio organizavimo daug prisidėjusi kalbininkė ir vertėja Birutė Michelini taip pat dalinosi unikaliais atsiminimais apie šviesaus atminimo bendruomenės įkūrėją ir jo nepaprastą asmenybę. Prisimindami jo darbus ir veiklą, mes įprasminame V. Mincevičiaus pastangas skirtas kiekvieno Lietuvos išeivio Italijoje tautiškumo palaikymui.

„Apskritai lietuvybė – tai labai abstrakti ir daugiareikšmiška sąvoka. Kiekvienas iš mūsų ją individualiai interpretuoja, o dažnas gal išvis nesusimąsto ar laiko ją įgimtu, savaime egzistuojančiu dalyku. Bet neprižiūrima, neauginama lietuvybė nunyksta kaip visa, kas gyva. Jeigu mums rūpi ją išlaikyti, turime duoti jai peno, naujų patyrimų. Puiki proga „pasikrauti“ radosi Bardyje. Čia išklausyti pranešimai tikrai praturtino mus, išplėtė mūsų akiratį“, – apie lietuvybės puoselėjimo svarbą kalbėjo  B. Michelini.

Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Simonkevičiūtė-Di Meglio paskatino visus prisiminti kaip vystėsi ir veikė lietuvių bendruomenė Italijoje, suprasti, kodėl svarbu mokyti savo vaikus kalbėti lietuviškai, įsisąmoninti, jog nepaisant to, kad gyvenate ne Lietuvoje, esate ne mažiau lietuvis.

Įgyti naujų žinių kvietė ir Skaidrė Urbonienė, humanit. m. dr., sakralinio meno specialistė, kuri pasakojo apie lietuvių kryždirbystę ir jos svarbą ne tik religiniame, bet ir tautiniame kontekste. Vilniaus Universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė dalinosi pasakojimu apie lietuvių išeivijos archyvus saugomus VU bibliotekoje.

Kupina įdomių pranešimų bei svarbių atsiminimų atliepimo šventė džiugino ir aktyviomis veiklomis. Renginio metu lietuvių bendruomenės nariai buvo kviečiami aplankyti garsiąją Bardžio miestelio pilį ir išgirsti apie ten esančius vaiduoklius. Surengta išvyka į Parmigiano Reggiano sūrių gamyklą, kurioje dalyviai mokėsi ir sužinojo žymiojo sūrio gamybos paslaptis.

Galiausiai, visi susirinkusieji sekmadienį atsisveikino, perdavė simbolinį gintaro medelį, tapusį susitikimo organizatorių talismanu. Ir lauks kito, taip pat savotiškai nepaprasto, Italijos lietuvių bendruomenės susitikimo, kuris kitais metas keliasi dar šiauriau – į Veneto ir Lombardijos regionus.

Karolina Motiejūnaitė

Šaltinis: ITLIETUVIAI.IT

Lietuvių bendruomenė Švedijoje: 76 metai bendrystės keliu

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Atsigręžus į praeitį, lietuvių buvimo pėdsakų Švedijoje galime ieškoti jau po 1863–64 metų sukilimo. Lietuvos, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjai buvo susirinkę į 1915 ir 1917 m. Stokholmo lietuvių konferencijas, kuriose kalbėjosi apie Lietuvos ateities ir bendros veiklos galimybes. 1917–1918 m. Stokholme veikė Lietuvių spaudos biuras, įsteigtas diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus iniciatyva. Lietuvių spaudos biuras leido hektografuotus biuletenius, kuriuos siuntė Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių laikraščiams, taip pat parengė ir išplatino Vakarų Europos šalių spaudai pranešimą apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kalbant apie Lietuvos vardo garsinimą Švedijoje, neabejotinai pirmiausia reikėtų paminėti Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorių, rašiusį lietuvių ir švedų kalbomis. Tai sudėtinga, gili, tragiška, tačiau kartu ir labai įdomi asmenybė. I. Šeinius buvo žymus ne tik literatūrine, tačiau ir diplomatine veikla, daug metų Ignas Šeinius Švedijoje atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiesiems dėl karo šelpti, buvo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi Danijoje, pasiuntiniu Suomijoje ir Lietuvos Respublikos ministru skandinavų kraštams. Gyvendamas Švedijoje lietuvis aktyviai reiškėsi vietos spaudoje, pristatydamas Lietuvą, jos išskirtinę kultūrą ir siekį tapti nepriklausomai.

Po I pasaulinio karo nemažai lietuvių studijavo Švedijos aukštosiose mokyklose. Tarpukariu Stokholme veikė Švedų-lietuvių draugija, kuri buvo atkurta 1990 m. II pasaulinio karo metu į Švediją pateko apie 400 lietuvių pabėgėlių. Nuo karo pabėgę lietuviai buvo įsteigę ateitininkų, draugijos „Šviesa“ skyrius, studentų organizacijų, sporto klubą „Vytis“, leido lietuvišką spaudą.[1] Lietuvių bendruomenė Švedijoje įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. 1946 m. Lietuvių bendruomenė Švedijoje pradėjo leisti 20 puslapių žurnalą „Pragiedruliai“. Žurnalas leistas iki 1949 m. Leidinio, kaip ir pačios bendruomenės, tikslas – telkti Švedijos lietuvius, išsaugoti jų tautinį tapatumą bei skatinti lietuvių ir švedų tautų tarpusavio supratimą. Žurnale „Pragiedruliai“ buvo rašoma politikos ir kultūros klausimais, publikuojama grožinė kūryba, aptariamos įvairios aktualijos. Žurnalo tiražas – 200 egzempliorių, iš viso išleisti 29 numeriai, leidinyje bendradarbiavo ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių lietuviai. Už „Pragiedrulių“ turinį buvo atsakinga redakcinė kolegija, kurios nariais buvo žymūs Švedijoje gyvenę lietuviai architektas, Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Pajaujis, etnologas Juozas Lingis ir kt. Po karo bendruomenės veikla buvo daugiausia nukreipta į užgrobtos tėvynės laisvinimo bylą: norint atkreipti dėmesį į Lietuvos poziciją ir nepriklausomybės atkūrimo siekį, vyko įvairios demonstracijos, protestai ir kt.

Po 1990-ųjų metų Švedijoje lietuvių kasmet vis daugėja. Daugiausia lietuvių įsikūrę Švedijos sostinėje Stokholme ir pietinėje šalies dalyje Skonėje. Vieni lietuviai dar vaikystėje į Švediją atkeliavo kartu su savo tėvais, čia užaugo ir susiformavo, kiti atvyksta čia studijuoti, o treti, baigę mokslus Lietuvoje, Švediją pasirenka dėl karjeros galimybių, dabar jau sutikti lietuvį, dirbantį tarptautinėje įmonėje, mokslo ar sveikatos įstaigoje, nėra retenybė. Skaičiuojama, kad Švedijoje gyvena maždaug 15 000 oficialiai įregistruotų lietuvių. Lietuvių bendruomenės atstovų teigimu, belieka tik spėti, kiek jų čia apsistoję laikinai ar tiesiog dar nebuvo įtraukta į gyventojų sąrašus.

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu atžvilgiu. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, kuri jau iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sėkmingai suvienijo bendrai veiklai senuosius, pokario ir naujuosius, nepriklausomybės metais atvykusius, diasporos atstovus. Lituanistinių mokyklų kūrimas ir veikla stipriai susiję su bendruomenėje puoselėjama lietuvybe bei jos perdavimu mažųjų lietuviukų kartai. Įdomu, jog Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio mokymo įstaiga visoje Vakarų Europoje. Lietuvos ambasada Švedijoje bei Švietimo taryba Švedijos Karalystėje kasmet kviečia visus Švedijoje gyvenančių lietuvių vaikus mokytis gimtosios lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos vaikai jau gali mokytis virš 20 Švedijos savivaldybių mokyklų. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai taip pat kviečiami lankyti savaitgalines lituanistines mokyklas: Stokholmo „Saulę“, Geteborgo „Draugystę“ ar Vesteroso mieste įsikūrusią lituanistinę mokyklą, kur turės puikią galimybę pabendrauti su savo bendraamžiais, mokytis lietuvių kalbos aktyviai dalyvaudami įvairiose veiklose ir kartu švęsti Lietuvai svarbias šventes. Vyresnio amžiaus mokiniams rengiamos papildomos, nuotolinės pamokos.

Pačioje pradžioje susikūrusi bendruomenė vykdė daugiau labdaringas veiklas, padėjo tėvynėje ir svetur gyvenantiems lietuviams, o dabartinė bendruomenė susitelkusi į kultūrinę, šviečiamąją veiklą, tačiau tikslai išlieka panašūs. Pagrindiniai bendruomenės tikslai – puoselėti lietuvybę, remti ir skatinti lietuvių kalbą bei kultūrą puoselėjančią veiklą ir įvairias jos formas, į bendruomenę ir jos veiklą pritraukti kuo daugiau esamų ir naujų narių, išplečiant veiklą visoje Švedijoje, prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio populiarinimo Švedijoje ir pasaulyje, padėti lietuviams integruotis į Švedijos visuomenę, kurti ir vykdyti bendrus informacinius, kultūrinius ir politinius renginius kartu su įvairiomis vyriausybinėmis ar nevyriausybinėmis organizacijomis, prisidėti prie Lietuvai aktualių ir svarbių klausimų sprendimų ir pan.

2015 m. įvyko esminiai struktūriniai bendruomenės pokyčiai – Lietuvių bendruomenė Švedijoje tapo centrine (skėtine) koordinuojančia organizacija, į kurią įeina visi kiti skyriai. Lietuvių bendruomenės Švedijoje veikla apima visą Švediją, o į valdybą renkami kandidatai iš visų esamų skyrių. Bendruomenė turi skyrių Pietų Švedijoje – Skonėje, sostinėje Stokholme ir Geteborge. Šiuo metu bendruomenės pirmininkė – Rūta Gailiutė-Žičkienė, lietuvių jaunimą Švedijoje telkia Darius Kvainauskas. Savotiškais bendruomenės skyriais galėtume laikyti ir minėtas lituanistines mokyklas, ir jau beveik 20 metų veikiantį Stokholme įsikūrusį jaunatvišką, entuziastingą lietuviškų tautinių šokių kolektyvą „Baltija“ bei Lietuvių verslo klubą Stokholme. Atsiranda vis naujų įvairių klubų ir kolektyvų – nuo žvejų, gamtos mylėtojų iki etnografinės muzikos ansamblių. Štai etnografinis ansamblis „Bitkrėslė“ įsikūrė 2018 m. po Stokholmo lituanistinės „Saulės“ mokyklos stogu. Kolektyvas vienija žmones, mylinčius lietuviškas liaudies dainas ir etnokultūrą, aktyviai dalyvauja ne tik mokyklos  renginiuose, bet ir Lietuvos ambasados Švedijoje, kitų šalių bendruomenių, organizacijų organizuojamuose renginiuose bei projektuose. Ansamblyje atliekamos populiarios lietuvių liaudies dainos ir sudėtingesni, autentiški kūriniai, tokie kaip sutartinės, o jas pagyvina kanklių skambesys. Džiugu, jog Lietuvos etnokultūra puoselėjama ir pristatoma entuziastingų atlikėjų Švedijos visuomenei. Šių metų rudenį žadama daug naujų įdomių ir netradicinių formatų Lietuvos etnokultūrai skirtų konkursų, renginių Švedijoje. Vienas iš jų – kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje, Stokholmo lituanistine mokykla ,,Saulė“ organizuojamas kūrybinių darbų integruotas lietuvių kalbos, istorijos bei piešinių konkursas „Kuriu sakmę“, skirtas puoselėti ir pažinti lietuvių kalbai ir tautosakai, jame gali dalyvauti tiek suaugusieji, tiek mokyklinio amžiaus vaikai. Daugiau informacijos apie konkursą rasite Lietuvos ambasados Švedijoje Facebook paskyroje (https://www.facebook.com/LithuanianEmbassyStockholm).

Taigi aktyviai veikianti bendruomenė ypač daug dėmesio skiria lietuviškai kultūrai. Lietuviai sutelkiami organizuojant įvairius informacinius, verslo, sporto, turizmo ar politinius renginius. Bendruomenė organizuoja ir įvairias palaikymo akcijas Ukrainai, kuriose reiškiama parama ukrainiečiams, kovojantiems už savo šalies nepriklausomybę. Bendruomenė bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ambasada, kitomis bendruomenėmis bei organizacijomis ir turi gausią renginių pasiūlą: rodomi lietuviški filmai, teatro spektakliai, organizuojami lietuvių atlikėjų koncertai, šiuolaikinio meno parodos, kelionės ir kiti Lietuvos vardą garsinantys renginiai. Kasmet daug žmonių sutraukia ir yra ypač laukiami tradiciniai priešadventiniai, Vasario 16-osios renginiai. Bendruomenių skyriai susirenka švęsti Užgavėnių, Velykų, giedoti tautiškos giesmės ir kitomis progomis. Taip pat mėgstami sekmadieninės lituanistinės „Saulės“ mokyklos ir tautinių šokių grupės „Baltija“ renginiai, į aktyvias pramogas kviečia Skonės lietuviai. Vienas iš žinomesnių kasmetinių renginių yra Baltijos šalių diena. Šis renginys organizuojamas kartu su latvių ir estų bendruomenėmis. Jis supažindina žmones su lietuviška kultūra, papročiais, istorija bei tradicijomis. Šiemet, rugsėjo 3 d., Baltijos šalių dienos šventė vyko jau 16-tą kartą. Šių metų šventėje dalyvavo ne tik Lietuvos, Estijos ir Latvijos ambasadų atstovai, bet ir Ukrainos ambasados bei bendruomenės atstovai, apsilankę renginyje svečių teisėmis. Kaip visada, pasirodė vietiniai meno kolektyvai, prisistatė bendruomenės, lietuvių amatininkas pademonstravo kalvystės meną senovinėje kalvėje, vyko daug kitų pramogų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Svarbu paminėti, kad būtent Švedijos lietuvių bendruomenėje, Stokholmo lituanistinėje „Saulės“ mokykloje užgimė pasaulio lietuviams jau gerai žinomas projektas – „Draugystės tiltas“. Tai tarptautinis Europos lituanistinių mokyklų vasaros sąskrydis, skirtas ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėveliams, lietuvių bendruomenių, diplomatinių atstovybių ir Lietuvos vyriausybinių organizacijų atstovams, visiems, kurie domisi savo šaknimis, lietuvių kalba, rūpinasi vaikų ateitimi. Jis padeda vaikams susirasti naujų draugų, lankančių lituanistines mokyklas kitose šalyse, dalyvauti įvairiose veiklose, o svarbiausia, bendrauti savo gimtąja lietuvių kalba. Tėvai ir sąskrydžio svečiai tuo metu gali susipažinti su lietuvių bendruomenių bei lituanistinių mokyklų veikla, padiskutuoti ugdymo, švietimo ir bendruomeniškumo klausimais, dalyvauti paskaitose įvairiomis lituanistinio ugdymo užsienyje temomis, taip pat  – kūrybinėse edukacinėse dirbtuvėse. Pedagogams ir kitiems švietimo atstovams tai yra puiki galimybė susipažinti su lituanistinio švietimo naujovėmis, padiskutuoti aktualiais lituanistinio švietimo klausimais ir pasidalyti informacija bei gerąją patirtimi, gauta vaikų ugdymo, dėstymo ir kitose švietimo srityse. ,,Draugystės tilto“ vėliava kiekvienais metais keliauja iš vienos šalies į kitą. Šis lituanistinių mokyklų sąskrydis buvo pirmąkart surengtas 2005 m. Stokholme, per septyniolika metų, kartais užsukdamas ir po kelis kartus, apkeliavo Airiją, Vokietiją, Angliją, Italiją, Ispaniją, Norvegiją, Islandiją, Daniją. Šiais metais draugystės tiltas buvo nutiestas į Europos civilizacijos lopšį  – Graikiją.

Kurį laiką Lietuvių bendruomenė Švedijoje turėjo ir savo leidinį. Bendruomenės valdyba 2003 m. vasario mėnesį išleido pirmąjį „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinio leidinio“ (toliau – LBŠ IL) numerį. Laikraštis ėjo iki 2011 m sausio, iš viso išėjo 17 numerių. Pagrindiniai leidinio tikslai – puoselėti lietuvybę, tautinę tapatybę ir pristatyti bendruomenės veiklą: buvusius ir planuojamus renginius, papasakoti apie lietuvių veiklos grupes, supažindinti su Lietuvių bendruomenės Švedijoje istorija, taip pat pristatyti LR ambasados Švedijos Karalystėje pagrindinius darbuotojus, paskelbti aktualią Pasaulio lietuvių bendruomenės informaciją. Platus laikraščio temų spektras puikiai atspindėjo Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklų pobūdį, todėl dar vienas, mažiau akcentuotas leidinio tikslas – įtraukti ir daugiau Švedijoje gyvenančių lietuvių į bendruomenės veiklą. Prie laikraščio rengimo prisidėjo ir nemažai bendruomenės narių, o taip pat ir lietuviai iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Vieni redagavo straipsnius, kiti siuntė savo fotografijas, iliustracijas. Nuolatinių talkininkų nebuvo daug, o ir jie dažnai keitėsi. Nuo pirmojo numerio iki 2010 m. sausio numerio atsakingoji redaktorė buvo Audronė Vodzinskaitė-Städje, vėliau išrinkta Lietuvių bendruomenės Švedijoje pirmininke, paskutiniųjų dviejų numerių atsakingąja redaktore buvo Vilija Liorančienė. „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ buvo išties išsamus to laikotarpio seniausios lietuvių bendruomenės veiklos metraštis: su įvykusių renginių datomis, išsamiais aprašymais, nuotraukomis ir pasižymėjusių bendruomenės veiklose žmonių pavardėmis.

Bendruomenės valdyba nuolat ieško būdų, kaip pritraukti naujų narių, o taip pat ir finansinės paramos Švedijos lietuvių bendruomenės projektams, nes smagios veiklos dažniausiai yra ta graži lietuvių bendruomenių gyvavimo užsienyje pusė. Tačiau kasdien daugeliui tenka susidurti su kur kas sudėtingesniu finansų klausimu, nes juk kainuoja apskritai viskas, o pajamos yra ribotos. Džiugu, jog Lietuvių bendruomenė Švedijoje rado būdų bent iš dalies išspręsti pinigų klausimą. 2021 m. bendruomenė gavo tautinės mažumos statusą ir valstybės subsidijas, o iki tol teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią bendruomenės nariams skaitant įstatymus bei įkalbinėjant lietuvius tapti oficialiais bendruomenės nariais.

Sunku būtų keliais žodžiais nupasakoti daugiau nei 70 metų trunkančią, kupiną iššūkių ir džiaugsmų Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. Bendruomenė – spalvinga ir įvairiapusiška, po jos stogu telpa skirtingų kartų, galbūt net skirtingų emigracijos bangų atstovai, kurie dirba lietuviškos tapatybės puoselėjimo labui, o jos stiprybė yra darbas išvien. Juk didžiausi ir prasmingiausi darbai padaromi tada, kai žmonės dirba dėl vieno bendro tikslo, kai yra noras tobulėti, padaryti ką nors gero ne vien tik sau, bet ir kitiems.

[1] https://www.vle.lt/straipsnis/svedijos-lietuviai/

www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“