Tag Archive: Deimantė Žukauskienė

Ką žinome apie Škotijos lietuvius?

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės gretos pasipildė – Škotijoje susibūrę tautiečiai lapkričio 13 dieną oficialiai įkūrė šio krašto lietuvių bendruomenę. Bendruomenės vizija – vieningi, pilietiški ir tautinį identitetą puoselėjantys Škotijoje gyvenantys lietuviai.

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

PLB.LT

Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, pirmieji lietuviai, daugiausia iš Suvalkijos kilę valstiečiai, dar 19 a. pabaigoje atvyko dirbti į Škotijos akmens anglių, geležies rūdos kasyklas, plieno liejyklas ir geležies fabrikus, kurie telkėsi aplink Belshilį (Bellshill), Glazgą. Dalis tų lietuvių netrukus persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Didesnis skaičius lietuvių atvyko per Japonijos–Rusijos karą ir štai 20 a. pradžioje Škotijoje jau gyveno per 3000 lietuvių sudariusių didžiausią Didžiosios Britanijos lietuvių koloniją. Nuo pat pirmosios išeivių iš Lietuvos bangos Škotijos universitetuose studijavo ir nemažai lietuvių, tad ne visiems atvykėliams teko sunki dalia dirbti anglies kasyklose ar metalo apdirbimo gamyklose.

Nuo seno ten, kur gyvena daugiausia lietuvių, ilgainiui pradeda telktis įvairių organizacijų, draugijų būstinės. Pirmoji Škotijos lietuvių organizacija – 1898 m. Glazge įsteigta Šv. Kazimiero lietuvių katalikų draugija, kuri 20 a. viduryje turėjo 530 narius, išlaikė lietuvius kunigus, lietuvių dvasininkams vyko ir lietuviškos mišios. 1934–1983 m. Škotijos lietuvių dvasios vadas buvo prelatas J. Gutauskas, vėliau iki 21 a. pradžios – kunigas J. Andriušis. Prieškario lietuviai norėjo ir galėjo pastatyti ir savo bažnyčią – bet to griežtai neleido vyskupas, nenorėjęs etninio skaldymosi[1]. 1911 m. Glazge įkurta Blaivybės draugija. 1929 m. Belshilyje įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija.

Pirmasis savaitinis lietuvių laikraštis „Laikas“ ėjo Belshilyje 1905–1906 m., išleista apie 20 numerių, jį redagavo Juozas Petrulis. 1907–1923 m. taip pat Belshilyje ėjo lietuvių socialdemokratų, nuo 1920 – komunistų laikraštis „Rankpelnis“. 1913–1982 m. Belshilyje ir Glazge leistas „Išeivių draugas“. 1923 m. Glazge keletą mėnesių ėjo laikraštis „Anglekasis“, kurį redagavo Leonas Vitkauskas. Škotijos lietuvių jaunuomenė turėjo savo neperiodinį žurnalą „Mūsų veidas“, kuris leistas Belshilyje, 1936-1938 m. Lietuvių šviesos draugystė Škotijoje Glazge leido mėnesinį „tautišką-istorišką paveiksluotą laikraštį“ „Naujas laikas“, jo redaktorius P. Bancevičius, laikraštis ėjo lietuvių ir anglų kalba. 1931–1962 m. Belshilyje veikė Škotijos lietuvių darbininkų draugija, tačiau, nepaisant besisteigiančių draugijų, kultūros židinių, lietuvių emigrantų gyvenimas buvo išties sudėtingas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame diplomato Kazio Bizausko dokumentų archyve yra 1930 metų vasario 21 dienos laiškas Užsienio reikalų ministrui[2], kuriame pasakojama apie vizitą po aštuonias lietuvių, gyvenančių Škotijoje, kolonijas. Jame rašoma, jog spaudos padėtis yra sunki, nes skaitytojų mažai, o parduodant laikraštį gaunamų lėšų ir surinktų aukų vos užtenka laikraščio leidybai. Spaudos bendradarbiai ir redaktoriai beveik jokio atlygio negauna, kartais tam pačiam redaktoriui tenka užpildyti visą laikraštį. Diplomatas nušviečia išeivių buitį ir darbo situaciją: „Mūsų išeivių padėtis sunki, nes daug dirbtuvių sustabdyta ir todėl nėra pakankamo darbo. Taipogi ir kasyklose darbas neina pilnu tempu. <…> Nejudomos nuosavybės lietuviai kaip ir neturi, jei neskaityti, kad tik kokios 4-5 šeimos yra įsigijusios nuosavus namus. Labai pasiturinčių taipogi yra tik keletas. Pažymėtinas faktas, kad geriau gyvena tie, kurie turi savo šeimynas. Vedusiųjų ir tautinis supratimas didesnis, ir jie aktingiau dalyvauja visuomeniniame lietuvių gyvenime“. Diplomatas toliau pasakoja, kad aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose mokosi apie 40 lietuvių studentų, yra jau ir keletą baigusių universitetą, dažniausiai tai mokytojai. „Apie vietinį jaunimą, reikia pasakyti, kad jis nėra taip ištautėjęs kaip kai kuriose vietose Amerikoje.“

Prieškario Škotijos lietuvių bendruomenę ištiko žiaurus likimas. 1917 m. Didžioji Britanija, sutarusi su Rusijos laikinąją vyriausybe, į I pasaulinio karo frontą išsiuntė kelis tūkstančius imigrantų lietuvių ir lenkų, tačiau grįžti leista tik apie 300 iš jų. 1920 m. iš Škotijos į Lietuvą išsiųsta apie 600 žmonių – be maitintojų likusios šeimos. 1913 m. Škotijoje gyveno apie 8500 lietuvių, o 1932 – apie 5000 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių[3].

Gerokai sumažėjusią Škotijos lietuvių bendruomenę po II pasaulinio karo dar kiek atgaivino nuo sovietų bėgę dipukai, o masinė imigracija po 1990 m., galima sakyti, ją visiškai pakeitė. 1947–1948 m. Škotijoje įsikūrė apie 400 lietuvių karo pabėgėlių, persikėlusių iš žemyninės Europos DP stovyklų. 1953 m. Škotijoje veikė katalikų darbininkų šv. Juozapo sąjunga, 1949 m. įkurta jaunimo draugija „Aušra“, vėliau turėjusi dainų ir šokių grupes, Šv. Cecilijos choras, įkurtas 1950 m., jo vadovai A. Varnaitytė‑Mullen ir P. Dzidolikas. 1970 m. Škotijoje gyveno apie 300 lietuvių, gimusių Lietuvoje, ir apie 3000 lietuvių, gimusių Škotijoje. Belshilyje kurį laiką veikė Škotijos lietuvių institutas, apie 1979 metus instituto vietoje įkurtas Škotijos lietuvių kultūros, poilsio ir socialinis klubas, tuo metu turėjęs apie 600 narių ir veikiantis iki šių dienų. 1979 m. įkurtas Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos Škotijos skyrius, kurio pirmininku keletą dešimtmečių buvo J. Bliūdžius.

Naujoji lietuvių įsikūrimo Škotijoje banga prasidėjo 21 a. pradžioje, kai į Škotiją dirbti ir studijuoti atvyko kelios dešimtys tūkstančių lietuvių. Dabartiniai jauni emigrantai, ypač studentai, yra labai vertinami Škotijoje. Glazgo ir Stratklaido universitetų dėstytojai negaili pagyrų lietuviams dėl kruopštumo, sąžiningumo, stropumo bei smalsumo ir visad džiaugiasi sulaukę lietuvių studentų. Nuo 2010 m. veikia Glazgo universiteto lietuvių draugija. Taip pat veikia Edinburgo universiteto lietuvių draugija EULS. 2014 m. įkurta asociacija Lietuviai Škotijoje (Lithuanians in Scotland Association), kurios pirmininkė Viktorija MacDonald. Nuo 2014 m. Aberdyne (Aberdeen) ir Freizerberyje (Fraserburgh), Glazge, Piterhede vyksta Škotijos lietuviškos mokyklos, Edinburge – pradinės mokyklos „Skruzdėliukas“ pamokos. 2016 m. kovo 26 d. Aberdyne susikūrė ALNES – Lietuvių asociacija šiaurės rytų Škotijoje. 2017 m. įkurtas Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Glazgo skyrius (Glasgow Lithuanian United), kurio pirmininke išrinkta Daina Bytautienė. Šiuo metu Škotijoje gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių.

Džiugi žinia, jog pereitų metų lapkričio 13 dieną Škotijoje susibūrę tautiečiai oficialiai įsteigė šio krašto lietuvių bendruomenę taip papildydami Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių gretas. Škotijos lietuvių bendruomenės tikslas – telkti šiame krašte gyvenančius tautiečius, stiprinti jų pilietiškumą ir tautinį identitetą, skleisti žinią apie įvairias jų veiklas, ypač tas, kurios prisideda prie lietuvybės puoselėjimo ir tėvynainių jungimo.

Anot Škotijos lietuvių bendruomenės atstovų, nors krašte ir veikė keletas lietuviškų organizacijų, tačiau apskritai trūko lietuviškos veiklos, visus vienijančios bendruomenės. Apie tai vis būdavo neoficialiai pakalbama su šiame krašte gyvenančiais tautiečiais, tačiau ši mintis ėmė realizuotis po aktyvių lietuvių Dainos Ramanauskaitės ir Redos Paulauskaitės suorganizuotos Joninių šventės Edinburge, į kurią susirinko gausus bendraminčių būrys. Veiklias kraštietes pastebėjo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Alvija Černiauskaitė ir Lietuvos ambasados JK diplomatai, tad, sulaukus didžiulio palaikymo, vasaros pabaigoje pradėti Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo paruošiamieji darbai. Norint įsteigti bendruomenę, reikia paruošti bendruomenės įstatus, kurie apibrėžia organizacijos veikimą, surasti daugiau bendraminčių, norinčių prisijungti prie šios veiklos, ir, be abejo, surengti steigiamąjį suvažiavimą. Kad viskas vyktų sklandžiai, paruošiamuosius Škotijos lietuvių bendruomenės įkūrimo darbus padėjo atlikti Edinburge gyvenantis Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas Rimvydas Rubavičius, turintis nemažai patirties kuriant lietuvių jaunimo bendruomenes įvairiose pasaulio šalyse, taip pat prie lietuvių bendruomenės įkūrimo prisidėjo Edinburgo universiteto lietuvių draugijos pirmininkė Goda Katkutė.

Galiausiai lapkričio 13 d. buvo surengtas steigiamasis Škotijos lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Jame slaptu balsavimu buvo išrinkta bendruomenės valdyba ir patvirtinti įstatai. Škotijos lietuvių bendruomenės pirmininke, sulaukus palaikymo ir skatinamųjų žodžių, tapo Daina Ramanauskaitė, sekretore – Reda Paulauskaitė, iždininke – Živilė Venskuvienė, taip pat išrinkti dar šeši valdybos nariai. Škotijos lietuvių bendruomenė Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės valdybos sprendimu lapkričio 15 dieną buvo oficialiai patvirtinta kaip naujas JK lietuvių bendruomenės skyrius.

Turbūt dauguma emigracijoje gyvenančių lietuvių pasiilgsta savos kalbos, tradicinių švenčių paminėjimo, lietuviškų patiekalų ir „savumo“ jausmo, todėl oficialus bendruomenės įsteigimas reiškia ir galimybę kiekvienam Škotijoje gyvenančiam tautiečiui išlaikyti bei puoselėti lietuviškas tradicijas, kultūrą, o tam ši lietuvių bendruomenė turi potencialą: įsiliedama į JKLB šeimą, įsitraukdama į įvairius kartu organizuojamus projektus, bendradarbiaudama su LR ambasada Jungtinėje Karalystėje gali puoselėti vienijančią organizaciją, kurios kertinės vertybės – pilietiškumas, savanoriškumas, tolerantiškumas, aktyvumas, ir kurti sėkmingą, daugialypį pasakojimą apie Lietuvą.

Gražių iniciatyvų, bendradarbiavo su Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomene (JKLB), LR ambasada pavyzdžių būta ir anksčiau. Liepos 6 d. visi Škotijos lietuviai ir jų draugai buvo kviečiami giedoti „Tautiškos giesmės“ šalia naujojo LR garbės konsulato Edinburge, kuris atidarytas pernai birželio 29 d. Jau keli metai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė (JKLB) organizuoja gerumo akciją „Iš širdies į širdį“, prie kurios ragina prisidėti neabejingus lietuvius. Gerumo akcijos metu renkamos lėšos vienišiems Lietuvoje gyvenantiems seneliams. Škotijoje gyvenantys lietuviai taip pat buvo pakviesti prisijungti prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“, raginant sausio 13 dieną savo languose uždegti vienybės ir atminimo žvakutes ir jų šviesoje papasakoti savo draugams, kolegoms ar kaimynams apie Lietuvos laisvės kelią, Sausio 13-osios įvykius ir jų reikšmę. Škotijos lietuvių bendruomenė intensyviai planuoja renginius, į kuriuos žada pakviesti visus besidominčius Lietuva, jos kultūra, istorija. Pirmasis iš tokių renginių įvyko sausio 14 dieną – Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ peržiūra Edinburge. Vasario 16-ąją į Glazgą susirinkę lietuviai turėjo galimybę ne tik pamatyti stulbinančio pasisekimo susilaukusį lietuvių kūrėjų filmą, bet ir gyvai susitikti, jaukiai paminėti valstybės nepriklausomybės dieną ir pabendrauti su Škotijos lietuvių bendruomenės nariais.

Škotijos lietuviai visais laikais stengėsi išlaikyti lietuvybę, puoselėti meilę savo šaliai ir kilmei. Naujai susikūrusiai lietuvių bendruomenei linkime gražių projektų, iniciatyvų, vienybės ir darnos. Vardan tos!

[1] http://global.truelithuania.com/lt/united-kingdom-1097/

[2] Kazys Bizauskas. Atsilankymas pas Škotijos lietuvius. 1930. II. 21. LNB F61-359

[3] https://www.vle.lt/straipsnis/skotijos-lietuviai/

Šaltinis: PASAULIOLIETUVIS.LT

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

Jei norėtumėte publikuoti straipsnį prašome nekeisti straipsnio pavadinimo, nurodyti informacijos šaltinį, autorių ir projekto pavadinimą.

 

Lietuvių kultūrinė raiška Danijoje

Danija – Europos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūros, esanti šalis. Valstybė įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje bei aplinkinėse salose – Danijos salyne, Šiaurės Fryzų salose ir Bornholme. Danija turi vienintelę – 68 kilometrų ilgio – sausumos sieną su Vokietija Jutlandijos pietuose. Daug kas iš mūsų Daniją pažįsta kaip vaikų literatūros rašytojo Hanso Christiano Anderseno, daniško hygge, Lego gimtinę. Turbūt ne kartą iš spaudos esame girdėję ar skaitę, jog danai vis išrenkami kaip laimingiausia tauta pasaulyje arba bent jau išlieka laimingiausiųjų penketuke. Danija taip pat yra viena iš labiausiai išsivysčiusių,  moderniausių šalių pasaulyje. Šalyje gyvenimo kokybė yra labai aukšta. Danijos miestai kompaktiški ir patogūs, o keliauti po Daniją yra labai paprasta. Danai bendraudami vertina atvirumą ir sąžiningumą, taip pat mėgsta tvarką, punktualumą, neretai sako viską, ką galvoja, todėl užsieniečiams gali pasirodyti, jog jie yra grubūs, tačiau jų tiesiog toks bendravimo stilius. Danai labai tolerantiški, jie visada linkę eiti į kompromisą, o tai labai padeda palaikyti gerus darbinius santykius. Nors Danija ir neturi tokios įspūdingos gamtinės įvairovės, kaip kaimyninės šalys, tačiau jos kraštovaizdžiai tikrai yra gražūs ir verti pamatyti. Įdomu, jog šalis savo dviračių kultūra nė kiek neatsilieka nuo Nyderlandų. O kokie gi Danijos ryšiai su Lietuva?

Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, prieš I pasaulinį karą Danijoje buvo apie 20 lietuvių, kurie čia buvo sukūrę mišrias šeimas arba studijavo Danijos aukštosiose mokyklose. Danijos ir Lietuvos neoficialūs ryšiai buvo užmegzti dar 1919 metais, o štai 1921 metų rugsėjo 28 dieną Danija Lietuvą pripažino de jure. To meto Lietuvos prezidentas Antanas Smetona labai žavėjosi Danija bei kitomis Skandinavijos šalimis. Lietuvos spaudoje taip pat pasirodė nemažai straipsnių, pasakojančių apie Skandinaviją bei jos šalis. Tarpukariu Lietuvos ir Danijos ryšiai reiškėsi prekyba ir kultūriniais mainais. Kopenhagoje kurį laiką rezidavo diplomatas, rašytojas Jurgis Savickis. 1919 metais čia gimė rašytojo, diplomato sūnus – lietuvių tapybos klasikas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, menotyros daktaras Augustinas Savickas.

II pasaulinio karo pabaigoje, kai vokiečiai į Daniją vežė karo pabėgėlius vokiečius, kartu su jais į šią šalį pateko ir dalis lietuvių pabėgėlių, daugiausia iš Klaipėdos krašto. Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, 1945 metų gegužės mėnesio duomenimis, Danijoje užregistruoti 2149 lietuviai. Dauguma lietuvių pateko į pabėgėlių stovyklas Kopenhagoje. Čia jie kartu su kitais pabėgėliais iš Baltijos šalių buvo apgyvendinti didelėje sporto salėje. Taip pat nemaža dalis lietuvių susitelkė Nymindegabo stovykloje, iš kurios vėliau persikėlė į Tistedą (Thisted). Pamažu pradėjo steigtis įvairios sąjungos, kolektyvai, ėmė vystytis kultūrinė veikla. Netoli Kopenhagos dar liko bendra Baltijos šalių studentų stovykla Vedbeke (Vedbaek). Čia lietuviai buvo įkūrę tautinių šokių grupę ir chorą. Nymindegabe, Tistede veikė du chorai, tautinių šokių grupės, orkestras ir teatro grupė. Ilgainiui Danijoje ėmė veikti lietuvių skautų draugovė, kūrėsi ugdymo įstaigos, įvairūs meno saviveiklos, sporto būreliai. 1945–1950 metais veikė vaikų darželis ir pradžios mokykla, kuri buvo įkurta dar Kopenhagoje ir turėjo daugiausia 156 mokinius. 1945–1949 metais leistas savaitinis Informacijos biuletenis. Tistedo stovykloje buvusią kalvą lietuviai papuošė Vyčio mozaika, pastatė medinį kryžių ir Gedimino stulpų skulptūrą. Šis kompleksas yra išlikęs iki šiol. Lietuvius pabėgėlius stovyklose rėmė 1945 metais Kopenhagoje sudarytas Danų-lietuvių šalpos komitetas, o nuo 1946 metų ir BALF (Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių šalpos organizacija Bendrasis Amerikos lietuvių fondas). 1945 metais įkurtas Lietuvių komitetas, kurio pirmininkas buvo M. Brakas. Komitetas palaikė svarius ryšius su lietuviais kitose šalyse[1]. 1945–1947 metais čia leistas mėnraštis „Lietuvių žinios“, kurį redagavo Jonas Gliosas, buvo suburtas ir tautinis ansamblis. 1947 metais įkurtas kultūrinės veiklos sambūris Romuva išleido vienkartinį leidinį „Vikingų žemėje“. Po 1947 metų tarpininkaujant tarptautinei pabėgėlių organizacijai didžioji dalis lietuvių išvyko į kitas valstybes: Didžiąją Britaniją, Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, o kiti Danijoje pasilikę lietuviai, jų buvo likę tik 209, 1950 metų pabaigoje įkūrė Danijos lietuvių bendruomenę. Bendruomenė Kopenhagoje 1950 metų gruodžio 8 dieną išleido savo leidinį Danijos lietuvių bendruomenės Laikinojo organizacinio komiteto aplinkraštis. Keletą dešimtmečių veikusios Danijos lietuvių bendruomenės veikla 9 dešimtmetyje kiek išblėso, atgaivinta ji buvo jau po 1990 metų.

1991 metų vasario 28 dieną Danija, antroji valstybė po Islandijos, pripažino atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tais pačiais metais pradėjo veikti Lietuvos ambasada Danijoje ir Danijos ambasada Lietuvoje. Šalys pradėjo glaudžiai bendradarbiauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Lietuva iš Danijos pradėjo gauti karinę paramą. 1997 metais įkurta Danijos lietuvių bendrija (šiuo metu jos pirmininkas Artūras Maslauskas). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, Danijos lietuvių bendruomenė gerokai pagausėjo. Šiais laikais lietuviai Daniją renkasi dažnai dėl aukšto pragyvenimo lygio, socialinių garantijų, didelio valstybės dėmesio šeimai ir todėl, jog Danija yra pakankamai nedaug nutolusi nuo Lietuvos. Danijoje šiuo metu gyvena apie 15 tūkstančių lietuvių. Šalyje aktyviai veikia Danijos lietuvių bendrija, lietuvių bendruomenė Jutlandijoje ir Fiune, Danijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių profesionalų klubas Kopenhagoje, lituanistinės mokyklos įvairiuose Danijos miestuose, taip pat lietuvius buria įvairūs šokių, dainų kolektyvai, knygų, diskusijų bei mažųjų klubai. Pagrindiniai šių bendruomenių tikslai: suteikti Danijoje gyvenantiems lietuviams galimybę pabendrauti gimtąja lietuvių kalba, puoselėti lietuviškus papročius ir gyvąją švenčių tradiciją, vystyti savaitgalinių lituanistinių mokyklų veiklas, per muzikinį, estetinį, kultūrinį ugdymą suteikti visiems norintiems galimybę iš arčiau susipažinti su lietuviškuoju kultūros paveldu, bendradarbiauti su kitomis organizacijomis informavimo, kultūros, sporto ir švietimo srityse.

Kiekvienais metais Danijoje vyksta daug švenčių, mugių, parodų ir kitų renginių, kuriuose galima pajusti  lietuviškosios kultūros dvasią. Šiemet gegužės 15 dieną Baltijos baleto teatro (BBT) šokėjai lankėsi Kopenhagoje, kur šiuolaikinio šokio centre „Dansekapellet“ atliko baleto pastatymą „Vaivos juosta“. Tiek lietuviai, tiek danai turbūt bene pirmą kartą šalių bendrystės istorijoje turėjo galimybę pamatyti lietuvišką baletą Danijos scenoje. Taip pat šiemet Kopenhagoje įspūdingą, daugiau nei 50 įvairių renginių apimančią tarptautinę Jono Meko 100-mečio paminėjimo programą parengė Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje bei Jono Meko fondas.

Danijos lietuvių bendrijoje tradiciškai švenčiamos Kalėdos, organizuojamas šventinis koncertas ar spektaklis, linksmai, vaišinantis skaniausiais blynais švenčiamos Užgavėnės, iškilmingai minima Vasario 16-oji, Atvelykis, kai po šv. mišių kartu susiburiama pažaisti smagių žaidimų, padainuoti ir paridenti margučių, per Jonines taip pat žaidžiami įvairūs žaidimai, kuriamas laužas. Dažnai bendruomenėse dar rodomas lietuviškas kinas, pristatomos lietuvių autorių parodos, kartais atvyksta ir įvairių svečių iš Lietuvos: muzikantų, rašytojų ir kt. Lietuviai įsijungia į įvairias šalies akcijas, pavyzdžiui, dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, bendradarbiauja su vietos valdžia. Dažnai lietuvių organizuojamuose renginiuose dalyvauja vietos žmonės, prisijungia ir Lietuvos ambasada Danijoje. Pastarieji metai buvo sudėtingi visam pasauliui ir, aišku, Danijos lietuvių bendrijai. Dėl įvairių apribojimų bendrijos veikla buvo smarkiai sumažėjusi. Vis dėlto pagal galimybes savo veiklą tęsė Danijos lietuvių bendrijos Mažųjų klubas, kuriame lietuvių kalbos pradmenų moko mokytojos Augustė Bukšaitytė, Agnė Pociūtė, Jūratė Tamulynienė ir Rūta Velikėnaitė. Jau nuo pat 2006 metų kiekvieną šeštadienį DLB Mažųjų klubas, į kurį susirenka vaikai nuo 3 iki 6 metų amžiaus, užsiima įvairia menine veikla: piešia, šoka, klauso įvairių lietuviškų pasakų, mokosi liaudies žaidimų, ratelių, tai pat eksperimentuoja, sportuoja ir turtina savo lietuvių kalbos žodyną. Pamokos trunka dvi valandas, lietuvių kalbos vaikai mokosi žaidybine forma, todėl norint pradėti lankyti pamokėles nebūtina gerai kalbėti lietuviškai. Danijos lietuvių bendrija taip pat siūlo pamokas mokyklinio amžiaus vaikams, kurie pamokų metu yra supažindinami su Lietuvos istorija, kultūra ir papročiais. Kiekvieną pamoką mokiniai atlieka lietuvių kalbos gramatikos užduotis, taip pat pamokų metu analizuojami literatūros kūriniai. Užduotys – individualizuotos, o klasėje mokosi ne tik puikiai lietuviškai kalbantys vaikai, bet ir tie, kurie auga mišrioje šeimoje ir kuriems kalbėti lietuviškai reikia įdėti daugiau pastangų.

Rugpjūčio 27 dieną Danijos lietuvių bendrijos šeštadieninės lituanistinės mokyklos Kopenhagoje moksleiviai, jų tėveliai ir mamytės susirinko į dar vieną mokslo metų pradžią. „Bravo teatras“ suvaidino spektaklį vaikams „Linksmos pasakos iš kišenės“. Susirinkusius pasveikino mokytojos, Danijos lietuvių bendrijos pirmininkas Artūras Maslauskas ir Lietuvos ambasados Danijoje atašė Asta Sakalauskaitė-Jankauskienė. Džiugu, kad lietuviai skiepija gimtąją lietuvių kalbą savo vaikams, deda visas pastangas, jog lietuviškai būtų kalbama ir namuose, randa laiko vaikams atvežti į mokyklą šeštadieniais ir aktyviai dalyvauja renginiuose. Toks lietuvių kalbos, kultūros, lietuvių tautos papročių išlaikymas ir puoselėjimas tikrai nenueis veltui.

Rugsėjo 10 dieną, po dviejų metų pertraukos, lietuviai ir visi besidomintys Lietuva rinkosi į Lietuvių dienas Kopenhagoje, kurias organizavo Lietuvių jaunimo sąjunga Danijoje. Lietuvių dienas pradėjo Kopenhagos lietuvių choras „Credo“, organizuotos amatų dirbtuvės ir lietuviškų patiekalų degustacija. Pirmos dienos vakare vyko baltarusių rašytojos Vandos Martins knygos pristatymas ir Vandos Martins, Lietuvos ambasadorės Danijoje Astos Radikaitės, Baltarusijos ir Danijos kultūros draugijos „Beladania“ vadovės Lizavetos Dubinka-Hushcha diskusija apie lietuvių bei baltarusių identitetus, laisvę ir demokratijos šaknis. Diena užbaigta atlikėjos iš Lietuvos Gabrielės Vilkickytės koncertu. Antroji renginio diena simboliškai paskirta dviračių žygiui lietuvių takais Kopenhagoje, kurį organizavo lietuvių Danijoje istorijos žinovas Dixie’is Simonsenas. Tikimasi susitikti kitose „Lietuvių dienose“ Danijoje ir kitais metais.

Taigi, linkime Lietuvių bendrijai Danijoje ir toliau puoselėti lietuvybę, pilietiškumą, gimtąją lietuvių kalbą ir plėsti lituanistinių mokyklų ratą, nes juk gimtosios kalbos išlaikymas, jos puoselėjimas bei perdavimas jauniesiems lietuviukams toks svarbus, parodantis meilę savo šaknims, Lietuvai, jos kultūrai ir gimtajam kraštui.

[1] Dãnijos lietùviai https://www.vle.lt/straipsnis/danijos-lietuviai/

Šaltinis: www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“

 

Lietuvių bendruomenė Švedijoje: 76 metai bendrystės keliu

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Atsigręžus į praeitį, lietuvių buvimo pėdsakų Švedijoje galime ieškoti jau po 1863–64 metų sukilimo. Lietuvos, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjai buvo susirinkę į 1915 ir 1917 m. Stokholmo lietuvių konferencijas, kuriose kalbėjosi apie Lietuvos ateities ir bendros veiklos galimybes. 1917–1918 m. Stokholme veikė Lietuvių spaudos biuras, įsteigtas diplomato, rašytojo Igno Šeiniaus iniciatyva. Lietuvių spaudos biuras leido hektografuotus biuletenius, kuriuos siuntė Švedijos ir kitų Skandinavijos šalių laikraščiams, taip pat parengė ir išplatino Vakarų Europos šalių spaudai pranešimą apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kalbant apie Lietuvos vardo garsinimą Švedijoje, neabejotinai pirmiausia reikėtų paminėti Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorių, rašiusį lietuvių ir švedų kalbomis. Tai sudėtinga, gili, tragiška, tačiau kartu ir labai įdomi asmenybė. I. Šeinius buvo žymus ne tik literatūrine, tačiau ir diplomatine veikla, daug metų Ignas Šeinius Švedijoje atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiesiems dėl karo šelpti, buvo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi Danijoje, pasiuntiniu Suomijoje ir Lietuvos Respublikos ministru skandinavų kraštams. Gyvendamas Švedijoje lietuvis aktyviai reiškėsi vietos spaudoje, pristatydamas Lietuvą, jos išskirtinę kultūrą ir siekį tapti nepriklausomai.

Po I pasaulinio karo nemažai lietuvių studijavo Švedijos aukštosiose mokyklose. Tarpukariu Stokholme veikė Švedų-lietuvių draugija, kuri buvo atkurta 1990 m. II pasaulinio karo metu į Švediją pateko apie 400 lietuvių pabėgėlių. Nuo karo pabėgę lietuviai buvo įsteigę ateitininkų, draugijos „Šviesa“ skyrius, studentų organizacijų, sporto klubą „Vytis“, leido lietuvišką spaudą.[1] Lietuvių bendruomenė Švedijoje įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. 1946 m. Lietuvių bendruomenė Švedijoje pradėjo leisti 20 puslapių žurnalą „Pragiedruliai“. Žurnalas leistas iki 1949 m. Leidinio, kaip ir pačios bendruomenės, tikslas – telkti Švedijos lietuvius, išsaugoti jų tautinį tapatumą bei skatinti lietuvių ir švedų tautų tarpusavio supratimą. Žurnale „Pragiedruliai“ buvo rašoma politikos ir kultūros klausimais, publikuojama grožinė kūryba, aptariamos įvairios aktualijos. Žurnalo tiražas – 200 egzempliorių, iš viso išleisti 29 numeriai, leidinyje bendradarbiavo ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių lietuviai. Už „Pragiedrulių“ turinį buvo atsakinga redakcinė kolegija, kurios nariais buvo žymūs Švedijoje gyvenę lietuviai architektas, Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Pajaujis, etnologas Juozas Lingis ir kt. Po karo bendruomenės veikla buvo daugiausia nukreipta į užgrobtos tėvynės laisvinimo bylą: norint atkreipti dėmesį į Lietuvos poziciją ir nepriklausomybės atkūrimo siekį, vyko įvairios demonstracijos, protestai ir kt.

Po 1990-ųjų metų Švedijoje lietuvių kasmet vis daugėja. Daugiausia lietuvių įsikūrę Švedijos sostinėje Stokholme ir pietinėje šalies dalyje Skonėje. Vieni lietuviai dar vaikystėje į Švediją atkeliavo kartu su savo tėvais, čia užaugo ir susiformavo, kiti atvyksta čia studijuoti, o treti, baigę mokslus Lietuvoje, Švediją pasirenka dėl karjeros galimybių, dabar jau sutikti lietuvį, dirbantį tarptautinėje įmonėje, mokslo ar sveikatos įstaigoje, nėra retenybė. Skaičiuojama, kad Švedijoje gyvena maždaug 15 000 oficialiai įregistruotų lietuvių. Lietuvių bendruomenės atstovų teigimu, belieka tik spėti, kiek jų čia apsistoję laikinai ar tiesiog dar nebuvo įtraukta į gyventojų sąrašus.

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu atžvilgiu. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, kuri jau iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sėkmingai suvienijo bendrai veiklai senuosius, pokario ir naujuosius, nepriklausomybės metais atvykusius, diasporos atstovus. Lituanistinių mokyklų kūrimas ir veikla stipriai susiję su bendruomenėje puoselėjama lietuvybe bei jos perdavimu mažųjų lietuviukų kartai. Įdomu, jog Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio mokymo įstaiga visoje Vakarų Europoje. Lietuvos ambasada Švedijoje bei Švietimo taryba Švedijos Karalystėje kasmet kviečia visus Švedijoje gyvenančių lietuvių vaikus mokytis gimtosios lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos vaikai jau gali mokytis virš 20 Švedijos savivaldybių mokyklų. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai taip pat kviečiami lankyti savaitgalines lituanistines mokyklas: Stokholmo „Saulę“, Geteborgo „Draugystę“ ar Vesteroso mieste įsikūrusią lituanistinę mokyklą, kur turės puikią galimybę pabendrauti su savo bendraamžiais, mokytis lietuvių kalbos aktyviai dalyvaudami įvairiose veiklose ir kartu švęsti Lietuvai svarbias šventes. Vyresnio amžiaus mokiniams rengiamos papildomos, nuotolinės pamokos.

Pačioje pradžioje susikūrusi bendruomenė vykdė daugiau labdaringas veiklas, padėjo tėvynėje ir svetur gyvenantiems lietuviams, o dabartinė bendruomenė susitelkusi į kultūrinę, šviečiamąją veiklą, tačiau tikslai išlieka panašūs. Pagrindiniai bendruomenės tikslai – puoselėti lietuvybę, remti ir skatinti lietuvių kalbą bei kultūrą puoselėjančią veiklą ir įvairias jos formas, į bendruomenę ir jos veiklą pritraukti kuo daugiau esamų ir naujų narių, išplečiant veiklą visoje Švedijoje, prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio populiarinimo Švedijoje ir pasaulyje, padėti lietuviams integruotis į Švedijos visuomenę, kurti ir vykdyti bendrus informacinius, kultūrinius ir politinius renginius kartu su įvairiomis vyriausybinėmis ar nevyriausybinėmis organizacijomis, prisidėti prie Lietuvai aktualių ir svarbių klausimų sprendimų ir pan.

2015 m. įvyko esminiai struktūriniai bendruomenės pokyčiai – Lietuvių bendruomenė Švedijoje tapo centrine (skėtine) koordinuojančia organizacija, į kurią įeina visi kiti skyriai. Lietuvių bendruomenės Švedijoje veikla apima visą Švediją, o į valdybą renkami kandidatai iš visų esamų skyrių. Bendruomenė turi skyrių Pietų Švedijoje – Skonėje, sostinėje Stokholme ir Geteborge. Šiuo metu bendruomenės pirmininkė – Rūta Gailiutė-Žičkienė, lietuvių jaunimą Švedijoje telkia Darius Kvainauskas. Savotiškais bendruomenės skyriais galėtume laikyti ir minėtas lituanistines mokyklas, ir jau beveik 20 metų veikiantį Stokholme įsikūrusį jaunatvišką, entuziastingą lietuviškų tautinių šokių kolektyvą „Baltija“ bei Lietuvių verslo klubą Stokholme. Atsiranda vis naujų įvairių klubų ir kolektyvų – nuo žvejų, gamtos mylėtojų iki etnografinės muzikos ansamblių. Štai etnografinis ansamblis „Bitkrėslė“ įsikūrė 2018 m. po Stokholmo lituanistinės „Saulės“ mokyklos stogu. Kolektyvas vienija žmones, mylinčius lietuviškas liaudies dainas ir etnokultūrą, aktyviai dalyvauja ne tik mokyklos  renginiuose, bet ir Lietuvos ambasados Švedijoje, kitų šalių bendruomenių, organizacijų organizuojamuose renginiuose bei projektuose. Ansamblyje atliekamos populiarios lietuvių liaudies dainos ir sudėtingesni, autentiški kūriniai, tokie kaip sutartinės, o jas pagyvina kanklių skambesys. Džiugu, jog Lietuvos etnokultūra puoselėjama ir pristatoma entuziastingų atlikėjų Švedijos visuomenei. Šių metų rudenį žadama daug naujų įdomių ir netradicinių formatų Lietuvos etnokultūrai skirtų konkursų, renginių Švedijoje. Vienas iš jų – kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje, Stokholmo lituanistine mokykla ,,Saulė“ organizuojamas kūrybinių darbų integruotas lietuvių kalbos, istorijos bei piešinių konkursas „Kuriu sakmę“, skirtas puoselėti ir pažinti lietuvių kalbai ir tautosakai, jame gali dalyvauti tiek suaugusieji, tiek mokyklinio amžiaus vaikai. Daugiau informacijos apie konkursą rasite Lietuvos ambasados Švedijoje Facebook paskyroje (https://www.facebook.com/LithuanianEmbassyStockholm).

Taigi aktyviai veikianti bendruomenė ypač daug dėmesio skiria lietuviškai kultūrai. Lietuviai sutelkiami organizuojant įvairius informacinius, verslo, sporto, turizmo ar politinius renginius. Bendruomenė organizuoja ir įvairias palaikymo akcijas Ukrainai, kuriose reiškiama parama ukrainiečiams, kovojantiems už savo šalies nepriklausomybę. Bendruomenė bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ambasada, kitomis bendruomenėmis bei organizacijomis ir turi gausią renginių pasiūlą: rodomi lietuviški filmai, teatro spektakliai, organizuojami lietuvių atlikėjų koncertai, šiuolaikinio meno parodos, kelionės ir kiti Lietuvos vardą garsinantys renginiai. Kasmet daug žmonių sutraukia ir yra ypač laukiami tradiciniai priešadventiniai, Vasario 16-osios renginiai. Bendruomenių skyriai susirenka švęsti Užgavėnių, Velykų, giedoti tautiškos giesmės ir kitomis progomis. Taip pat mėgstami sekmadieninės lituanistinės „Saulės“ mokyklos ir tautinių šokių grupės „Baltija“ renginiai, į aktyvias pramogas kviečia Skonės lietuviai. Vienas iš žinomesnių kasmetinių renginių yra Baltijos šalių diena. Šis renginys organizuojamas kartu su latvių ir estų bendruomenėmis. Jis supažindina žmones su lietuviška kultūra, papročiais, istorija bei tradicijomis. Šiemet, rugsėjo 3 d., Baltijos šalių dienos šventė vyko jau 16-tą kartą. Šių metų šventėje dalyvavo ne tik Lietuvos, Estijos ir Latvijos ambasadų atstovai, bet ir Ukrainos ambasados bei bendruomenės atstovai, apsilankę renginyje svečių teisėmis. Kaip visada, pasirodė vietiniai meno kolektyvai, prisistatė bendruomenės, lietuvių amatininkas pademonstravo kalvystės meną senovinėje kalvėje, vyko daug kitų pramogų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Svarbu paminėti, kad būtent Švedijos lietuvių bendruomenėje, Stokholmo lituanistinėje „Saulės“ mokykloje užgimė pasaulio lietuviams jau gerai žinomas projektas – „Draugystės tiltas“. Tai tarptautinis Europos lituanistinių mokyklų vasaros sąskrydis, skirtas ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėveliams, lietuvių bendruomenių, diplomatinių atstovybių ir Lietuvos vyriausybinių organizacijų atstovams, visiems, kurie domisi savo šaknimis, lietuvių kalba, rūpinasi vaikų ateitimi. Jis padeda vaikams susirasti naujų draugų, lankančių lituanistines mokyklas kitose šalyse, dalyvauti įvairiose veiklose, o svarbiausia, bendrauti savo gimtąja lietuvių kalba. Tėvai ir sąskrydžio svečiai tuo metu gali susipažinti su lietuvių bendruomenių bei lituanistinių mokyklų veikla, padiskutuoti ugdymo, švietimo ir bendruomeniškumo klausimais, dalyvauti paskaitose įvairiomis lituanistinio ugdymo užsienyje temomis, taip pat  – kūrybinėse edukacinėse dirbtuvėse. Pedagogams ir kitiems švietimo atstovams tai yra puiki galimybė susipažinti su lituanistinio švietimo naujovėmis, padiskutuoti aktualiais lituanistinio švietimo klausimais ir pasidalyti informacija bei gerąją patirtimi, gauta vaikų ugdymo, dėstymo ir kitose švietimo srityse. ,,Draugystės tilto“ vėliava kiekvienais metais keliauja iš vienos šalies į kitą. Šis lituanistinių mokyklų sąskrydis buvo pirmąkart surengtas 2005 m. Stokholme, per septyniolika metų, kartais užsukdamas ir po kelis kartus, apkeliavo Airiją, Vokietiją, Angliją, Italiją, Ispaniją, Norvegiją, Islandiją, Daniją. Šiais metais draugystės tiltas buvo nutiestas į Europos civilizacijos lopšį  – Graikiją.

Kurį laiką Lietuvių bendruomenė Švedijoje turėjo ir savo leidinį. Bendruomenės valdyba 2003 m. vasario mėnesį išleido pirmąjį „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinio leidinio“ (toliau – LBŠ IL) numerį. Laikraštis ėjo iki 2011 m sausio, iš viso išėjo 17 numerių. Pagrindiniai leidinio tikslai – puoselėti lietuvybę, tautinę tapatybę ir pristatyti bendruomenės veiklą: buvusius ir planuojamus renginius, papasakoti apie lietuvių veiklos grupes, supažindinti su Lietuvių bendruomenės Švedijoje istorija, taip pat pristatyti LR ambasados Švedijos Karalystėje pagrindinius darbuotojus, paskelbti aktualią Pasaulio lietuvių bendruomenės informaciją. Platus laikraščio temų spektras puikiai atspindėjo Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklų pobūdį, todėl dar vienas, mažiau akcentuotas leidinio tikslas – įtraukti ir daugiau Švedijoje gyvenančių lietuvių į bendruomenės veiklą. Prie laikraščio rengimo prisidėjo ir nemažai bendruomenės narių, o taip pat ir lietuviai iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos. Vieni redagavo straipsnius, kiti siuntė savo fotografijas, iliustracijas. Nuolatinių talkininkų nebuvo daug, o ir jie dažnai keitėsi. Nuo pirmojo numerio iki 2010 m. sausio numerio atsakingoji redaktorė buvo Audronė Vodzinskaitė-Städje, vėliau išrinkta Lietuvių bendruomenės Švedijoje pirmininke, paskutiniųjų dviejų numerių atsakingąja redaktore buvo Vilija Liorančienė. „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ buvo išties išsamus to laikotarpio seniausios lietuvių bendruomenės veiklos metraštis: su įvykusių renginių datomis, išsamiais aprašymais, nuotraukomis ir pasižymėjusių bendruomenės veiklose žmonių pavardėmis.

Bendruomenės valdyba nuolat ieško būdų, kaip pritraukti naujų narių, o taip pat ir finansinės paramos Švedijos lietuvių bendruomenės projektams, nes smagios veiklos dažniausiai yra ta graži lietuvių bendruomenių gyvavimo užsienyje pusė. Tačiau kasdien daugeliui tenka susidurti su kur kas sudėtingesniu finansų klausimu, nes juk kainuoja apskritai viskas, o pajamos yra ribotos. Džiugu, jog Lietuvių bendruomenė Švedijoje rado būdų bent iš dalies išspręsti pinigų klausimą. 2021 m. bendruomenė gavo tautinės mažumos statusą ir valstybės subsidijas, o iki tol teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią bendruomenės nariams skaitant įstatymus bei įkalbinėjant lietuvius tapti oficialiais bendruomenės nariais.

Sunku būtų keliais žodžiais nupasakoti daugiau nei 70 metų trunkančią, kupiną iššūkių ir džiaugsmų Lietuvių bendruomenės Švedijoje veiklą. Bendruomenė – spalvinga ir įvairiapusiška, po jos stogu telpa skirtingų kartų, galbūt net skirtingų emigracijos bangų atstovai, kurie dirba lietuviškos tapatybės puoselėjimo labui, o jos stiprybė yra darbas išvien. Juk didžiausi ir prasmingiausi darbai padaromi tada, kai žmonės dirba dėl vieno bendro tikslo, kai yra noras tobulėti, padaryti ką nors gero ne vien tik sau, bet ir kitiems.

[1] https://www.vle.lt/straipsnis/svedijos-lietuviai/

www.pasauliolietuvis.lt

Projektas „Pasaulio Lietuva.“